V. Deniušas. Trys šv. Adalberto gyvenimo aprašymai ir kelionės pradžia (0)

Šv. Adalbertas (Vaitiekus), vyskupas, kankinys. (956-apie 997) | Žiežmarių parapijos nuotr.

Šv. Adalbertas (Vaitiekus), vyskupas, kankinys. (956-apie 997) | Žiežmarių parapijos nuotr.

Iki šių dienų yra išlikę trys žinomi vyskupo Adalberto kelionės į Prūsiją aprašymai: 998-999 m.  Romoje, kaip manoma, Jonas Kanaparijus (Johannes de Cannapara) parašytas „Vita S. Adalberti episcopi“, tarp 1005-1008 metų Vokietijoje sukurtas Brunono Kvenfurtiečio (Bruno Querfurtensis) „Vita S. Adalberti“ ir vėliausiai (manoma, kad vis dar valdant lenkų karaliui Boleslovui I Narsiajam), nežinomo vokiečių vienuolio paliktas paliudijimas „Passio sancti Adalperti martiris“. Mokslininkų manymu pirmasis aprašymas, kuris buvo pradėtas rašyti iškart po tragiškos Prahos vyskupo žūties, labiausiai tiksliai atspindi tuos 997 m. balandžio įvykius. Abu likę darbai buvo parašyti galimai juntant pirmojo leidinio poveikį. Į tai nurodo labai artimi pirmajam darbui vietovės aprašymai, įvykių dėstymas, dialogų perteikimas ir kita. Abiejuose vėlesniuose leidiniuose yra juntama tiesioginė to meto lenkų politinio prioriteto įtaka, t. y. abu autoriai vietoj menamos šventiko žūties vietos, savo veikaluose siūlo nelogišką, tačiau tuomečiai lenkų politikai prioritetine laikyta, Kulmo žemės vietą. Todėl tirdamas vyskupo Adalberto (Vaitiekaus) vykimą į prūsų žemę bei žūtį, naudosiuosi tik Daivos Mažiulytės padarytu Jono Kanaparijaus „Vita S. Adalberti episcopi“ vertimu.

Taigi panoręs tapti misionieriumi, pasak metraštininko, išvykęs iš Prahos vyskupas Adalbertas atvyko pas krikščioniškos Lenkijos valdovą, į tuometę sostinę Gniezną. 997 m. balandžio mėnesį Boleslovas I Narsusis atvykusiam vyskupui skyrė 13 karių palydą, kuri turėjo jį palydėti į prūsų žemės misiją. Iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti keista, jog lenkams nuo seno konfliktuojant su prūsais ir nemenkai kenčiant nuo jų grobikiškų žygių, šitokio aukšto rango šventikui apsaugoti buvo skirta tik 13 karių palyda. Tačiau jei mes įvertinsime tą faktą, kad prieš vykdamas į numatytą misiją, Adalbertas turėjo sudalyvauti Gdansko gyventojų krikšte, o patogiausias ir greičiausias kelias nuo tuometės Lenkijos sostinės iki minėto pajūrio miesto ėjo Vyslos upe, tuomet šis karių skaičius pasirodo ne keistas, o optimalus. Kitais žodžiais tariant, iš Gniezno keleiviai sausima pasiekę Bydgoščiaus upinį prekybos uosta, ten privalėjo sutilpti į vieną laivą ir tokiu būdu nusileisti iki paties Gdansko. Manau, tuzinas ginkluotų vyrų, laivo įgula, du vienuoliai ir vyskupas buvo tas maksimalus žmonių skaičius, kurį galėjo komforto sąlygomis įtalpinti X a. naudojamas vidutiniškas ir jūriniams plaukiojimams tinkantis laivas. Benediktinų vienuolis štai kaip tai aprašo: „Sužinojęs apie jo sumanymą, kunigaikštis davė jam laivą ir, kad kelionė būtų saugi, pasodino į jį trylika ginkluotų karių. Pirmiausia jis atvyko į Gdansko miestą, kuris yra ant jūros kranto, labai plačios kunigaikščio karalystės kaimynystėje“ [1].

Vėliau vienuolis rašo, kad palikęs Gdanską, Šv. Adalbertas su palyda kelias dienas keliavo jūra, išsilaipino tarpinėje vietovėje su dviem vienuoliais, Boleslovo karius ir laivą gražino namo, o pats kelionę tęsė kitu laivu (greičiausiai pasamdytu vietoje) iki kol priplaukė nematytą krantą, tiksliau: apskritą salą, kurią juosė upės vingis (įlinkis). Štai kaip tai skamba lietuvių kalboje: „Iš čia labai skubiai jūra nuplaukė ir po keleto dienų išlipo į krantą, o laivas su ginkluota sargyba sugrįžo. Jis pats, atsidėkojęs jūreiviams ir jų viršininkui už parodytą geradarystę, ten pasiliko su dviem broliais: vienas jų buvo kunigas Benediktas, o antrasis – mylimas ir iš mažens ištikimas jo palydovas – brolis Gaudencijus. Tada, su didžiu tikėjimu skelbdami Kristų, jie nuplaukė į mažą salą, kurią supo upės įlinkis ir kuri atvykusiems atrodė tarsi apskritimas“ [2].

Visų pirma, autorius vienareikšmiškai nurodo, kad Adalbertas iš Gdansko keliavo jūra. Peršasi klausimas, o kur krikščionių vyskupas su ginkluotų lenkų sargyba X a. pabaigoje apskritai galėtų saugiai išsilaipinti Prūsų žemėse? Juk jis išlipo ne vogčiomis, o niekur neskubėdamas atsiskaitė su jūrininkais ir jų viršininku bei čia pat pasamdė kitą laivą, t. y. jau nebe lenkišką, o iš vietinių – prūsų. Be jokios abejonės, tais laikais tai galėjo būti įmanoma tik vienoje vietoje – prekybiniame uoste. Viduramžiais prūsams priklausė du prekybiniais uostai: Drūsas/Drusuo (Trūsas) ir Viskiautai. Nepaisant populiariausios versijos, kad šventuoju tapęs Vaitiekus žuvo netoli Drūso, tiksliau į rytus nuo Drusens ežero, manau, Drūso prekybos uosto pasirinkimas visgi negalėjo būti galima vyskupo išsilaipinimo vieta. Šią versiją aš atmetu dėl kelių priežasčių: (1) dar X a. viduryje Drūso uostas buvo galutinai nukonkuruotas sustiprėjusio, ką tik Adalberto palikto, Gdansko bei tų pačių Viskiautų, todėl, manau, X a. pabaigoje misionieriui turėjo būti labiau patrauklūs greta esantys prūsiški Viskiautai; (2) bet kokiu atveju, Drūso uostas Aismarėmis turėjo būti pasiekiamas ir jūriniais laivais, kitaip jo maždaug 1,5 šimto metų klestėjimas būtų sunkiai įmanomas, todėl pasiekus Drūsios ežerą, kurios krante ir radosi uostas, samdytis kitą laivą būtų buvę ne tik kad neracionalu, bet paprasčiausiai kvaila (nebebuvo, kur daugiau vykti(!)); (3) aprašyme nurodoma frazė: jie nuplaukė į mažą salą, kurią supo upės įlinkis ir kuri atvykusiems atrodė tarsi apskritimas, galėtų būti sunkiai paaiškinama, nes Drusens apylinkėse sunku būtų rasti salą ne ežere, jau nekalbant, kad tą salą turėjo supti upės įlinkis ir dar svarbus faktas – ji turėjo būti gyvenama. Jeigu tuo metu ir būtų tokia sala, tai tuomet, kam misiją pradėti nuo jos, o ne nuo bet kurio kito kaimo, kurį būtų galima pasiekti pėsčiomis? Tą patį rezultatą buvo galima psiekti tik persikėlus per Vyslą iš to paties Bydgoščiaus ar Gdansko(?!). Manau, labiau besigilinant į Drūso versiją būtų galima susitikti visą eilę kitų paradoksų.

Pabandykime pažvelgti į situaciją vyskupo akimis: jis ką tik sėkmingai pakrikštijo mases žmonių Gdanske, po tokios sėkmės (katalikų akimis – žygdarbio) ar galėtų, ne bet kas, o vienas iš aukščiausių viduramžio katalikų bažnyčios postų užimantis žmogus, būti šitoks neatsakingas ir atsainus savo paties likimui, rizikuojant netekti gyvybės, tenkintis atsitiktinio prūsų kaimo krikštu? Čia strateginio miesto gyventojų masinis krikštas, o čia – saujelė atsitiktinių žmonių ir dar gyvybės kaina… Sutikime, kad vargu ar viskas taip galėjo būti iš tiesų. Juk Adalbertas, buvo ne šiaip misionierius, bet, visų pirma, katalikų bažnyčios elito atstovas, kokio dar šis regionas neturėjo garbės priimti, todėl ar tikrai jis galėjo priešpastatyti savo asmeninę naudą prieš visos bažnyčios prioritetą? Priminsiu, jog Adalbertas vyko į Prūsiją su krikščioniškos valstybės valdovo laivu ir palyda. Globodamas šią kelionę Lenkijos karalius, iš esmės, dalį atsakomybės už misijos sėkmes ir nesėkmes privalėjo prisiimti ir sau. Pasvarstykime, jeigu tai buvo tik jų dviejų avantiūra, tuomet, nesėkmės atveju, tik prieš kelis dešimtmečius į krikščionių tarpą priimtos, Lenkijos galėjo laukti skandalinga krikščioniškų šalių reakcija. Tačiau, nepaisant visko, įvykiai klostėsi visiškai priešinga linkme: pats Šventosios Romos imperatorius Otonas III netrukus apsilanko Gniezne, įsteigia ten arkivyskupiją, o pačiam Boleslovui demonstruoja ypač šiltus jausmus.

Manyti, kad Adalbertas, lyg koks vanagas suko ratą apie puse Prūsijos teritorijos tik tam, kad, aukodamas gyvybę, pakrikštytų vieną niekuo neišsiskiriantį kaimą, manau, yra per daug naivu. Galima jo asmenybę vertinti kaip „neramią“, tačiau silpnaprotyste jis tikrai nepasižymėjo, nes buvo palaikomas visos bažnyčios bei paties Otono III.

Visi įvykiai veikiau liudija, kad Adalbertas visgi turėjo ypatingą tikslą, prieš kurį neabejotinai galėjo nublankti, atrodytų, taip pat neeilinis nuopelnas – Gdansko gyventojų krikštas. Į tai užsimina tas faktas, kad iškart po strateginio ne tik Lenkijai, bet ir visai krikščioniškai Europai,  jūrinio uosto gyventojų krikšto, vyskupas ne tik skubomis išvyksta, bet ir pasiima su savimi visas krikštui suneštas dovanas. Štai, kaip tai aprašė metraštininkas: „O kas tik liko iš to, ką jis ir naujai pakrikštytieji sunešė, liepė surinkti ir, suvyniojęs į švarutėlį drabužį, saugojo, ketindamas pasiimti kaip kelionės dovanas“ [3]. Taigi ne be pagrindo galima įtarti, jog Gdansko krikštas galėjo būti tik vieno didelio plano dalimi, kuri be jokios abejonės buvo žinoma ne tik Boleslovui I Narsiajam. Priešingu atveju, kaip būtų galima paaiškinti šitokį vyskupo savivaliavimą ir akibrokštą bažnytinio turto atžvilgiu?

Adalbertas iš Gdansko vyko inkognito it eilinis keliautojas tik tam, kad išnaudojant netikėtumo faktorių, galėtų sukelti milžinišką atgarsį visame pagonių krašte. Planas, kurį galėjo palaiminti X a. elitas, mano galva, skambėjo kažkaip taip: Adalberto netikėtas pasirodymas ypatingoje pagonims vietoje, demaskuojant savo kėslus, staiga prisipažinus esant aukšto luomo katalikų dvasininku, teikiant milžiniškus turtus, turėjo priversti tamsoje gyvenusius pagonis su džiaugsmu priimti išganingąjį krikštą. Sutikime, tokį planą niekaip nebūtų pagimdžiusi nors sykį tikroje misijoje pabuvusio vienuolio galva, tačiau, tik pro rūmų langą į prasčiokus žiūrinčio ir šventųjų gyvenimo stebuklų apsiskaičiusio vyskupo vaizduotė, vargu ar galėjo pasiūlyti, ką nors kitą. Tačiau kurgi ta mistinė vieta ir kuo ji galėjo būti ypatinga ne tik prūsams, bet galimai ir visam Rytų regionui? Tai bandysime atsekti keliaudami paskui Prahos vyskupą metraštininko Jono Kanaparijaus pagalba.

Atmetęs visuotinai pripažintą Drūso uosto versiją, nebe pasilikau sau kitokio pasirinkimo kaip tik teigti, kad lenkų karaliaus laivas galėjo sustoti ir saugiai išlaipinti vyskupą vis dar beklestinčiuose Viskiautuose, tiksliau tariant, šiaurinėje Sembos pusiasalio dalyje, netoli dabartinės Kuršių marių pakrantės, Mochovojie gyvenvietės vietoje. Čia tampa aišku, kodėl karaliaus palyda iškarto nenugabeno misionierių iki minimos salos, o paliko juos savarankiškai tęsti kelionę, atiduodant vyskupą į pagonių laivininko rankas. Karaliaus laivas buvo tinkamas plaukioti jūra arba Vyslos farvateriu, tačiau sekliems ir nežinomiems šiauresnių marių vandenims jis niekaip netiko. Todėl tikėjimo žodį besiruošiantys skleisti krikščionys ir pasirinko plokščiadugnį marių laivelį, kuriam netikėtas užplaukimas ant seklumos nekėlė jokio pavojaus.

Taigi, jei veiksmas nuo visuotinai priimtinų Aismarių nusikelia į šiauriau nuo Sembos pusiasalio esančias marias, tuomet sala, kuri atitiktų metraštininko paliktas charakteristikas (būtų maža, apvali bei kurią juostų upės įlinkis), tampa visiškai nebe menama, o labai net realistiška. Visiškai natūraliai žvilgsnis nukrypsta į Nemuno deltą bei jos upių suformuotas salas.

 Nemuno deltos gyvenvietė

Žinant, jog Nemuno delta yra labai jauna (pasak Lietuvos geologų: A. Bitino, A. Seibučio, A. Damušytės ir kt., jos amžius nesiekia net 1,5 tūkstančio metų) ir nuolat priauganti į marių pusę bei turint omenį tą faktą, kad X a. pabaigoje pagrindinė Nemuno deltos Rusnios upės atšaka galėjo eiti arba dabartinės Naikupės, ar Pakalnės, o greičiausiai „Senosios Rusnios“ („Senrusnės“) – Vorusnės vaga, tai pilnai būtų galima rekonstruoti Nemuno deltos vienos iš salų vaizdą, kuris būtų labai artimas benediktinų vienuolio aprašymui: nuplaukė į mažą salą, kurią supo upės įlinkis ir kuri atvykusiems atrodė tarsi apskritimas. Kitais žodžiais tariant, X a. pabaigoje marių krantas turėjo skalauti smėlėtą gyvenvietės krantą, kuri radosi vienoje iš Nemuno deltos salų, tačiau kurios gyventojams buvo patogu kontroliuoti patekimą į Rusnios upę, o per ją ir į patį Nemuną. Ankstyvą pavasarį, kai kranto augmenija buvo nugremžta pavasarinio ledonešio, minėta salelė tikrai galėjo būti gerai matoma nuo mariomis atplaukiančio laivo denio bei panašėti į apskritimą.

1920 m. išleistoje Johano Zembrickio (Johannes Sembritzki) ir Artūro Bitenso (Artur Bittens) knygoje „Šilokarčemos apskrities istorijos“ („Geschichte des Kreises Heydenkrug“), yra rašoma, kad „Viename 1366 m. dokumente (Codex diplom. Pruss. III, Nr.93) paminėtos priešais Neringą esančios vietovės „andenburg (turėtų būti vendenburg) et varisskin“; pastaroji yra Vorusnė, seniausia žinoma apskrities gyvenvietė, iš kurios persikėlėlių atsirado šiandieninė Rusnė, todėl ji 17-ojo šimtmečio raštuose vadinama „senąja Rusne“ (Senrusne)“[4].

XIV a. šaltinis nurodo, kad Nemuno deltos saloje, kurią juosia upės įlinkis, kaimas Vorusnė yra seniausia žinoma apskrities gyvenvietė. Šią gyvenvietę galima aplankyti ir dabar. Nekyla abejonių, kad jei ji išties būtų gyvavusi jau X a., tai ji tikrai turėjo stovėti ant marių kranto apjuosta Vorusnės ir Naikupės upių. knygos autoriai pateikia jų pačių knygoje sukritikuotą informaciją, kuri vėliau šiame straipsnyje dėstomų įvykių kontekste įgauna visai kitokį pasitikėjimo lygmenį, cituoju: „Konsistorijos patarėjas Bokas 1783 metais antrojo savo Rytų ir vakarų Prūsijos ūkio istorijos (Wirtschafliche Naturgeschichte von Ost-und Westpreussen) (tiesą sakant, profesorius Valdas (Wald) jau 1794 m. Prūsijos archyve ją įvertino kaip „nepatikimą ir daugeliu atveju bevertę, visai nenaudingą“) tomo 568 puslapyje rašo: „Rusnės valsčiuje, kuris apėmė didžiąją Šilokarčemos apskrities dalį, pvz. Kintų parapiją, kalvose rastos mirusiųjų puodynės (urnos, bet ne mirusiųjų galvos, kaip teigė Holakas), taip pat nežinomos kalybos monetos.“1. Mirusiųjų puodynės (urnos), tai tas galimas faktas, kuris tiesiogiai nurodytų, jei jis visgi būtų buvęs tikrai neišgalvotas, į nuo IX a. pradžios prūsuose, Lamatoje bei Kurše įsigalėjusio mirusiųjų deginimo paprotį. Minimos nežinomos kalybos monetos tuomet galėtų užsiminti apie čia gyvenusių žmonių vertimąsi prekyba su kitais kraštais. Ir nors senosios Vorusnės kaimo kapinaitės išsiskiria iš kitų Rusnės salos gyvenviečių kapinių savo ovalia, o ne kvadratine, forma (tai leidžia spėti, jog jos galėjo būti įsteigtos buvusios piliavietės vietoje), tačiau archeologiniai tyrinėjimai jų vis dar laukia.

Visgi, vis dar neaišku, kam krikščioniškam vyskupui reikėjo keliauti iš Čekijos į Lenkiją, vykti į Gdanską, susirinkus krikščionių dovanas, skubiai keliauti į Prūsijos Viskiautus, kur, paleidus palydą bei rizikingai nusisamdžius mariomis gebantį plaukti pagonišką laivelį, skubomis plaukti į mažą kaimelį, kad čia nieko nelaukiant imtis prognozuojamai nesėkmingo Kristaus tiesų skelbimo?.. Na, kad evangelijos liudijimas bus šitoks nesėkmingas, greičiausiai nesitikėjo ir pats vyskupas. Tačiau pagrindinę Adalberto vykimo priežastį, mano galva, atskleidė benediktinų autoriaus perteiktas vyskupo ir kaimo seniūno (viršininko) dialogas. Vyskupui save identifikavus, seniūnas ištarė: „Mus ir visą šią karalystę, kurios angoje mes esame, valdo bendri įstatymai ir vienodas gyvenimo būdas…“ [5].

Nemanau, kad Romoje rašęs vienuolis gadintų rašalą aprašinėdamas kažkokio tai pagonių kaimelio seniūno pasipūtimą. Greičiau autorius perteikė situacijos esmę: deltoje esantis kaimas buvo svarbus, nes saugojo angą į karalystę, kurią valdė bendri įstatymai ir vienodas gyvenimo būdas. Tiksliau tariant, vienuolis užslėptai, siekdamas išsaugoti vyskupo viešai deklaruotą apolitišką krikščioniškų kėslų šventumą, užsiminė apie Adalberto kelionės tikrąjį tikslą.

Logika labai paprasta: jei upės deltoje esantis kaimas išties tarnavo anga į karalystę, tuomet pati upė tai karalystei turėjo būti dar labiau svarbesnė, o kadangi pagrindiniai šiaurės Europos keliai, kuriais keliavo įtaka (prekės ir kariai), ėjo vandeniu, tai Nemunas ir juo per Pripetę galėjęs eiti tiesiausias kelias į Rytus ir buvo ta arterija, kurią perėmus (pakrikštijus) minėta įtaka atitektų Romoje reziduojančiam popiežiui. Manau, tik tokiu būdu būtų galima paaiškinti nesuvokiamai aukštą postą bei įtaką Europos galingiausiesiems (visų pirma, Otonui III, Čekijos ir Lenkijos karaliams) turėjusio asmens geidulį leistis į protu nesuvokiamą avantiūrą. Greičiausiai, vyskupas save guodė tuo, kad sėkmės atveju jo laukė katalikų bažnyčios viršūnė, o nesėkmės – garantuota kanonizacija. Kas beje netrukus ir įvyko. Tačiau ar tikrai prūsai X a. valdė prekybos kelią Nemunu, kuriuo buvo galima pasiekti rytų valstybes?

Nemuno prekybos kelias ir Prūsijos turtai

Teiginys, kad X a. pabaigoje Nemuno žiotis valdę žmonės galimai savo žinioje turėjo visą prekybos kelią nuo Baltijos iki Kijevo, be jokios abejonės yra labai drąsus ir jam reiktų bent kokių nors materialių įrodymų. Kaip vienas iš pirmųjų argumentų galėtų pasitarnauti XVII a. kartograifija, kur Nemunas vaizduotas ištekantis iš didelio Krono (Chrones [6]/Crono [7]) ežero bei turėjęs patogų susisiekimą su tuomet dar vandeninga vaizduojama Priepetės upe, kuri savo ruoštu įtekėjo į Dnieprą visai netoli Kijevo. Atsižvelgiant į tai, kad XVII a. pradžioje žemyninę rytų Europą vaizduojantys žemėlapiai buvo sudarinėjami didžiąja dalimi remiantis iki XVI a. sukauptais duomenimis ir į tą faktą, jog visi XVIII a. žemėlapiai Krono ežero nebevaizdavo, galima daryti išvadą, kad dėl natūralių geologinių pokyčių žemyne, Nemunas, Pripetė bei galimai ir kitos upės, ėmė sparčiai sekti. Iš čia darome kitą išvadą apie X a. buvusį didesnį Nemuno ir Pripetės vandeningumą. Taigi, jeigu per lygumas tekančios upės yra pakankamai vandeningos, tai IX – XI a. jos privalėjo būti intensyviai eksploatuojamos pagal šiauriau buvusį Dauguvos – Dniepro prekybos kelio pavyzdį. Tad žmonės, valdę prekybos kelią nuo Baltijos iki Kijevo, būtų turėję ne tik trumpiausią Šiaurėje vandens kelią į Bizantiją ir Artimuosius Rytus, bet ir patį greičiausią bei patogiausią, nes keliaujantys šiauriau esančiu Dauguvos ar per Didįjį Naugardą einančiu prekybos keliais, turėjo susidurti ne tik su ženkliai ilgesniais atstumais, bet ir su sunkiai įveikiamais Dniepro slenksčiais, kurių Nemuno kelias išvengė dėl natūralių priežasčių. Be to, šis kelias, ėjęs tiesei į pietryčius, galėjo būti ir ilgiau eksploatuojamas, nes jo upės (lyginant su šiauriau esančiomis upėmis) ilgiau būtų išlikusios neužšalusios.  Visa tai reiškia, kad ekspedicijos į Rytų žemes buvo kur kas pigesnės, greitesnės, o svarbiausia, buvo galima gausiau pasikrauti prekių, nerizikuojant visko netekti praleidus eilinę Dniepro slenksčio perkėlą.

Kitas labai svarbus argumentas yra archeologiniai radiniai, kitais žodžiais tariant, materialūs importinių prekių iš Rytų įrodymai. Visų pirma, tai be abejo, kalbama apie arabiškų sidabrinių dirhemų lobius, kurių aptikta Sembos pusiasalyje nesulyginamai gausiau nei greta Dauguvos baseino ar net prie paties Didžiojo Naugardo. Tačiau prūsai vertino šias monetas tik dėl vieno labai paprasto dalyko – metalo iš kurio jos buvo kaldinamos.

Perlydytu arabišku sidabru prūsai puošėsi, puošė žirgų kamanas ir ginklus. Apie išskirtinį prūsų turtingumą bylojo ir XI a. gyvenęs, itin patikimu istorikų laikomas, Adomas Bremenietis. Štai ką jis rašo apie prūsų turtą: „…prūsai, labai žmoniški žmonės… Auksą ir sidabrą menkniekiu laiko, turi gausybę kailių [įsigytų] iš kitų šalių, kurių kvapas mūsų kraštą persmelkė mirtinais išdidumo nuodais. O jie visa tai laiko niekais, ir manau, jog smerkia mus už tai, kad mes – galime įsigyti ar negalime – labai norime kailinių rūbų, tarsi tai būtų didžiausia laimė. Taigi vietoj vilnonių apsiaustų, kuriuos mes vadiname faldonais, jie dėvi tuos brangius kailius“ [8]. Neregėtą, net ir Europos mastu, turtingumą paaiškina iškart autoriaus minima žinia, kad tie brangūs kailiai buvo įsigyti iš kitų kraštų. Taigi, turime tiesioginį nurodymą į prūsų prekybą su kitais kraštais.

Kad šitokia turtuolių didžiulė koncentracija nebuvo klaidingas vieno keliautojo paliudijimas, patvirtina ir dar IX a. rašęs anglų karaliaus pasiuntinys į prūsų žemes (greičiausiai prekybininkas) – Vulfstanas. Šis autorius pateikė nemažai autentiškų žinių apie prūsų papročius, bet mums svarbu, kad jis paminėjo, jog „Aisčių žemė (Eastland) labai didelė. Joje daug pilių, ir kiekvienoje yra karalius“ [9]. Vargu ar krikščioniškos šalies pasiuntinys, kuriam buvo pavesta ištirti pagoniškas žemes, galėjo turėti bent menkiausią norą girti ar perdėtai pagražinti Alfredui Didžiajam apie prūsų ekonominį potencialą. Tačiau pilys, jų gausa bei, ne šiaip didikų, o karalių būvimas, būtent ta informacija, kuri Anglijos valdovui turėjo būti suprantama tik vienareikšmiškai – pasiuntinys kalba apie išskirtinės galios ir turtų kraštą.

Turtingi žmonės mėgsta ne tik gausiai puoštis, bet ir gyventi tokioje vietoje, kur jų turtas būtų deramai apsaugotas. Net ir vienos medinės pilies išlaikymas visais laikais buvo grindžiamas, visų pirma, ekonominių būtinumu, t. y. apsaugoti ne kiek teritorijai, bet pilyje saugomiems turtams: audiniams, metalams, ginklams, žirgams ir t. t. Kaip pavyzdį galime paimti lietuviškos Kernavės pilį: jos centrinėje dalyje rezidavo pilies valdovas, po to stovėjo turtingų pirklių namai, o prie apsauginių sienų glaudėsi amatininkų dirbtuvės ir pilies įgula. Visi likusieji: gyvulių augintojai, žvejai, bitininkai, žemdirbiai ir t. t., gyveno „anapus tvoros“. Taigi, IX a. krašto apibūdinimas, kurio kaip pagrindinį išskirtinumą iš greta esančių teritorijų keliautojas išskyrė žodžiais  daug pikių, ir kiekvienoje yra karalius, manau, vienareikšmiškai turėjo reikšti, kad toje teritorijoje, lyginant su kitomis regiono žemėmis, yra ypatingai gerai išvystyta ekonomika, o tais laikais tai buvo įmanoma tik dviem būdais: arba grobiant ir alinant kaimynines tautas, arba vystant tarptautinę prekybą. Pirmasis variantas atpuola, nes XI a. Adomas Breminėtis prūsus vaizduoja labai geranoriškais ir taikiais, o XIV a. Pertras Dusburgietis apie prūsų ankstesnį santykį su kaimynais yra štai ką pasakęs: „Tačiau jie (prūsai – V. D.) turėjo vieną girtiną ir visiems siūlytiną paprotį: patys būdami netikėliai ir garbindami daugybę dievų, jie vis dėlto gyveno taikoje su savo kaimynais, išpažįstančiais krikščionybę, netrukdė jiems garbinti gyvojo dievo ir apskritai jų nekliudė“ [10]. Taigi, tenka prūsų ekonominės galios ieškoti ne kur kitus, o tik prekyboje su tolimais kraštais.

Kaip papildomas tiesioginis nurodymas į aisčių turtingumą galėtų būti vertinamas ir apskritai visas Wulfstano pranešimas apie prūsus, mat didžiąją dalį pranešimo sudaro mirusiųjų aisčių šermenų aprašymas. Tiksliau tariant, IX a. autorius gan išsamiai nupasakojo aisčių buvimo prie mirusiojo kūno „brangumą“. Turima omeny, kad budėjimas prie lavono, kurio metu suėję ne tik giminės, bet ir pažinoję numirėlį žmonės, šventė tol, kol būdavo prašvenčiamas ir pražaidžiamas visas anapus iškeliavusiam priklausęs turtas. Išlydėtuvės trukdavo nuo mėnesio iki dviejų, o aukštuomenės atveju, pasak metraštininko, viskas galėjo užsitęsti ir iki pusmečio. Štai kaip apie tai rašo Anglijos karaliaus pasiuntinys: „Aisčiai turi įprotį numirėlį nesudegintą palikti genčių ir draugų tarpe apie vieną arba du mėnesius. Karalius ir kitus aukštos kilmės žmones palieka nelaidotus juo ilgiau, kuo daugiau jie turi turtų, kartais iki pusmečio, ir lieka jie nesudeginti, ir guli ant žemės savo namuose. Ir jam viduje gulint turi būti puotaujama ir žaidžiama, kol jį sudegina“ [11]. Noriu dar kartą pasikartoti ir pabrėžti frazę: palieka nelaidotus juo ilgiau, kuo daugiau jie turi turtų. Ši turtinę visuomenės diferenciaciją atspindinti tradicija, kai ilgalaikių masinių puotavimų ir žaidimų kaštai buvo padengiami iš iškeliavusio Anapilin žmogaus sąskaitos, galėjo susiformuoti tik tokiu atveju, kai visuomenėje ilgą laiką dominavo materialinis perteklius bei galimai tikint į sukaupto turto neigiamą įtaką tolimesniam žmogaus pomirtiniam gyvenimui.

Kitas Vulfstano svarbus teiginys, kad „Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, neturtingieji ir vergai geria midų. Tarp jų būna daug karų“ [12], pakartotinai nurodo į jau IX a. aisčių žemėje aiškią luominę diferenciaciją, kaip ryškiausią to požymį nurodant skirtingų luomų skirtingo alkoholinio rūšies vartojimą. Netiesiogiai krašto ypatingą turtingumą paliudija polinkis į dažnus vidaus karus, nes nuolat pasikartojantys tarpusavio vaidai yra ypač ekonomiškai sekinantis dalykas, kurį „galėjo sau leisti“ tik turtingiausios Europos valstybės.

Tarsi būtų norėjęs apibendrinti abu šiuos viduramžių autorius, XIV a. „Prūsijos žemių kronikas“ parašęs Petras Dusburgietis teigė: „Vargu ar kuri šių giminių buvo tokia nedidelė,  kad karui negalėtų sutelkti dviejų tūkstančių raitųjų vyrų ir daug tūkstančių karių. Semba, turtingiausia ir tirščiausiai gyvenama žemė, galėjo sutelkti keturis tūkstančių raitelių ir keturiasdešimt tūkstančių karių. Sūduviai, patys tauriausieji, pranokdavo kitus ne tik papročių kilnumu, bet turtais bei galybe. Mat jie turėjo šešis tūkstančius raitelių ir galybę kitokių karių. Kiekviena šių genčių turėjo daug stiprių pilių, tačiau per daug įkyrėčiau, apie kiekvieną jų skyrium pasakodamas“ [13]. Kryžiuočių ordino magistro prašymu rašęs kronikininkas, mokslininkų vertinamas nevienareikšmiškai, visų pirma, dėl savo šališkumo bei dėl pasitaikančių kai kurių datų netikslaus nurodymo. Kitą vertus, ordino magistras kitokio, negu krikščionių brolius šlovinančio ir priešus menkinančio, veikalo nebūtų ir priėmęs. Todėl su ne menka tikimybe galime teigti, jog tie reti atvejai, kai Dusburgietis prūsus perteikė teigiamomis spalvomis, buvo tikrai artimi realiai tuo meto situacijai. Bet kokiu atveju, mums svarbiausia yra XIV a. pateiktos informacijos apie buvusios prūsų (ypač sembų) ekonominės bei karinės galios visiška koreliacija su ankstesniais amžiais rašiusių metraštininkų pateiktais duomenimis.

Turėdami skirtingais amžiais liudytą prūsų išskirtinį turtingumą, mes galime dar kartą stabtelėti ties hipotezę, kuri turėtų paaiškinti iš kur tie prūsų turtai radosi. Tik šį syk siūlau grįžti prie prekybos kelio Nemunu, žvelgti ne iš Sembos pusiasalio pusės, o iš Rytų atkeliaujančių deficitinių prekių perspektyvos. Kaip jau minėjau atrodo paradoksalu, kad iki X a. vidurio, šiapus aptariamo prekybos kelio Nemunu, prūsai valdė net du iš aštuonių (danų Heideby, slavų Volin, Gotlando Paviken, švedų Birka, rusų Senoji Ladoga, kuršių Grobina) stambiausių Baltijos jūros prekybos uostus: Drūsą ir Viskiautus. Be abejo, uostų buvo ir daugiau, tačiau išvardinti uostai X a. pradžioje buvo įtakingiausi. Taigi, kokios išskirtinės sąlygos galėjo leisti, šalia vienas kito esantiems jūros uostams, priklausantiems tai pačiai valstybei (genčių sąjungai), klestėti ištisus šimtmečius – kaip tai galima paaiškinti? Šis faktas netenka paradoksalumo, jeigu žinome, jog šalia egzistavęs, tiems patiems prūsams priklausantis, prekybos greitkelis Nemunu į Bizantiją ir arabų kraštus teikė į Baltijos jūros regioną tokį srautą deficitinių prekių, kurio vieno uosto viduramžiška infrastruktūra, greičiausiai, fiziškai nepajėgė realizuoti. Tik tokiu atveju šis dviejų uostų buvimas greta tampa ne tik kad ne keistu, bet racionaliu bei dėsningu. Šie uostai privalėjo turėti didžiausią  šiaurės Europoje koncentraciją deficitinių prekių iš Rytų dėl jau minėtų prekybinio kelio Nemunu per Pripetę privalumų (trumpumas ir saugumas). Norinčių įsigyti Damasko plieno, šilko bei prieskonių pigiau ir didesniais kiekiais tikrai turėjo būti tiek, kad vieno uosto infrastruktūra savyje fiziškai nebetalpino nei prekių, nei atplaukiančių laivų skaičiaus. Jų buvimas ne pačioje Baltijos jūros pakrantėje, o anapus marių nerijų, darė juos ypač saugiais nuo Adomo Bremeniečio minimų gausių ir netikėtų piratų užpuolimų, vienkartinių kaimyninių valstybių karinių-plėšikiškų intervencijų bei kitokių nelaimių. Minėtas ypatingo saugumo faktorius dėsningai ir natūraliai turėjo leisti prūsų pirkliams kurdinti daugiau sandėlių (daug pilių) iš kurių buvo galima vykdyti prekybą su kaimynais ir ne tinkamais laivybai metų laikais.

Jeigu pasižvalgytume youtube internetinių vaizdų kanale, tai nesunkiai aptiktumėme gausybę vaizdo liudijimų, kur juodieji archeologai dabartiniame Sembos pusiasalyje (Karaliaučiaus srityje), paprasčiausių metalo detektorių pagalba gausiai aptinka, atkasę vos keliolika centimetrų nuo žemės paviršiaus, minėtas sidabrines arabų dirhemas. Šie dabartiniai Karaliaučiaus krašto gyventojai, be jokios abejonės daro nepataisomą žalą krašto praeities tolimesniems tyrimams, tačiau kiekviena lazda turi du galus ir jų aptinkami Sembos prūsų turtingumo liudijimai, šiandien mus pasiekia bent jau tokiu, nors ir labai nemaloniu, būdu.

Susumavus archeologinius duomenis, IX – XI a. metraštininkų paliudijimus, XVII – XVIII a. kartografijos duomenimis bei kitą pateiktą argumentaciją, manau, galima labai stipriai sutvirtinti iškeltą hipotezę, jog IX – XI a. Sembos pusiasalio gyventojai valdė patį trumpiausią ir pelningiausią prekybos kelią su Kijevu, o per jį – su Bizantija ir arabų kraštais.

Kijevo Rusia ir baltai

Kaip galimas papildomas argumentas, prekybos kelio Nemunu į Kijevą hipotezės naudai, galėtų būti pateiktas 2017 m. Ukrainos archeologų sensacingas atradimas [14], padarytas 100 km piečiau Kijevo, Rosės upės pakrantėje. Pačios Rosės upės vardas, iš pirmo žvilgsnio, labai artimas senuose žemėlapiuose fiksuotam Rusnios upės pavadinimams – Russe [15], Russ [16]. Taip pat Teodoras Narbutas, rinkdamas žinias apie lietuvių papročius, užfiksavo tokią legendą apie deivę Krūminę, kur, visai tikėtina, yra minima Rusnios upė germanišku jos vardu Ross: „Karalienė, vardu Krūminė, turėjo nepaprasto grožio vienatinę dukterį. Kartą pavasarį ji norėjo pradžiuginti motiną ką tik pražydusiomis gėlėmis, kurias pro karalienės rūmų langą pamatė žydinčias Ross upės pakrantėje…“ [17].

Tačiau svarbiausia yra ne tiek upės vardas, kiek mokslininkų aptiktas XI – XII a. baltų kapinynas. Pats kapinynas užima apie 10 h plotą ir, kaip teigia patys archeologai, ištirta yra tik tūkstantoji jo dalis (atkasta 19 palaikų). Kitapus Rosės upės stovi piliakalnis, kuris, pasak mokslininkų, priklausė gynybiniam „gyvatės pylimui“ – taip buvo vadinamas X – XI a. Kijevo žemes juosęs įtvirtinimų junginys, kuris buvo sukurtas su tikslu apsaugoti Kijevo Rusios žemes nuo pečenegų antpuolių. Įdomu ir tai, kad 20 km žemiau, prie Rosės upės stovi dar vienas apleistas piliakalnis. Jis stūkso greta dabartinės Buševos gyvenvietės, kuri iki 1946 m. vadinosi Prūsiais(!). Ukrainiečiai teigia, kad XI a. rašytame „Būtųjų laikų metraštyje“ yra teigiama, jog Jaroslavas Išmintingasis 1032 m. Rosės pakrantėje sukūrė gynybinių įtvirtinimų sistemą ir kad ten pat apsigyveno vadinamieji „savieji pagonys“.

Manau, versijos apie galimą IX – XI a. ypatingų ryšių tarp vakarų baltų ir Kijevo Rusios realų egzistavimą, kol kas tik dalinai, patvirtina šiame straipsnyje minėti archeologiniai radiniai. Minimo ryšio hipotezės naudai, manau, galėtų būti peržiūrimos ir retos slavų metraštininkų paliktos užuominos. Visų pirma, jau aptartas Kijevo valdovo pakvietimas „saviems pagonims“ apsigyventi jo valdų neramiausiose ribose. Inspiruotas šio fakto, spėju, kad prūsų galia turėjo tiesiogiai siekti Kijevo žemes, kurios realiai šiaurėje ribojosi su Pripetę tuomet valdžiusiais jotvingiais. Slavų metraštyje „savieji pagonys“ apibudinami kaip pusiau klajokliai. Labai panašiai slavų buvo apibudinama ir pati jotvingių gentis.

XIII a. pradžioje rašęs lenkų metraštininkas vyskupas Vincentas Kadlubekas (Wincenty Kadłubek), aprašydamas lenkų karaliaus Kazimiero Teisingojo 1194 m. karą su  kaimynais jotvingiais (poleksėnais), juos apibūdino labai keistais žodžiais: „poleksėnai yra getų arba prūsų giminė…“[18]. Keisčiausia šioje frazėje yra tai, kad lenkas savajame metraštyje mini karaliaus karus ir pergales tiek prieš prūsus, tiek prieš skirtingas getų gentis. Šie du seniausi Lenkijos priešai autoriui buvo labiau nei gerai pažįstami, todėl nuostabą sukelia jo neapsisprendimas, kam konkrečiai iš šių dviejų priešų priskirti Kazimiero pirmą kart sutiktus poleksėnus. Taigi, vyskupą Vincentą suglumino tas faktas, jog jotvingiai atrodė panašūs į getus, bet jų kalba buvo artima prūsams. Būtent taip aš paaiškinu šią metraštininko užrašytą abejonę stengiantis apibudinti jotvingių priklausomybę. Kitą vertus, jau XIII – XV a. šaltiniuose aprašomi intensyvūs ir labai glaudūs poleksėnų kontraltai su baltais leidžia spėti, kad tiek religinis, tiek lingvistinis artumas jų nebesiejo su anapus slavų likusiomis getų gentimis. Baltų ir jotvingių lingvistinį artumą ryškiausiai patvirtina XV a. „Lenkijos istorijos“ autorius Jonas Dlugošas, jis rašo: „O jotvingių kraštas nusidriekęs į šiaurę, ribojasi su Mazovijos, Rusios ir Lietuvos žemėmis. Jų kalba labai panaši į prūsų ir lietuvių, ir šie gali ją suprasti.“[19]. Šį aptartą prūsų ir jotvingių tapatumą aš tiesiogiai kildinu iš galimos prūsų ekonominės įtakos getams poleksėnams, mat valdydami Nemuno – Pripetės vandens keliu ėjusių prekių realizavimą per nuosavus prekybos uostus Baltijoje, prūsai natūraliai turėjo būti viršesni (įtakingesni) už tik laivybą Pripetėje prižiūrėjusius jotvingius.

Taigi, visos ekonominės ir politinės grandys, kurios turėtų apjungti hipotetinį IX – XI a. prekybos kelią Nemunu į Kijevą, atrodo, išties stoja į savo vietas: prūsų galia, kurios tiesioginę įtaką juto ir getai jotvingiai, ne tik ribojosi su Kijevo Rusios žemėsis, bet ir abu šie galių centrai IX – XI a. laikotarpiu turėjo bendros ekonominės naudos iš trumpiausios sąsajos tarp Baltijos jūros regiono ir Bizantijos bei Artimųjų Rytų.

Kad Kijevo valdovams buvo būdingos sąjungos su baltais galimai užsiminama ir 944 m. pasirašyta taikos sutartis tarp, dar pagoniško tikėjimo, kunigaikščio Igorio ir Bizantijos imperatoriaus („Taika nuo giminės rusiškos“), kur tarp gausybės pasiuntinių minimas ir Jotvingis Gunoras.

Spėjama, kad Igorio anūkas kunigaikštis Vladimiras Svetoslavičius, po susidūrimų su Didžiojo Naugardo kunigaikščiu, kurį laiką slapstėsi būtent Prūsijoje. Po to, jis, 980 m. vis dar pagoniškame Kijeve, padarė religinę reformą prūsiškojo tikėjimo pavyzdžių, t. y. paskelbė pagrindiniais tris vyriškos lyties dievus, kurių svarbiausiuoju tapo Perkūnas.

Pats faktas, kad Kijevo Rusia iki pat XI a. pradžios buvo vis dar pagoniška, mūsų atveju labai daug ką paaiškina. Glaudūs ekonominiai saitai, Kijevui tarpininkaujant prekybai tarp Baltijos ir Juodosios jūros, natūraliai liko išsaugoti iki pat XI a. vidurio, kol krikščioniškasis interesas paėmė viršų. Kitą vertus, nutraukusios pelningas ekonomines gijas su pagonių kraštais, jau XI a. antroje pusėje Kijevo Rusios galia ženkliai sumenko, o XII a. pirmoje pusėje, ji galutinai susiskaldė į atskiras feodalines kunigaikštystes. Panašūs ekonominio nuosmukio ženklai pastebimi ir Prūsijoje: nuo X a. pabaigos likęs vieninteliu prūsų valdomu uostu, jau XI a. jis nebetenka savo buvusios įtakos Baltijos jūros prekyboje, o pačius prūsus vis drąsiau ir sėkmingiau ima puldinėti krikščioniškos jūrų valstybės (visų pirma danai).

Adalberto mirties vieta

Vyskupas Adalbertas siekdamas pakrikštyti „laukinius pagonis“ ne bet kur, o labai svarbioje jų ekonomikai prekybinio kelio pradžioje (angoje), sėkmės atveju, greičiausiai būtų lyginamas su šv. Jurgiu, kuris vienu ieties dūriu nukovė milžinišką slibiną, nes, kaip jau ką tik pastebėjome, netekusi ekonominės galios, išdidi ir nepriklausoma Prūsija, galiausiai savo kailiu patyrė krikščioniškų karių kalavijų negailestingumą.

Taigi, aukštas Romos katalikų bažnyčios dvasininkas vyko į kitų keliautojų aprašytą kraštą, be abejonės, turėdamas aiškų planą. Kaip jau buvo užsiminta, Gdansko pagonių masinis krikštas, greičiausiai, šioje kelionėje buvo gerai apgalvoto plano dalimi, nes: (1) masinis pagonių atvertimas į doros kelią, turėjo misijai suteikti materialinį pagrindą (dovanas), (2) vyskupui tai buvo tarsi pirmoji misionieriška praktika, taip pat įkvėpimas bei padrąsinimas prieš lemiamą žygį į nelemtą salą. Kad šios prielaidos ne vien tik mano liguistos fantazijos vaisius, o turi realaus pagrindo, pilnai patvirtina netrukusi laukti po Adalberto mirties kito aukšto bažnyčios pareigūno žūtis jotvingių žemėje. Adalberto sekėjas ir jo kelionės aprašymo antrasis autorius, vokietis Brunonas Kverfurtetis, paties popiežiaus įšventintas misijų archivyskupu, globojamas to paties lenkų karaliaus, 1009 m. žiemą leidosi į nemažiau avantiūristiška misiją ir tuo ačiū būdu (prieš tai sužeidžiant, o po to nukertant galvą) buvo nužudytas vietos didiko, galimai, aukšto dvasininko. Įdomu yra tai, kad Brunonas, kaip spėja mokslininkai, vyko krikštyti jotvingių, o jų valdoje buvo labai svarbi spėjamo prekybos kelio Nemunu į Kijevą dalis – Pripetės upė. Tiesa, yra ir mokslininkų nepripažįstama versija apie tai, kad Brunonas, tiesiog vyko tuo pačiu maršrutu, kaip ir šventuoju tapęs Adalbertas, tik skirtumas tas, kad šventikas ir palyda pakilo šiek tiek aukščiau upe, apeinant taip vadinamąją angą į karalystę. Tačiau, kaip regime, tiek oficiali, tiek alternatyvi arkivyskupo Brunono žūties geografinės vietos gerai siejasi su mūsų aptariamuoju upiniu prekybos keliu.

Prieš aptariant pačią Adalberto mirtį, trumpat apibendrinsiu šio straipsnio pagrindinius teiginius bei padarytas tarpines išvadas: (1) savo planui gavęs Šventosios Romos imperatoriaus ir popiežiaus palaiminimą, Prahos vyskupas iškeliavo pas Lenkijos karalių Boleslovą I Narsųjį, kuriam buvo pavesta kuruoti misiją ir galimai suorganizuoti masinį Gdansko gyventojų krikštą misionieriui įkvėpti bei misijai remti, (2) atsiskaitęs su palyda Viskiautų uoste, Adalbertas nusisamdė sėkliais marių vandenimis tinkantį plaukti vietos laivelį, tuo pačiu įgydamas vietos vedlį, kuris nugabeno dvasininkus į reikiamą salą, (3) aprašoma sala, kaip spėju, radosi Nemuno deltoje, netoli dabartinio Vorusnės kaimo ir buvo ypatingos svarbos upinio prekybos kelio Nemunu, kuris siejo Prūsiją su Kijevo Rusia, pradžioje (angoje), (4) spėju, kad pradėjęs nuo žiočių, vyskupas tikėjosi savo misiją išplėsti iki pakankamo krikščionių valdomo anklavo, kurio turėjo užtekti ateities misijoms, (5) kaip galimus sėkmės garantus, misionierius tikėjosi panaudoti netikėtą aukšto katalikų bažnyčios dvasininko apsireiškimą eilinių prūsų tarpe bei Gdanske surinktų turtų dalybas.

Taigi, kaip rašė benediktinų vienuolis Romoje (praėjus vos metams po Adarberto mirties), tik išlipęs į krantą, misionierius ėmėsi taip laukto darbo – ėmė skleisti dievo žodį. Oriai ištvėręs irklo smūgį tarp menčių, vyskupas skubomis pasitraukė į kitą upės krantą, kur praleido likusią dienos dalį. Kaimo seniūnas vakare pasikvietė misionierius, kad pilnai išsiaiškintų, kas jie ir kokie jų tikslai. Būtent tuo metų vyskupas nusprendė mesti savo pagrindinį kozirį paskelbdamas, kad: „Kilimo esu slavas, vardu Adalbertas, iš profesijos vienuolis, anksčiau vyskupas pagal savo luomą, dabar mano pareigos – jūsų apaštalas. Mūsų kelionės tikslas yra jūsų išganymas, kad, palikę kurčius ir nebylius stabus, pripažintumėte savo Kūrėją…“ [20].  Adalbertas gerai žinojo, jog tais laikais, kai visi žmonės tikėjo į aukštesnio luomo neliečiamybę prieš žemesnįjį, įrodžius savo visuomeninį statusą vietos gyventojai ne tik, kad nedrįs jo liesti, bet ir tikėjosi, jog toks aukšto didiko pasirodymas bus sutiktas, vos ne kaip stebuklas ar bent jau didelė garbė. Aš net neabejoju, kad viskas taip ir būtų pasibaigę, jei jis kartu nebūtų demaskavęs tikrojo savo kelionės tikslo – kad, palikę kurčius ir nebylius stabus, pagonys mestųsi siūlomo dievo malonėn.

Vietos seniūnas gerai suvokė, kad aukščiausio luomo atstovo (nepaisant jo tikėjimo) nužudymas, būtų buvusi didžiulė nuodėmė ir visam kaimui užtrauktų vietos valdovų nemalonę, todėl regėdamas, kad savo jėgomis nepajėgs apsaugoti atėjūnų gyvybės, ištarė, kaip teigia Jonas Kanaparijus, šiuos žodžius: „Skubus grįžimas suteiks tau viltį, o mažas delsimas užtrauks tikrą pražūtį“ [21]. Kad seniūno žodžiai tapo pranašiški, mes netrukus ir įsitikinsime. Įbauginti salos kaimiečių, tą pačią naktį misionieriai leidosi atgal. Tas, kas buvęs balandžio mėnesį pamaryje, gerai suvokia, kad net ir puikiai marias pažįstantis jūrininkas, balandžio mėnesį naktinį plaukimą burvalte marių vandenimis prilygintų savižudybei. Esu tikras, jog pasamdyto vietos laivelio savininkas, suprato, kad tamsiu paros metu saugiausia buvo plaukti pakrante. Tokiu būdu kelionė atgal į Viskiautus turėtų prailgti dvigubai. Kitą vertus, laivelį valdęs jūrininkas tikrai žinojo, kad apie jo keleivių vizitą skubiai bus pranešta Adarberto luomą atitinkančiam didikui arba žyniui bei tai, kad įsiutinti kaimo gyventojai, tik prašvitus, leisis į paieškas, todėl jis pats buvo suinteresuotas, nugabenti save ir vienuolius per saugų atstumą nuo salos.

Mano skaičiavimais, kuriuos nesunkiai būtų galima patikrinti paprasčiausiu eksperimentu, paryčiais, išsekusi po sunkaus ir pavojingo naktinio žygio mariomis, nedidelio laivelio įgyla išsilaipino Deimos upės žiotyse, galimai dabartinės Zalivino gyvenvietės vietoje. Nebenorėjęs su pakeleiviais daugiau turėti nieko bendro, jūrininkas, greičiausiai, atsisveikino, suteikdamas vyskupui progą nusisamdyti kitą laivą arba bandyti pasiekti Viskiautus sausuma.

Pats Adalbertas susivokęs, kad jo misija beveik prapuolė ištisas penkias dienas pasimetęs ir įbaugintas delsė svarstydamas ką pasirinkti: gyvybę ir gėdingą grįžimą į Prahą ar garantuotą mirtį bei krikščionišką šlovę po jos. Kaip parodė vėlesni įvykiai, vyskupas garbingai išlaikė savojo tikėjimo egzaminą.

Taigi, nepaklausęs salos seniūno patarimo ir uždelsęs penkias paras, Adalbertas pėsčias patraukė, kaip spėju, jau Sembos, o ne Lamatos, žeme. Šį mano spėjimą sutvirtina ir Kanaparijaus pateiktas vietovės aprašymas: „palikę miškelius ir pražūtingas pelkes, saulei kylant į vidudienį, atvyko į lygumą. Ten broliui Gaudencijui laikant mišias, tas šventasis vienuolis priėmė komuniją…“ [22]. Jei pažvelgsime į rytinę Kuršių marių pakrantę, tai suprasime, jog nuo pat Nemuno deltos iki pat Sembos pusiasalio aukštumos, X a. nebūtume radę jokios lygumos, nes ši pakrantės atkarpa tuomet turėjo būti padengta pelkėmis ir nepraeinamais miškais. Be to, kaip jau minėjome, Vorusnė buvo seniausia gyvenvietė apskrityje ir tai yra papildomas argumentas gyvenvietės Deimos žiotyse naudai. Taigi, jei tas penkias paras keliautojai praleido dabartinio Zalivino vietoje (būtent toje vietoje, kur pakrantės žemuma pereina į aukštumas), tuomet pilnai tikėtina, kad po kelių valandų rytinio žygio, vienuoliai pagaliau turėjo išeiti į pavasarinės saulė nušviestą lygumą. Manau, Adalbertas pagaliau susitaikė su neišvengiamybe ir, suradęs gražią vietą mirti, priėmęs komuniją, užsnūdo belaukdamas egzekucijos. Spėju, kur tai dabartinio Družnojo kaimo apylinkėse.

Kaip ir pridera savo luomui, dvasininkas Sikas su palyda, pagal savo paprotį, paaukojo kitą aukštą katalikų dvasininką savo dievams. Religijotyrininko Norberto Vėliaus nuomone, vyskupo mirties aprašymas liudija, kad „pasmerkti mirčiai nepageidaujami ateiviai buvo žudomi pagal tam tikrą ritualą, kuris tikriausiai buvo mitologiškai įprasmintas (pirmiausia pasmerktąjį sužeidžia būrio vadas, vėliau pribaigia kiti, galvą pasmeigia ant mieto ir „linksma daina“ garsina savo poelgį)“ [23]. Beje, labai panašiai buvo nužudytas ir Adalberto pasekėjas jotvingių žemėje, archivyskupas Brunonas. Taigi, kaip ir buvo teigta, salos seniūnas negalėjo nužudyti ne savo luomo žmogaus. Tai už ji, kaip ir priderėjo to laikmečio supratimui, išlaikydamas luominę subordinaciją, atliko stabmeldžių šventikas Sikas.

Prahos vyskupas, atradęs X a. galingais ir nepažeidžiamais laikytų pagonių silpnąją vietą, suorganizavo misiją, kurios sėkmė katalikiškam pasauliui būtų suteikusi ne tik daug džiaugsmo, bet ir naujas įtakas bei turtus. Tačiau išskaičiavęs prūsų ekonomikos pažeidžiamiausią grandį, Adalbertas nuvertino pagoniško tikėjimo galią paprastuose žmonėse. Būtent ši klaida ir nulėmė Prūsijos misijos nesėkmę. Ant to paties grėblio užlipo ir dešimčia metų vėliau žuvęs Brunonas. Šios dvi mirtys trumpam pristabdė krikščioniško pasaulio plėtrą į baltų žemes, bet tik, kol buvo gyvas turtus ir galią garantavęs prekybos kelias Nemunu į netrukus krikščionišku tapsiantį Kijevą.

Nuorodos:

[1] N. Vėlius „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ 174 p.

[2] Tas pats šaltinis.

[3] N. Vėlius „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ 174 p.

[4] J. Zembrickis ir A. Bitensas „Šilokarčemos apskrities istoreija“ 7 p.;

[5] N. Vėlius „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ 174 p.;

[6] Sebastian Munster „Polonijae et ungariae nova descriptio“ 1550 m. ir pagal Gerardus Mercator darbus 1609 m. Vokietijoje išleistas žemėlapis „Lithuania“.

[7] Tas pats šaltinis.

[8] N. Vėlius „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ 191 p.;

[9] N. Vėlius „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ 167 p.

[10] R Batūros išleista P. Dusburgiečio „Prūsijos žemių kronika“ 165 p.;

[11] N. Vėlius „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ 167 p.

[12] R Batūros išleista P. Dusburgiečio „Prūsijos žemių kronika“ 165 p.;

[13] N. Vėlius „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ 167 p.

[14] 15min straipsnis;

[15] Abraham Ortelius „Antique map of Prussia“ XVI a.;

[16] Rizzi Zannoni „Pologne“ 1807 m.;

[17] N. Laurinkienė „Žemyna ir jo smitinis pasaulis“ 78 p.

[18] N. Vėlius „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ 207 p.;

[19] N. Vėlius „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ 567 p.

[20] N. Vėlius „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ 174 p.;

[21] N. Vėlius „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ 175 p.

[22] N. Vėlius „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ 175 p.

[23] N. Vėlius „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ 170 p.;

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *