A. Juozaitis, V. Rubavičius, V. Daujotis, K. Dubnikas: Kam tarnauja reformuojamas Vilniaus universitetas (video) (23)

Pokalbis apie VU pertvarką | youtube.com stop kadras

Pokalbis apie VU pertvarką | youtube.com stop kadras

Pastaruoju metu Vilniaus universiteto (VU) vardas skamba vien neigiamame kontekste. Jo vadovybė kritikuojama dėl įvairių nepagrįstų reformų, mažėjančio dėmesio lituanistikai, dėl dažnėjančio kitaip mąstančiųjų persekiojimo. Visuomeninės organizacijos reikalauja rektoriaus Artūro Žukausko atsistatydinimo, akademinė bendruomenė ragina VU vadovybę gelbėti smukusį Vilniaus universiteto prestižą. Akivaizdu, kad kadaise lyderiavusioje aukštojoje mokykloje vyksta negeri dalykai.

Apie tai prie Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo apskritojo stalo diskutavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pradininkas Arvydas Juozaitis, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Daujotis, Vilniaus universiteto docentas Kęstutis Dubnikas, filosofas Vytautas Rubavičius. Pokalbiui vadovavo žalgirietis Gediminas Jakavonis.

G. JAKAVONIS: Viešojoje erdvėje girdima aktuali problema, kuri yra ir šios dienos Lietuvos aktualija, – Vilniaus universiteto ateitis. Prisimenu Vilniaus universiteto įkūrimo 400 metų jubiliejų ir judėjimą, kai pirmą kartą į gatves išėję studentai jautė pakilimą, kai skambėjo žodžiai: „Tegyvuoja lietuvių gimtoji kalba!“. Turėjome puikų rektorių Joną Kubilių. Tai, kad aš esu Vilniaus universiteto studentas, man reiškė labai daug, visos kitos įstaigos atrodė žemesnio lygio. Dabar universitetą krečia skandalai. Tad kas vyksta Vilniaus universitete?

Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio pradininkas, filosofas, rašytojas, sportininkas, politinis ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras Arvydas Juozaitis | Respublika.lt nuotr.

Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio pradininkas, filosofas, rašytojas, sportininkas, politinis ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras Arvydas Juozaitis | Respublika.lt nuotr.

A. JUOZAITIS: Kadangi mes jau ten nesame, o tik iš šalies stebime, apie tai, kas vyksta, daugiau pasakys galbūt tie, kurie universiteto gyvenimą mato iš vidaus. Visi esame iš Vilniaus universiteto, todėl ir esame tokie. VU paruošė visą Sąjūdžio legioną, galima sakyti, visą protą. Rektorius Jonas Kubilius dar ir pasitiko Sąjūdį. Nuo 1958 metų šis įstabus žmogus pradėjo universitetą lietuvinti ir rektoriumi buvo 33 metus. Man dar buvo laimė su juo asmeniškai bendrauti, dar suspėjau pasakyti, kad jis buvo mūsų prezidentas, taip mes jį vadindavome tarp studentų.

Ta santarvės dvasia, visi darbai, į kuriuos „įkinkė“ rektorius su savo visu štabu, šokdino Lietuvos CK, įbaugino Maskvą. 400 metų jubiliejuje nebuvo nei Maskvos, nei Leningrado universitetų rektorių, nes jie pasijuto mažesni. J.Kubilius visur diegė ideologiją, jog Vilniaus universitetas yra seniausias universitetas. Žinoma, tai buvo netiesa. Senesnis buvo Karaliaučiaus, tačiau tas tylėjo, nes dar nebuvo universitetas, o buvo pedagoginis. Dabar, aišku, jau netylėtų.

Kitaip sakant, Vilniaus universitetas buvo ne tik didinga, bet ir svari, visiškai netolima praeitis, mokslo viršūnė, šviesulys. Dabar jis tiesiog krenta į duobę mieste, kuris nėra depresinis. Vienintelis miestas – Lietuvos sostinė, kuris nemažėja gyventojų skaičiumi. Jis, žinoma, neturi mažėti ir studentų skaičiumi, nors Kaunas yra gausesnis studentų miestas. Ir štai toks progresuojantis miestas kaip Vilnius visos Lietuvos kontekste dabar turi tokią juodąją skylę. Viskas susiveda į rektoriaus asmenybę, į tą tvarką, kurią jis įvedė prieš kokius trejus metus: naikinama humanitarija, o techniniai mokslai arba aukštosios technologijos verčiamos tarnauti verslo struktūroms.

G. JAKAVONIS: Na, o kas jame vyksta žiūrint iš vidaus?

Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Daujotis | Respublika.lt nuotr.

Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Daujotis | Respublika.lt nuotr.

V. DAUJOTIS: Aš norėčiau kalbėti šiek tiek plačiau. Ten faktiškai vadovybė ir Taryba, kuri turi teisę tą vadovybę tvarkyti, paskirti ir atleisti, jeigu ji nesusitvarko su pareigomis, nesupranta, kas yra universitetas.

Dabar susiduria du dalykai: komercinės rinkos vertybės ir vertybės, simbolizuojančios pilietinę visuomenę, – tai, kas sudaro demokratijos pagrindą. Viską užgožia pirmoji dalis ir dabar esanti vadovybė koncentruojasi tik į komerciją.

Antroji dalis, reiškianti, kad universitete yra ugdomas žmogus, pilietis, ugdomos jo moralinės savybės, yra svarbesnė. Techninių dalykų gali būti mokoma bet kurioje mokykloje ir siaurai. Universitetui reikalinga antroji funkcija ir ji yra svarbesnė už pirmąją. Bet kadangi pirmoji, tai yra komercinė veikla, duoda pinigus, tad mokslas yra orientuotas į verslą. Toks supratimas brendo nuo seno.

Pažiūrėkite, visi vadovai nuolat kalba tik apie universitetų autonomiją, nes tik autonomija trukdo kištis valstybei ir didina rektorių valdžią. Visiems svarbu turėti akademinę laisvę. Viršutiniame lygyje niekas nesupranta šios akademinės laisvės. Šiai dienai susiduria dvi visiškai skirtingos pasaulėžiūros: tiesos ieškojimas ir tiesos užgniaužimas. Kol kas laimi universiteto vadovybė. Šitas procesas vyko per visus 30 metų, tačiau dabar jis jau įgijo kraštutinę formą ir universitetą dabar reikia tiesiog gelbėti. Šioje vietoje atsiranda juoda skylė.

Tikras universitetas turi traukti visą šalį, jame ugdomos vertybės, lyderiai. Bet iš tikrųjų dabar jame yra ugdomi konformistai, išstumiami tie žmonės, kurie ieško tiesos, gali atskleisti tiesą ir ją skleisti. Dabar universitetui nereikalingi žmonės – piliečiai. Žmonės, kurie tokius ugdo, metami lauk iš universiteto.

G. JAKAVONIS: Visai neseniai turėjome pokalbį apie mediciną ir pasirodo, jog ligoninė yra ne pelno siekianti organizacija, bet vos tik pradeda kalbėti sveikatos ministras, jis kalba apie pelningas ir nepelningas ligonines, o ligonių reikalai, gydytojų atlyginimai niekam neįdomūs. Net tarybiniais laikais Vilniaus universiteto diplomas buvo vienintelis iš Lietuvos aukštųjų mokyklų galiojantis ir užsienyje. Kas atsitiko, kad ta aukštoji mokykla, kuria mes didžiavomės, dabar yra tokioje juodoje skylėje?

VU docentas Kestutis Dubnikas | vu.lt nuotr.

VU docentas Kestutis Dubnikas | vu.lt nuotr.

K. DUBNIKAS: Vyksta reforma, kuri prasidėjo beveik prieš 10 metų. Dabar ji sėkmingiausiai vyksta būtent Vilniaus universitete. Visiškai sutinku su Vytauto kalba apie universitetų suprekinimą, tik nesutinku su tuo, kad žmonės nesupranta, ką daro. Nereikia nuvertinti nei rektoriaus, nei administracijos, nei Tarybos narių, kurie susitaiko su persekiojimais arba juos tiesiogiai vykdo.

Universitetas turi visai kitą misiją – jis turi tapti globalaus pasaulio aukštojo mokslo dalimi, atsisaistyti nuo visų tradicijų, nuo valstybinių prievolių. Konkrečiai Vytautas Radžvilas trukdo visiems šitiems dalykams ir sąmoningai tai daro, vadinasi, susidoroti reikia. Juolab kad tai leidžia pati reformos dvasia, ideologija. Šia ideologija prisidengiant ir daromi tokie veiksmai. Ko čia nesuprasti? Paėmei ir išmetei žmogų iš universiteto, neįvertinęs jo nuopelnų ir pan.

Vyksta reforma ir aš norėčiau atkreipti dėmesį, kad ta reforma, kurią labai dažnai vadina „krepšeline reforma“, yra žymiai platesnio masto. Ji turi didesnių užduočių. Visos reformos esmė yra „pakirsti“ universitetą. Anksčiau ar vėliau reikėjo imtis universitetų, todėl pirmiausia reikia „imti“ pačius stipriausius. Taip buvo paimtas KTU. Pirmiausia reikia sugriauti universiteto bendruomenę. Kodėl tą reikia padaryti? Kad įvyktų tai, kas dabar vyksta: su žmonėmis gali susidoroti dėl politinių pažiūrų, o bendruomenė turi tylėti ir bijoti. Senatas turi būti paniekintas ta prasme, kad suprastų savo neįgalumą.

G. JAKAVONIS: Augom tarybiniais laikais, bet turėjom „smetoniškus“ mokytojus, dabar turim nepriklausomą Lietuvą, bet turim sovietmečio mentaliteto palikimą…

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

V. RUBAVIČIUS: Mes turim tam tikrą dalį sovietmečio, kuris labai gerai instituciškai pritiko prie globalizacijos ir prie eurointegracijos, prie visos tos ideologijos, kad viskas turi tarnauti rinkos interesams. Lietuvos sąlygomis įvyko tragedijos, nes viskas, kas buvo pritaikyta neoliberalios Vakarų visuomenės, čia buvo pritaikoma visuomenei, kuri neturėjo išsiugdžiusi jokių atsvarų, svertų, kultūrinių gebėjimų tas idėjas iš dalies „nukenksminti“. Buvo pritaikyta pačiu paprasčiausiu, brutaliausiu ir tarsi vieninteliu tinkamu būdu – mes buvome „permesti“ ir savų varovų išvaryti į tą rinką, kuri asocijavosi su Gariūnais. Bet buvo nutylima, kad Gariūnai ir visos kitos laisvos rinkos yra valdomos reketininkų ar STT pareigūnų, kurie ėmė duoklę.

Švietimo sistema labai aiškiai perėjo į naują būvį, kai buvo atsisakyta Meilės Lukšienės ir kitos labai aiškios programos. Atsisakyta, nes ji pasirodė ideologiškai nelabai tinkama, reikalavo švietime įtvirtintų principų, ir niekaip negalėjo sutapti su tuo vaizdiniu, kad viskas turi tarnauti rinkos interesams.

Toje programoje ideologija buvo aiški: kritiškas, plataus išsilavinimo, išauklėtas, su plačia kultūrine kryptimi žmogus pasirodė visiškai nereikalingas. Aukštoji mokykla perėjo per du veiksmus: tragikomiškumą ir tragediją. Tragikomiškumas – visų aukštųjų mokyklų universatizacija ir į tą universatizacijos vyksmą įsitraukė beveik visas akademinis elitas.

Visi aiškiai suvokė, kad Lietuvoje negali būti tiek universitetų, jeigu mes norime išlaikyti universiteto turinį ir supratimą, kas yra universitetas, kokia apimtimi jis gali egzistuoti. Dalis elito buvo prirašoma prie aukštųjų mokyklų, kad atitiktų reikalingos profesūros skaičių, mokslinius darbus ir t.t. Visi suprato, kad tai yra „feikas“, bet gerai apmokamas.

Atsirado labai daug pavadinimų, bet be turinio. Turinio ir negalėjo būti, nes Lietuvoje nėra tiek profesorių ir aukštojo mokslo dėstytojų, kad jie laiduotų turinį, nebuvo tiek programų, kurias buvo galima įdiegti ir kurios atitiktų visą universiteto apimtį. Buvo gal trys aukštosios mokyklos, daugiau nebuvo.

Kodėl tas universiteto vardas buvo pridėtas prie daugelio aukštųjų mokyklų? Nes buvo tikimasi iš valdžios deramo universitetinio finansavimo. Bet valdžia nutarė nefinansuoti, o leisti universitetams užsidirbti visus pinigus, todėl universitetai sąmoningai perėjo prie uždarbiavimo ir perėjo prie to modelio, kai universitetas tampa įmone, gaminančia tam tikrus „popierius“ ir pan. Kitaip tariant, ir švietimo sistema, ir aukštojo mokslo sistema tapo paslaugų tiekimo įstaigomis. Vadinasi paslaugos yra prekės, tuomet tu turi užsidirbti pinigus.

G. JAKAVONIS: Kodėl visa tai atsitiko, tarsi ir aišku. Ką dar būtų galima padaryti, kad Vilniaus universitetui būtų sugrąžintas geras vardas?

A. JUOZAITIS: Vilniaus universitetas pradžioje gimė kaip jėzuitų kolegija. Kadangi krašto galimybės augo, reikėjo kuo daugiau protingų kraštą valdančių žmonių. Todėl tas vadinamasis „universalus protas“ naudojamas lokaliai, jis neturi kažkur kitur pasklisti, o valdyti žemę. Jėzuitų ideologija – turi valdyti tai, kas tau duota, o Dievo duota ši žemė ir šie žmonės. Universitetas tai turi atlikti aukščiausiu lygiu.

Kas įdomiausia, kad ši tradicija yra išlikusi iki XX a., bet du pasauliniai karai ir ypač komunizmo ir fašizmo ideologijos viską sumaitojo. Kadangi mes perėjome šias girnas, universitetas turėjo būti surusintas. Šias girnas sustabdėme, bet vis tiek sovietizmas buvo įdiegtas, ypač per visuomeninius mokslus.

Šis neoliberalizmas visiškai naikina žmogų iki tokio lygio, kad jam tik pakaktų duonos ir žaidimų. Klausimas yra toks, ar grąžinsime universitetą jau ne Tautai, bet valstybei? Ar mes dar sugebėsime apginti tą universalaus proto naudojimą lokaliomis sąlygomis, kas mums duoda valstybę?

G. JAKAVONIS: Universiteto tradicijos griaunamos ir man tai siejasi su poetu Justinu Marcinkevičiumi, kuris taip pat jau pradėtas vadinti sovietmečio poetu. Kodėl viskas taip apsiverčia?

V. DAUJOTIS: Taip, sovietinėje Lietuvoje jį globojo valdžia, nes jai reikėjo patraukti tokią asmenybę į savo pusę. Tačiau jis išliko poetu. Jis nuėjo į Sąjūdį žinodamas, kad praras viską. Buvo rizika. Vienas dalykas yra eiti „plikam“, o visai kita eiti ir paaukoti viską, ką turi, dėl Lietuvos. Jis pirmas būtų atsidūręs naikinimo sąraše kaip nepatikimas asmuo. Žmogus, kuris turėjo viską – atsisako vardan Lietuvos. Tokių žmonių gali surasti tik vienetus.

Grįžtant prie universiteto, tai tas sukomercinimas… Pati idėja Vakaruose atlieka savo funkciją, bet Lietuvoje… Gerai yra pasakęs Arvydas Šliogeris, kad kiekvienas nacionalinis projektas virsta nacionaline afera. Kaip buvo sudarytos universitetų Tarybos, juk jų funkcija yra paskirti rektorių ir teikti jam paramą, o jei jis netinkamas, iškart Taryba keičiama. Pas mus labai lengva šią Tarybą sukorumpuoti. Vilniaus universitete ruošiami žmonės, kurie visuomet pritartų valdžiai, viskas yra griaunama, visi ryšiai su valstybe, su šeima.

Vilniaus universiteto statute nurodyta, jog Taryba gali nutraukti rektoriaus įgaliojimus, jei jis šiurkščiai pažeidžia savo darbo pareigas. Sunku įsivaizduoti šiurkštesnį pažeidimą, kai rektorius tvirtina fiktyvų konkursą. Juk akademinis personalas labai svarbus universitete. Akademinis personalas ir jo kokybė yra universiteto alfa ir omega. Jeigu bus puikūs specialistai, pinigai atplauks.

G. JAKAVONIS: Kas Lietuvos valdžioje gali trinktelėti kumščiu ir pasakyti „baikit šias nesąmones“. Juk nuo švietimo priklauso mūsų Tautos likimas. Galvoju, kas – švietimo ministrė, ministras pirmininkas, Seimo pirmininkas ar prezidentė gali padaryti tvarką, kai matoma, jog tikrai yra absurdas. Visi mato, bet visi kažkodėl tyli.


K. DUBNIKAS:
Čia yra labai rimta problema. Kai Vytautas Radžvilas davė interviu apie visą istoriją, kuri yra ne tik universiteto, bet ir visos Lietuvos istorija, jis teisingai pasakė, kad čia jau seniai nėra kova dėl darbo vietų.

Vadinasi, ta kova yra tarp tos ideologijos ir tarp tos politikos, kuri yra vykdoma kaip neoliberalistinė ir konkrečiai griaunanti universitetą. Iš tikrųjų Vytautas stojo į labai didelę kovą, tai yra labai drąsus žingsnis. Toks veikimas, akivaizdu, jam yra pavojingas, todėl visiškai realu, kad jis bus išmestas iš universiteto. Bet kova nebus baigta.

Tai yra tik laiko klausimas, ar vis dėlto prabus akademinė bendruomenė ir, kalbant šiek tiek plačiau, ar pakils tokia galia, kuri privers nevaidinti stručio apsimetant, kad nieko čia nevyksta. Kodėl niekas nedaro jokių žingsnių? Nes jie skaičiuoja kitaip. Tiesiog neapsimoka.

V. Radžvilo išmetimas iš universiteto yra visų geidžiamas. Kodėl neatsiranda žmonių Seime, kurie sustabdytų visa tai? Aš manau, kad gali atsirasti, bet galbūt reikėtų padrąsinti Švietimo ir mokslo komitetą. Seimas yra Vilniaus universiteto steigėjas. Švietimo ir mokslo komitete yra svarstomi gan konkretūs klausimai, ne šiaip susiję su švietimu ar mokslu, bet ir dėl universitetų veikimo.

Prisimenu, kaip buvo svarstomas LEU klausimas, kai studentai buvo priimti į neakredituotas studijų programas, ir buvo tikimasi, kad tos programos bus greitai akredituotos. Procesas užtruko ir buvo didelis, rimtas svarstymas. Galima palyginti su tuo, kas dabar vyksta Vilniaus universitete. Turiu omenyje ne tik konkretų konkurso į profesoriaus pareigas atvejį, bet bendrai vykdomą dabartinio Vilniaus universiteto rektoriaus reformą, kurios pagrindinis tikslas yra sugriauti akademinę bendruomenę. Visi viską žino, visi viską supranta, bet tuo pačiu žmonės iš tikrųjų bijo. Baimė yra begalinė, nes yra rizika prarasti darbo vietas.

G. JAKAVONIS: Vis prisimenu Varėną, kurią valdo liberalai. Per Vytauto Radžvilo knygos pristatymą, kuris vyko viešojoje bibliotekoje, buvo prisirinkę jaunųjų liberalų. Jie trukdė Radžvilui kalbėti, neva šis yra ribotas, o štai jie yra pasaulio žmonės. Neišlaikiau ir pasakiau, kad aš atėjau paklausyti ne jų, o V. Radžvilo kalbos. Manau, užaugo karta, kuri yra užsikrėtusi tomis liberaliomis idėjomis. Žvelgiant į šią situaciją, atrodo, kad esame ant didelių įvykių slenksčio. Kas turi atsitikti, kad mes atsigautumėme kaip Tauta, kad tas universitetas būtų kaip universitetas?

V. RUBAVIČIUS: Kas žino, kas turi atsitikti. Gal Dievo pirštas turi bakstelėti, kad daugeliui prašviesėtų smegenys, nes reikalinga neeilinė sutelktis suvokiant, kad tu esi Tautos žmogus, kad lietuvybė yra svarbi, kad lietuvybė yra valstybinis reikalas, kad tu esi valstybinės Tautos narys, kad valstybinė Tauta yra istorijos subjektas, kad valstybinės tautos turi istoriją ir valstybinės Tautos narys gali atlikti istorinius darbus. Daugelį dalykų reikia suvokti. Mūsų tėvai ir seneliai tą tautiškumą suvokė kaip šventą ryšį su daug didesne bendruomene. Jie šventa laikė ir lietuvių kalbą, knygą, raštą, daug kovojo, prieš paimdami vartyti knygą plaudavo rankas, o valstybė irgi buvo be galo svarbi. Dabar mes perėjome į tokį istorijos tarpsnį, kai yra aiškinama, jog valstybė yra nereikalinga, čia yra nacionalizmo „bacilų“ skleidimas, visus tautiškumus reikia išmesti į istorijos šiukšlyną ir reikia pereiti į europietiškumo lygmenį. Suvokiame tuštybę, kuri yra pavojinga pačiai Vakarų civilizacijai, nes ji taip pat yra įėjusi į savinaikos tarpsnį. Klausimas, ar kai kurios valstybės ir politiniai elitai dar prisivers susimąstyti. Aš kalbu tik apie susimąstymą, nes tų būdų, ką reikėtų daryti, vienu ypu nelabai pasiūlysi.

Pažiūrėkime, kas vyko mūsų švietimo sistemoje per porą dešimtmečių, kai išsilaisvinome iš sovietų okupacijos. Pagal visus duomenis, kuriuos pateikinėja Eurostatas ir kt., mūsų švietimo kokybė nuo sovietmečio blogėja, tačiau mes nepaliaujamai vykdėme reformas, kurios turi gerinti švietimo kokybę. Kas čia yra? Tas klausimas, kai pasižiūri į duomenų kreives ir į išleistus pinigus reformoms, yra akivaizdus politinis klausimas. Kodėl jis yra nesprendžiamas iki šiol? Vadinasi, jis yra labai tinkamas šiai sistemai, taip ir turi būti. Nes išsilavinęs žmogus yra nereikalingas, vietinei rinkai jis yra nereikalingas, mes tą pamatome iš minimalaus darbo užmokesčio, kuris yra mokamas daugeliui piliečių.

Kad žmogus būtų dar labiau tinkamas visoms funkcijoms atlikti ir tam menkam atlyginimui, jis neturi turėti plataus humanitarinio išsilavinimo, nes humanitarinis išsilavinimas ir kultūrinis pasaulio pažinimas kelia žmogaus savivertę, žmogus jaučiasi pažemintas, gyvendamas tokioje aplinkoje. Todėl aukštosios mokyklos dabar akivaizdžiai humanitarinius mokslus stumia į paraštes ir mažina jų apimtis. Juk humanitariniai mokslai nieko neuždirba. Mes turime sistemą, kurioje viskas turi būti pamatuota tam tikrais skaičiukais. Lietuviai yra įgudę skaičiukų kūrėjai. Turime žmones, kurie prisitaiko, turime aukštojo mokslo įmones, kurios teikia tik paslaugas, kurių pagrindinis tikslas ir keliama misija – kuo daugiau prisitraukti užsienio studentų.

A. JUOZAITIS:
Iš tikrųjų šiuo atveju prezidentė atliko savo vaidmenį tvirtindama dvi ministres – kultūros ir švietimo ir mokslo. Daugybė atvejų susideda į tą galią tvirtinant ministrus. Turi būti ši administracinė jėga naudojama valstybės labui. Reikia piketuoti, bet kas eis į piketą? Išeina tik pensininkai, bet ar eis studentai – nežinau. Reikėtų kreiptis į studentų sąžinę.

V. DAUJOTIS: 200 studentų pasirašė kreipimąsi, kad būtų neliečiamas V.Radžvilas, kad būtų paliktas. Ar rasit bent vieną profesorių Lietuvoje, kurį gintų 200 studentų?

G. JAKAVONIS: Arvydas sako, kad prezidentė turi reaguoti tvirtindama ministrus…

V. DAUJOTIS: Nemanau, kad administracija padės. Tauta tyli, bet turi prasidėti mitingai, piketai. Jeigu, pavyzdžiui, ateitų prie Seimo 10 tūkst. studentų, galiu garantuoti, kad tuo pačiu momentu politikai pradėtų spręsti, nes jie bijo. Viską išgirstų ir ieškotų būdų, kaip viską sutvarkyti. Ir pradėtų, ir spręstų taip, kaip reikia. Seimas dabar žiūri į mūsų Tautą kaip į didelį uabą ir jo pagrindinis darbas – patvirtinti biudžetą, uabo darbo planą. Visi kiti dalykai – antraeiliai.

K. DUBNIKAS:
Reikia suprasti, kad čia interesai yra labai stiprūs. Ši reforma ir žaidimas buvo vykdomas tam, kad atsirastų laisvi LEU pastatai. Buvo nežiūrima į tai, kad yra netinkamai rengiami mokytojai, bet visiškai nieko nedaroma matant, kad finansavimas eina visai ne ten. Juk tik 10 proc. baigusių pedagoginį universitetą eina į mokyklas.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Švietimas, Vaizdai ir garsai, Vaizdų aruodai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

23 komentarai

  1. Juozas:

    Profesorių Radžvilą būtina apginti. A. Žukauskų, Vilpišauskų ir Co.yra daug, o tokių kaip Radžvilas yra tik vienetai.
    Netgi tie, kurie jį šiandien šmeižia, ateity girsis, kad turėjo garbės su juo dirbti.

    • Kęstutis:

      Kadangi dabar žmonės labai aptingo ir gyvena pagal taisyklę – “pigiai, greitai, nesunkiai…”, tikriausias dalykas ką dar galima padaryti, tai Juozaitį išrinkti prezidentu, o jis jau tada tegu apgina Radžvilą ir labai atidžiai pasižiūri tvirtindamas švietimo ir kultūros ministrus… Aišku didelis mitingas irgi padėtų, bet nesusirinks žmonės… matyt per gerai gyvena….

      • ŽEMAITIS:

        Juozaitį į prezidentus :))) Nejuokink 🙂
        Rimčiau mąstantys žmonės už jį tikrai nebalsuos, o privincija balsuos už kokį Skvernelį.

        Manau, kad dauguma tikrai mąstančių žmonių pasirinks G. Nausėdą. Be to, reitingai rodo jo pranašumą. Kuris, įvertinus didžiulę G. Nausėdos rerudiciją, rinkimų kampanijos metu tiuk išaugs.

        Ne be pagrindo manau, kad G. Nausėda būtų pačiu geriausiu, išmintingiausiu visų laikų Lietuvos prezidentu.

        • Kęstutis:

          … panašu, jog gali būti kaip su Trumpu ar valstiečiais, apžvalgininkams labai “netikėtai” laimėjo ne reitingo lyderiai… ir tik dėl to, jog visi tie “reitingai” rinkėjų nuomonei įtakoti… Nausėda tai grynas bankų ir pramonininkų statytinis – jau Dargis ir Avulis viešai jį parėmė, o geras jis tik dėl to, jog nieko blogo nepadarė, nes nieko ir nesistengė daryti. Negirdėjau iš jo jokios “proveržio” minties – 1/100 į vieną pusę 1/100 į kitą… vienu žodžiu – velkasi…

    • ŽEMAITIS:

      Nepažįstu Radžvilo, nedėstau TSPMI, tačiau studentų nuomonę apie jo dėstomus dalykus esu girdėjęs. Ir tikrai gana skeptišką. Nesiimu vertinti – nesu tos srities specialistas.
      Tačiau natūralu – vieni dėstytojai atrleidžiami, kiti – priimami. Gal ir mene kada atleis – tikrai dėl to nepurkštausiu. Tad ir Radžvilui nederėtų šiauštis. O jo simpatikai turėtų suprasti, kad samdomi asmenys visuomet gali būti pakeičiami.

      • Pikc:

        Aha – “skeptiška” eurosajūzo kontoros aktyvistės nuomonė (nes taigi Radžvilas meilės šv. sajūzui nedekalruoja!) versus >200 Radžvilą parašais parėmusių studentų + alumni palaikymas + Senato palaikymas + inteligentų palaikymas. “Objektyvusis”, mat, atsirado. 😉
        Beje, atkreipkite dėmesį, kaip liberastikai bando demagogiškai dangstyti akivaizdų korumpuotos valdžios susidorojimą su darbuotojais dėl pažiūrų ir “nepatogių” faktų viešinimo. Tai šį tą sako apie tos faunos “moralines nuostatas”, ne? 😉

  2. :

    Universitete praleidau pastaruosius šešerius gyvenimo metus. Atmosfera ten tikrai nekokia. Yra puikių dėstytojų, gabių studentų, tačiau vertybinė skalė visiškai sumenkusi. Vieni lyg ir jaučia tautiškumo svarbą, tačiau, nenorėdami apsikvailinti prieš bendramokslius ir kolegas, nenorėdami išsiskirti, pasirenka tylią, nuolankią poziciją. Dėstytojai dreba dėl savo darbo vietų, studentai yra visiškai apolitiški. Subačius slankioja prie visų doktorantų, su jais pietauja ir neaišku, kokias “tiesas” dėsto.

  3. Rūta:

    O kaip Alvydas Jokubaitis, politikos teorijos katedros vedėjas. Juk jo idėjos yra beveik identiškos Radžvilo, tačiau jo niekas neliečia universitete. Todėl nėra teisinga sakyti, kad Radžvilas buvo atleistas dėl savo idėjų skleidimo. Jokubaitis net išleido knygą apie liberalizmą kaip religiją, tačiau taip ir toliau lieka universitete.

  4. VU:

    Administracija issiputusi iki atskiro fakulteto dydzio, joje dirbanciuju atlyginimai didesni nei profesoriu, nekalbant jau apie lektoriu, Senatas menkinamas ir nuvertintas, akademine bendruomene priesinama. Tokia dabartine VU kasdienybe .Deja…

    • ŽEMAITIS:

      Dėl to tikrai pritariu. Administracija siaubingai išsipūtusi. Ir dar blogiau – priviso visokiausių strategų ir komisijų, kurios kurpia absurdiškus reikalavimus ir beprasmiais biurokratiniais darbais (nuolatiniai dalyko aprašų rašymai, perrašymai ir t.t.) atima itin brangų dėstytojų laiką (apie nesvaikus VU darbo krūvius – jau rašiau, tad neiskartosiu).

  5. ŽEMAITIS:

    Vilniaus universiteto (VU) strateginė kryptis yra visiškai teisingai. Tad gerb. kritikiams geriau patylėti.

    Tikrai ne per mažai dėmesio skiriama lituanistikai, istorijos moksui (sakyčiau – netgi per daug). Iš tiesų reiktų skirti daugiau dėmesio informatikai, tiksliesiems ir gamtos mokslams.
    Tad kritika absurdiška ir tuščia.

    O iš tiesų VU trūkumas yra tas, kad dėstytojai užverčiami sunkiai pakeliamu darbo krūviu. Kaip puikiai žinote, Vilniaus universitetas studentų skaičiaus stygiaus iš esmės nepajuto (nebent kai kurios studijų programos). Atvirkščiai – VU studentų skaičius tik auga. O dėstytojų – ne. Reikalavimai taip pat geroakai užkelti, tad susiduriame su DIDŽIULIU DARBO KRŪVIU. Štai darbo krūvis (studentų gausa, dažnai nemotyvuoti studentai, vadovavimas studentų darbams, mokslinis krūvis (straipsniai, recenzijos ir t.t.). yra didžiulis. Tad nemenka dalis dėstytojų susiduria su didžiuliu stresu dėl nespėjamų padaryti darbų, visiško laisvalaikio stokos. Pvz., nors formaliai “atostogos”, tačiau dabar sėdžiu prie mokslinių straipsnių. Vieną parengiau, o kitą – dar tik pradėjau. Ir, deja, jau pavargau, viskas “stringa”. Štai tau ir atostogos, nes prasidėjus rugsėjui jau nebebus laiko straiopsniams. O dėstutojo krūvį 50% sudaro pedagoginis krūvis, ir 50% – mokslinis. Bet kada tą mokslinį daryti? Įmanoma tik per atostogas… ŠATI KUR RIMČIAUSIA VU PROBLEMA. O visą kitą – tušti tauškalai. STRETEGINĖ KRYPTIS TEISINGA, O ČIA PASIREIŠKĘ “KRITIKAI” – TIESIOG TUŠČIAŽODŽIAUJA.

    • Eilinis dėstytojas iš gatvės:

      Vilniaus universitetas neturi jokios strateginės krypties, tik daug tuščių šnekų apie strategijas, vizijas, misijas, gaires, reitingus, drambliukus ir ežiukus; bus ten krūvis nuo devynių iki penkių. O universiteto krūvis visai nėra toks baisus, kaip vaitojama. Jei nepatinka dėstyti, reikėjo pasiieškoti kito darbo. Lituanistika, ypač rimtesnioji jos dalis (taip, yra ir tokia; bet yra daug tuščių plepalų („diskursų“ ir pan.), kurie irgi vadinami lituanistika) žlugdoma kaip reikiant.

      Beje, dirbu dėstytoju jau virš 20 metų. Studentai yra tokie, kaip moki su jais sutarti. O daugelis straipsnių yra toks š, kad per dieną tris būtų galima parašyti (tik perskaityti nelengva, nes gaila laiko).

      • Eilinis dėstytojas iš gatvės:

        Frazė „bus ten krūvis nuo devynių iki penkių“ turėjo būti po frazės „Jei nepatinka dėstyti, reikėjo pasiieškoti kito darbo“. Atsiprašau, techninė klaida.

      • ŽEMAITIS:

        VU darbo krūvis nuo 9 iki 23 vakaro – įskaitant šeštadienius, sekmadienius, šventines dienas ir visas “atostogas”. Bent jau siekiantys kokybės dėstytojai taip stengiasi dirbti. Tik dirbant nuo ryto iki vakaro (kas, manau, nėra normalu) galima pasiekti pageidaujamą kokybę ir išpildyti visus perlenktus reikalavimus.
        Beje, su studentais ir aš puikiai sutariu, nes iš esmės esu jų kartos dėstytojas, tad suprantu jų poreikius ir t.t. Net ir studenčių padidinto dėmesio sulaukiu 🙂 Na, bet tai smagu, tik, be abejo, neturiu jokios teisės tuo piktnaudžiaut 🙂

        Na, o apie humanitarinių ir socialinių studijų sureikšminimą (kas šiek tiek sumažėjo, bet vis dar “akis bado”) – jau rašaiu, tad nebesikartosiu.

        • Pikc:

          Kadangi, liberastų požiūriu, universitetas turi ruošti “kvalifikuotą (ir, pageidautina, pigią) darbo jėgą rinkai” (šiuo atveju daugiausia – užsienio), visiškai nenuostabu, kad jiems socialiniai ir humanitariniai mokslai yra “nafik nereikalingi” – o jau visokios lituanistikos, filosofijos ir pan., tai išvis naikintinos, nes a) “netarptautiška” ir b) “negeneruoja pelno”.
          Kai toks ribotas, netgi bukas požiūris braunasi į į aukštąjį mokslą (ir net ima jame įsigalėti) – perspektyvos tikrai nekokios.

  6. jurgis:

    Istrigo visam gyvenimui 1960-1965 ir veliau desciusio VVU Ekonomikos fakultete doc.Vengrio fraze/sorry/rusiskai
    pasakyta/ucilsia zaocno vyucil casticno zabyl polnostju/veliau nuskambejo ir Rektoriaus prof.Jono Kubiliaus pastebejimas/atsirado daug pigiu mokslu/tokiu kaip vadyba/Siuo metu bandoma istaisyti sia padeti atsisakoma daugelio programu su skambiais pavadinimais kad isvengti docVengrio padarytos isvados kai baige VVU ar kita universiteta eina dirbti i Maxima kasininkais.In general reziumuojannt LT aukstasis mokslas apimtas gilios depresijos/nesimato AM reformu rezultato?Masinis AM forsuojant studentu skaiciu neduos rezultatu/turi ateiti jaunimas norintis studijuoti ne studentauti/atranka butina jau vidurineje m-loje/ko nera?

    • ŽEMAITIS:

      Taip, daug nemotyvuotų studentų – tai ne tik VU, bet ir kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų problema.

      Bet ką daryti? Manau, kad tikrai reiktų labiau griežtinti priėmimą į valstybės finasuojamas vietas. Kad tik tikrai gerai besimokantys į jas būtų priimti. Bet ar tai daroma?
      Kodėl, pvz., buvo atšauktas dar Pavalkio inicijuotas (ir priimtas) įstatymas, kad stojant į universitetų vf valstybinis matematikos egzaminas būtų išlaikytas ne mažaiu, kaip 36 balais?
      Priminsiu – įstatymas taip ir nepradėjo veikti, nes aukštųjų mokyklų administracijos spaudžiama Pavalkį pakeitusi Pitrėnienė jį atidėjo (iki 2018 m.), o Petrauskienė kartelė nuleido iki 25 balų…
      Ar tik 25 (iš 100) balus gavęs studentas gali būti geras, motyvuotas universiteto studentas? manau, kad ne. Todėl priėmimas į universitetus turėtų būti griežtinamas (kaliant matematikos, anglų k. įvertinimo balus). Gerokai sugriežtintas. Kad tik tikrai besimokantys studentai studijuotų universitetuose.
      Prfesinėms mokykloms trūksta studentų, įmonėms – darbuotojų. Bet sociologai ir t.t., nenori užimti tų darbo vietų. Tad geriau – emigruoja. O vietoj jų atvyksta žmonės iš kitų šalių.
      Taigi, lengva prėmimo tvarka tik skatina mokslus baigusių emigraciją ir didina kitų šalių piliečių imigraciją. Ar to siekiame???

      • Kęstutis:

        …jei Lietuvoje minimalus atlyginimas mažesnis nei Rumunijoje, o jie ten dar protestuoja. Jei BVP vienam gyventojui didesnis nei Estijoje ar Lenkijoje, o atlyginimai mažesni, tai tikrai dėl emigracijos ne Universitetas kalčiausias…

  7. 1955 metais teko dirbti Leningrado archeologijos prof. S.I.Rudenko komandoje, atidengiant mūsų protėvių skitų VALDOVO KURGANĄ! Šis profesorius, pirmiausiai, buvo ŽMOGUS! Tai buvo ir puikus specialistas, ir mokytojas, ir pedagogas!!!! Nebereikalo šis universitetas, PASAULYJE, yra universitetų penketuke! 1956 metais teko pažinti Kauno Politechnikos instituto REKTORIŲ K.BARŠAUSKĄ! Tai buvo ne tiktai puikus ŽMOGUS, bet ir pasaulyje vertinamas savo srities specialistas!!! Negaliu sakyti, kad ir mūsų laikais nėra puikių specialistų!? Tačiau, kaip “prisibelsti” prie jų, neturint mokslinio laipsnio?! KUR mūsų dabartinių profesorių ŽMONIŠKUMAS?!
    Štai faktas! SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA ATRADAU TREČIĄJĮ IR KETVIRTĄJĮ ŽEMĖS AŠIES FIZINIUS JUDĖJIMUS!? Jau 10 metų kaip negaliu prisibelsti bent į vieno kurio nors universiteto rektoriaus duris!? O PASAULIS ir toliau laukia – kada LIETUVA PASKELBS APIE PADARYTUS TŪKSTANTMEČIO ATRADIMUS!, kurie paaiškina- kas ir kodėl? Žemėje vyko?! kas ir kodėl Vyksta? bei kas? ir kodėl? VYKS ateityje?!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *