V. Klumbys. Vilnius irgi tvarkosi: Reformatų parkas ir kitos žaliosios erdvės (1)

Reformatų parkas | wikipedia.org nuotr.

Reformatų parkas | wikipedia.org nuotr.

Vilnius gi negali nusileisti Kaunui, kuriame pjaunamos ištisos alėjos. Nežinau, kaip laikinojoje, bet sostinėje visus svarbiausius parkus ir skverus patikėta projektuoti vienai architektei – Jurgai Silvijai Večerskytei-Šimeliūnei.

Ji jau buvo pasižymėjusi Palangoje Basanavičiaus gatvės rekonstrukcija, kurios metu, beje, buvo iškirsti visi medžiai, turbūt turistų pageidavimu – kam jiems pavėsis, jei yra kavinės. Kolegos architektai, neabejotinai iš pavydo, rezultatą įvertino taip: „marširavimui skirti prospektai, prėskas kataloginis dizainas ar mikrorajoniniai daugiabučiai savaitgaliui“. Vilniuje jai patikėta, būtina pabrėžti, be jokio konkurso, projektuoti Moniuškos ir Reformatų skverus, Sapiegų parką, Misionierių sodus, Rasų kapines, Bernardinų sodą, Vokiečių gatvės ir Lukiškių aikštės želdynus, dar ir naują parką ant Tauro kalno. Įspūdingas ir daugelio milijonų vertės darbų sąrašas!

Įgyvendintuose projektuose ryškiai matosi menkai tesikeičiantis architektės skonis: įvairiaspalvės bei įvairiaformės trinkelės, daug įvairios puošybos, balansuojančios ant kičo ribos, nuolatinės intensyvios priežiūros (ir nemažų lėšų jai) reikalaujantys įvairiaspalviai gėlynai iš Lietuvai nebūdingų gėlių, besaikiai medžių kirtimai ir naujų, būtinai brangių atvežtinių nupiepėlių, sodinimas. Beje, beveik visi Palangoje naujai pasodinti brangūs kaštonai susirgo ir buvo pakeisti… tokiais pat, po kiek laiko šią procedūrą turbūt teks pakartoti. Vilniuje gi vis tenka keisti vienus nupiepėlius kitais.

Architektės skonį galime matyti Bernardinų sode, kuris savivaldybės atstovų nuolat keliamas kaip pavyzdys: „žmonės į jį netelpa“. Bet tai ne tiek architektės, kiek itin dėkingos padėties šalia Vilnios nuopelnas. Šis sodas neabejotinai taip pat trauktų žmones (kaip traukė iki rekonstrukcijos), net jei pagal architektės įgeidžius jame nebūtų buvę iškirsta apie 200 (!) medžių ir prisodinta įvairiaspalvių darželių.

Praeitų metų pabaigoje per visas instancijas buldozeriu buvo prastumtas šios architektės parengtas Sapiegų parko – seniausio Vilniuje išlikusio parko – sutvarkymo projektas. Pristatymo visuomenei metu pernai jis susilaukė nemažai kritikos, bet tai nesutrukdė pradėti projekto vykdymo šiais metais. Daugiau jokių susitikimų su visuomene nebuvo, o projektas taip ir nebuvo paviešintas, todėl neįmanoma pasakyti, į ką buvo atsižvelgta. Iš savivaldybės ir architektės reakcijos į kritiką spėju, kad į nieką, net ir į didžiausią pasipiktinimą, kurį sukėlė numatyti medžių kirtimai (jų numatyta iškirsti šimtai).

Beje, šiuo atveju išlindo faktas, kaip „netyčia suklystama“ siekiant gauti finansavimą. Projekte buvo parašyta, jog parko išlaikymo kaštai nesikeis, bet savivaldybės atstovai buvo priversti pripažinti, kad jo išlaikymas po rekonstrukcijos bus labai brangus („oi, čia klaidelė įsivėlė“). Na ir daugybė įvairių įstatymais numatytų smulkmenų, kurių jau seniai niekas nepaiso, kaip, pavyzdžiui, privalomi prieš projektą įvykdyti išsamūs parko istoriniai tyrimai. Jie taip ir nebuvo pateikti susipažinti, kas kelia pagrįstų abejonių jų egzistavimu ar kokybe. Jokių naujų istorinių šaltinių apie šį parką architektė nepateikė, duomenys apie jį išlikę labai fragmentiški, todėl visas barokinio parko „atkūrimas“ – jos fantazijos vaisius. O fantazuodama ji kažkodėl rėmėsi Prancūzijos analogais, nors LDK vyravo Italijos, Vokietijos, o ypač – Lenkijos sodų meno įtaka. Galima tik spėti, kad savo vizijai pagrįsti architektė istoriškai pagrįstų analogų tiesiog nerado, užtat kažką panašaus pavyko užtikti Prancūzijoje. Analogai apskritai labai patogus dalykas – Europoje yra daugybė įvairiausių parkų, todėl norimą „analogą“ visada surasi. Kai jo pagrindimo nevertina specialistai, gali daryti, ką tik užsigeidęs. Gaila tik, kad architektės fantazijoms buvo atiduotas turbūt vertingiausias Vilniaus parkas. Deja, visuomenės spaudimas buvo per menkas.

Daug smarkesnio pasipriešinimo susilaukė karštligiškai savivaldybės stumiamas Reformatų skvero pertvarkymas. Žmonės apie parengtą projektą sužinojo jau gavus finansavimą ir pasirašius sutartis su vykdytojais. Tai yra, buvo pastatyti prieš (beveik) įvykusį faktą. Tačiau skverui pasisekė, kad šalia jo gyvena nemažai žymių ir iniciatyvių žmonių, kurie negali likti nuošalyje nuo to, kad tiesiai prieš jų akis bus iškeptas dar vienas tipinis ir beveidis šimeliūnparkis „įsisavinant“ daugiau nei 1,7 mln. europinių eurų, kurie galėtų būti skirti reikalingesniems dalykams. Iš Lietuvos pusės skverui skiriamų 150 tūkst. eurų gali užtekti visam parkui sutvarkyti be kardinalių pertvarkų, jei tik atsiras ne norintis kuo labiau išpūsti sąskaitą, o pagarbiai besielgiantis su šia vieta architektas. Beje, projektinis pasiūlymas, kaip nedidelėmis lėšomis sutvarkyti skverą, pagerbti reformatus, pažymėti čia buvusias kapines, jau yra. Gal atsirastų ir daugiau projektų. Todėl savivaldybės atstovų virkavimai, kad nuplaukus europiniams pinigams skveras liks apleistas, neturi nieko bendro su realybe – tereikia tik noro dirbti. Tuo labiau, kad parkas ir dabar, iki rekonstrukcijos, pilnai funkcionuoja kaip viešoji erdvė, tai rodo ir atlikti (ne savivaldybės!) sociologiniai tyrimai. Reikėtų tik atidesnės policijos akies, ypač vakarais – tai padėtų iškrapštyti parkų mėgėjus mėlynanosius.

Kitas savivaldybės argumentas atrodo daug rimčiau: dabartinis skvero išplanavimas su taip vadinamomis laiptuotomis struktūromis išniekina dalyje skvero buvusias reformatų kapines, todėl jį reikia sunaikinti ir pažymėti buvusias kapines. Merui, taip aistringai siekiančiam atitaisyti kapinių išniekinimą, norėtųsi priminti pora faktų. Visų pirma, kapų skvere jau nebėra – žemė su kaulas buvo barbariškai nukasta ir išvežta. Žinoma, iškasti buvo ne visi palaidojimai. Kiek kaulų liko, jie yra saugomi tų taip nekenčiamų sovietinių laiptuotų struktūrų. Griaunant jas, kaip numatyta projekte, per išlikusius kaulus ir vėl važinės statybinė technika ir taip jie iš esmės bus dar kartą išniekinti. Be to, tos laiptuotos struktūros kuria rūsčiai iškilmingą nuotaiką, derančią tokiai vietai. O ir siaurėjantys į viršų laiptai – tarsi karstų dangčiai. Tereikia keleto akcentų, buvusios kapinių teritorijos pažymėjimo ir taip laiptuotos struktūros įgis papildomas prasmes.

Antra, norėtųsi mero ir kitų taip susirūpinusių kapinių išniekinimu, paklausti: kodėl jums nerūpi, kad Vilniaus Santuokų rūmai stovi ant liuteronų ir reformatų kapinių, iš kurių kaulai išvežti nebuvo – kapinės nė kiek ne mažiau barbariškai buldozeriais buvo tiesiog sulygintos su žeme? Kodėl nesigirdi švento pasipiktinimo dėl to, kad santuokos vyksta ant kaulų? Ir kodėl net neužsimenama apie šių kapinių pažymėjimą (tuo rūpinasi tik pačios protestantų bendruomenės)? Tai, deja, verčia netikėti tokiais šventeiviškais pasipiktinimais ir manyti, kad jie atsiranda tik tada, kai yra naudingi, kai pridengia ne itin švarius darbelius.

O jų, atrodo, esama. Reformatų skvero sutvarkymo projektą Vilniui padovanojo statybinė firma „Eika“. Vadinasi, jinai už projektą sumokėjo savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ tuometinei darbuotojai, dabar direktorei J. S. Šimeliūnei (ant 2016 m. projekto jos parašas atstovauja UAB „Miesto vizija“). Kodėl? „Eika“ gavo ir 2 mln. vertės užsakymą šį projektą įgyvendinti. Projektui jokio konkurso skelbta nebuvo. Ar ne per daug sutapimų? Apie tai paklaustas vyriausiasis Vilniaus architektas Mindaugas Pakalnis nieko nežinojo, nes tuo metu, kai visi dovanojimai ir pasirinkimai vyko, šiose pareigose nedirbo. Bet kažkas savivaldybėje turi sugebėti atsakyti į klausimus, kodėl viena architektė užsėdo visus Vilniaus parkus, kodėl nebuvo skelbiami konkursai parkams sutvarkyti, kaip susijusi „Eikos“ dovana su gautu užsakymu. Vien jau šitų nešvarumų užtenka, kad projektas būtų nutrauktas ir viskas bent kartą įvyktų taip, kaip turėtų: su tyrimais, konkursu, gal net ir tarptautiniu, kurio rezultatus galėtų veikti ir visuomenė. Skveru besidominčių ir aktyvių žmonių, tarp jų – ir profesionalų (architektų, kraštovaizdžio specialistų, dizainerių, menotyrininkų, arboristų) yra daug.

Truputį nukrypstant, norisi pastebėti, kad reikėtų Vilniui kažkaip susitvarkyti ir su labai keistų dovanų praktika. Dovanų, kurios neprimena klasikinės mecenatystės, greičiau jau verslo sandorius ar dar blogiau. Apie „Eikos“ ir kitų statybos firmų „dovanas“ Vilniui, už kurias savivaldybė susimokėdavo leidimais ir pan., jau ne kartą rašyta žiniasklaidoje. Galima paminėti, kad UAB „Orkela“, susijusi su stiklainio prie šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios statytojais, padovanojo fontaną Lukiškių aikštėje. Kita firma – UAB „Realinija“, padovanojusi dabar kuriamą (kertant medžius, žinoma) skverą prie Čiurlionio-Kudirkos g. sankryžos, turbūt netyčia visai šalia jo vysto daugiabučių projektus. Beje, „Eika“ visai šalia Reformatų skvero yra pastačiusi daugiabučių. Vaikų žaidimo aikštelė šių namų gyventojams – už valstybės pinigus?

Taigi, dabartinis Reformatų skvero projektas atrodo neskaidrus. Be to, jis dar ir nepaiso vietos dvasios, o jei apčiuopiamiau – istorijos. Archeologiniai tyrimai – neatlikti (juos numatyta atlikti tvarkymo darbų metu, nors įstatymai reikalauja atlikti prieš projektavimą), istorinių tyrimų kokybė – abejotina. Pvz., projekto pristatyme daugiausia kalbama apie istorinį kontekstą, beveik neskiriant vietos parko kaip istorinio želdyno raidai. Tai, kad kai kurie numatyti kirsti medžiai augo dar nesunaikintose kapinėse, turbūt irgi rodo pagarbą kapinėms?

Pati projektuojamo parko stilistika visiškai nedera su reformatams būdingu paprastumu ir askeze (kokia ji, galima pamatyti pasižiūrėjus į priešais skverą stovinčią Reformatų bažnyčią), nors žodžiais ir daug kalbama apie pagarbą reformacijai. Būtent elementãrios laiptuotos struktūros, be jokių papuošimų, daugybės spalvų, kuriuos siūlo naujasis projektas, santūriai minimalistinės, puikiai atitinka reformacijos dvasią. Tereikia tik esančių laiptuotų struktūrų remonto, daugiau suoliukų ir keleto akcentų. Su esamomis struktūromis gali visai derėti ir suprojektuotas (ar kitoks) paminklas Reformacijai. Taip būtų galima Reformacijai paskirti visą skverą, o ne dalį, kaip dabar. Tai padėtų suvokti ir tvarkyti šį želdyną kaip vieningą visumą. Į šią koncepciją tilptų ir paminklas jai, ir buvusių kapinių paženklinimas, ir ramus poilsis medžių pavėsyje.

O dabartiniame projekte skveras stilistiškai nevieningas, netgi, sakyčiau, chaotiškas: paminklas Reformacijai, išskirta buvusių kapinių teritorija, šalia jų – vaikų žaidimo aikštelė (!) (tai – dar viena deklaruojamos pagarbos reformatams išraiška?), lauko kavinė (vadinsis turbūt Calvinus), trys vietos neįgaliųjų automobiliams (!) pašalinant keletą sveikų medžių, vandens baseinai, gėlynai. Ir visa tai bus sugrūsta nedideliame skvero plote.

J. S. Šimeliūnė teigia, kad valda istoriškai buvo suskaidyta į skirtingų paskirčių sklypus, ir ji sekanti tokiu padalijimu. Bet istoriškai dalyje dabartinio skvero buvo daržai, tai kodėl nepasodinus ten kopūstų? Dabar mes turime vieną, vientisą ir gana nedidelę žaliąją erdvę, todėl skaidyti ją į dar smulkesnius lopinėlius neprasminga, o estetiškai – ir žalinga. Čia visai nereikia kartoti Bernardinų sodo, kuris yra gerokai didesnis, prie upės, toliau nuo gyvenamųjų namų – į jį specialiai einama pasiilsėti. Reformatų skveras tam tiesiog per mažas, jis negali ir neturi pritraukti didelių lankytojų srautų – jie skverą tiesiog nutryptų. Jo funkcija visai kitokia: aplinkiniams gyventojams ir praeiviams pasiilsėti. Savivaldybė kalba apie parkų grandinę, kurios dalimi bus šis skveras. Kaip atrodo tikra parkų grandinė, galima pasižiūrėti visai netoli – Rygoje. Vilniuje tam, kad patektum iš vieno skvero į kitą, reikia nueiti nemažus atstumus, o patys skverai – mažiukai. Todėl kyla klausimas, ką rinksis vilnietis: ar vaikščioti iš vieno skveriuko į kitą, ar nuvykti į Bernardinų sodą, kuriame nesi suspaustas mažoje erdvėje šalia judrios gatvės, o šalia yra upė?

Daugumai pasipiktinusių vilniečių svarbiausias klausimas – kodėl iš 275 skvero medžių prireikė iškirsti 95. Tokie skaičiai buvo minimi dar visai neseniai. Per paskutinį pristatymą savivaldybės atstovai teigė, kad iš jų anksčiau jau nukirsti 24 medžiai. Lieka 71, ar ne? Ot ir ne – 67. Tokį skaičių tada minėjo architektė. Kas čia tokio – keli medžiai. Bet ir tai ne pabaiga. Projekto puslapyje https://vilnius.lt/lt/2018/08/13/reformatu-sodo-projektas/#5 nurodoma, kad bus kertami 37 medžiai, o 2015 m. „savivaldybės rūpesčiu“ nukirsti… 10. Medžiai tai atsiranda, tai išnyksta, tiesiog stebuklai kažkokie. Patiems projektuotojams aišku, kiek medžių kirs? Ar šitokiu būdu savivaldybė žaidžia skaičiais, mausto visuomenę, kad galėtų kirsti tiek, kiek norisi?

Kirtimai pagrindžiami medžių keliamu pavojumi lankytojams. Šiaip labai keistai atrodo nuolat girdimi savivaldybės atstovų dejavimai, kad parkai ir skverai apleisti, todėl tenka kirsti medžius. Kodėl neatlikote savo pareigų ir jų neprižiūrėjote? Ilgą laiką po nepriklausomybės atgavimo Vilniaus parkai ir skverai buvo beveik neprižiūrimi, faktiškai – apleisti. Jei koks tvarkymas ir buvo, tai jį (kaip ir visą želdynų priežiūrą Vilniuje) vykdė (ir tebevykdo) tokia UAB „Stebulė“, kurios nemokšiški ganėjimai kaip tik ir žaloja medžius, dėl ko jie ilgainiui tampa pavojingais. Jei būtų buvusi nuolatinė nedidelių investicijų reikalaujanti profesionali priežiūra, tai nereikėtų ir daug didesnių lėšų jiems sutvarkyti. Laikas jau būtų žinoti, jog ir medžio virsmą pavojingu aplinkiniams galima sustabdyti, jei jį kartas nuo karto apžiūri to reikalo specialistas – arboristas, galintis nustatyti silpnąsias medžių vietas, atlikti profesionalų genėjimą ir išlaikyti medį sveiką bei nepavojingą aplinkiniams labai ilgą laiką. Dabar gi savivaldybės darbuotojų aplaidumas Lietuvai (ir Europai) kainuos didžiulius pinigus. O gal toks ir yra nepriežiūros tikslas – apleisti taip, kad sutvarkymui reikėtų labai daug pinigų?

Turint omeny priežiūros ir tvarkos palaikymo stoką iki šiol, negali nekilti abejonė ir dabartinio sutvarkymo tvarumu: ar nebus taip, kad dabar sutvarkys, o paskui vėl keliasdešimt metų nieko, ypač kai baigsis europiniai pinigai? Tuo labiau, kad naujųjų šimeliūnparkių priežiūra labai brangi – taip jau jie suprojektuoti. O ir „Stebulė“ Vilniaus savivaldybės itin mylima, todėl konkurentų nesusilaukia iki šiol – genėjimų kokybė ir toliau itin prasta.

Kirtimų mastai Reformatų skvere nestebina žinant, kiek visko ruošiamasi į jį sukišti. Visai neseniai skvere kirsti numatytus medžius vertino Vilniaus visuomeninė želdinių komisija. Iš 68 tokių medžių kirstinais pripažinti tik 5. Užtat iš nepažymėtų keli yra tikrai sergantys. Tačiau jie nebuvo J. S. Šimeliūnės suprojektuotų takų vietoje… Metodas nenaujas: Lukiškių aikštėje taip pat „susirgo“ tie medžiai, kurie trukdė architektės fantazijų įgyvendinimui. Turint omeny Želdinių komisijos sprendimą, kyla klausimas: kaip bus galima įgyvendinti dabartinį projektą, jei medžių neiškirs? Tuo labiau, kad laikytis komisijos sprendimų lyg ir pažadėjo savivaldybės atstovai per susitikimą su visuomene.

Vadinasi, jei projektas nebus atšauktas, viskas vyks taip, kaip ir Lukiškių aikštės atveju: medžius kirs, kaip ir numatyta, paliks keletą suplanuotų nukirsti (gal tam ir suplanuotų), pavadins tai projekto vykdytojų nuolaidomis visuomenei ir „konstruktyvia diskusija“ su ja. Šitai buvau parašęs prieš kelias dienas, dabar jau aišku, kad savivaldybė taip ir supranta nuolaidas: daug žodžių apie su visuomene „kartu ištobulintą“ planą, o realiai – jokių nuolaidų.

Jau daug kartų ir Vilniuje, ir visoje Lietuvoje kartojamas tas pats scenarijus: slapta, niekam nežinant sukuriami projektai, kur nors labai tyliai ir niekam nežinant įvyksta įstatymų reikalaujamas jų viešinimas (toks Reformatų skvero projekto „viešinimas“ vyko… bare), bet ir į jame išsakytą kritiką nėra reaguojama, gaunami pinigai, pasirašomos sutartys, o tada jau ir visuomenė nebaisi: ją visada galima apkaltinti „nekonstruktyvia kritika“ trukdant „progresui“ (tai yra, pinigų „įsisavinimui“). Kalbant R. Šimašiaus žodžiais, keliantys klausimus žmonės yra „bandantys kaišioti pagalius į ratus ten, kur miestui labui reikia aukštos pavaros ir greičio“. Taip, greitis būtinas, kad visuomenė nespėtų įsikišti, nes kai projektas jau pradedamas įgyvendinti, kai uždainuoja grandininiai pjūklai ir statybinė technika, kažką pakeisti yra beveik neįmanoma.

Ar visuomenei pavyks sustabdyti šį ydingą aukščiausios pavaros ratą, malantį mūsų aplinką ir paveldą į šipulius? Stiklainių prie Misionierių ir šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios atvejai rodo, kad ilgalaikis ir atkaklus visuomenės intereso gynimas gali priversti bent truputį atsitraukti ir labai didelius pinigus. Kaip bus Reformatų skvero atveju?

P. S. Mūsų laukia dar viena Vilniaus savivaldybės „dovanėlė“ visai Lietuvai: vis ta pati J. S. Šimeliūnė „atkuria“ ir Eduardo Andrė (Édouard André) – vieno iškiliausių XIX a. pab. – XX a. pr. Europos parkų architektų – sukurtą Trakų Vokės parką. Spėkite, ar šio europinio lygio parko sutvarkymui buvo skelbtas konkursas. Ir šis projektas visuomenei pristatomas tada, kai finansavimas paskirtas, sutartys – pasirašytos. Jau ir straipsnis pasirodė, pagrindžiantis numatomus kirtimus. Kai parke specialistai iš Lenkijos rado tik 3 sveikus medžius iš 61 kol kas tirto – kirsk kur nori. O kur dingo prieš keletą metų tą patį parką tyrusių Prancūzijos specialistų rekomendacijos išsaugoti parko alėjų medžius? Netiko architektei ir todėl surasti kiti, tinkamesni specialistai? Bet nereikėjo nė „teisingų“ tyrimų – pavaikščiojus po parką galima rasti kad ir neseniai nukirsto sveiko spygliuočio kelmą, kuriam buvo 120 metų. Kaip tik prieš tiek metų parką E. Andrė ir kūrė.

Kartu su Reformatų skveru paskirti pinigai ir Misionierių sodų atkūrimui (beveik 4 mln. eur., iš kurių 3,3 mln. – europinės lėšos). Ką visuomenė žino apie šį tos pačios nenuilstančios architektės projektą, šįkart, net keista, laimėjusį konkurse? Kaip vyko konkurso imitacija, yra rašyta: 7-i iš 11-os komisijos narių – savivaldybės darbuotojai, laimėtoja – irgi, o ir dalyvių anonimiškumas buvo pažeistas. Užtat dar vienas šimeliūnparkis – garantuotas. Gavus finansavimą, galima ir pradėti viešinti, kai visuomenė ir vėl gali tik bandyti vytis aukščiausią pavarą įjungusią savivaldybę. O gal laikas būtų savivaldybei liautis žavėtis šios architektės talentu ir pradėti skelbti normalius konkursus su visuomenės dalyvavimu tokiems svarbiems ir brangiai kainuojantiems darbams?

P. P. S. Turėdamas omeny, kad jau ne kartą bandyta patraukti į teismą už kritinius straipsnius, trukdančius „aukštai pavarai ir greičiui“, pabrėžiu, jog šiame straipsnyje išreiškiama mano asmeninė nuomonė.

Kategorijos: Akiračiai, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .

1 komentaras

  1. Žemyna:

    Ar architektams geras skonis nebebūtinas? O architektūros stilių atpažinimas, stilių nedarkymas?
    Kokiu būdu Lukiškių a. atsidūrė medžiai, perėję per kankinimo kameras? Nebent visiškas vargšas prasčiokas tuos kankinius gali palaikyti kokio nors meno kūriniais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *