M. Kundrotas. Ideologijos problema (16)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Pirminė ideologijos problema – tai, kad bet kuri ideologija susiaurina žmogiškąją būtį iki vieno, geriausiu atveju – iki kelių aspektų ir jais bando paaiškinti visą politinę, kultūrinę ar socialinę visumą. Liberalizmas virš visko iškelia laisvę, socializmas – lygybę ir vienybę, nacionalizmas – tautiškumą, o konservatizmas – tradiciją bei rezervuotą požiūrį į pokyčius.

Tiesa, iš šių keturių klasikinių ideologijų konservatizmo atstovai mažiausiai norėtų vartoti žodį „ideologija“. Dėl tam tikrų priežasčių jie tiesiog vengia šios sąvokos ir tam esama racionalaus pagrindo. Kaip jau minėta, kiekviena ideologija pasižymi fragmentiškumu, konservatizmas gi pretenduoja į absoliutą. Jo atstovai tarsi norėtų būti virš, mažų mažiausiai – anapus fragmentiškų ideologijų, matydami pasaulį tokį, koks jis yra – daugialypį ir besikeičiantį. Nors tuo pat metu – besikeičiantį saikingai ir atsargiai. Vis dėlto, permainoms įsivyravus, konservatoriai jas priima.

Ideologijų fragmentiškumo problema sprendžiama įvairiai. Vienas kelias – konservatizmas: įvairių idėjų ir ideologijų integracija pagal jų teorinį suderinamumą ir praktinį pritaikomumą, jas sujungiant į bendrą pasaulėžiūrinę visumą, į lobyną, saugomą istorinės patirties. Kitas kelias – populizmas. Kai kurie tai vadina praktine išmintimi. Pasak jų teorija – sausa šaka. Idėjos reikšmingos tiek, kiek jos veikia, o dažnu atveju galima išvis apsieiti be idėjų. Kalbėk tai, kas patinka masėms. Kiek tai įgyvendinama – mažiau svarbu. Svarbu, kad padeda pasiekti ir išlaikyti valdžią. Kiti populizmo vardai – oportunizmas ir nihilizmas.

Populistai mano, jog idėjos, vertybės ar dorybės – tiesiog mažareikšmės, jei išvis ką reiškia. Konservatoriai mąsto priešingai, jog visa tai – labai svarbu, tačiau bet kokia idėja ar idėjų sistema – per siaura išsemti visą žmogiškąją būtį. Vis dėlto konservatizmas – taip pat ribotas. Jį riboja prisirišimas prie laiko dvasios: kas vakar buvo revoliucinga, rytoj jau gali būti tradiciška ir statistinis konservatorius tai priims su džiaugsmu, laiminant tai pačiai laiko dvasiai. Maža to. Konservatorius gali atmesti pačią geriausią idėją, jeigu ji bus nauja ir stokos istorinio pamato.

Išeities poziciją sunku įvardyti, nes bet kuris įvardijimas vėl apriboja ir skaido į fragmentus. Darbiniu pavadinimu galima pasirinkti esencialistinį universalistinį fundamentalizmą, kol bus rastas geresnis, labiau jungiantis ir glaustesnis pavadinimas. Esencializmas reiškia grįžimą prie esmių, universalizmas – visumą, fundamentalizmas – pamatus. Kiekvienos ideologijos pamatai – pirmiau antstato, kurį galima keisti pagal istorines sąlygas. Jie atspindi esmes, kurios jungiasi į bendrą visumą, atspindinčią bendrą esmę: laisvą, teisiškai lygią, vieningą, vienos prigimties ir vienos bendros pasaulėžiūros jungiamą, bendros patirties siejamą ir besikeičiančią visuomenę.

Praktiniu lygiu arčiausiai šio idealo būtų centrizmo sąvoka. Kultūrinis konservatizmas ir ekonominis socializmas, klasikinės moralinės dorybės ir istorinės tapatybės drauge su socialiniu solidarumu, pagrįstu tomis pačiomis dorybėmis – artimo meile ir teisingumu – medžiaginėje plotmėje. Kultūrinė dešinė ir socialinė kairė: tai juk – centras.

Fragmentiškumas dažnai lemiamas vienpusiškumo. Visumos vaizdas atsiskleidžia sintezėje. Prieš gerus du tūkstančius metų filosofas Paulius Tarsietis rašė: viską ištirkite ir to, kas gera, laikykitės. Atsargus, bet ir drąsus požiūris į įvairias idėjas, iš visų idėjinių sistemų atsirenkant tai, kas geriausia, tai – vienintelis kelias, galintis mus vesti į pažangą, išlaikant istorinį paveldą. Nėra vienos teisingos ideologinės sistemos. Yra tik teisingi ir klaidingi elementai jose. Tiktai kruopšti atranka ir darna tarp to, kas iš tiesų dera, padės mums po kruopelytę surankioti Tiesą.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .

16 komentarų

  1. Prašalietis:

    Norisi paprieštarauti M.Kundroto teiginiams.M. Kundrotas. “… ideologija pasižymi fragmentiškumu, konservatizmas gi pretenduoja į absoliutą. Jo atstovai tarsi norėtų būti virš, mažų mažiausiai – anapus fragmentiškų ideologijų, matydami pasaulį tokį, koks jis yra – daugialypį ir besikeičiantį”…. Ar taip yra iš tiesų?Lietuvos Tėvynės Sąjungos-KONSERVATORIŲ”matymas pasaulio koks jis yra”: buvusi socialistinė santvarka yra nusikalstama,komunistai yra tas pat kas buvo fašistai,Rusija yra grobikė ir ruošiasi pulti Lietuvą,JAV mus gina ir t.t. Kur čia yra lietuviškų konservatorių “matymas”mus supančio ir besikeičiančio pasaulio?Kas girdėjo Lietuvoje kokią nors lietuviškų konservatorių padarytą ar daromą ideologinį”vikruntasą”Kundroto pavadintu,” įvairių idėjų ir ideologijų integracija pagal jų teorinį suderinamumą ir praktinį pritaikomumą, jas sujungiant į bendrą pasaulėžiūrinę visumą”…. Kundrotas:”Tiktai kruopšti atranka ir darna tarp to, kas iš tiesų dera, padės mums po kruopelytę surankioti Tiesą”.Ar tikrai Tiesa atrandama tik iš”kruopščios atrankos ir darnos tarp to,kas iš tiesų dera”?Ugnis ir vanduo ne tik kad nedera, bet yra priešybės ir vis tik objektyviai egzistuoja ir tai yra TIESA….

  2. Romas:

    Sutinku, kad visos keturios, autoriaus aprašytos ideologijos (daugiau ar mažiau) apriboja žmogiškąją būtį. Bet labai abejoju ar įmanoma tokia sintezė, kurios dėka “po kruopelytę” gali mėtų (iš jų) suklijuoti Tiesą.
    Gal būt, neginčysiu. Nesu į tai įsigilinęs.

    Tik noriu išreikšti kitą mintį – kodėl jos ( ideologijos) yra fragmentiškos. Kodėl jos apriboja žmogiškąją` būtį? Todėl, kad visais laikais, prie visų valdžių dominuojant bet kuriai iš šių keturių ar visai nepaminėtai ideologijai, valdžią turėjo visuomenės mažuma. O tai reiškia, kad šios valdžią turinčios mažumos interesas buvo (švelniai tariant) tenkinamas labiau negu visuomenės daugumos…
    Daugumos “žmogiškoji būtis” buvo ribojama…

    • Prašalietis:

      Autorius straipsnyje kalba apie ideologijų”fragmentiškumą”ir kitaip jas charakterizuoja. Taip pat Tamsta “sutinka” apie ideologijų daugiau mažiau “žmogiškosios būties apribojimą”. Bet nei vienas nei kitas neparašė kaip kuris supranta kas tai yra IDEOLOGIJA ir kaip ją apibrėžia…

  3. Romas:

    Kaip iš vaiko užauga žmogus, taip iš idėjos ideologija. Iš vienos idėjos – viena ideologija, iš kitos – kita.

    Pvz. V. Leninas buvo “apsėstas” komunizmo idėjos. Siekdamas šios idėjos įgyvendinimo prirašė ištisus tomus… O tai jau ne be idėja, tai visa IDEOLOGIJA…

    • Prašalietis:

      Kaip ir autorius,Tamsta tik paviršutiniškai pažiūrėjęs į ideologijos sampratą, pasamprotavimai šia tema gaunasi paviršutiniški ir mažai ką skaitytojui pasakantys. Matomai dirbtinai sukurtose,vieną kitą dešimtmetį gyvuojančiose valstybėse kur ir politinės partijos su savo”tradicinių pakraipų partijas nusakančiais” pavadinimais yra tik politinių partijų imitavimas.Jos iš esmės viena nuo kitos skiriasi pavadinimais,bet nesiskiria nei kokios nors ideologijos turėjimu,nei savo kalbomis nei savo veiksmais. Todėl ir kalbos ideologijos tema tokiose pseudovalstybėse gali būti tik paviršutiniškos ir mažai ką pasakančios. Vakarų civilizuotose šalyse,kuriose gimė ir vystėsi demokratija ir šios santvarkos atributai apie ideologiją sako- Ideologija tai iš anksto nustatytų(priimtų) idėjų ir tikėjimų visuma, kurių pagalba yra analizuojama ir aiškinama žmogui atsiveriančio ir jam pažystamo pasaulio realybės. Ideologinio pažinimo sritys tėra tokios žmonių veiklos sritys kaip politinė,socialinė, ekonominė ir religinė. Tad supratimas,” Iš vienos idėjos – viena ideologija, iš kitos – kita.” ,yra daugiau nei supaprastintas. Ir straipsnio autorius,su savo tokiu ideologijos pateikimu straipsnelyje, tegalėjo skaitytojui pasiūlyti šiandieniniam”visumos pamatymui”pasiremti prieš 2 tūks.metų filosofo parašytu-“viską ištirkite ir to, kas gera, laikykitės”. Belieka pridurti,kad dar ideologiniam”visumos pamatymui”tautietis galėtų – mylėti savo artimą,kaip pats save;daug vilkų bus avių kailiuose kaip ir netikrų pranačų,todėl būkite budrūs ir t.t.

  4. Romas:

    Labai puiku. Niekas “Prašaliečiui” netrukdo apie ideologijas parašyti žymiai gilesni straipsnį nei šis. Galbūt pavyks surasti receptą nuo visų mūsų problemų. Aš tik papločiau…

  5. Jota:

    Cituojant tautų apaštalo, garsiojo Evangelijos skelbėjo, keliolikos laiškų krikščionims autoriaus šv. Pauliaus Laiško tesalonikiečiams 5,21 eilutę “Visa ištirkite ir, kas gera, pasilaikykite” nutylėti, kas jis toks, pavadinant vien “filosofu iš Tarso” ir įvelkant jo šitą paraginimą į pasaulietinį turinį, tikrai galima gauti tokią dirbtinybę, iškraipytą tikrovės sampratą, kokios ir siekia nenorintys pažinti Tiesos. Ir nejau šito nori Kundrotas?..

    Šita eilute Paulius ragino krikščionis visa, ką jie skaito ir girdi, atidžiai patikrinti, ar tai iš Dievo (plg. jo 1Kor2,14: “Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tokius dalykus reikia spręsti dvasiškai”).

    Kas yra TIESA? Ar tai dalykas, kurį galima sudėlioti iš gabalėlių? Paulius ragino atskirti melą nuo Dievo Tiesos, kuri yra NEDALOMA ir NESUDĖLIOJAMA. Jeigu ką galima dirbtinai sulipdyti, tas yra padirbinys, laikinybė, t.y. savo esme melas. Tiesa yra amžina, begalinė, dėl to neskaidoma ir nekintanti.
    Tu painioji, Kundrotai, pažinimo procesą su Tiesa.

    • Jota:

      P.S. Ir jei žmogus nežino, kas yra tiesa, tai kokiais kriterijais remdamasis jis gali vertinti ideologijas, religijas, apskritai žmogaus būties prasmę? Ar visas jo mąstymas nėra tiesos miražai, fikcijos, iliuzijos?..

      • Prašalietis:

        Ideologijų,kaip ir religijų remiamtis”kokais tai kriterijais”vertinimas prasmės neturi. Religijos,kaip ir ideologijos yra”pagimdytos”žmonių. Religijos yra skirtos žmonių tikėjimams, ideologijos yra skirtos teoriškai pagrįsti,pateisinti žmonių grupių,partijų veiksmus,sprendimus ir t.t. Objektyvios tiesos ieškojimuose, savo esme esančios dogminėmis,religijos ar ideologijos žmogui daugiau trukdo nei padeda. Žmogaus būties prasmės klausimas yra ieškomas nuo neatmenamų laikų iki šių dienų. Universalaus,objektyvią tiesą atitinkančio atsakymo, į”žmogaus būties prasmės”klausimą,”mokslas neduoda”. Kiekvienas sąmoningas žmogus gali pats sau pasakyti,kam jis “savo būtim”reikalingas šiame pasaulyje.

        • Jota:

          Taip, mokslas neduoda atsakymo į būties prasmės klausimą. Ir negali duoti, nes tai ne jo sritis. O pats žmogus atsakyti sau, dėl ko jis gyvena, remdamasis tik savimi, irgi negali, nes ne jis yra pasaulio Kūrėjas ir ne jis savo sąžinės šeimininkas. Atsakymas ateina “iš lauko”, iš išorės. Tiesiog TĄ, kuris yra visa ko Leidėjas, galima atpažinti – Dievo “galybė ir dievystė įžvelgiamos protu iš jo kūrinių (Rom 1,20). Kundrotas pasinaudojo apaštalo išmintimi, bet nuslėpė jos kilmę, priskirdamas ją vien žmogaus filosofijai. Ir kas iš to išėjo?..
          Objektyvus matas yra, ir tik remiantis į jį galima surasti tiesą. Jei žmogus remiasi pats savimi, jis yra melagis.

          • Prašalietis:

            21 amžiuje žmogaus pasaulio ir paties savęs pažinimo ir jo suvokimo galimybės yra žymiai dedesnės nei jos buvo prieš šimtus metų. Nors dalis žmonių žinojo jau seniai”dėl ko jie gyvena”šiame pasaulyje, už ką jie nedvejodamo gali patys’be kieno nors pašalinės pagalbos”paaukoti savo brangiausią turtą-gyvybę. Vieniems tai buvo jų vaikai,kitiems laisvė,kitiems politinė nepriklausomybė ir t.t. Laisvas ir sąmoningas žmogus pagal savo esančią aplinką,tradicijas,sąžinę pasirenka kokiu dievu jam tikėti , o ne atvirkčiai ir, ar kuom nors jam tikėti aplamai. Tad žmogaus sąžinė yra”kaip ir jo”ir jis svarbiuose sprendimuose”klausia” savo sąžinės, arba ne,be pašalinių pagalbos,kaip jam pasielgti.Realus žmogų supantis pasaulis ir konkretaus žmogaus sąžinė yra visai ne prie ko.Žmogus ir jo siela gali būti sakoma,kad siela yra, ir ji yra ne jo valioje(ne jis šeimininkas).Šiandiena bent kiek išsilavinusiam žmogui yra žinoma,kad religija yra reikalinga žmogui,jo sielai,vidiniam žmogaus gyvenimui, ir kad religija gali padėti, ar ne, tik ieškant atsakymų į dvasinius,moralinius klausimus. Pasaulio pažinimui ir konkrečių tiesų atradimui,moksliniams atradimams,religiniai tikėjimai žmogui padeda nebent simboliškai.Dievo galybės ir žmogaus tiesos ieškojimų kažkoks siejimas yra tas pat kas sieti matematiką su bičių auginimu. Kundroto paminėjimas filosofas be apaštalo paminėjimo,”Paulius Tarsietis rašė: viską ištirkite ir to, kas gera, laikykitės.” to ką jis parašė nei prasmės,nei šventumo,nei teisingumo nepakeitė ir neiškraipė.

            • Jota:

              Jums reikėtų susidaryti aiškias Dievo, pasaulio, žmogaus laisvės, jo sąžinės, mokslo sąvokas, jų tarpusavio ryšį. Dabar jūsų pažiūrose nematau darnios sistemos.
              Rašote, “žmogaus sąžinė yra kaip ir jo”. Ką reiškia “kaip ir”? Truputį jo, truputį ne? Kieno sąžinė yra tada, kai ji nenumaldomai prieštarauja žmogui, graužia jį dieną ir naktį dėl kokio nors nusikaltimo? Kaip jis pats su savimi gali nesutarti?.. Nieko nepagelbės, jei sąžinės kilmę nukelsite toliau – į visuomenės plotmę.
              Manau, kad racionaliausias sprendimas būtų supaprastinti viską ir sąžiningai sau atsakyti į klausimą, kam (visada ir visur) teikiate pirmenybę – Dievui ar žmogui? Ir tuomet visos ašys – religija, mokslas, gyvenimo prasmė ir t.t. tvarkingai atsidurtų savo vietose. Sėkmės, jūs mąstantis žmogus.

  6. Getas:

    Mariau, dar neskaičiau Tavo straipsnio, bet aš manau, jei per paskutinius 25 metus europietiškoji socialdemokratija beveik visa pakrypo link liberalizmo, tai tautinę idėją reikia papildyti vadinama socialine rinkos ekonomika, kuri buvo taikoma V. Europoje po II-o p. karo, todėl V. E. valstybės tapo gerovės valstybėmis. Aišku čia turėjo įtakos ir buvimas Baubo – Sovietų sąjungos propagandos ir komunistų partijų gausa V. E. Kaip žinome europ. socialdemokratija pripažino tik evoliucinį būdą visuomenės raidoje. Dabar atgimsta nuosaikus tautiškumas, todėl jį reikia papildyti socialinės rinkos ekonomikos principais ir tik tada tautinės jėgos pasieks laimėjimus rinkimuose prie suliberalėjusias Lietuvos vadinamas partijas. Mokantis iš istorijos reikia vėl Baubo, kviečiu rinktis… Cha, cha…

  7. Romas:

    “Dievo galybė ir dievystė įžvelgemos protu iš jo kūrinių (Rom 1.20)” – Jota
    “Jei žmogus remiasi pats savimi, jis yra melagis” – Jota

    Šios dvi frazės viena kitai prieštarauja. Nes kiekvienas (įžvelgdamas protu) mato savaip, per savo prizmę… Ir gaunasi, kad remiasi pats savimi (meluoja).
    Ar ne todėl yra daug religijų, dievo vardų ir t.t.
    Ar įmanomas TIESOS (dieviškos) pažinimas tiesiogiai, apeinant klaidinantį protą?

    • Jota:

      Jūs teisingai pastebėjote! Tik reikėtų paskaityti platesnį Laiško romiečiams kontekstą. 19 eil.: “Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai atskleidė”. Ir toliau tiesiog pasakyta tai, ką jūs pats supratot: “Pažinę Dievą, jie jo negarbino kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili ir išmainė nenykstančio Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus” (21- 23). Taigi prieštaravimo nebėr: tiesą atskleidžia Dievas! Žmogus tiesiog dėl savo sugedimo ją iškraipo, dėl to, kaip pats pastebėjai, tikrai atsiranda daugybė klaidingų religijų. O proto nebūtina apeiti, nors tikrovę galima pažinti ir kitais būdais – intuicija, širdimi (“širdies protu”), jausmais, aiškiaregyste ir pan.
      Tarp Dievo ir Tiesos galime rašyti lygybės ženklą (“Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas”), bet tai nėra idėjos.

  8. Romas:

    “tiesą atskleidžia Dievas. Žmogus tiesiog dėl savo sugedimo ją iškraipo” – Jota

    Ir kaip išvengti to “sugedimo ir iškreipimo”?
    Kiek (Jotos nuomone) yra žmonių “nesugedusių”, kurie gyvena Dievo tiesoje?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: