M. Kundrotas. Islamistų dar teks palaukti. Lefebristai – jau čia (39)

Moroccoworldnews.com nuotr.

Moroccoworldnews.com nuotr.

Religinė agresija ir smurtas kitatikių atžvilgiu Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje pirmiausiai siejami su islamo religija. Nors Lietuvoje kelis šimtus metų gyvuoja tradicinė musulmonų totorių bendruomenė, labai tolima nuo Artimuosiuose Rytuose, Vakarų Europoje, o iš dalies – ir Rusijos imperijos administruojamose musulmoniškose teritorijose bundančio islamiškojo ekstremizmo.

Lietuvoje veikia vos keletas religinių bendrijų, kurios kelia rimtų abejonių. Ošo centrą žinomi religijotyrininkai kaltina seksualinėmis orgijomis, kurios pristatomos kaip meditacijos. Munistai, veikiantys įvairiais pavadinimais, išgarsėjo masinėmis tuoktuvėmis, kur sutuoktinius išrinkdavo patys bendruomenės lyderiai, ir dažnu atveju tyčia – iš skirtingų tautų bei rasių. Scientologijos bažnyčia, ji gi ir Dianetikos centras, kaltinama oponentų persekiojimu: tam net išrastas specialus terminas „suppresive person“. Su tokiais galima kovoti, nes jie patys kenkia sau ir kitiems.

Vis dėlto Lietuvoje veikia tik viena religinė bendruomenė, kurios šalininkų platinamuose tekstuose galima rasti užuominų į fizinį smurtą kitatikių atžvilgiu. Tai – šventojo Pijaus X-ojo kunigų brolija, Feisbuke žinoma pagal puslapį „Katalikų tradicija“. Tai – radikali Katalikų bažnyčios atskala, atskirta nuo motininės religinės institucijos po II-ojo Vatikano susirinkimo, kurį atmetė. Šis katalikų susirinkimas pradėjo reformas, pagrįstas skirtingų krikščioniškų bažnyčių bendradarbiavimu ir geranorišku sambūviu su kitomis religijomis.

Radikalioji atskala, suburta arkivyskupo Marselio Lefebro ir pagal jo pavardę vadinama lefebristais, remiasi Tridento susirinkimo kanonais ir liturgija. Šis susirinkimas įvyko XVI a. viduryje ir pradėjo kovingą erą. Karas buvo paskelbtas visiems krikščionims, išdrįsusiems nors kiek abejoti absoliučiu popiežiaus autoritetu, vyraujančiomis katalikų dogmomis ar papročiais. Po šio susirinkimo ypač įsigalėjo inkvizicija, stipriai pralenkiant rūsčiuosius viduramžius.

II-asis Vatikano susirinkimas, įvykęs XX a. viduryje, paskatino Katalikų bažnyčios atgailą persekiotų pagonių ir musulmonų atžvilgiu, o taip pat atvėrė bendrystę su protestantais, stačiatikiais ir kitomis krikščionių denominacijomis. Lefebristai visa tai atmetė. Jų Bažnyčios vizija įkūnyta aršiausiame katalikybės raidos periode, be jokios atgailos už kryžiaus žygius, inkviziciją, tariamų eretikų ir tariamų raganių persekiojimus. Religijos laisvę šios brolijos šalininkai laiko smūgiu Bažnyčiai į nugarą ir didžiu blogiu.

Šių metų rugpjūčio 8-ąją dieną Feisbuko puslapis „Katalikų tradicija“ paskelbė pranešimą, kuriame cituojamas popiežius Leonas XIII – tas pats, kuris parašė encikliką „Rerum Novarum“, tapusią krikščioniškosios demokratijos ir katalikiškojo socializmo pagrindu. Štai ta citata: Mirties bausmė yra reikalinga ir veiksminga priemonė Bažnyčiai pasiekti savo tikslą, kai maištaujantys prieš Ją trikdo bažnytinę vienybę, ypač užkietėję eretikai, negalintys jokiu kitu būdu būti sulaikyti nuo bažnytinės tvarkos griovimo.

Štai Jums ir prašome. 1901 m. paskelbtas teiginys. Vis dar aktualus lefebristams, kurių nuomone Katalikų bažnyčia turi teisę naudoti prievartą, siekti valstybinės religijos statuso, pažeidžiant tikėjimo laisvę ir piliečių lygybę įstatymo atžvilgiu – žr. straipsnį „Inkvizicijos apgynimas“. Jei šiame straipsnyje iš esmės kalbama apie religinę diktatūrą ir praeities įvykių vertinimus, tai Feisbuko pranešime jau atvirai kalbama apie religinį smurtą.

Nors šis pranešimas akivaizdžiai pirmiausiai nukreiptas prieš kitų konfesijų krikščionis, o taip pat – prieš pažangesnius katalikus, tariamai išduodančius tradiciją dėl tikėjimo laisvės, pasekmės ilgainiui gali atsigręžti ir prieš pagonis, ir prieš laisvamanius, ir prieš kitų pažiūrų žmones. Iš panašių šaltinių kyla radikalus priešinimasis „Romuvos“ ir kitų religinių bendrijų pripažinimui valstybės lygiu. Juk tikėjimo laisvę katalikų radikalai laiko absoliučiu blogiu.

Liūdna, kad lefebristinė pasaulėžiūra braunasi ir į tautines, ir į konservatyvias organizacijas. Valstybės institucijos, reguliuojančios religinių bendrijų gyvenimą, užuot skirsčiusios religines bendrijas pagal jų amžių ar narių skaičių, turėtų rimtai susirūpinti bendrija, kuri gali paskleisti religinį priešiškumą bei religinį smurtą greičiau, nei kol kas tik hipotetiškai mums gresiantys radikalieji islamistai.

25-asis Lietuvos Konstitucijos straipsnis skelbia: Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.

26-asis straipsnis teigia: Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves.

Yra pagrindo spręsti, kad lefebristų skelbiami tekstai – antikonstituciniai, pažeidžiantys religinę laisvę ir kurstantys priešiškumą, diskriminaciją bei smurtą. Dabar pats laikas tuo susirūpinti, nes jau rytoj gali būti per vėlu. Neleiskime suvešėti agresijai.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *