Yra žmonių, kurių akys, vos išgirdus ar perskaičius vieną kodinį žodį, pabąla. Tokie žmonės nuteikia laikytis nuo jų atokiau. Užkabinus juos kodiniu žodžiu mąstymas išsijungia. Įsijungia vaizduotė ir jausmai, pereinantys tai į egzaltaciją, tai į isteriją. Šie žmonės puikiai mato priešingos pusės trūkumus, o dažnai juos ir sutirština, bet jiems sunku išvysti savo panašumą į kraštutinius priešingos pusės atstovus. Dar sunkiau suprasti aukso vidurį, pusiausvyrą ir net pačią jų galimybę. Jie – daltonikai. Jie – fanatikai.
Vienu tokių kodinių žodžių, išjungiančių mąstymą, Lietuvoje tapo Landsbergio pavardė. Vieniems ji – aklo garbinimo objektas, kitiems – aklo priešiškumo. Kritiškas žmogus pasakytų: profesorius be reikalo pasmerkė Tautų Europos idėją, be reikalo suniekino Žemės referendumą, padarė daugybę klaidų, bet jo indėlis į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą yra istorinis faktas. Be to, kritiškas žmogus aiškiai skirtų senelį ir anūką, o juk yra dar Vytautas V. Bet abiejų pusių fanatikams užtenka pavardės, kad akys pabaltų, o iš burnos ar iš kompiuterio klaviatūros imtų dribti putos. Nebūtinai baltos.
Kiti galimi kodiniai žodžiai – žydai, Amerika, Europos Sąjunga, Rusija. Fanatikams sunku atskirti Vladimirą Putiną nuo Aleksandro Puškino, Richardą Kudenhovę-Kalergį nuo Šarlio de Golio, Baraką Obamą nuo Džordžo Bušo Jaunesniojo ar Donaldo Trampo. Jie tiesiog už arba prieš. O visus, kurie pasaulį mato sudėtingesnį, nei juodai balti apibendrinimai ir vienpusiškumai, laiko skystablauzdžiais, svyruojančiais ar netgi prisitaikėliais. Fanatikų pusėje tėra arba-arba.
Šiandien lietuviškame internete plinta Rusijos profesoriaus Aleksandro Dvorkino tekstai apie sektas. Praktiškai visos jaunesnės ar smulkesnės religinės bendruomenės priskiriamos sektų kategorijai, o per tai – tiesiog demonizuojamos. Sektoms priskiriamas totalitarizmas, juodai baltas mąstymas, manipuliacijos žmogaus sąmone. Be jokios abejonės, tokių religinių bendrijų yra. Lygiai tokių pačių bruožų galima rasti politikoje ar verslo struktūrose. Bet vienpusiški apibendrinimai bendrijos amžiaus ar narių skaičiaus pagrindu rodo kaip tik tokius bruožus iš kitos pusės.
A. Dvorkinas ir jo tekstus platinanti radikalių katalikų schizmatikų bendruomenė, įkurta prieštaringojo vyskupo Marselio Lefebro, iš esmės atspindi būtent tuos bruožus, kuriais kaltina sektas. Jie siekia totalitarinės visuomenės, kurioje būtų uždrausta ar bent stipriai apribota bet kokia religijos forma, besiskirianti nuo jų pačių išpažįstamos religijos kanonų, liturgijos ar organizacinės struktūros. Jie skirsto religinį gyvenimą į juodą ir baltą: mano religinė bendruomenė – vienareikšmiai gera, be jokios kliaudos ar dėmės, o kitos religinės bendruomenės – vienareikšmiai blogos, be jokių teigiamų savybių. Galiausiai jie manipuliuoja žmonių sąmone, sėdami baimę ir priešiškumą, kurdami baubus.
Tai – laisvės ir įvairovės priešai. Sektos jų peršamame pasaulėvaizdyje atlieka tą pačią funkciją, kokią nacių visuomenėje atliko žydai, o sovietų visuomenėje – buržujai, kapitalistai ir kiti liaudies priešai. Pasirinkta mažiausiai įtakos turinti, mažiausiai pažįstama, lengviausiai įtariama ir dėl viso to – labiausiai pažeidžiama visuomenės grupė sukurti priešo įvaizdžiui. Priešo idėjos pagrindu siekiama sutelkti visuomenę aplink save – tikruosius gelbėtojus nuo didžiojo blogio. Būtent tokį vaidmenį sau prisiskiria saujelė tikrai egzistuojančių totalitarinių sektų. Tokį vaidmenį sau prisiskiria ir A. Dvorkino kompanija.
Prieš keletą metų paaiškėjo, kad A. Dvorkinas yra sunkus psichikos ligonis, linkęs išsigalvoti, kuriam būtina nuolatinė psichiatro priežiūra ir psichotropinių vaistų vartojimas. Tai – visiškai dėsninga. Patį profesorių galima tik užjausti: psichinė liga – veikiau žmogaus tragedija, nei jo kaltė. Bet juo didesnė kaltė tenka tiems, kurie jo paranoidinius kliedesius platina kaip mokslinę medžiagą.
Dar vienas pavyzdys, rodantis, kaip vienos pusės fanatizmas atsispindi kitoje pusėje – liūdnoji alkoholio tema. Dažnam blaivininkui žinoma situacija, kai, jam patekus į vakarėlį ar netgi dalykinį susitikimą, gerianti aplinka jaučia šventą pareigą jį nugirdyti. Tai irgi fanatizmas, pagrįstas retoriniu klausimu: kodėl tu turi būti kitoks, nei mes? Deja, tokių pačių fanatikų galima rasti ir blaivininkų gretose. Pradėk su jais kalbą apie bet ką – apie istoriją ar politiką, apie kultūrą ar gamtą, jie būtinai ją pabaigs apie alkoholį ir jo žalą. Ne paslaptis, jog daugelis tokių blaivininkų fanatikų – vakarykščiai girtuokliai, o iš tiesų jie ir liko alkoholikais. Alkoholis taip ir liko jų dėmesio centre.
Tiek vieni, tiek kiti šventai įsitikinę, jog visi aplinkui turi būti tokie, kaip jie. Tiek vieni, tiek kiti atmeta bet kokias išlygas ir bet kokius kompromisus. Dešiniajam fanatikui visi, esantys centre, atrodys kairiaisiais, o kairiajam fanatikui – dešiniaisiais. Tai pasireiškia įvairiose srityse, ar tai būtų religija, ar kultūra, ar politika, ar tiesiog – gyvenimo būdas. Prieš fanatizmą bandoma kovoti fanatizmu ir dar siekiama nublokšti į priešingos pusės fanatikų gretas visus, kurie mąsto niuansais ir pustoniais.
Iš tiesų pasaulis – gerokai įvairesnis ir sudėtingesnis. Fanatikai natūralioje visuomenės būsenoje užima tiktai skirtingų pusių pakraščius. Liūdniau, kai poliarizuojasi visuomenės dauguma. Taip istorijoje yra buvę ir tai visada veda link totalitarizmo, persekiojimų ir vergovės. Verčiau saugokime kritinį protą, mokykimės kitokiame žmoguje įžvelgti gėrio krislą, siekime sveikos pusiausvyros. Vertinkime laisvę. Kėsindamiesi į svetimą laisvę rizikuojame prarasti savąją. Fanatizmą palikime užribyje. Ten jam ir vieta.
Pagal autorių išeitų, kad blogi nesavikritiški ar ligoniais esantys, tapę patys vienos ar kitos pakraipos fanatikai, tai yra – esmė juose. Tai iš dalies populistinė nuomonė. Taip daugelis tautiečių, visuomenės apibūdina bet kokius rinkimus, išrinktus kandidatus. Kaltinami patys rinkėjai: „ai tie runkeliai, kolūkiečiai, sovietiniai (ar kitokie)… išsirinko vėl komunistą, populistą, komsorgą, kolchozo pirmininką….”, etc., arba „…komunistus, populistus…”. Paprastai nuošaly lieka iki tol vadovavusių valdžiažmogių korumpuota, netikusi veikla, neišmanėliškas premjeriavimas, pirmininkavimas, valdymas. O juk dėl to ir išrinkti kiti, galbūt geriau vadovausią. Tai susiję ir su bet kokiu fanatizmu, ypač politiniu. Yra tokia žmogiška silpnybė – nesaikingumas. nesugebėjimas laiku pasitraukti iš politikos, iš visokių viršininkiškų postų, Kitaip – suaugimas su kėde, nepakeičiamumo sindromas. Ir dar – fanatizmo turime daugelis iš mūsų. Objektyvumas, šališkumas – reta savybė.
Kieno rankose žiniasklaida – tas ir sprendžia – kas populistas, kas radikalas, o kas – elitas.
Žiniasklaida yra aišku kieno rankose – turtuolių, todėl ir sakau: atsargiai vartokit turtuolių žiniasklaidą. O visa likusi žiniasklaida (neturtuolių) – nebijokit paviešinti savo metinį pajamų-išlaidų balansą (ar kaip ten jis vadinasi).
Alkui siūlau tą patį padaryti. Manau kad nuo to jis taps tik simpatingesnis padoriems žmonėms.
Labai geras ir naudingas straipsnis. Fanatikų jis neišgydys, bet tai puiki profilaktinė priemonė žmonėms, nors kiek turintiems kritiškumo, dar geriau savikritikos. Tokių matymas dar daugiau prasiplės, jie supras, koks pavojingas yra vienpusiškumas.
Fanatizmas, tai susiaurėjusios sąmonės būsena. Tai ciklopiškas požiūris į pasaulį – tik viena akim, tik iš vieno taško – iš savo varpinės.
Tokiais atvejais pašnekovui pasiūlau užsidengt vieną akį delnu, apsidairyti, neskubėti. Vėl atidengti. Žiūrėti, darytis, tai viena akim, tai abiem – pajausti skirtumą…
“bet jo indėlis į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą yra istorinis faktas”- jis ne Lietuvą atkūrinėjo Lietuvos žmonėms, bet pasinaudodamas situacija- bandė tapti jos uzurpatorium. Tam nepavykus jis jau 30 metų mums keršyja. Sunaikinta pramonė, išvarytas milijonas, praskolinta šalis 200 metų į priekį. Kundroto užsispirimas ginant šitą išsigimelį tiesiog stulbinantis.
ir tai vis padarė VL? Nu trūks tautai kantrybė ir jo lauks Husseino likimas… Ech, kad taip man jį sutikus… (paspausčiau dešinę)
Vladimiras Leninas? Na ir kaip tu nabaschnika karsi ?.
tai Kundrotas apie to Vilniečio tipo žmones ir rašė, kad išgirdęs nemėgiamo žmogaus pavardę, vardą ar pamatęs inicialus pradeda drebėti kaip šalčio kratomas. Fanatizmas pirmiausia ir pasireiškia neapykanta, ir , neduok Dieve, tam neapykanta pritvinkusiam “Vilniečiui” patekti į bet kokio lygio valdžią, net brigadininko dviem darbininkams…
Klasikinis vienpusiškumo pademonstravimas… Ačiu “Vilniečiui”
Autorius pareklamavo kažkokį niekam nežinomą Dvorkiną ir parašė kliedesius žeminančius visus lietuvius.
Nerasi Lietuvoje nė vieno Lanzbergio fanatiko ar kito mesijo fanatiko. Lietuviškas mentalitetas ne toks.
Kremlinai patys tiki pasaka apie gerą carą, kuris gali visus padaryt laimingais ir turtingais, ir kitus bando užtraukt ant to paties kurpalio.
Pasaka apie Lanzbergio fanatikus kuria kremlinai ir kremliui tarnaujantys rubliniai parsidavėliai.
Pagal jų tūūūūpą propagandą, visi kas priešinasi maskoliams, nepuola ant kelių išgirdę Putino pavardę, nori turtingai gyvent, laisvai judėt po Pasaulį, turėt vakarietiškas socialines garantijas, sočią nerūpestingą senatvę, nori suteikt vaikams platų įvairiapusį išsilavinimą, Aplamai visi kas už laisvą neatsilikusią Lietuvą – visi Lanzbergio fanatikai.
O maskolių putinlaižiai, stumdami į valdžią savo gaujos narius remiasi asmenybės kultu.
Vien paskaičius straipsnius ir komentarus apie “stebukladarius” karbauskus ir matijošaičius kurie visus padarys laimingais, apima pasišlykštėjimas.
Gryna Brežnevo laikų demagogija.
Kiek besikeitė ir bemelavo “gelbėtojai” nė po vienų rinkimų nei mano nei mano vaikų nei giminių ar kaimynų gyvenimas nesikeitė.
Kiek kiekvienas savo darbu, darbštumu, gudrumu ar suktumu pasiekė tiek tas ir turi.
Mes niekam neskolingi. Mes niekam nedėkingi. Nei Lanzbergiui nei Brazauskui. Ką turim, viskas mūsų.
Bet už tokį matymą, visi kas nekelklupsčiauja kremliaus statytiniams, priskiriami prie Lanzbergio “fanatikų”
Mielieji, aš todėl ir kviečiu jungtis prie mano tveriamos Gintarveidžio Šviesos Karalystės partijos, idant taptume tikrų žmonių Bičiulija!! gintarasra72.blogas.lt
Fanatizmas visiškai normalus dalykas. Taip buvo, yra ir turi būti. Tas kuris įsiklauso į visas, net pačias kvailiausias nuomones, neturės savo, kas negins savo pasaulėžiūros, turės svetimą. Fanatizmas – įrankis, padedantis įtvirtinti tai kas tau reikalinga. Viso labo. Manot visokie galvų pjaustytojai, rusų pasaulio kūrėjai, kresų politikos stūmėjai, nacistai, komunistai – pamiše? Ne, jie siekia savų tikslų. Išsigimeliai? Niekšai? Ne abejo. Bet ne kvailiai. Bandyt juos suprast, ieškot sąlyčio taškų – beprasmiška. Jie niekada nepriims nuomonės, kuri neatitinka jų tikslų ar jiem prieštarauja ir visas dialogas su tavimi bus arba toks koks jiem reikalingas, arba joks. Tai neturi nieko bendro su siaurumu. Taip, yra bukapročiai degeneratai, kuriais naudojasi kaip įrankiu darant purvinus darbus. Bet tie kurie tą savo pasaulėžiūra bando įtvirtinti, ją sugalvojo, tikrai nėra siaurapročiai. Jokiu būdu. Tiesiog jie siekia, visais būdais SAVO tikslų. Aš niekada nesupratau tų, kurie pas tokius eina “tartis”. Daugiausia ką galima tokiu būdu pasiekt, šiek tiek atidėt tai, ką jie tau neišvengiamai paruošė. Bendraujant su tokiais reikia suprast, jiem nereikia supratimo, sutarimo ar panašiai. Pas juos yra tikslas, atitinkama programa kaip turi būt, kaip to siekt ir esmė ta, kad kitaip jie elgtis NEGALI, jeigu nori pasiekt savo. Yra tik du keliai. Arba tu pasieki ko tau reikia, arba tau primeta SAVO nuomonę ir viskas tuo pasibaigia. Tokioje padėtyje, yra tik trys galimybės, atgrasyt (jei pakanka jėgų), kad priėšininkas atsitrauktų (paprastai laikinai) ir nusileist (tada tau šakės), yra trečias kelias, abu susirėmė kaktomis ir bando vienas kitą nustumt. Čia jau kaip pasiseks, kas pirmas paslys, padarys klaidą. Dialogas tokiu atveju tampa beprasmišku. Tai ne kvailystė, ne siauraprotiškumas, viso labo tokia strategija. Pas juos yra tikslas, viskas kas netarnauja tikslui, nesvarbu ir nereikalinga, kas trukdo tikslui, turi būt pašalinta, bet kokiomis prieinamomis priemonėmis. Taip vyksta visa politika, ideologiniai judėjimai, taip organizuojamos religijos, net šachmatų būrelis. Jeigu jiem reikalingos patalpos savo kokiam šachmatų čempionatui, beprasmiška jiem siūlyti mopedą ar kelione į kokią turkiją. Jiem reikalingos patalpos, taškas. Negali šito pasiūlyt, eik šonan ir neknisk smegenų. Jie sieks patalpų. Visa kita nusispjaut. Kalbant apie politiką, viskas lygiai taip pat, tik žymiai rūsčiau ir žiauriau. Beprasmiška derėtis su Putinu dėl Krymo. Rusijai jo reikia ir taškas, tai ne nuomonių klausimas, ne teisingumo, ne gražių poelgių ar kokio istorinio “teisingumo atstatymo”. Visa tai tik žodžiai, už kurių slepiasi tikrieji tikslai. Rusijai reikalingos bazės tame regione, politinė įtaka. Viskas kas neveda ta linkme, Rusijos nedomina. Visa kas trukdo, turi būt pašalinta. Čia bandyt įtikinėt, bandyt primest kažkokią savo pasaulėžiūrą, kvaila ir neturi prasmės. Galima tik JĖGA priverst, vienu ar kitu būdu. Galima padaryt taip, kad būtų tiesiog pernelyg nuostolinga. Bet neįmanoma susitart. Tas pats ISIS, Asadas ir visa kita. Čia kalbomis neišspręsi. Aplamai, tavo nuomonė, jeigu ji neparemta TIKRA jėga, politikoje mažai kam įdomi. Laikas kažkaip atsibust iš šito kvailo sapno, kuriame blogis visada pralaimi. Taip būna toli gražu ne visada. Istorija pilna pavyzdžių, kur už piktadarystes nebuvo atseikėta. Todėl fanatizmas, būtinas. Tai visiškai normalus dalykas, be jo tu nepasieksi NIEKO, NIEKADA. Net neišliksi, neapginsi saves, šeimos, savo namų. Kas kažko siekia, VISADA naudoja vienos ar kitos formos fanatizmą.
Blogai, kada žmogus užsikemša ausis, rėkauja blėnius ir nenori nieko klausyt. Bet dar blogiau, kada bandoma klausyt visų nuomonių ir lenktis į visas puses, kur tik tave lenkia. Sveikas fanatizmas yra sveika ir reikalinga. Tai tas pats piliečių tikėjimas demokratija, pilietinėm teisėm, tas pats patriotizmas, kada savo šalis svarbiausia. Be fanatizmo, tu bandydamas visiem įtikt, visus suprast, greitai visą tai prarasi. Nėra nė vienos politikos srities, kur nereikalingas atitinkamas fanatizmas. Be jo valstybę blaškys kaip lapą vėjyje. Štai mus ir blaško. Nes labai stengiamasi visiem įtikt ir į visas tiesas įtikėt, net nebandant suprast kas pats esi ir ko tau reikia iš šio pasaulio. Nenuostabu, juk dauguma mūsų politikai, statytiniai ir kalbančios (kažkam naudinga linkme) lėlės. Didele dalimi verslo, kuriam valstybės reikalai nulio vietoje, kiti lankstosi svetimom valstybėm, treti dirba savo kišenei, net nemastydami apie Lietuvos valstybę. Todėl turim ką turim.
Apibendrinant, fanatizmas yra, bet kokios pasaulėžiūros (ir ne tik pasaulėžiūros) įtvirtinimas ir tikėjimas ja, salygomis, kada tau bando primest kitas pasaulėžiūras. Nepaisant ką priešai suoks, ką kalbės tau svetimi, na žinot, kaip toje dainoje, tu išlaikai savo pasaulėžiūrą. Be fanatizmo, kurį tokiu atveju vadina pasišventimu, patriotizmu, valios pergale ir kitais gražiais vardais, nieko tu nepasieksi ir neišlaikysi. Taip jau yra. Islamas išplito todėl, kad platino absoliutūs fanatikai. Nesutinkančius pjovė, kiti tiesiog priėmė ir patys tapo tos ideologijos nešiotojais. Krikščionybė irgi taip plito. Net tikėjimas demokratija, be atitinkamo fanatizmo nieko nevertas ir neišsilaikys. Jeigu vakarų šalys savo demokratijos nebūtų gyne kumščiais. Tai pasaulyje dabar būtų arba nacistai, arba komunistai, o gal dar kokia nesąmonė. Dabartinis vakarų pasaulis pamiršo šitą fanatizmą, atmetė kaip atgyveną ir dabar braška spaudžiamas islamo fanatikų, o ir priešiškos valstybės, plačiai naudojasi šita silpnybe, skleisdamos “kitą nuomonę”. Štai taip. Be fanatizmo, mirsi, išnyksi, o tavo namuose gyvens kiti su SAVO taisyklėm.
Viskas kenkia, kas be saiko ir be proto. Bet tam, kad išlikt, nori nenori viena kart tenka įsispirt kaip avinui ir stovėt iki galo, kad ir kaip tave spaustų. O be atitinkamo fanatizmo, tai neįmanoma. Ir net jeigu kažkas neteisus, elgiasi neteisingai, tikėtina, kad jis irgi taip įsispirs ir pajudint jį galima bus tik… Naudok jėga Lukai… Chm, mane kažko patraukė į lankas, bet tikiuosi esmę supratot. Tai nėra vienareikšmiškas dalykas, daug gerų dalykų nuveikė fanatikai (pasišvente tikslui žmonės), kurie nepaisydami nieko, siekė ir kažko pasiekė, žinoma savo ruožtu daugybė siaubingų niekšybių buvo padaryta. Už įsitikinimus, visada reikia kovot. Kitaip nebūna, negali būt ir nebus.
Šiek tiek supainiojai sąvokas – fanatizmas, tai negebėjimas mąstyti, kai žmogui įteigiama mintis, jog tai yra būtent tai ir tą jis priima aklai tikėdamas, nesuprasdamas. Tą patį darydamas kitas sąmoningas pilietis pats atsako už savo mąstymo atskaitos taškus, visos jo vidinės mąstymo atramos yra savos, permąstytos… Du greta vienas kito kovojantys už tą patį, gali būti visiškai skirtingi – vienas fanatiškai tiki, kitas supranta, kad dabar kitaip ir negali būti. Tavo dėstomame pasaulio supratime žmonės tik suvisuomeninti gyvūnai, jame nėra vietos mąstančiam žmogui. O tokių žmonių visuomenėje nėra?
Ne nepainioju. Pavyzdžiui terorizmas yra politinės kovos atmaina. Teroristas gali būt ir besmegeniu idiotu, kuriuo tiesiog naudojasi, tiek fanatiku, kuris vardan kažko, daro kažką, puikiai suvokdamas kodėl ir ką daro. Tas pat Ernesto Guevara. Ne kvailys su praplautom smegenim, ne nemastantis padaras ir tikrai suprato ką, ir svarbiausia kodėl daro. Išsilavines žmogus, ne iš liumpenų. Fanatiškas revoliucionierius. Bet tikrai nekvailas. Carą rusijoje (dar iki revoliucijos) sprogdino irgi ne kumečiai beraščiai, o išsilavine žmonės su tam tikrom politinėm nuostatom. Tos nuostatos gali patikt, gali nepatikt, galima pritart ar ne. Bet tokiem dalykam būtinas fanatizmas. Kaip klasikinis pavyzdys pilietinio karo Rusijoje įvykiai. Daugelis komunistus įsivaizduoja kaip bukus neišsilavinusius gyvulius. Bet pažiūrėjus į šitų veikėjų biografijas, akivaizdu, kad dauguma jų nebuvo kvaili apmulkinti žmogeliai. Jie patys tą ideologiją kūrė. Ir tarp jų tikrai buvo daug idėjinių. O dabar įsivaizduokit, baltieji ir bolševikai. “Derybos”. Susirenka atstovai į kambarį. Iš vienos pusės išsilavines bolševikas ne iš prastuomenės. Tas kuris kūrė šitą ideologiją ir ją puoselėjo. Ne kvailys, puikiai supranta kas vyksta ir turi labai aiškų veiksmų planą kaip pasiekt jam reikiamų rezultatų. Ir jeigu taip išsireiškus, kitame ringo kampe, “baltūjų” atstovas. Išsilavinimas ne prastesnis nei jo priešininko. Irgi ne kvailys, puikiai supranta kas vyksta. Ir kas gi vyksta? Na nieko ypatingo, bolševikas supranta, kad jeigu pralaimės gailesčio nebus, baltasis irgi. Kol vienas iš jų nebus sudorotas, pageidautina su skyle galvoje, jokios taikos nebus ir būt negali. Vienas tiki komunistiniu marazmu, kas beje popieriuje tikrai gražiai atrodo, kol nepradedi statyt tikrovėje. Kitas išaugintas ir išauklėtas imperijos dvasia, ne mažiau fanatiškai ištikimas savo įsitikinimam ir atmeta, viską ką gali pasiūlyt bolševikas. Bolševikas savo ruožtu, nė nesiruošia nusileist “baltajam”. Tai ne mažaraščiai kvailiai, kurie nieko nesuvokia. Atvirkščiai. Jie viską puikiai supranta kas vyksta. Supranta kur kas geriau nei daugelis tų, kuriem jie vadovauja. Ir už tą kuo tiki, abu kovos iki galo, baisiai, be gailesčio ir abejonių. Klausimėlis. Apie ką jie gali susitart? Kokie pas juos gali būt sąlyčio taškai? Na gali paskelbt laikinas paliaubas, kad apsilaižyt žaizdas. Bet tai viskas. O viskas baigsis tik tada, kada kažkuris nugalės ir vienas iš jų stos prie griovio krašto kur jį sušaudys. Abu fanatikai, abiem nėra kelio atgal. Bet ne kvailiai. Susitart jie negali iš esmės, visai negali. Įsivaizduojat? O juk taip ir buvo. Ir kokius siaubingus įsakymus dalino tokie žmonės, už kokias baisybes atsakingi, galima paskaityt istorijos knygose. Tie patys nacistai, dalis buvo tikri fanatikai. Ir vėlgi, ne kvaili žmonės, išsilavine. Jie puikiai suprato kas vyksta ir ką ir kodėl jie daro. Tikėjo savo ideologija. Kada pralaimėjo, jie puikiausiai suvokė, kad “kitos nuomonės” nešiotojai, juos tikrai pakars už viską ką jie pridirbo. Todėl ir nuodus gėrė, kulkas į galvą sau ir vaikam leido. O Geringas kameroje nusinuodijo, negi lauks kol jį kars? Fanatiku tampa tas, kuris be išlygų ir abejonių daro tą kuo šventai tiki, siekia tikslo nesustodamas ir nesigrežiodmas į šalis. Tai nėra susije su kvailumu, ar akiračio siaurumu. Fanatizmo apraiškų pilna aplink. Fanatizmas pasireiškia įvairiom formom, tiek teigiamom, tiek neigiamom. Tik aišku visuomenėje tokiem dalykam sugalvoti švelninantys pavadinimai. Na žinot, entuziazmas, pasiaukojimas ir panašiai. Bet skirtumo iš esmės nėra. Kad ir sportininkas kuris per galiu ir negaliu išspaudžia aukso medalį. Galinčių fiziškai, tikrai daugiau nei galinčių tai padaryt dvasiškai. Tam reikalingas ypatingas atsidavimas (fanatizmas). Žmogus bėga, treniruojasi, putos drimba, venos išsproge, be galo sunku, norisi griūt ir nesikelt, bet prieš akis TIKSLAS ir jo sieki, sieki kieviena savo dvasios dalelyte, kiekviena kūno lastele. Visi sako, tu nesugebėsi, nesigaus, numirsi, beprotis. O paskui… Medalis. Tu stovi apsvaiges ir pats nelabai suprasdamas kas nutiko, bet TIKSLAS PASIEKTAS. Todėl dopingą, laikau labai nešvariu ir nesąžiningu. Ir dar daugybė panašių pavyzdžių. Tas pats moksle, kada mokslininkai darė bandymus su pačiais savimi. Net mene, kada žmogus trokšta, kad viskas būtų nepriekaištinga, būtent taip kaip jis sugalvojo, iki menkiausių smulkmenų ir stengiasi visom jėgom tą pasiekt. Todėl iš esmės fanatizmo nelaikau kažkuo blogu. Viskas priklauso nuo to, kuriam tikslui jis naudojamas ir kaip pasireiškia.
Kas dėl žmonių. Žmonės didele dalimi vadovaujasi instinktais. Žmogus laukinis padaras, labai priklausantis nuo instinktų ir šitas civilizacijos sluoksnelis, mus visus dengiantis, labai trapus ir plonas. Po juo laukinis padaras. Daugelis dalykų vyksta be kažkokių protinių pastangų, rutiniškai, automatiškai. Vairavimas, vaikščiojimas, net maisto gaminimas, kuris kaip ir kūrybiškas dalykas, bet tikram meistrui jis gaunasi tiesiog savaime. Labai nesukant galvos dėl gamybos smukmenų. Kai tuo tarpu naujokas, turės gerai galvą pasukt ir vistiek gali gautis prastai. Galvojimas labai daug išteklių reikalaujantis dalykas ir gamta senai numatė, kad daugelis dalykų vyktu šabloniškai, vadovaujantis instinktais, įpročiais, raumenų atmintim ir neapkraunant smegenų. Tame vėlgi nėra nieko blogo. Atvirkščiai, tai gerai, taip taupoma energija ir lieka daugiau laiko ir jėgų užsiimt tikru mastymu. Blogai tai, kad žinodami tai, kai kurie veikėjai, bando manipuliuot visuomene išnaudodami šiuos mechanizmus. Žmogus nežinantis šitų mechanizmų, gali lengvai patekt į tokių niekšų pinkles. Vėlgi, gyvenimo patirtis, labai svarbi formuojant žmogaus pasaulėžiūrą. Tu esi tai ką valgai. Tai ką pergyvenai, be jokios abejonės, turės įtakos tavo sprendimam, tavo veiksmų pasirinkimui ir įvykių vertinimui. Tai prizmė per kuria tu žiūrėsi į pasaulį. Ta prizmė formuojasi vaikystėje ir jeigu ją iškreipt “reikiama” linkme, didelė tikimybė, kad vaikas nueis tau norima linkme. Jeigu tėvai kiaulės, vaikai išaugs paršeliai, nors išimčių pasitaiko. Gyvenime labai įvairiai gaunasi. Todėl labai svarbu padėt gerus pamatus tokiame amžiuje, būtent todėl, vaikai ir paaugliai, neišvengiamai patenka į amoralių politikų ir verlso atstovų taikiklį. Kiekvienas iš jų nori išaugint sau parankų individą. Tai ir spaliukai-komjaunuoliai, visokiom vilionėm verslo paikinami vaikai ir dabartiniai visokių partijų organizuojami vaikų renginiai. Gerai pagalvokit, kokius pamatus vaikui taip galima padėt. Ugdymas vaikystėje, be galo svarbus dalykas. Labai atsakingas. Susimausi šiam etape, vaikas taps tikru komjaunuoliu-kenkėju, arba iš kalėjimo neišeis. Todėl jūsų neturėtu labai stebint, kad uždraudus alkoholio reklama, staiga pradėjo reklamuot nealkoholinį alų ir panašiai. Labai niekšiška, bet parodė, jog alkopramonės taikinys, net kada buvo galima reklamuot alkoholį, visada buvo nepilnamečiai. O ir visokios klausimų keliančios iš viršaus nuleistos “švietimo” programos vaikams irgi priverčia suklusti. Labai sudėtinga su tuo savarankišku mastymu. Jis yra, bet toli gražu ne toks savarankiškas ir laisvas nei atrodo. Daugybė įtakojančių veiksmų.
Kad būtų aiškiau reikėtų pradėti nuo apibrėžimo
“Fanatizmas [pranc. fanatisme < lot. fanaticus — įkvėptas, sužavėtas]:
1. aklas prisirišimas prie tam tikro tikėjimo, žiaurumas kitatikių atžvilgiu;
2. nekritiškas, beatodairiškas tikėjimas kokio nors reikalo, idėjos, doktrinos teisingumu; ppr. Δ susijęs su netolerancija ir nepakantumu kitaip manantiems."
Painiojiesi sąvokose ir neteisingai manai, jog fanatizmu kažką galima išspręsti. Fanatizmas, tai pirmavimo (dominavimo) instinktas žmogaus mąstyme. Tokiam nemąstančiam ir besivadovaujančiam tik instinktyviaja proto dalimi jau nebesvarbu kas tiesa, svarbu įrodyti, jog jis teisus.Tik dėl to visi karai ir nesutarimai. Mąstantis žmogus renkasi sprendimo būdus, atsižvelgdamas į visumą… Tik tiek sutiksiu, jog kol kas žmonijos santykiuose vyrauja instinktyviojo proto pusė, kuri ir pribaigs žmoniją, jei taip niekas iš esmės ir nepasikeis… Kol kas žmonija tik suvisuomeninta žvėrių banda. Visos masių valdymo priemonės tuo ir remiasi, jog žmonės tie patys gyvuliai, tik dar kalba, ir tas labai gerai veikią, dėl to taip ir gyvenam, o dar koks papildomas fanatizmo protrūkis tik pastiprins gyvuliškus instinktus…
Ernesto Che Guevara savo ranka nušovė nuo 700 iki 1700 žmonių, pats kilme iš labai turtingos šeimos, gydytojas pagal diplomą, nesiprausdavo po kelis mėnesius, dvokė nepakeliamai, kai Bolivijos policininkai jį apsupo, suėmė, ant kelių klūpodamas raudomis maldavo pasigailėti, bus geras, išpildys visus norus, bus naudingas Bolivijos valdžiai, tik tegul palieka gyvą.
Pažinti revoliucionierius reikia per F. Dostojevskio “Velniai” ( Besy), parašytą 1872 m., kur labai įtaigiai išaiškinęs taip, kad šiandieninis psichiatrijos mokslas dar nesugeba paaiškinti, tiesiog nuostabiai atskleidęs genetinius išsigimimus (paaiškinti kone po šimto metų Harvardo projekte, Keansey instituto darbuose, šiandieninio genetikos mokslo), kurie įtakoja žmogų būti būti revoliucionieriumi, ne be reikalo knyga buvo uždrausta SSSR, ir šiandien Vakaruose ji tiesiog nutylima, esanti tyliame uždraustų knygų sąraše.
Kas buvo revoliucionieriai ? 90 nuošimčių ž…. su Kamenev, Zinovjev pavardėmis (pasiskaityti A. Solženicyno “200 metų”, “Raudonasis ratas”, G. Klimovo knygas,…).
Nekenkia reikalui persiskaityti ir J. Pranaičio “The Talmud Unmasked”, J. Caro Rodriguez “El Misterio de la Masoneria”, Anthony C. Sutton knygas apie Wallstreet ir bolševikų revoliuciją ir apie Wallstreet ir nacionalsocialistų atvedimą į valdžią, labai dosni šviežiais bolševikų revoliucijos aprašymais yra H. Ford “The International Jew”.
Galima pasiskaityti naujas knygas apie A. Hitlerį kaip Kominterno agentą, Bavarijos sovietų respublikos kūrėją 1919 m., kaip raudongvardietį vykdžius Kominterno instrukcijų nurodymais 1923.11.08 revoliuciją Miunchene.
Gerbiamas Dronai, turėsite po metų kitą supratimą, greičiausiai nustosite rašęs iš baimės, arba kitaip negalėsite – tada rašysite, bet bus juokinga pasiskaityti šių dienų mėgavimąsi miglovaromis.
priimtinesnė Tomo pozicija. Daugeliui visuomenės dabartinis iškrypęs politinis (ir ne vien) korektiškumas patapo vos ne keiksmažodžiu. Autoriui gi – tai vis siejasi su senovišku “objektyvumu”. Vis tik jau aišku,kad nėra vieno recepto ,vieno kurpaliaus įvairių (nuo nesklandumų iki nusikaltimų visuomenei ,ypač kvepiančių kriminalu) vertinimui. Principas “akis už akį” vis tik yra žmogaus triumfo prieš neteisybę,prieš nusikalstamą elgesį pavyzdys.Juk tik kraštutiniu ,gyvybės,klausimu jis yra nepriimtinas ir visų rūšių tolerantijos ,politinio korektiškumo ,”objektyvumo” gynėjams.O juk taip apginamas tiesiog paprastas TEISINGUMAS,ginama TIESA.O nusikaltėliams reikalaujantys perdėto humaniškumo tiesiog yra tokie patys nusikaltėliai visuomenės atžvilgiu.Tai jie puikiai intuityviai nutuokia,savo “humanizmą” viešai pristatydami dažnai tik nudelbę akis.
Puikus Drono komentaras. Ir netingėk, žmogau, tiek rašyti. Bet teisingai, argumentuotai. Man toks jo komentaras
patiko labiau už patį straipsnį.
Patiko “Drono” komentaras. Sklandžiai, aiškiai… Tik savokos kai kur supainiotos. Daugeliu atveju, ta kieta pozicija, siekiant savo tikslų, apie kurią daugiausia ir kalbėta, žymiai tiksliau būtų vadinti ne fanatizmu, o naglumu, egoizmu ar pan. Kai kalbama apie fanatizmą “gerąją” prasme, tai labiau tinkama idealizmo sąvoka ( idėjinis, pasišventes).
Kai savoka suprantama skirtingai, tada gaunasi, kaip tame pasakyme : “vienas apie akėčias, kitas apie vežėčias”.
M. Kundroto geras straipsnis apie “akėčias”, o Dronas nei kiek ne prasčiau pavarė apie “vežėčias’.
Dronai, ar nebijai, kad ALKAS pradės riboti komentaro ilgi (simbolių skaičių)?
Jei bus tai krikštysim. Kam sukti dėl to galvą. Paprastai ribojimas visada yra, kaip priemonė nuo kenkėjiškų veiklų, kad kažkas nepatalpintu kokio nežmogiško kiekio duomenų, kartais beverčių, su tikslu sutrikdyt tinklapio darbą ir panašiai. Galų gale aš čia svečiuose ir kieno tinklapis, to taisyklės, jeigu pamatys būtinybę ribot tai nematau tame kažko blogo.
Reik pasakyt, visokių “nesuprastū genijū” beigi šiaip “proto bokštū” “gilemintiškos yžvalgos” nė velnio nedomina – bet štai kolegos persiuntė vieną Kundroto pasisakymą, kuris, tikiuosi, alkas.lt skaitytojams suteiks reikiamą foną, padedantį suprasti šito veikėjo postringavimų apie “bjeuribes fanatikus”, “pasaulio įvairovę” (kažkur girdėta, ne? ;)) beigi “mąstymą niuansais ir pustoniais” potekstę:
“Jei Tomaševskis gaus teisę užsirašyti savo pavardę su W, tai sunaikins lietuvių kalbą. Jei Simonko su Rudomanskiu įstatymu gaus teisę vienas kitam po mirties palikti dėžę vazelino, tai sugriaus visas Lietuvos šeimas. Jei krišnaitai išlaikys teisę viešai skelbti savo tikėjimą, tai pakirs krikščionybės šaknis. O filmai apie Šuriką ir Benderį pavers visus lietuvius Putinui klusniais vatnikais. Nejau tikrai mūsų tautinės, krikščioniškos, patriotinės vertybės tokios silpnos, kad jas griauna tokie dalykai? Ar mes patys apsėsti baimių, ar pragmatiškai manipuliuojame savo tauta, sėdami baimes joje? Ar tikrai tai – vienintelis būdas ją sutelkti? Gal aš irgi jau užsikrėčiau liberalizmu, bet didžiąją dalį gyvenimo bjaurėjausi stereotipais, supaprastinimais, jausmingomis reakcijomis į mus supančią sudėtingą būtį. Nelimpa man tokie dalykai, nors Jūs ką “
Kundrotui psichika sutrikusi, nuo dalyvavimo tikėjimo žodžio sektos veikloje.
Nežinau jokių šitą priežasties versiją paneigiančių (antra vertus, ir patvirtinančių) faktų – bet tai nėra esmė. Pagrindinė mano mintis buvo ta, kad gal reikėtų atsargiau rinktis, ką skelbti. “Ai, visokių nuomonių reikia” variantas, mano galva, čia netinka – su tokia nuostata vieno Sąjūdžio skyriaus veikėja, palaimingai kudakuodama, platino (ir, ko gero, tebeplatina, nes tiesiog isteriškai sureagavo į fakto nurodymą) pedrerastų ir genderistų propagandą Sąjūdžio vardu – nes “taigi demokratija!”. Atviri liberastai ar vatnykai yra kur kas mažiau kenksmingi, negu visokie “tolerast- tautinykai”, “liberal-krikščionys”, “kolorad-patrijotai” ir pan. fauna. Jų žala dvejopa: iš vienos pusės, gali apmulkinti naivesnius dorus žmogelius, o iš kitos – duoda puikų pašarą ideologiniams priešams, nes anie bet kada tokį “fruktą” gali ištraukti kaip pavyzdį ir pareikšti – žiūrėkit, KĄ mūsų priešai pasakoja! Buvo kažkada pokariu tokia kategorija – stribai partizanų uniformomis. Berods, “smogikais” tokius vadino – nors, mano galva, tokiems padarams kitokie epitetai tinkamesni būtų. Ideali medžiaga tokių padarų lipdymui – susireikšminę ir patys sau absoliučiai teisūs veikėjai, įsitikinę, kad jie tiesiog “genijalūs”, tiesiog jų niekas nesupranta, nes gi tamsolei. 😉
Pritariu. Kundrotas nuolat visokiam š… nori įsiteikti, o bendražygius stengiasi apdergt. Jis tiesiog peilis bet kokios organizacijos veiklai. Jo negalima prie jokių rimtesnių reikalų prileist, nes net priešas taip visko nesumautų, kaip jis sugeba. Ir joks jis lietuvių tautininkas. Pirmiausia religinis fanatikas, neaiškios rūšies tolerastas, o paskui šakalas bendram tautiniam fronte. Kai su galva netvarkoj, yra priežastis. O sako sektos nekenkia…