A. Lukšas. Išpuolis prieš Generolą Vėtrą – čekistinio žanro klasika (8)

Kapitonas Jonas Noreika-Generolas Vėtra su būsima žmona Antanina Karpavičiūte | LGGRTC nuotr.

Kapitonas Jonas Noreika-Generolas Vėtra su būsima žmona Antanina Karpavičiūte | LGGRTC nuotr.

Rugsėjo 10 d. įtakingas JAV dienraštis bei interneto portalas „The New York Times“ paskelbė Andrew Higginso straipsnį „Nacių kolaborantas ar tautos didvyris? Testas Lietuvai“. Šiame rašinyje mėginama dar kartą mesti šešėlį ant antinacinio ir antisovietinio pogrindžio veikėjo Jono Noreikos, kuris mūsų laisvės kovų istorijoje amžiams pasiliko kaip bebaimis ir pasiaukojantis Generolas Vėtra.

Iš esmės šiame rašinyje nėra nieko nauja. Straipsnio autorius, remdamasis SSRS-Vokietijos karo pradžioje į Sovietų Sąjungą pabėgusio ir taip Holokausto išvengusio vilniečio sūnumi Eugenijumi Bunka, JAV gyvenančia nutautėjusia J. Noreikos anūke Silvia Foti, Holokausto „biznelio“ nevengiančiu bei lietuvių tautinio jaunimo eitynėse nuolat nacių ieškančiu jidiš profesoriumi Dovydu Katzu, vėl perša Amerikos skaitytojui jau ne kartą girdėtą mintį. Esą nacių koncentracijos stovykloje kalintas Generolas Vėtra pats kolaboravęs su naciais ir dalyvavęs Holokauste, todėl jo atminimas turėtų būtu ištrintas iš mūsų su jumis atminties.

Į „The New York Times“ straipsnį dėmesį atkreipęs dienraštis „Lietuvos žinios“ primena, kad liepos mėnesį tokius pat kaltinimus mūsų pogrindininkui metė Lietuvos žydų bendruomenė. Jos pareiškime piktinamasi, kad „iki šiol nepašalintas J. Noreikos atminimui skirtas ženklas – lenta ant Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato adresu Žygimantų g. 1“, o atsakingos institucijos raginamos „išspręsti J. Noreikos atminimo lentos pašalinimo klausimą iki Valstybinės Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos 2018 m. rugsėjo 23-ąją minėjimo.“

Į JAV dienraščio straipsnį lyg į signalinį švilpuką sureagavo ir etatinis Lietuvos laisvės kovotojų atminimo niekintojas – nieko bendra su Lietuva neturintis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Markas Adamas Haroldas. Socialiniame tinkle „Facebook“ „The New York Times“ rašinį jis komentavo taip:

„Noreika buvo „desk killer“. Pats nešaudė, o buvo aukščiausias regiono autoritetas kai kiti šaudė. Net ir gyveno žydų name, nes kažkur tie žydai dingo. Meras parašė laišką genocido centrui, paprašyti daugiau informacijos apie šiame straipsnyje esančios informaciją. Genocido centras dar neatrašė, ta prasme… net miesto merui neatrašė. Afigienas tas „tyrimų“ centras. Teismas davė jiems daugiau laiko atsakyti į klausimus, nes yra „daug darbo“. O centras anksčiau sakė kad nereikia ištirti nieko nes viskas jau ištirtas. Nesąmonė. Kam paprašyt daugiau laiko jei viskas jau ištirtas?“

Komentuoti šio ir ankstesnių išpuolių prieš Generolą Vetrą bei kitus mūsų laisvės kovotojus, gal ir nevertėtų jei tokie paskviliai, o vėliau į juos reaguojantis „vox populi“ nebūtų absoliuti žanro klasika. Dar 1957 metų gruodžio 22 dieną LKP oficiozas „Tiesa“ paskelbė LSSS KGB vadovybės pareiškimus, kuriuose partizanai ne tik tapatinami su nacių karo nusikaltėliais, bet ir visa ginkluota pokario kova pateikiama kaip brolžudiškas pilietinis karas. Kita mintis, kurią KGB nuo septintojo dešimtmečio pradžios mėgino įpiršti lietuviams – esą ginkluoto pogrindžio kovas įkvėpė sovietams priešiškos Vakarų valstybės, tad partizanai buvę šių šalių specialiųjų tarnybų agentai ar samdiniai.

Formaliai sovietinę partizaninės kovos versiją bent jau 1960-1966 metais plėtojo prie LSSR Mokslų akademijos veikusi speciali įstaiga – Archyviniams dokumentams skelbti redakcija (ADSR), kuriai vadovavo vienas iš represijų prieš Lietuvos gyventojus organizatorių, buvęs LSSR NKVD ir NKGB liaudies komisaro pavaduotojas Boleslovas Baranauskas. Ši struktūra, vykdydama LKP CK nutarimą „dėl archyvinių dokumentų panaudojimo buvusiems aktyviems pasipriešinimo dalyviams kompromituoti“, padedama KGB darbuotojų, per minėtus 6 metus išleido ne vieną dokumentinę apybraižą ir aštuonis kruopščiai KGB darbuotojų atrinktus dokumentų rinkinius. Visuose juose piešiamas siaubingas kolektyvinis ginkluotų rezistentų paveikslas.

Tuo tarpu užsienio auditorijai KGB parinko Holokausto baubą. Tokios kompromitavimo akcijos itin suaktyvėjo po 1979-ųjų, kuomet prie JAV Teisingumo ministerijos buvo įkurtas Specialiųjų tyrimų skyrius, skirtas organizuoti karo nusikaltėlių paieškai ir jų teismams. Reikia pripažinti, kad ši institucija dažnai rėmėsi KGB pakištais dokumentais, kurių autentiškumo patikrinti nebuvo įmanoma. Taip žydų žudynių organizavimu buvo apkaltintas Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius, LAF steigėjas Kazys Škirpa, Kauno komendantas Jurgis Bobelis, Kauno burmistras, antinacinės rezistencijos dalyvis Kazimieras Palčiauskas ir daugelis kitų žymesnių išeivijos veikėjų. Beje, pats Lietuvos KGB viename rašte Maskvai pripažino, kad jokių įrodymų apie išeivių organizacijų nusikaltimus neturi, tačiau dokumentai ir toliau buvo siuntinėjami. Tai dar kartą patvirtina, kad nei įrodymai, nei tiesa sovietiniams čekistams nerūpėjo.

Neva kompromituojančią medžiagą KGB siuntinėjo ne tik Specialiųjų tyrimų skyriui, bet ir JAV imigracijos bei natūralizacijos departamentui, kai kuriems JAV dienraščiams ir įtakingoms sionistų organizacijoms. Taip mėginta įkalti pleištą tarp Amerikos lietuvių ir didelę įtaką JAV turėjusių žydų. Pastangos diskredituoti lietuvių išeivius ir jų organizacijas kartais duodavo vaisių, tokių kaip įtakinguose JAV dienraščiuose „New York Times“ ir „Chicago Tribune“ pasirodę straipsniai, kuriuose kalbama apie tai, jog lietuviai turėtų prisiimti kolektyvinę atsakomybę už Holokaustą.

Su Holokaustu siejamos antilietuviškos KGB akcijos, reikia pripažinti, sukėlė tam tikrų įtampų tarp dviejų bendruomenių. Ne tik JAV, bet ir Brazilijos ir Kanados žydų spauda ėmėsi kaltinti lietuvius jų tautiečių žudynėmis, tuo tarpu kai kurie lietuviai išeiviai rodė pirštu į žydus, sakydami, kad šie bendradarbiavo su sovietiniais okupantais, trėmė lietuvius ir grobė jų turtą. Vis dėlto plataus masto lietuvių ir žydų konfrontacijos užjūryje pavyko išvengti: VLIK-o posėdžiuose ir kituose išeivių susibūrimuose nutarta „apmalšinti savo aistras […] ir nesileisti vedžiojamiems KGB agentų už nosies“.

O kas šiandien mėgina vedžioti už nosies mus su jumis? Sprendžiant iš braižo, tai vis dar daro ta pati ranka. Tie, kuriems norisi ne tik mesti juodą šešėlį ant mūsų didvyrių atminimo, bet ir priversti mus suabejoti pačia Laisve.

Išsamiau apie tai, kaip KGB kompromitavo Lietuvos partizanus rasite www.propatria.lt straipsnyje „Lietuvos partizanai: išniekinta atmintis“, o išsamiau apie Generolą Vėtrą – straipsnyje „Pasirinkęs vėtrą“.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Laiko vinys, Naujienos, Užsienyje, Visi įrašai, Visuomenė, Žiniasklaida | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

8 komentarai

  1. Antanas:

    Ar nereikėtų juos visus pasiųsti, kaip sako patys rusai, na…ui?! 🤗

  2. tikrai:

    Mūsų, lietuvių tautos ir Lietuvos priešams tyčia ar netyčia talkina visokie nutautėjėliai ir nutautėjėlės. Dar daug reiks kantrybės, sumanumo atmušinėjant nuodingas, klastingas ir apgaulingas jų strėles. Telieka palinkėti, kad tie nuodai, blogis apsisukęs kirstų atgal.

  3. Rimgaudas:

    Ko čia stebėtis, kad žydai, atsidėkodami RTFSR rusų dosnumui (1934.V.7. klajojančioms etninių žydų gentims pastoviam gyvenimui buvo suteikta vieta – Žydų autonominė sritis su centru Birobidžane), remia jų KGB tarnybas. Ši Žydų autonominė sritis buvo (dabar panaikinta) Chabarovsko krašto pietvakariuose prie sienos su Kinija (dabar panaikinta). Ji apibūdinama taip (LTE 12 t. 521 p.): mIestų gyventojų joje yra 69 proc. (1983), dirbo 656 gydytojai (1981), veikė 111 masinių bibliotekų, muziejus. Ėjo laikraščiai “Birobidžaner stern” (jidiš k.) ir “Birobidžanskaja zvezda”. Veikė srities radijas ir televizija rusų ir jidiš kalbomis. Srityje išvystyta pramonė. Žemės ūkio ir naudmenų turėta 301 400 ha, pasėlių 155 000 ha (1982). Sričiai priklausė Amūras ir jo intakai Bidžanas, Byra, Tunguska. Srityje savanoriškai apsigyveno žydai iš TSRS ir užsienio. Už pasižymėjimą Didžiajame Tėvynės kare 9 kariams iš Žydų autonominės srities suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas ir t. t. Atsidėkojant už rusų dovaną, ateityje galimai įsteigiant sėslią tautinę žydų valstybę, į 16-tą lietuvišką Šaulių diviziją kovai su fašistine Vokietija iš 1000 į ją pašauktųjų virš 700 karių įstojo kovoti žydai. Kiek jie tada, užimdami Lietuvą, iššaudė nekaltų Lietuvos gyventojų ir generolo Plechavičiaus vyrų, – kas pasakys? Kiek jų, dirbdami KGB vadovaujančiuose organuose, pasilikę Lietuvos žemėje, iššaudė ir iškankino Lietuvos partizanų, kiek civilių gyventojų ištrėmė į Sibirą, Vorkutą ir t. t., – kas suskaičiuos? Ir dabar, atsidėkodami už anuo laiku rusų jiems suteiktą galimybę turėti savo valstybę, per KGB kanalus žydai šmeižia antinacinio ir antisovietinio pogrindžio veikėją Joną Noreiką (Generolas Vėtra), vyriausybės vadovą Juozą Ambrazevičių, LAF steigėją Kazį Škirpą ir kt. taurius Lietuvai atsidavusius žmones, kaltindami juos žydų žudynių organizavimu? Nepasiseks, nes tuos ir kitus žydų darbelius gerai žino pokario Europa. Bet Amerika, deja, nežino. Todėl nieko nuostabaus, kad mūsų Prezidentė į gerb. Netaniahu prašymą pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine atsakė, jog laikysimės Europos Sąjungos šalių nuostatos, kad pirma reikia, kad su tuo sutiktų Izraelį supantys palestiniečiai. Kol Netaniahu neatsiprašys Lietuvos žmonių už lietuvių Holokaustą, kurį jie vykdė kartu su rusais kare ir pokario metu mūsų žemėje, aš į tokį Netaniahu prašymą atsakyčiau lygiai taip pat, kaip jam į tai atsakė ir Prezidentė.

  4. !!!:

    Ant tų visų,,fox-njus” pats JAV prezidentas gerbiamas D.Trampas dėjo s..rsą,tad nesisielokime ir męs.

  5. tadas:

    man,kaip lietuviui, visiškai nesuprantama, kodėl žydams taip reikia dergti Lietuvą, šalį, kurioje jie keletą amžių jautėsi geriau negu patys lietuviai, važiavo iš visų Rusijos gubernijų ir vešėjo. Juk dar mūsų seneliai prisimena, kad jeigu miestelyje sutikdavo žyduką, tai nulipdavo nuo šalgatvio,kad praleistų,o mažame Lietuvos miestely, apie kokį nors verslo planą lietuviui negalėjo būt nė kalbos,- žydai paprasčiausiai neleisdavo. Tarybų valdžia 1940 metais, aišku „įpylė alyvos“. Prie kiekvieno valsčiaus įkūrę NKVD tarnybas, kurioms išskirtinai vadovavo žydai,(gerb. žydai pasižiūrėkit pavardes) kurie vargšus lietuvius šaudė,prievartavo , vežė į Sibirą, bet tai, žydų kalba, nebuvo genocidas ar ” holokaustas”, tačiau pasekmės, kaip matome , baisios ir ,aišku,nepateisinamos.
    man vakar , dalyvaujant žydų mitinge prie gen.Vėtros atminimo lentos, labai dviprasmiškos mintys lindo į galvą, nes viskas labai baltais siūlais siūta ir toks akivaizdus melas, gali būti tik užsakytas ir finansuojamas spec. tarnybų.Kyla keletas klausimų: kodėl apie gen. Vėtros atminimo lentos pašalinimą nuo Bibliotekos sienos pradedama reikalauti už poros dienų po skulptūrų pašalinimo nuo Žaliojo tilto?; kodėl dieną , kai Lietuva gedi nužudytųjų Medininkuose, žydai skelbia savo verdiktą – t.y. datą kada turi būt pašalinta atminimo lenta?; kodėl vakarykštis mitingas organizuotas Popiežiaus vizito išvakarėse? kodėl visiškai ignoruojami Lietuvos istorikų tyrimai apie gen. Vėtros gyvenimą ?; kodėl nedaromos išvados iš to, kad Jį vokiečiai nuteisė mirties bausme?; ir dar daug būtų kodėl, jeigu būtų galima diskutuoti, tačiau čia ir kyšo ausys tų kuriems reikia juodint mūsų Didvyrius ir…

  6. Žemyna:

    Gal reikia JAV laikraščiui, įsileidusiam Kremliaus samdinio feikus, reiktų nusiųsti I. Tumavičiūtės str. „Karštame komentare”? Gal tas laikraštis, su malonumu pasigavęs šmeižtą susiras karo metų pabėgėlį lietuvį, kuris jiems paaiškins, kas ir kur čia parašyta? Gal laikas už tokius „straipsnius” atsakyti?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *