A. Juozaitis. Kaunas yra Kaunas (5)

„Kaunas Photo“ nuotr.

Kaunas | „Kaunas Photo“ nuotr.

Naujos knygos pradžia

Gerokai pagyvenęs po saule rašeiva ūmai pajuto, kad Kaunas užstoja jam pusę dangaus. „Kaip šitaip?“ – išsigandęs apsidairė. Ir dar kartą krūptelėjo, nes lūpos ištarė: „Ne pusę dangaus Kaunas man užstoja, o pusę širdies užgula. Kiekvienas padorus lietuvis negali gyventi ir negyvena be Kauno.“ Tai toks Kaunas.

Ir rašeiva ėmėsi šios knygos.

J. Adomas Mickevičius buvo litvinas, nors lietuviškai nekalbėjo. Neprabilo jis lietuviškai ir Kaune, kai 1819 metų rudenį pravėrė prefekto S. Dobrovolskio duris. Vargana visuomenė, vadinusi save šviesuomene, kalbėjo lenkiškai, o administracija ir karinis garnizonas — rusiškai; lietuvių kalbą galėjai išgirsti tik priemiesčių bakūžėse ir turgaus dieną, kai tarp žydų prekystalių imdavo nardyti lietuviai-suvalkai ir vidurio Lietuvos sodiečiai.

Mickevičius Kauno duris pravėrė sunkia širdimi. Anais laikais Vilniaus ir Kauno varžymosi dar nebuvo, dėl lietuvybės nesipešta, nebuvo, kaip sako medžiotojai, žvėries miške. Maža to, Wilno/Вильня tuomet buvo atitolęs nuo Kowno/Ковно kaip karūna nuo kromelninko… Tačiau!

Tačiau nuo nūdienos kalvų pastebime keistą, kaip prancūzai pasakytų, deževiu. Pajuntame kažin kokią apgaulę: nejaugi visai tai jau buvo numatyta? Užraugta? Tas pasiutęs varžymosi šešėlis? Kauno-Vilniaus, arba Vilniaus-Kauno varžytuvių pradžia, lyg koks dangaus grumenimas iš ateities?

Kauno Rotušė | kaunas.lt nuotr.

Kauno Rotušė | kaunas.lt nuotr.

Žodžiu, į Kauną A. Mickevičius atvyko tarsi į tremtį, palikęs pasakų miestą. Žinoma, kad taip, nes Vilnius per amžius kurtas kaip svajonė, kaip tikėjimas, valdžia ir kaip sostas. Sostu jis liko net atsidūręs Rusijos imperijoje, liko autonomiškas, nes ir Vilniaus universitetas, gavęs Rusijos imperatoriškojo vardą, pranoko tuos kelis Rusijoje esančius universitetus jau vien tuo, kad buvo vienintelis  telkęs savyje nerusišką kultūrą, liudijo Europą. Kitaip sakant, Vilnius buvo ir liko tarptautinės, kaip dabar pasakytume, lygos „žaidėju“.

O Kaunas? Varge mano! Hanzos kontoros nė kvapo, Nemunu į Prūsiją plukdomas gėris — svetimas, iš jo miestui nulaša kelios pelno ašaros, o imperijos fortifikacinė sistema, kuria vėliau išgarsės Kaunas, dar nenumatyta.

Bet konkurencija jau užraugta, jau numatyta. Ir ją jaučia jaunas, dvidešimt vienerių metų vyras, 1819 metais sunkiai pravėręs  prefekto S. Dobrovolskio duris. Kaip jis tai pajunta?

Vladas Eidukevičius. Kauno panorama. Vaizdas nuo Žaliakalnio. 1933 m., aliejus, tapyba | LDM nuotr.

Vladas Eidukevičius. Kauno panorama. Vaizdas nuo Žaliakalnio. 1933 m., aliejus, tapyba | LDM nuotr.

Mickevičius Vilniuje ką tik buvo pakilęs ant sparnų, ūmai pasiekęs poezijos olimpą, apie jį prabilta kaip apie „lenkišką Petrarką“. O kas laukė Kaune? Nykios prozos lyguma. Kaunas buvo gryniausia bausmė maištingai prigimčiai, pritvinkusiai jėgų poezijai ir net žygdarbiams. Provincija, užkampis, nei literatūrinių salonų, nei apskritai jokių salonų. Nei vieno filareto, nei filomato, nė vieno lygaus jam, tinkančio nors užstalės pokalbiui. Laukė tik šešeri nykūs mokytojo darbo metai  apskrities mokykloje. Ir ką gi – prasidėjo ta nykuma. Dabartinės Jėzuitų gimnazijos patalpose ėmė aidėti jo monotoniški žingsniai, celėse-klasėse skambėti žodžiai apie literatūrą, antikinę istoriją, poetiką, bendrąją gramatiką ir net politinę ekonomiją. Visa tai biro nežinia kam – į aklas sienas — sielas. 

Adomas Mickevičius. Portretas 1888_ Leopold Horowitz. autorius

Adomas Mickevičius. Portretas 1888 m. dailininkas Leopoldas Horovičius (L.Horowitz)

Toks tas šviesos kelias – per kančias į žvaigždes, per aspera ad astra? Bet juk žvaigždės jau buvo pasiektos Vilniuje, o čia – kas? Ir vėl kilti iš pradžių? Tai nepakenčiama poetui!

Ak, Kowno/Ковно, net praėjus Napoleonui tu negalėjai pasikeisti, nebuvo tavyje galios augti ir keistis. Netrukus tu būsi visai surakintas geležiniu fortų žiedu ir smaugiamas bukų karinio garnizono komendantų.

Ir vis dėlto – kokia keista lemtis, kokia ateities laimė buvo paslėpta jauno poeto prigimtyje. Kažkas pranašiško. Nes toje kultūros dykumoje A. Mickevičius ėmėsi Lietuvos temos. Ir čia pat gimsta „Gražina“ – jau vien ko verta ši vizijų poema! Ji pradeda Lietuvos heroizavimo tradiciją. „Gražina“ ima maitinti lenkų romantikus, o po dešimtmečių – ir  lietuvių atgimimo pirmeivius. Tik pagalvokime, ar  A. Mickevičius, likęs Vilniuje, būtų ėmęsis šios temos? Juk Vilniuje vyravo universalus humanizmas, pūtė prancūziškos laisvės vėjai, to meto globalizmas.

Tik kaip tada nelietuviškame Kaune atsiradęs genijus ėmė mokyti mus lietuviško patriotizmo? Pasiutimas. Vargo miestas, be regalijų ir mistinės aureolės — mokyti? Tikras pasiutimas!

Tad ar reikia stebėtis, kad lygiai po 100 metų, 1919 sausį nutinka antroji istorinė tremtis, iš Vilniaus į Kauną atsikelia nebe kitas poetas, o visa Lietuvos vyriausybė. Ir ji Kaune  pasiryžta sukurti lietuvišką Lietuvą, be Lenkijos.  Imamas kurti sostas Nemuno ir Neries santakoje — nauja Lietuvos sostine. Laikinoji? Sakoma, kad taip. Bet ar tokius kalnus nuvertusi sostinė gali būti laikinoji?  Kauno lietuviškumas apvaisino visą Lietuvą ir net šiandien – net šiandien! – kelia galvos skausmus Vilniui.

Kaip šitai nutiko?

Iš kur lietuviai sėmėsi, iš kur traukė tiek drąsos?

Rašeiva padėjo tašką ir užsimerkė. Dabar šią mįslę jis turės įminti ir išsiaiškinti. Ir papasakoti tautiečiams. Šioje knygoje.

Kategorijos: Grožinė kūryba, Kultūra, Literatūra, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *