Kalbos „žaislai“: „Lituanistikos židinio“ muziejų aplankius (0)

„Lituanistikos židinio“ šeimininkė Akvilė Girdzijauskaitė / D. Rastenienės nuotr.

„Lituanistikos židinio“ šeimininkė Akvilė Girdzijauskaitė | D. Rastenienės nuotr.

Kaip žinote, Lietuvių kalbos institute yra įsteigtas „Lituanistikos židinio“ muziejus, kuriame vaizdžiai „įmaterialinti“ svarbiausi kalbos dalykai: abėcėlė, žodžių kilmė, reikšmių fenomenai, tarmės, kalbotyra, žodynų sudarymas ir kt. Muziejaus idėjos autorė – prof. dr. Elena Jolanta Zabarskaitė. Muziejus skirtas plačiajai visuomenei – pirmiausia, matyt, moksleiviams, studentams. „Saulės arkliukų“ redakcija aplankė muziejų per pačius karščius, kai daugelis išsijuosę atostogavo, bet dabar, artėjant Rugsėjo 1-ajai, ir Jūs, skaitytojau, būtinai turite nueiti ar nuvažiuoti į „Židinį“ ir pajusti visą kalbos (mūsų mąstymo būdo ar įrankio) reiškinio pilnatvę. Ekskursijas šauniai veda jaunoji muziejaus darbuotoja Akvilė Girdzijauskaitė. Mes rekomenduojame! Daugiau informacijos, kaip suprantate, Lietuvių kalbos instituto svetainėje… O mes Jums siūlome ekskursijos po „Židinį“ tokius tarytum apmatus, nes gyvai daug įdomiau viskas atrodo, bet ir tekstas įdomu. Pasakoja A. Girdzijauskaitė.

Pirmasis eksponatas – lietuvių kalbos abėcėlė kaip kubiukai ir tuo pat antspaudai. Daugiausia juodų raidžių-kubiukų, bet kai kurie yra mėlyni. Juodos raidės yra bendros daugeliui kalbų, nes jos lotyniškos, o mėlynos raidės yra ypatingesnės – raidės su nosinėmis yra perimtos iš lenkų kalbos, raidės su „paukščiukais“ – č, ž ir š perimtos iš čekų kalbos, bet yra dvi unikalios lietuviškos raidės – tai „ū“ ir „ė“. Ū ilgoji yra pati jauniausia lietuvių kalbos raidė, ji įvesta tik XIX amžiuje, o įvedė ją žymusis mūsų kalbininkas Jonas Jablonskis, ši raidė yra pasidaryta pagal latvių kalbos pavyzdį – latviai garso ilgumui pažymėti deda brūkšniukus. Raidę „ė“ įvedė Danielius Kleinas XVII amžiuje, ji yra unikali raidė, tokios raidės daugiau nėra nė vienoje kitoje pasaulio abėcėlėje, toks garsas gali egzistuoti kitose kalbose, bet raidės tokios nėra, taigi raidė „ė“ yra absoliučiai lietuviška.

D. Rastenienės nuotr.

D. Rastenienės nuotr.

Kad lankytojams, ypač vaikams, būtų įsimintiniau, šalia – popieriaus lapukai, juos galima paimti ir atsispausdinti raides, nes šie abėcėlės kubiukai yra štampukai, paspaudus ant dažų gaunamas antspaudėlis. Galima užsirašyti savo vardą, inicialus, ką tik norite. Raidės apvadėlyje yra aprašyta, iš kur ji yra kilusi. Atspaudę popieriuje ir matysite visą raidės istoriją.

Tokiu „žaidimo“ pagrindu yra sukurtas visas „Židinys“, jo idėja yra tokia, kad prie kalbos galima prisiliesti, kad ja galima „žaisti“. Štai kitas eksponatas yra metaforiškas, jis kalba apie žodžių etimologiją ir kviečia pabūti archeologais bei etimologais – smėlyje galima atrasti paslėptus žodžius. Nukasę šį smėlį rasime lietuvišką žodį, kuris bus parašytas ne tik lietuvių kalba, bet ir kitomis indoeuropiečių kalbomis. Šitie žodžiai priklauso veldinių grupei, kadangi yra paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės, šie žodžiai visose indoeuropiečių kalbose skamba panašiai, o tai rodo, kad jie yra labai seni. Pavyzdžiui, – vilkas, širdis. Lietuviškai – vilkas, latviškai – vilks, prūsiškai –  vilkis, albaniškai – vulk, rusiškai – volk. Štai širdis – trylikoje kalbų, kai kurios iš jų gali būti jau ir mirusios, štai, pavyzdžiui, yra senovės airių – cride, lenkų – sierdce, sanskrito – harde, hetitų – card.

D. Rastenienės nuotr.

D. Rastenienės nuotr.

(Kadangi nemažai mūsų skaitytojų labai domisi etimologija, čia įterpiame pirmiausia žodynų išmintį, Akvilė apie tai nekalbėjo, bet mums bus naudinga: „Etimologija – (graikiškai étymos ‘tikras, esminis’ + lógos ‘žodis, mokslas’) – mokslas apie žodžių kilmę ir raidą. Etimologija taip pat vadinamas ir konkretaus žodžio kilmės aiškinimas.

Etimologija tiria žodžių darybą (pvz., beržas > beržinis), formos keitimus, fonetinius procesus (pvz., liet. š dėsningai atsirado iš ide. k’ ) ir reikšmės kitimą (pvz., šauti reiškė ‘greit pajudinti, mesti’).

Žodžiai gali būti kilę iš savos kalbos ir senųjų jos formų, tada kalbama apie paveldėtą leksiką. Kiti buvo paskolinti iš svetimų kalbų ir pritaikyti saviems reikalams, įprastai fonetikai. Dar kiti kuriami dirbtinai – terminologiniams reikalams.

Norint nustatyti žodžio raidą, naudinga turėti duomenų iš senesnių šaltinių arba iš sustabarėjusių tekstų, pvz., liaudies dainų. Pagrindiniai metodai yra vidinė rekonstrukcija ir palyginimas su giminingomis kalbomis. Anksčiausių išeities taškų retai kada galima rasti dėl priešistorinių laikų duomenų stokos. Etimologijos dažnai lieka sąlyginėmis“.)

D. Rastenienės nuotr.

D. Rastenienės nuotr.

Tarp žodžių veldinių, tokių kaip širdis, vilkas, beržas ir kt., yra giminystės ryšių žodžių, kūno dalių pavadinimai – labai svarbūs žodžiai.

Dar galime pasižiūrėti šį stelažą – čia yra žodžių kilmės ekspozicija, namelis. Atsiverčiame žodį – galime pažiūrėti jo kilmę kitoje pusėje. Kitoje pusėje yra parašyta, iš kur šis žodis yra kilęs, kai kur užrašyta (padėtas dvitaškis), kad žodis yra veldinys, iš seniausių laikų atėjęs žodis, jeigu yra paukščiukas, tai reiškia, kad žodis yra skolinys, kai kurie žodžiai yra sukurti kažkieno, tai tada yra užrašyta autoriaus pavardė, tarkim, atvirukas, degtukas – J. Jablonskio sukurti žodžiai. Žodis „karalius“ yra kilęs iš baltarusių kalbos. Taigi šiame namukų žaidime lankytojai varto ir žiūri žodžius, štai – „asilas“, iš lotynų kalbos kilęs, lotynai, tada gotai, tada senoji rusų, o iš senosios rusų kalbos mes perėmėm. Tai štai toks yra žodžio kelias.

D. Rastenienės nuotr.

D. Rastenienės nuotr.

Štai šis eksponatas vaizduoja žodžius archaizmus, jis smagus, vaikai paprastai labai jį mėgsta, nes jis yra judantis. Štai važiuoja traukinukas – kai važiuoja šešėlyje, matosi senas žodis, o kai išvažiuoja į šviesą, matosi, kaip dabar tas žodis atrodo. Tai apypenai yra nuodai, ėdra – maistas, yvas – apuokas, ižena yra sraigė. Šie žodžiai paseno, mes jų nebevartojame, atsirado kiti žodžiai vietoje jų. Tai yra archaizmai. Kaip žodžiai pasensta ir kodėl jie pasikeičia, priklauso nuo tų laikų aktualijų.

Antrame aukšte ekspozicija tęsiama toliau. Štai žodynai. Vaikams labai įdomu. Jie nutyla ir klauso. Aš paprastai klausiu: „Kaip manote, kiek metų užtruko parašyti šiuos žodynus?“ Jie paspėlioja, vienas iš dažniausių atsakymų būna: „Visą vieno žmogaus gyvenimą“. Bet iš tikrųjų net neužtenka vieno žmogaus viso gyvenimo. Šimtas metų praėjo nuo tada, kai žodynas buvo pradėtas, iki tada, kol buvo parašytas. Iš tikrųjų reikia dviejų gyvenimų. Pasišnekame su lankytojais apie žymųjį kalbininką Kazimierą Būgą, kad jis yra daugelio idėjų pradininkas. Ekspozicijoje rodomos originalios žodyno kortelės. Žodynas buvo sudarytas kortelių principu, kiekviena kortelė turi savo žodį. Štai Antano Smetonos kortelė. Kiekvienas žmogus galėjo prisidėti prie žodyno kūrimo. Už tai netgi buvo mokama. Už vieną kortelę gaudavo penkiasdešimt centų, jeigu žodis būdavo tinkamas įtraukti į žodyną. Čia mes kalbame apie Smetonos laikus, tada tai buvo visai nemaži pinigai. Kaip pavyzdį sakau, kad už penkis litus jau galėdavo nusipirkti žąsį turguje. Taigi už tinkamą žodį po penkiasdešimt centų – visai neblogas verslas. Žmonės užrašinėjo žodžius, pildė korteles ir siuntė. Tai yra pakankamai originalu. Pasaulyje nėra įprasta tokiu būdu sudarinėti žodynus, dažniausiai juos sudarinėja mokslininkai. Vykdavo ir ekspedicijos, klausinėdavo žmonių – kaip jūs ten tą ir tą vadinate, bet labai retas atvejis, kad patys žmonės siuntė žodžius ir jie būdavo įtraukiami į žodyną, tai jau buvo šiek tiek egzotika. Taigi šioje ekspozicijoje yra eksponuojamos tikros kortelės tikrų žmonių parašytos.

D. Rastenienės nuotr.

D. Rastenienės nuotr.

D. Rastenienės nuotr.

D. Rastenienės nuotr.

Štai kitas eksponatas, kuriame rodomos deminutyvinės priesagos, nes lietuvių kalba yra viena iš tų kalbų, kuri turi daugiausia deminutyvinių, t. y. mažybinių priesagų. Štai matome žodžio šaknį ir visas priesagas, kurias galime pridėti. Su magnetukais veikia. Tai čia po ekskursijos atsiranda visokių mistinių gyvūnų. Prideda gaidžio kojas karvei ir panašiai. Išardo, pridėlioja visokiausių neegzistuojančių darinių. Deminutyvai yra dar viena lietuvių kalbos ypatybė. Lietuvių ir rusų kalbos turi daugiausia deminutyvų.

Mažybinių priesagų stendas | D. Rastenienės nuotr.

Mažybinių priesagų stendas | D. Rastenienės nuotr.

D. Rastenienės nuotr.

Vienas iš gražiausių eksponatų yra indoeuropiečių kalbų medis. Principas labai paprastas. Kiekvienas paukščiukas ant šakos simbolizuoja kurią nors vieną indoeuropiečių kalbų grupės kalbą ir vienos rūšies paukšteliai sėdi ant vienos šakos. Tai reiškia, kad priklauso tai pačiai kalbų grupei. Čia turim germanus, čia turim baltus, graikus, armėnus, romanus ir t. t. Dar labai svarbu, kodėl vieni paukščiukai yra spalvoti, o kiti pilki. Pilki – tai mirusios kalbos, o spalvoti – gyvos. Dažniausiai akcentuoju baltų kalbų šaką, nes mūsų šaka yra labai liūdna, mes turime tik dvi gyvas kalbas – lietuvių ir latvių, visos kitos – kuršių, prūsų, jotvingių, sėlių, žiemgalių – yra mirusios. Graikų iš viso tik viena likusi, nes jų buvo negausi kalbų šeima. Germanų labai gausi, jų daug kalbų. Bet gausiausia yra ne germanų, o indų. Indų labai maži paukščiukai, kad jie tilptų visi ant šakos. Palyginti nedaug pilkų, pagrindinė priežastis, kodėl jie turi tiek daug kalbų – Indijos kastų sistema, nes indai turi daug kastų. Kiekviena kasta galėjo turėti net ne po vieną savo kalbą, būtent todėl tiek daug yra šių paukščiukų. Štai yra tokių negirdėtų kalbų kaip tocharų kalba. Tocharų A ir tocharų B, jos mirusios.

Indoeuropiečių kalbos / D. Rastenienė.

Indoeuropiečių kalbos | D. Rastenienės nuotr.

D. Rastenien4s nuotr.

D. Rastenienės nuotr.

Na, o daugiareikšmių žodžių eksponatas yra apskritai mano mėgstamiausias eksponatas. Visus kubelius su piešinukais, kurie čia sudėlioti, vienija vienas žodis. Štai pavaizduotas žiedas, automobilis, bulvė, bet reikia žiūrėti ne į daiktą, o į vieną jo dalį ir galvoti, koks vienas žodis gali vienyti visus šiuos paveiksliukuose pavaizduotus daiktus. Štai šiuos žodžius vienija žodis „akis“: žiedo akis, automobilio šviesos kaip akys, bulvių akutės, akytas sūris, batraiščių skylutės, bičių korio akys vadinamos akutėmis. Tai aš prašau visų atspėti. Ir atspėja. Čia yra daugiareikšmio žodžio „akis“ pavyzdys. Štai kiek žodis akis gali turėti reikšmių! Ir parodytos dar ne visos: pėdkelnių akis, durų akutė…

O šis, kuriame vaizduojamas ragas, yra gerokai sunkesnis už „akies“ pavyzdį, nes yra gerokai retesnių reikšmių. Jo dažniausiai nepasako. Nupieštas butaforinis ragas, iš kurio buvo gėrimai geriami, tabakas jame laikomas, kažkoks lenktas daiktas gali būti vadinamas ragu, čia yra elniaragis. stalo kampas, duonos kampas gali būti vadinamas ragu. Ir kampu sulankstyta skarelė buvo vadinama ragu. Užveda ant kelio Ventės ragas – būna, kad iš šio pavyzdžio atspėja. Smegenų viena iš dalių yra ragas, sausio mėnuo irgi, pasirodo, buvo vadinamas ragu. Aš pati tik neseniai sužinojau, kodėl – tai dėl to, kad elniai ragus sausio mėnesį meta. Man vaikai sakė labai daug versijų – ir kad labai šalta, ir kad semestras baigiasi, bet iš tikrųjų – dėl to, kad elniai ragus meta. Čia yra keli žodžių daugiareikšmiškumo pavyzdžiai, bet iš tikrųjų tokių žodžių labai daug. Visko iš karto nesakau, noriu, kad paspėliotų, ir patiems vaikams būna įdomiau, kai spėlioja, kas čia yra.

Žodžio ragas reikšmės / D. Rastenienės nuotr.

Žodžio ragas reikšmės / D. Rastenienės nuotr.

Stabtelėkime prie šito žemėlapio. Jis vaizduoja, kur pasaulyje studijuojama bei tyrinėjama lietuvių kalba. Gruzijoje yra keturi centrai, kur mokomasi lietuvių kalbos, Japonijoje taip pat yra, kur mokomasi lietuvių kalbos, merginos iš Kinijos sakė, kad planuojama ir Kinijoje steigti tokį centrą.

Lietuvių kalba pasaulyje yra žinoma, viena iš priežasčių yra ta, kad ji yra viena iš seniausių kalbų pasaulyje ir yra artima indoeuropiečių prokalbei. Taigi artimiausios indoeuropiečių prokalbei – sanskritas ir lietuvių kalba.

Yra ir gestų kalbos centras. Kiekviena kalba turi savo gestų kalbą. Ji nėra universali. Jos yra skirtingos. Netgi skiriasi anglų ir amerikiečių gestų kalbos. Taigi čia yra abėcėlė tiesiog raidėmis, bet čia yra tik abėcėlė, – dažniausiai gestų kalba yra kalbama žodžiais. Ši abėcėlė yra vartojama labai retai, kai reikia savo vardą ar kokį nors žodį pasakyti paraidžiui. Yra kalbamasi žodžiais. Taigi gestų kalba yra dar viena kalba, ir tiek. Kas įdomu, kad šita lietuvių gestų kalba yra lygiai taip pat saugoma lietuvių kalbos įstatymo, kaip ir rašytinė bei sakytinė kalbos. Tai yra visiškai lygiavertė kalbos forma.

Iš įdomiausių eksponatų yra tarmių stendas Čia yra visas Lietuvos žemėlapis, atskirti regionai, kuriuose yra skirtingai kalbama. Yra tik dvi tarmės lietuvių kalboje: žemaičių ir aukštaičių. Daugelis labai mėgsta atskirti suvalkiečius ir dzūkus kaip tarmių atstovus, bet tai yra ne tarmių, o regionų pavadinimai. Ir labai gražiai atsiskiria – etnografiniai regionai yra penki, o tarmių tik dvi. Be tarmių, egzistuoja dar ir patarmės. Yra vakarų žemaičių, šiaurės žemaičių, pietų žemaičių patarmės. Ir aukštaičių – rytų, pietų, vakarų aukštaičių patarmės. Šešios patarmės. Tikrai galima atsiminti, kad yra dvi tarmės – žemaičių ir aukštaičių. Dauguma nežino, kad tik dvi tarmės, kai paklausiu, sako – keturios, penkios… O šitie pagaliukai yra tam, kad būtų galima patikrinti, kaip kokiame regione yra sakomi tam tikri žodžiai. Čia yra penki žodžiai – gyvatė, vaivorykštė, krepšys, namukas ir kankorėžis.

Pavyzdžiui, alytiškiai krepšį pavadins kašiku arba ragaže, Telšiuose gyvatę pavadins kirminu, kirmėle arba šnypštėle, Panevėžyje – kirmėle ir piktąja…

Tarmiški žodžiai anaiptol nėra bendrinės kalbos žodžiai. Iš Lazdijų žmogus sakytų – mes nesakom kašikas. Tarminė medžiaga sukaupiama per ilgą laikotarpį, pavyzdžiui, buvo labai populiaru sakyti kašė, o tada jau išėjo į sceną kašikas. Tarmės irgi kinta. Jos labai įvairiaspalvės.

O štai čia yra dėlionė, sudėlioja Lietuvos žemėlapį ir mato, kaip kokioje vietoje yra sakomas vienas ar kitas žodis. Šiuo metu yra sudėtas žodis „rupūžė“. Bet ji yra ir pamatinė, ir piktvarlė, ir žėba, ir rupkė, ir krupė. Galima dėlioti ir kitus žodžius – „žiogas“, „peteliškė“, „vainikas“, „voveruška“, voveraitė taisyklingai, „serbentas“. Atrodo, labai paprasta, bet iš tikrųjų nėra labai paprasta.

Kaip tas pat vadinama įvairiuose Lietuvos regionuose | D. Rastenienės nuotr.

Kaip tas pat vadinama įvairiuose Lietuvos regionuose | D. Rastenienės nuotr.

Einame dabar į paskutinį objektą – tai irgi vienas iš mėgstamiausių eksponatų. Tai – karaokė.

Čia galima paklausyti ir netgi padainuoti. Pasirenkame, pavyzdžiui, kretingiškių regioną (šiaurės žemaičiai, kretingiškiai). Yra tarmės aprašymas. Jis gana moksliškas, o įdomiau yra įgarsinti pavyzdžiai. Pavyzdžiui, galima eilėraštuko paklausyti. 1966 metais įrašytas.

Vilniečiams labai sunku suprasti, aš irgi esu vilnietė, tai atrodo – truputį kosmosas, vieną kitą žodį pagaunu. Kiekvieno regiono įrašų galima pasiklausyti. Įrašyta gražiai studijoje ir transkribuota. Kai matyti tekstas, tai viską lengviau suprasti. Būna, kad, paklausę įrašo, žmonės nori paskaityti transkribuotą tekstą, pažiūrėti kaip reikia tarti, kaip reikia skaityti tuos žodžius, būna visiems labai smagu.

Prieš atsisveikindami padainuojame. Tam, kad padainuotume, turime atsakyti į tris klausimus: „Kas yra vadinama dzūkais?|“ „Vakarų žemaičiai, pietų aukštaičiai, rytų aukštaičiai ar vakarų aukštaičiai?“

Pietų aukštaičiai yra dzūkai.

„Kiek yra lietuvių kalbos tarmių“?

Dvi. Aukštaičių ir žemaičių.

„Kam priskiriami vilniškiai?“

Vilniškiai yra rytų aukštaičiai.

Ir yra įrašytos trys dainos. Aš dažniausiai rekomenduoju klausytis dzūkiškos dainos, nes ji labai išskirtinė. Dažniausiai rekomenduoju pasiklausyti Veronikos Povilionienės atliekamos dainos „Oi, tu ožy“.

Aš visada paraginu dainuoti lankytojus kartu, kadangi tekstas yra prieš akis. Ir tai jau paskutinis ekskursijos akordas. Visiems būna smagu, ypač vaikams, taip susipažįstama su tarmėmis, kas yra aukštaičiai, kas yra žemaičiai. O dzūkai yra ganėtinai išskirtiniai, jų šneka yra išskirtinė.

Parengė Beatričė Rastenytė

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Etninės kultūros paveldas, Gyvoji tradicija, Kalba, Kultūra, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *