P. Šidagis. Lietuvos pozicija santykiuose su Lenkija ir Rusija (6)

Lietuva Lenkija veliaveles_urm.lt

urm.lt nuotr.

Gilų pėdsaką Rytų Lietuvoje paliko mūsų karų su kaimynais istorija: tai žiauri Rusijos invazija ATR laikais, kada 1655 m. buvo sudeginta Lietuvos sostinė Vilnius, po jo sekė žiauri maro epidemija, išnaikinusi daug etninių Vilnijos gyventojų lietuvių valstiečių, Lietuvos bajorų lenkiška asimiliacija XVIII a. ATR laikais, formuojantis Lenkijos unitarinei valstybei, 1795 m. įvykęs III-asis ATR padalijimas – tai Lietuvos etninių žemių Rusijos įvykdyta okupacija ir jos metu vykę sukilimai, po kurių Rusijos žandarai vykdė sukilėlių žudymus bei trėmimus, svetimo etnoso atkėlimą į Lietuvą iš slaviškų Rusijos ir Baltarusijos sričių.

Visgi, palyginę tuometinėje Rusijos imperijoje XIX a. viduryje išleistas Vilniaus gubernijos gyventojų etnografines statistikas pagal D’Erkerto (1863 m.), Kareivos (1861 m.) ir Janžulo (1865 m.) žemėlapius, matome, kad jie vienas nuo kito skiriasi dėl Lietuvos rytų etnografinės sienos, tačiau viename sutinka: tuometinės lietuvių gyvenamos srities liniją veda dar toli už Vilniaus, bent už kelių dešimčių kilometrų. Nustatyta, kad šie autoriai naudojosi istoriko Teodoro Narbuto (1784 – 1864)* aprašytomis lietuvių gyvenamomis ribomis, Peterburgo Mokslų Akademijos paruošta statistika, kurią pagal parapijas jai buvo pristatę Vilniaus vyskupystės kunigai, ir kitais tuometiniais dokumentais.

Taigi, galima konstatuoti, kad dabartinės Lietuvos Respublikos rytinės valstybinės ribos atitinka XIX a. Vilniaus gubernijos ribas, kur dauguma gyventojų buvo lietuviai. Tai labai svarbus istorinės dokumentikos faktas, kuris sugriauna lenkų publicistų pasakas apie Vilniaus apskrities lenkiškumą. Vėliau, XX a. pradžioje, Želigovskio smurtu pietrytinė Lietuvos dalis buvo klastingai okupuota Lenkijos, atskirta nuo Lietuvos, tarpukario Lenkijos okupacijos sąlygomis Vilniaus krašte buvo drastiškai uždaromos lietuviškos mokyklos, vykdoma Vilnijos gyventojų lenkinimo politika**, pasitelkiant ir religiją kaip „polska viara“.

Kaip atrasti jėgų tą vykdytą blogį atleisti ir atrasti tikrąją meilę su savo kaimynais? Tik viešai ir neslėpdami, o drąsiai pripažinę šias savo žaizdas ir sukeltą skausmą, galėsime visa širdimi atleisti. Tačiau visiškai susitaikyti bus įmanoma tik tada, kai mes būsime pasiryžę atleisti, o skriaudėjai atsiprašys ir atlygins žalą. Tai nepriklauso vien nuo mūsų parodytos geros valios atleisti, bet ir nuo kitos pusės atgailos.

Atgaila tarptautinėje politikoje šiandien iš tikrųjų reikalinga visoms šalims, kurios savo veiksmais pažeidė tarptautines normas ir taiką bei elgėsi ne pagal krikščioniškas nuostatas. Esu įsitikinęs, kad situacija pasikeistų visų piliečių naudai tuo atveju, jei pati Lenkija pripažintų ir atsiprašytų Lietuvos už tarpukario metu įvykdytą Vilnijos okupaciją ir gyventojų lenkinimą***, Rusija – už visas nuo XVII – XX a. vykusias okupacijas, lietuviško rašto draudimą ir lietuvių tremtis iš savo etninių žemių.

Kad tai yra įmanoma, rodo neseniai įvykę istoriniai faktai, kuomet Lenkijos prašymu Rusija atsiprašė Lenkijos už Katynės tragediją. Santykiai tarp šių šalių labai pasikeitė – atšilo. Tai gražus pavyzdys. To galėtume tikėtis ir mes. Neatsiprašymas, kaip ir neapgailėta nuodėmė, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, gali pasireikšti kaip kaimynų vykdomas blogis ir mes – Lietuva, kaip santykinai maža šalis, to nepakeisime. Tai saisto mūsų nepasitikėjimą Lenkija ir Rusija. Tik apgailėta ir atleista nuodėmė šalių politikams leidžia naujai pažvelgti į savo kaimyną, nesvarbu, koks jis, mažas ar didelis, su pagarba, nuoširdumu, pasitikėjimu. Toks darbas – padarytas žaizdas įvardinti ir atleisti, klystančiam patarti ar pikta darantį sudrausti – yra gailestingumo darbas savo kaimynui.

Toks drąsus užsienio politikos žingsnis ypač reikalingas ir mūsų Tėvynei, nes nubrėžia aiškią taikaus gyvenimo su dideliais kaimynais perspektyvą, kuria stabilią Lietuvos valstybę, Jos gyventojams suteikia šiandien būtino pasitikėjimo savo šalimi. Gėda turėtų būti tiems Lietuvos politikams, kurie kaip bailiai „drebina savo kinkas“ prieš didesnį savo kaimyną ir tuo pačiu elgiasi nepagarbiai ir nenoriai prieš mažą savo šalį Lietuvą, kuriai turėtų ištikimai ir drąsiai tarnauti. Tokia negatyvi pozicija palieka pėdsaką šalies viduje: auga nepasitikėjimas valdžia, kuriasi psichologiniai gyventojų nepilnavertiškumo kompleksai savo šalies atžvilgiu bei ruošiama dirva masinei Lietuvos gyventojų emigracijai, kaip atsakas į nepasitikėjimą savo valstybe ir valdžia. Jaučiamės niekingi dėl to, kad smerkiame save už baimės ir kančios slėpimą.

Šiandien galime tik konstatuoti, kad savo didžiųjų kaimynių Lenkijos ir Rusijos atžvilgiu Lietuva yra patekusi į tikrą tarptautinių santykių krizę, kur pagrindinę vietą užima paslėptas pyktis. Užuot vykdžiusi pataikavimo, baimės ir kančios nuoskaudų slėpimo politiką, Lietuvos valdžia turėtų atsigręžti į brandžią susitaikinimo politiką.

Popiežiaus Jono Pauliaus II inicijuotas Vilniaus vyskupijos prijungimas prie Lietuvos bažnytinės provincijos buvo esminis žingsnis tikrame Lietuvos ir Lenkijos susitaikyme. Priminsiu kiek vėliau Lietuvoje viešėjusio šio Didžio Popiežiaus žodžius, pasakytus Lietuvos lenkams: „Jūs esate lenkų kilmės lietuviai“ ir palinkėsiu jiems atsiriboti nuo tautinio egoizmo, būti nuosaikumo, taikos bei katalikiško tikėjimo nešėjais, stiprinant bendrą mūsų Tėvynę Lietuvą, jos valstybingumą, ir į bendrą gėrį orientuotą pilietiškumą. Pagarba ir tolerancija kultūrinės autonomijos ribose turi būti vienodai rodoma visiems Lietuvos piliečiams, neišskiriant kuriai tautinei bendrijai tas asmuo priklausytų. Geras valstybinės lietuvių kalbos žinojimas ir mokėjimas ja bendrauti visų tautinių bendrijų nariams nepadarys jokios žalos, bet priešingai – pakels šių Lietuvos piliečių bendrą išprusimą ir išsilavinimą. Tačiau be visų šių žemiškų dalykų, svarbiausia, turime nuolat pasitikėti Viešpačiu (Mykolas Giedraitis), maldoje Jam dėkoti už mūsų bendros Tėvynės Lietuvos laisvę ir prašyti taikos Tėvynei.

__________

 * Interneto dienraštis „Alkas.lt“ – Teodor Narbutt. Pomniejsze pisma historyczne szczególnie do histoyri Litwy odnoszące się, Wilno. 1856, s. 268-270. Iš lenkų kalbos vertė Tomas Baranauskas. „T. Narbutas. Tikrosios Lietuvos sienų su slavų žemėmis aprašymas“.

** Interneto dienraštis „Alkas.lt“ – Nijolės Vaišnytės str.  „Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: N. Vaišnytė. Balatnos (Varanavo) apylinkių istorija“.

*** Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis „XXI amžius“ – Juozo Tonkūno str. „Atsiprašyti yra garbinga“.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

6 komentarai

  1. Antanas:

    Šitą straipsnį – mūsų valdžiažmogiams į ausis!!! Tik, kažin, ar padės: vienos žinomos komedijos personažas sakė: “Jei žmogus – idiotas, tai čia jau ilgam.”

    • Žemyna:

      Apie specifinę mūsų valdžiažmogių prigimtį ir paskirtį malonėkite čia skaityti:
      Raimundas Lopata. Czy litwin jest chłopem? (Kodėl lenkui nepasinaudoti valstiečiais?)
      delfi.lt/news/ringas/lit/raimundas-lopata-czy-litwin-jest-chlopem-kodel-lenkui-nepasinaudoti-valstieciais.d?id=78771683

  2. Vargu ar yra koks nors lietuviškas tikslas tokios dvasios Pro patrijos rašiniuose, greičiau atvirkščiai – yra Lenkijos gelbėjimas nuo izoliacijos, jos sliūkinimas prie Lietuvos. Pirmiausiai lietuviui turi būti pasakojama ne lenkiška, o lietuviška Lietuvos istorija, kad jis žinotų ką jo gentainiams blogo yra pridariusi istoriniais laikais Lenkija. Netgi imant tuos 19 a. sukilimus, juos rengė Lenkija, o nuo jų kentėjo Lietuva. Iš esmės padarytos žalos atžvilgiu gretinti Rusiją su Lenkija nelabai derėtų. Rusija, regis, 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi yra kažkiek Lietuvai atsilyginusi už jos valdymą apie 120 metų, be to, yra nustačiusi pripažintos Lietuvos valstybės sienas. Tačiau su Lenkija yra visai kitokio pobūdžio dalykai. Ji ir dabar yra dalies Lietuvos (Augustavas, Suvalkai) okupantė. Teisiškai žiūrint, vargu ar de jure Lenkija apskritai yra pripažinusi Lietuvos valstybę. Taigi nelaikykime Tautos žiople ir kaip tokios atsiprašinėkime. Pirmiausiai gal jai apie visa tai nuoširdžiai papasakokime, kad ji įsisąmonintų už ką jos atsiprašoma, kad suprastų kokią žalą yra patyrusi. Apskritai gal šalti santykiai su Lenkija būtų vienintelė Lietuvos išlikimo išeitis. Taip manė ir Oskaras Milašius.

  3. Gaila, kad autorius neisigilina į tą, ka rašo. Lietuvos lenkai nėra “lenkų kilmės”. Ir visai nesavarbu, kas apie tą pasakė. Lietuvos lenkai – faktas neginčiojamas -” […]nesame kilę iš Lenkijos, niekada Lenkijoje negyvenome ir niekada nebuvome Jūsų valstybės piliečiai”. Autorius ir redakcija niekada nepateikė jokių įrodimų, kad Liet. lenkai yra iš Lenkijos. Kažkaip reikėrtu žiurėti į publikacijas rimčiau. “[…} Tik tiesa yra įdomi”, rašė Juozapas Mackevičius. Visokie kitokie prasimanimai klaidina žmonės ir rodo į žemą lygį publikaacijų. Be pagarbos,
    Ryšard Maceikianec.

    • Pikc:

      Be reikalo tokia pikta reakcija: autorius NIEKUR neteigia, kad Lietuvos lenkai yra iš Lenkijos. Dar daugiau – jis labai aiškiai pasako, kad yra nenuginčijami faktai, “sugriaunantys lenkų publicistų pasakas apie Vilniaus apskrities lenkiškumą” bei nurodo, kad Pietryčių Lietuvos gyventojai buvo prievarta intensyviai lenkinami. Jei jis juos laikytų lenkais, pastarasis teiginys visiškai neturėtų prasmės. Na, o “lenkų kilmės lietuviai” yra NE autoriaus, o popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai. Taigi, dar kartą – visiškai be reikalo pasikarščiuota.

    • Žemyna:

      O mūsų šeima buvo liudininkai, kaip iš ryto dar savo parapijos (lietuvių ar pravoslavų) iš lovų kėlę, vakare ėjo gulti jau lenkų parapijai priklausydami.
      Šiandien jų (pro)anūkai to nežino, ką tada jų seneliai pergyveno, kokį pažeminimą patyrė. Ne visi perkrikštai buvo nedori, ne visi buvo parsidavėliai. Jie ėjo pas savo kunigą ar baciušką atsiprašyti, atsisveikindami ranką bučiuodavo ir atleidimo prašė „Прабач, бацюшка – змушаюць, за дзицятку баюся”, „Прабач, бацюшка – сынку вучиться трэба – у hимназию няпрынимаюць”. Juk negadins tėvai ateities savo gabiam vaikui?
      Miestelyje tada dar buvo 3 parapijos – pravoslavų, lietuvių ir lenkų.
      Kuo skyrėsi skirtingoms parapijoms priklausančių jaunuolių tuoktuvės, jei vienas jų katalikas, o kitas pravoslavas, arba abu katalikai, bet vienas – neteisingos parapijos katalikas? Jei eis tuoktis pas batiušką ar kunigą, juodu sutuoks įprasta tvarka, ir tiek. Tačiau ūkiškas sužadėtinis iš anksto rūpinasi būsimos šeimos ateitimi, todėl eis tuoktis pas paną proboszczą (kad būsimi vaikai turėtų kur mokytis, o tu pats kad turėtum darbą ir aprūpintum šeimą).
      Bet lenkų parapijoje viskas ne taip paprasta: prieš tuoktuves panas ksiandzas ar proboščas lieps abiems pereiti į lenkų parapiją, persikrikštyti. Net ir katalikui teks persikrikštyti, nes „tik lenkų parapijoje gautą krikštą Dievas pripažįsta”. Krikšto metu pataisys vardus ir pavardes, kad būtų ne chamiškos, o kaip turi būti. Ir tik tada jau tapsi lygiavertis parapietis, įgausi teisę paduoti užsakus.
      Tuoktuvės ar vaiko krikštynos buvo ne vienintelė priežastis, kai žmonės buvo priversti tapti lenkų parapijos nariais. Prie bolševiko tai vadinsis v dobrovolno prinuditeljnom poriadke. O kaip pas panus ksiądzus vadinosi – nežinau.
      Štai tokiu būdu, niekam neemigravus ir neimigravus, miestelio gyventojų skaičiui nepasikeitus, per labai trumpą laiką „lenkų kilmės” katalikai sudarydavo jo gyventojų daugumą. Savo parapijoje likti nedaugelis rizikuodavo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *