M. Balikienė. Lietuva ir lietuviai lenkų televizijos seriale „Karalių karūna“ (3)

Monika Balikienė | Asmeninė nuotr.

„Karalių karūna“ (Korona królów) – Lenkijos televizijos serialas, pasakojantis apie Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo gyvenimo ir valdymo laikotarpį. Serialas pradėtas rodyti 2018-01-01 per Pirmąją Lenkijos televizijos programą (TVP1). Pirmasis 84 dalių (kiekvienos trukmė 25 minutės) sezonas baigtas 2018 m. gegužę. Kovo viduryje paskelbta, jog tęsinys pasirodys rugsėjo pradžioje ir žiūrovai dar išvys 160 dalių. Taigi, visą serialą sudarys 244 dalys.

Veiksmas vyksta viduramžiais (XIV a.), Lenkijos karalių Vladislovo Lokietkos, jo sūnaus Kazimiero III Didžiojo ir LDK Didžiojo Kunigaikščio Gedimino laikais. Ko gero,  grynai  istoriniu šio filmo pavadinti nedrįsčiau, nes jis greičiau yra edukacinis, kostiuminis, nuotykinis. Serialas įdomus tuo, kad jame parodyta ne tik Lenkijos istorija, pagrindinių herojų nuotykiai ar Vavelio rūmų intrigos, bet ir Lietuvai svarbus bei jos istorijai reikšmingas periodas – karalaičio Kazimiero  santuoka su Aldona Gediminaite, bent trumpam garantavusia taiką ir draugiškus Lietuvos ir Lenkijos ryšius.

Jau pirmosios ,,Karalių karūnos“ dalys susilaukė audringo ne tik žiūrovų, bet ir pačių įvairiausių vertintojų dėmesio. Tiesą sakant, Lenkijos televizijos žiūrovams lenkiškų serialų netrūksta. Pavyzdžiui, 12 metų rodyta „Plebania“ (Klebonija) (1829 dalys);  8 metus – „Samo Życie“ (Tikras gyvenimas) (1554 dalys); nuo 1997 m. iki šiol žiūrimas „Klan“ (Klanas) (3322 dalys), nuo 2004 m. – „Pierwsza miłość“ (Pirmoji meilė) (2709 dalys) ir daugybė kitų. Šį rudenį Lenkijos televizija pradeda rodyti naują istorinį serialą „Drogi wolności” (Laisvės keliai), kiek vėliau pasirodys ir „Młody Piłsudski“ (Jaunasis Pilsudskis).

Į populiarumo viršūnes pakilusi ,,Karalių karūna“ atlaikė daug kritikos strėlių. Jas laidė kas tik netingėjo. Peikta viskas: aktorių vaidyba, scenarijai, dialogai, kostiumai. Juoktasi iš skurdžios scenografijos, serialas lygintas su blogiausiais šio žanro kūriniais. Apskritai, filmui pranašautas greitas galas. Tačiau prognozės visiškai nepasitvirtino. Paties žiūrimiausio 2018 m. Lenkijos televizijos serialo gerbėjai jau sukūrė internetinę „Karalių karūnos“ enciklopediją, o filmo autoriai šių metų rugpjūčio 25 d. entuziastus pakvietė į pirmąjį pikniką su „Karalių karūna“ (Piknik z „Koroną królów“), įspūdingą renginį Varmės Lidzbarko pilyje (Varmijos – Mozūrų vaivadija).  Jo  programoje viduramžių riterių turnyrai, turgūs ir susitikimas su filme vaidinančiais aktoriais.

Nors kritikos ,,Karalių karūnai“ negailėta, daugelis recenzijų silpnokos, kadangi rašytos paskubomis, nespėjus pamatyti net trijų pirmųjų dalių. Kai kurie priekaištai ir kaltinimai absurdiški. Ūmesni ar į sąmokslų kūrybą labiau linkę filmo gerbėjai tą negailestingą kritiką aiškina visaip. Pvz., sklando gandai apie neva susimokiusius, šališkus, iš vokiško delno mintančius ir todėl ,,Karalių karūną“ perdėtai peikiančius žiniasklaidos portalus: seriale juk minimos kovos ir bylinėjimaisi su kryžiuočiais, vokiečių ordino riteriai jame nupiešti tamsiomis spalvomis, o tai, ko gero, kai kuriems Lenkijos kaimynams nelabai patinka… Šie ir panašūs prasimanymai yra ženklas, kad liaudiškoji  kino kritika įgyja jau net politinį atspalvį! Jeigu jau net politinį, tuomet visiems lietuviams (net iš principo serialų nežiūrintiems) tiesiog privaloma būtų žinoti, kas ir kaip ,,Karalių karūnoje“ apie Lietuvą rodoma. Gana keista, kad mūsų žiniasklaida šio Lietuvos žiūrovams, ypač lietuviškajai auditorijai susidomėjimą kelti galinčio filmo dar net nepristatė. Gal serialas nėra itin meniškas, gal jis, kino meno požiūriu, nekokybiškas? Gal dėl to ir nelabai vertas dėmesio?

Nesu kino kritikė, nesu net kino žinovė. Esu tik žiūrovė, tačiau, pamačiusi visas 84 pirmojo sezono dalis,  pasakyčiau, kad ,,Karalių karūna“ – tikrai daugiausia vidaus rinkai skirtas produktas. Jis šiek tiek ištęstas, kadangi populiarumo vardan įtraukta labai daug įvairių meilės scenų. Jos ir tempia serialą ilgyn, užpildydamos spragas, susidarančias, pritrūkus nuotykių ar istorinių įvykių. Šioks toks nekokybiškumas turbūt atsirado dėl menko biudžeto. Nors filmuota net šešiose (Marienburgo, Grodzieco, Bobolicų, Inovludzo, Kvidzyno, Varmės Lidzborko) pilyse, bet dažniausiai patalpose, viduje, rečiau lauke. Skurdokai atrodo riterių turnyras, kuris, vos prasidėjęs, netrukus baigiasi; taip pat trūksta XIV a. miesto vaizdų; ne per daug ir kautynių scenų (mūšiai išvis nefilmuoti, tik kautynės su plėšikais miške ir smuklėje). Užtat stengtasi supažindinti su viduramžių madomis, kambarių puošyba, gobelenais, dvaro šokiais, vaidinimais ir puotomis, taip pat vaišėmis ir virtuve. Tik kieno tai virtuvė?

Virtuvės klausimas ir virtuvės vaidmuo ,,Karalių karūnoje“ svarbus, o gal net pagrindinis, svarbiausią idėją nešantis. Filmo kūrėjai, pasitelkę kino meno priemones, savo žiūrovui nuosekliai  aiškina, kad Vavelio rūmų virtuvė, žinoma, lenkiška, bet ją laikas nuo laiko paįvairina, pvz., vengriškos dovanos (brangūs vynai ir ankštpipiriai, kurie mažai kam Vavelyje skanūs). Tai aišku ir suprantama. Keista, neįprasta ir nuostabu kas kita. Turiu mintyje atkaklias ir nuoseklias autorių  pastangas atkreipti žiūrovo dėmesį į lenkiškos virtuvės ryšius su lietuviška. O tie lietuviškos ir lenkiškos virtuvių (suprask tautų / valstybių) ryšiai, pasirodo, tokie malonūs, natūralūs ir glaudūs! Jų reikia siekti, juos reikia palaikyti ir puoselėti! Kaip gerai būtų, jeigu jie niekados nenutrūktų! Taigi šitaip paprastai, per virtuvės vaizdinį, kad net jauniausiems serialo žiūrovams būtų aišku, ,,Karalių karūna“ ragina lenkus iš dar nematytos perspektyvos tarsi pro virtuvės langą pažvelgti į savo tėvynę, jos istoriją ir ryšius pirmiausia su Lietuva ir kitais kaimynais.

Man ir, manau, mūsų žiūrovui įdomiausia turėtų būti tai, kaip seriale parodyti lietuviai. O jų ,,Karalių karūnoje“ daug ir jie labai aktyviai tame seriale veikia. Vyresnės kartos žmonės, ko gero, dar prisimena septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sukurtą istorinį lenkišką filmą ,,Krzyżacy“ (1965) (Kryžiuočiai). Tai įžymaus lenkų rašytojo H. Senkevičiaus istorinio romano ,,Kryžiuočiai“ ekranizacija. Filme lietuviai atidunda į Žalgirio mūšį tarsi laukiniai – žvėrių kailiais vilkintys, necivilizuoti, tamsūs, bet narsūs. Jų ginkluotė visiškai neatitinka realaus XV a. lietuvio kario portreto. Tai pastebi ir istorikas J. Jurginis, knygoje ,,Istorija ir poezija“ (1969) aptaręs romaną ir tik užsiminęs apie filmą. Romane lietuviai ryja prisvilusias ropes, kaunasi turbūt prieštvaniniais ginklais tarsi didžiausi Europos atsilikėliai. Tuometiniams filmo kūrėjams tokie ,,tundriniai“ lietuviai greičiausiai turėjo labai patikti, todėl ekranizuodami H. Senkevičiaus romaną jie nieko ir nekeitė. Tačiau, pasak J. Jurginio, nei ginkluote, nei apranga XIV – XV a. lietuvis iš tikrųjų nesiskyrė nuo lenko ar Vakarų Europos kario. Žalgirio mūšyje lietuvių kariams netgi buvo įsakyta rištis šiaudų gniūžtę prie rankos, kad besikaunant būtų galima  atskirti savus nuo priešų.

,,Karalių  karūnoje“ – viskas atvirkščiai. Nei lietuvių ginkluotė, nei apranga ar išvaizda jau nebėra pirmykštė. Tiesa, lietuvių portretai gal kiek per daug romantiški. Lietuviai parodyti kaip žmonės iš miško, tačiau šiuo atveju miškas – tai ne civilizuotumo trūkumo, o laisvės požymis. Tik viena Audrė, burtininkės Eglės duktė, atvyksta į Vavelį, vilkėdama žvėrių kailiais tarsi kokios medžioklių genties narė. Tačiau seriale pabrėžtinai rodoma, kad jinai laukinė ne todėl, kad lietuvė, o dėl to, kad gyveno nelaisvėje, visų niekinama ir skriaudžiama. Miškas filme vaizduojamas kaip sakralinė ir romantiška vieta, kurioje meldžiamasi, susitinkama su draugais ar mylimaisiais. Miškas alsuoja laisve. Karalienė Aldona dūsta tarp Vavelio mūrų, o atsigauna miške. Lietuviai filme pristatyti kaip mažiau suvaržyti gamtos vaikai, mokantys įžvelgti jos šventumą ir grožį, o lenkams miškas pilnas pavojų, plėšikų, spąstų. Tad jei lietuviai seriale nesinešiotų ginklų ir nešaudytų iš lankų, galėtum pamanyti, kad filme sukurtas lietuvio paveikslas iš dalies retkarčiais primena net hipio vaizdinį.

Štai Aldona palaidais plaukais miške Joninių naktį. Miškas ją veikia sakytum psichodeliškai, paslaptingai. Su ta gamta Aldona tarsi ir pati susilieja, atranda ramybę, palaimą, džiugesį, pasijunta gyva kaip niekad. Tačiau lietuvis ir karališkame Vavelyje nėra susigūžęs it miško žvėrelis. Štai kunigaikštis Algirdas. Šis personažas, filme dažnokai rodomas ir medžioklėje, ir pilyje, visur jaučiasi drąsiai, laisvai ir užtikrintai. Filme matyti, kad į Vavelį atvykusius kunigaikščius Kęstutį ir Algirdą kiek pribloškia pilies didybė, tačiau, apžiūrėję kambarius ir menes, jiedu nesijaučia tarsi stabo ištikti atsilikę ,,kaimiečiai iš Lietuvos užkampio“.  Jie – solidūs svečiai. Moka ir šokti, ir bendrauti, ir pokalbį palaikyti.

Pagrindiniai lietuviški personažai (Gediminas, Aldona, Algirdas, Arūnas, Eglė) pasirodo jau pirmojoje filmo dalyje. Visi kalba lietuviškai, kai kurie su lenkišku akcentu. Kitose serialo dalyse jie laikas nuo laiko taip pat šnekėsis lietuviškai. Gediminas ekrane neužsibūna, jis tik trumpai paaiškina įniršusiai Aldonai jos valstybinį vaidmenį ir pareigas Lietuvai.

Trumpos svarbesniųjų lietuviškų personažų charakteristikos:

Lietuvių žiūrovo laukia malonus (gal nepelnytas?) siurprizas: beveik visi seriale dalyvaujantys lietuviai ir lietuvės yra stebėtinai padoresni, kilnesni ir šaunesni už lenkus ar lenkes. Ypač tai gerai atskleidžia moteriškieji personažai. Lenkės parodytos natūraliai ir įvairiai – jos ir intrigų pilnos, ir ydų. Lietuvės visos yra tarsi ,,be dėmės“. Jos, be to, pasižymi aštresniu protu, didesne drąsa, nuoširdumu. Tiesa, filmo kūrėjai pristatė vieną neteigiamą lietuvišką personažą, tačiau nurodė lengvinančią aplinkybę: blogu žmogumi jis tapo ne visai savo noru. Net ir šis nusikaltėlis seriale nuveikia gerų darbų, o jo nusikaltimus padeda išryškinti patys tautiečiai.

Seriale veikia ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Jų nemažai:  dvi karalaitės, Aldonos ir Kazimiero dukros Elžbieta ir Kunigunda, karaliaus Kazimiero nesantuokinė duktė Jolanta, burtininkės Eglės duktė Audrė, Vavelio pilies šunininkas Maciekas, smuklininko pagalbininkas Bogdanas. Taigi šį edukacinį serialą turėtų būti smagu stebėti ne tik vyresniems, bet ir mažiesiems žiūrovams. Ar lietuviai vaikai taip pat išsiskiria iš lenkų geresniais būdo bruožais ar elgesiu? Taip, jie kitokie, tačiau ne tiek ryškiai skirtingi, kiek suaugusieji. Nors Audrė labai skiriasi išore, jos vidinis pasaulis nėra kilnesnis už karalaičių ar Macieko. Visus sieja skaudi patirtis, beveik visi nelaimingi, nes našlaičiai arba beglobiai. Šio bendrumo sujungti serialo vaikai panašūs – laimingo vaiko ,,Karalių karūnoje“ nėra. Filme veikia ir visai maži kūdikiai, kurie gimsta negyvi arba miršta sulaukę vos kelių metų. Likimas tų, kuriems nelemta gyventi, skaudžiai veikia gyvuosius. Filme vaikai dažnai mato ir išgyvena tėvų, brolių, giminaičių mirtį. Mirtis viduramžiais buvo dažnas reiškinys, ir vaikų nuo jos žmonės neslėpė.

Jei dabar mažo vaiko niekas net neveda į laidotuves, anuomet jis galėjo matyti net ne mirusįjį, bet ir mirštantį žmogų. Lietuvis vaikas nėra parodytas stipresnis ar lengviau atlaikantis gyvenimo išbandymus. Labiau pabrėžta, kad netektis, kančia ir nuoskauda – apskritai  žmogaus, vadinasi, ir vaiko dalia. Filme laikas nuo laiko primenama, kad karalaitės yra iš mišrios šeimos – pusiau lietuvės, pusiau lenkės. Tokiu būdu norima pasakyti, kad jos yra artimesnės Lietuvai. Tačiau  įgimtas  lietuviškumas iš motinos pusės mergaičių kilnesnėmis už lenkų vaikus, rodos, nedaro. Vyresnioji, Elžbieta, labai pamaldi, kadangi dievobaimingos močiutės Jadvygos atitinkamai išauklėta; jaunesnioji Kunigunda pasaulietiškesnė, mielesnė. Filme nėra nė vieno blogo vaiko personažo. Gal žiūrovams nepriimtinas būtų mažametis šaltakraujis nusikaltėlis serialo veikėjas? Tiesa, įtarimo apimta Eglė dėl visa ko teiravosi dukters Audrės, ar ji nėra nužudžiusi žmogaus. Kitas traumuotas paauglys Bogdanas be abejonės sudegino namus, bet jis tai padarė ne iš piktos valios.

Jei lietuviai filme parodyti kone be išimties teigiamai, kas gi tuomet parodyti neigiamai? Itin neigiamai vaizduojami čekai, taip pat vokiečiai. Žiūrint netgi susidaro įspūdis, kad čekai galbūt bjauresni už kryžiuočius. Čekų pilis filme panaši į plėšikų ir sadistų irštvą, o patys čekai Višegrado pasitarimų salėje elgiasi kaip itin pasipūtę priešai. Ne ką geriau atrodo ir barzdotas rusų didikas. Jis  panašus į necivilizuotą ,,vatinuką“, kurį  nuo  derybų stalo reikia tempti kuo toliau. Tik jis atrodo visai nepavojingas, greičiau atgrasus. Kryžiuočiai filme, žinoma, bjaurūs ir klastingi, o vengrai įvairialypiai – ir draugai, ir priešai.  Seriale taip pat veikia ir smuklininkas žydas, kuris, nepaisant vieno ne itin gražaus poelgio, yra iš esmės teigiamas personažas. Tačiau jis dėl savo tautybės ir  tikėjimo lenkų visuomenėje yra  marginalas. Jo smuklė – marginali vieta, kurioje, tačiau, renkasi įvairiausi žmonės – nuo karalių iki valkatų. Užklysta, žinoma, prostitutės, raganos, juokdariai, taip pat lietuviai. Filme yra scena, kurioje šis visas margumynas kartu švenčia Kalėdas. Prie šventinio smuklės stalo sėda nekrikštai: burtininkė Eglė, jos duktė Audrė, žydas Samuelis ir pirklys Vytautas. Ir jiems visiems kartu labai smagu ir linksma. Už to stalo nėra nė vieno aukštą padėtį visuomenėje užimančio lenko. Puotauja tik juokdariai, budelis ir prostitutė, taip pat berniūkštis Bogdanas, netyčia sudeginęs dalį Krokuvos. Visi susirinkusieji yra visuomenės nepritapėliai ir atstumtieji. Lietuviai tokiais laikomi  dėl savo kitoniško tikėjimo.

Kaip seriale vaizduojamas senasis lietuvių tikėjimas, ir, apskritai, tikėjimas kokiais nors dievais? J. Jurginis rašo, kad H. Senkevičiaus romane ,,Kryžiuočiai“ Lenkija perima lietuvių krikštytojos vaidmenį. Kaip gi yra „Karalių karūnoje“? Šiame filme plėtojama lietuvių tapsmo krikščioniais tema. Parodyti net keli sukrikščionėjimo variantai: Aldonos (per santuoką su krikščioniškos valstybės karalaičiu); Arūno (kai, bėgant nuo priešų, telieka viena išeitis – slaptavietė vienuolyne ir vienuolio įžadų priėmimas);  Eglės (kai tenka rinktis mirtį ar gyvybę, kadangi už senovinių apeigų atlikimą miške gresia žiauri bausmė). Nors krikštas priverstinis, tačiau viduramžių žmogus yra pragmatiškas, todėl dėl to per daug nesisieloja. Jam artimas sinkretizmas, o kito tikėjimo perėmimas suvokiamas tiesiog kaip neišvengiamybė, mainais įteikianti taip pat ir privilegijų – karūną, valdžią, pareigas arba gyvybę. Nors prieraišumą senajam tikėjimui „Karalių karūnos“ lietuviai saugo kaip savo tautos tradiciją, atmintį ir ryšį su tėvais, giminėmis bei Lietuva, nė vienas jų netampa senosios religijos kankiniu. O lenkai seriale šiek tiek siekia išryškinti savo misionierišką įtaką lietuviams. Filme veikia simpatingas vienuolis, mokantis Aldoną pamilti Dievą nuoširdžiai, o ne tik formaliai būti krikščione. Tačiau Lenkijos, kaip  krikštytojos, vaidmuo nėra jau tiek smarkiai „Karalių karūnoje“ akcentuotas, kiek H. Senkevičiaus romane. Niekas krikšto „Karalių karūnoje“ nepriima šiaip sau,  savo paties noru. Galų gale ir patys serialo veikėjai lenkai ne visada yra uolūs katalikai. Jie taip pat mėgsta manipuliuoti religija, vartoti ją savanaudiškai ir apdairiai. Pavyzdžiui, vyskupas Grotas visai ne šventuolis, jis greičiau panašus į korumpuotą bažnyčios tarną, o chroniškas nusidėjėlis karalius Kazimieras, rodos, tik ir skuba gauti nuodėmių atleidimą, kad, išrišimą gavęs, vėl galėtų paleistuvauti. Trumpai tariant, ir lietuvių, ir lenkų rankose krikščionybė yra dažniau įrankis. Beje, seriale yra minčių apie visišką bedievystę – ateizmą. Pavyzdžiui, Audrė filme sako, kad iš viso nėra jokių dievų. Gyvenime ji siekia pasikliauti tik savimi pačia, ir joks dievas nėra jai pagalbininkas. Kitiems serialo veikėjams dievas (nesvarbu, kurio tikėjimo) teikia galimybę lengviau iškęsti sunkią valandą. Taip pat pastebėtina, kad seriale krikščionybė nėra vaizduojama kaip vienintelė teisinga religija. Senasis lietuvių tikėjimas ar burtai anaiptol nežeminami. Netgi rodomas tam tikras senųjų apeigų triumfas, lyginant su vienuolių maldomis ar jų medicininiu išsilavinimu. Sergančiai Aldonai padeda ne dominikonų vienuolio Elijo gydymas, o burtininkės Eglės ir Arūno miške surinktos vaistažolės. Eglė senoviniu papročiu miške apkarpo  ugninį Giltinės liežuvį, norėdama padėti sergančiai Gabijai, ir tai stebuklingai suveikia. O į pernelyg didelį krikščionių pamaldumą ir davatkiškumą ,,Karalių karūnoje“ žvelgiama kiek kreivokai, nes kas per daug, tas niekuomet nesveika

,,Karalių karūnoje“ ne visuomet paisoma istorinio tikslumo, tačiau pagrindiniai istoriniai faktai neiškraipyti. Jais  remiamasi, norint suteikti žiūrovui apie istoriją bent jau pačių pagrindinių žinių. Kartais, žiūrėdami net ir rimtesnio turinio istorinius filmus, pasigendame tikroviškumo. Deja, negalime dėl to labai pykti, nes filmas paprastai atlieka ne tik edukacinę, bet ir meninę užduotį – meniškai pasiausti ir paišdykauti, kurti netikroviškas scenas jo kūrėjai turi tam tikrą teisę. Pvz.,  ,,Karalių karūnoje“ skamba šiuolaikiškos, netgi moterų teises propaguojančios idėjos, kurių XIV a. Vavelyje vargu ar galėjai išgirsti.

Štai Aldona prašo karaliaus: ,,Patikėk Lenkijos sostą mūsų dukroms. Tu karalius, tu viską gali“. ,,Ateistė“ Audrė netrokšta ištekėti, nori būti laisva. ,,Mama“, dėsto ji našlei Eglei, ,,tu laisva, tu nepriklausai jokiam vyrui, aš taip pat noriu tokia būti“. Dėl Audrės ateities žiūrovui ramu. Turint mintyje jos nuožmų išradingumą, net ir per prievartą ištekinta Audrė ras būdą savo tikslui pasiekti. Karalaitė Elžbieta taip pat nenori tekėti, ji net nenori mokytis šokti, kadangi šokis – tai  priemonė jaunikiams vilioti. O tai Elžbietai neaktualu. Jai smagiausia bažnyčioje, ji ketina stoti į vienuolyną. Deja, tai neįmanoma. Žiūrovas žino, kad Elžbietai teks atlikti karalaitės pareigą – ištekėti už nurodyto jaunikio. Gal tik Jagnos, ką tik atvykusios į Vavelį, klausimas: ,,O kur čia biblioteka?“ mažiausiai netikėtas ir keistas. Viduramžių didikės, jeigu norėdavo, išmokdavo rašyti, skaityti, o, tapusios vienuolėmis, galėdavo tęsti mokslus.

Kodėl ,,Karalių karūnos“ kūrėjai tokiais neįprastais žodžiais ir mintimis aprūpina viduramžių moterų personažus? Gal todėl, kad serialas – ne tiek istorijos, kiek šių dienų visuomenės mentaliteto atspindys? Net jei protu suprantame, kad XIV a. nuo moterų teisių sąjūdžio (XIX – XX a. sandūra) skiria ištisi šimtmečiai, vis tiek norime, kad anuometinės mūsų valdovės ar net žemakilmės moterys atrodytų kaip išimtys…kadangi patys turbūt labai trokštame bent jau socialiniuose tinkluose sublizgėti, kuo nors išsiskirti. Belieka atsakyti į klausimą: kodėl visus tuos modernius žodžius serialo autoriai palieka ištarti lietuvėms, kai lenkės tuo tarpu teplanuoja eisiančios į kokį nors vienuolyną arba plėšikauja pakelėse, pasirinkusios ,,nepriklausomos moters“ kelią. Gal filmo kūrėjai nori parodyti, kad lietuviai pažangesni, modernesni už lenkus, kad jiems netgi galvose užverda naujoviškos idėjos ir mintys? Kodėl lietuviai ,,Karalių karūnoje“ geresni? O gal tik tuo tarpu geresni? Paslaptis turbūt paaiškės, žiūrint antrąjį ,,Karalių karūnos“ sezoną.

Beje, lenkų kinematografas šitokį gražų Lietuvos ir lietuvių paveikslą piešia jau nebe pirmą  kartą. 1975 m. lenkai sukūrė beveik 2,5 val. trukmės meninį filmą ,,Kazimierz Wielki“ apie Kazimiero III Didžiojo (1310 – 1370) gyvenimą. Jame taip pat rastume lietuvių. Tiesa, Aldona filme parodyta probėgšmais, vien kaip raji liesa paauglė, labiausiai savo vestuvių puotoje susidomėjusi vištos kulšimi. Vis dėlto, pasigirdus šūksniui ,,kartu!“, ne sielvartaujantis karalaitis Kazimieras, o kunigaikštytė Aldona pasirodo esanti brandesnė, iniciatyvesnė ir labiau socialiai išprususi. Atidėjusi į šalį mėsos gabalą, tvarkingai nusibraukusi taukuotas lūpas į elegantiškos suknelės rankovę, ji drąsiai, rimtai ir kone rūsčiai bučiuoja panikuojantį jaunikį, o po to vėl ramiai įninka į kulšį. Po šio epizodo Aldoną dar kartą vos akimirksnį matome jau mirties patale, siaubingai kenčiančią, nors galima buvo tikėtis ją išvysti Kazimiero ir jos pačios karūnavimo scenoje. Deja, filmo autoriai karūnavo tik Kazimierą, ir jo sostas visados ekrane stovėjo  tik vienvietis…

Gal filmo kūrėjai šitokiu būdu siekė pabrėžti mintį, kad Aldona Kazimierui buvo tuščia vieta? Tačiau filmui ir paties Kazimiero gyvenimui artėjant prie pabaigos, gana netikėtai vėl suskamba Lietuvos tema. Didingai, įspūdingai ir mįslingai pavaizduotas Kazimiero ir Algirdo susitikimas (1360) Slupsko kunigaikščio Kazimiero (Aldonos dukters Elžbietos sūnaus) ir Algirdo dukters Kenos (Joanos) sužadėtuvių proga. Karalius Kazimieras apgailestaudamas prisimena, kiek daug kraujo be reikalo pralieta tarpusavio kovose. Akivaizdu, kad  jis tvirtai įsitikinęs, kad verta Lenkijos ir Lietuvos pastangas vieningai nukreipti prieš bendrą priešą – Kryžiuočių ordiną. Abu valdovai meiliai žiūri į savo vaikus – sužadėtinė Kena švyti iš laimės, gražų papuošalą iš Lenkijos karaliaus dovanų gavusi; neliūdi ir sužadėtinis, dosniai Algirdo apdovanotas, nes senelis jam gerai paaiškino, kokia graži, galinga ir vertinga šalis yra Lietuva… Algirdas, be to, pristato savo sūnų, kuriam Lenkijos karalius dovanoja gražų diržą ir aštrų kalaviją. Paklaustas, kuo vardu, berniukas karaliui mandagiai atsako – Jogaila.

Šį epizodą ,,Karalių karūnos“ kūrėjai į ateinantį sezoną turbūt įterps. Viliuosi, kad  Aldonos mirtis neišbrauks iš scenarijaus lenkų žiūrovų jau pamėgtų lietuviškų personažų. Gali būti, kad net nereikės laukti antrojo sezono pabaigos, norint pamatyti, kokią dar mintį apie lietuvius ir Lietuvą filmo autoriai nori pasiūlyti Lenkijos žiūrovams?

Serialą pamatyti galima čia:   https://vod.tvp.pl/website/korona-krolow,34807622

Apie seriale vaidinančius aktorius ir filmo kūrimo aplinkybes galima sužinoti čia:

http://kultura.gazeta.pl/kultura/56,127222,22872140,korona-krolow-kim-sa-aktorzy-serialu-tvp-galeria.html