M. Kundrotas. Prieš fanatizmą – fanatizmu? (24)

Kovotojas su „sektomis“ Aleksandras Dvorkinas | jw-real.ru nuotr.

Kovotojas su „sektomis“ Aleksandras Dvorkinas | jw-real.ru nuotr.

Yra žmonių, kurių akys, vos išgirdus ar perskaičius vieną kodinį žodį, pabąla. Tokie žmonės nuteikia laikytis nuo jų atokiau. Užkabinus juos kodiniu žodžiu mąstymas išsijungia. Įsijungia vaizduotė ir jausmai, pereinantys tai į egzaltaciją, tai į isteriją. Šie žmonės puikiai mato priešingos pusės trūkumus, o dažnai juos ir sutirština, bet jiems sunku išvysti savo panašumą į kraštutinius priešingos pusės atstovus. Dar sunkiau suprasti aukso vidurį, pusiausvyrą ir net pačią jų galimybę. Jie – daltonikai. Jie – fanatikai.

Vienu tokių kodinių žodžių, išjungiančių mąstymą, Lietuvoje tapo Landsbergio pavardė. Vieniems ji – aklo garbinimo objektas, kitiems – aklo priešiškumo. Kritiškas žmogus pasakytų: profesorius be reikalo pasmerkė Tautų Europos idėją, be reikalo suniekino Žemės referendumą, padarė daugybę klaidų, bet jo indėlis į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą yra istorinis faktas. Be to, kritiškas žmogus aiškiai skirtų senelį ir anūką, o juk yra dar Vytautas V. Bet abiejų pusių fanatikams užtenka pavardės, kad akys pabaltų, o iš burnos ar iš kompiuterio klaviatūros imtų dribti putos. Nebūtinai baltos.

Kiti galimi kodiniai žodžiai – žydai, Amerika, Europos Sąjunga, Rusija. Fanatikams sunku atskirti Vladimirą Putiną nuo Aleksandro Puškino, Richardą Kudenhovę-Kalergį nuo Šarlio de Golio, Baraką Obamą nuo Džordžo Bušo Jaunesniojo ar Donaldo Trampo. Jie tiesiog už arba prieš. O visus, kurie pasaulį mato sudėtingesnį, nei juodai balti apibendrinimai ir vienpusiškumai, laiko skystablauzdžiais, svyruojančiais ar netgi prisitaikėliais. Fanatikų pusėje tėra arba-arba.

Šiandien lietuviškame internete plinta Rusijos profesoriaus Aleksandro Dvorkino tekstai apie sektas. Praktiškai visos jaunesnės ar smulkesnės religinės bendruomenės priskiriamos sektų kategorijai, o per tai – tiesiog demonizuojamos. Sektoms priskiriamas totalitarizmas, juodai baltas mąstymas, manipuliacijos žmogaus sąmone. Be jokios abejonės, tokių religinių bendrijų yra. Lygiai tokių pačių bruožų galima rasti politikoje ar verslo struktūrose. Bet vienpusiški apibendrinimai bendrijos amžiaus ar narių skaičiaus pagrindu rodo kaip tik tokius bruožus iš kitos pusės.

A. Dvorkinas ir jo tekstus platinanti radikalių katalikų schizmatikų bendruomenė, įkurta prieštaringojo vyskupo Marselio Lefebro, iš esmės atspindi būtent tuos bruožus, kuriais kaltina sektas. Jie siekia totalitarinės visuomenės, kurioje būtų uždrausta ar bent stipriai apribota bet kokia religijos forma, besiskirianti nuo jų pačių išpažįstamos religijos kanonų, liturgijos ar organizacinės struktūros. Jie skirsto religinį gyvenimą į juodą ir baltą: mano religinė bendruomenė – vienareikšmiai gera, be jokios kliaudos ar dėmės, o kitos religinės bendruomenės – vienareikšmiai blogos, be jokių teigiamų savybių. Galiausiai jie manipuliuoja žmonių sąmone, sėdami baimę ir priešiškumą, kurdami baubus.

Tai – laisvės ir įvairovės priešai. Sektos jų peršamame pasaulėvaizdyje atlieka tą pačią funkciją, kokią nacių visuomenėje atliko žydai, o sovietų visuomenėje – buržujai, kapitalistai ir kiti liaudies priešai. Pasirinkta mažiausiai įtakos turinti, mažiausiai pažįstama, lengviausiai įtariama ir dėl viso to – labiausiai pažeidžiama visuomenės grupė sukurti priešo įvaizdžiui. Priešo idėjos pagrindu siekiama sutelkti visuomenę aplink save – tikruosius gelbėtojus nuo didžiojo blogio. Būtent tokį vaidmenį sau prisiskiria saujelė tikrai egzistuojančių totalitarinių sektų. Tokį vaidmenį sau prisiskiria ir A. Dvorkino kompanija.

Prieš keletą metų paaiškėjo, kad A. Dvorkinas yra sunkus psichikos ligonis, linkęs išsigalvoti, kuriam būtina nuolatinė psichiatro priežiūra ir psichotropinių vaistų vartojimas. Tai – visiškai dėsninga. Patį profesorių galima tik užjausti: psichinė liga – veikiau žmogaus tragedija, nei jo kaltė. Bet juo didesnė kaltė tenka tiems, kurie jo paranoidinius kliedesius platina kaip mokslinę medžiagą.

Dar vienas pavyzdys, rodantis, kaip vienos pusės fanatizmas atsispindi kitoje pusėje – liūdnoji alkoholio tema. Dažnam blaivininkui žinoma situacija, kai, jam patekus į vakarėlį ar netgi dalykinį susitikimą, gerianti aplinka jaučia šventą pareigą jį nugirdyti. Tai irgi fanatizmas, pagrįstas retoriniu klausimu: kodėl tu turi būti kitoks, nei mes? Deja, tokių pačių fanatikų galima rasti ir blaivininkų gretose. Pradėk su jais kalbą apie bet ką – apie istoriją ar politiką, apie kultūrą ar gamtą, jie būtinai ją pabaigs apie alkoholį ir jo žalą. Ne paslaptis, jog daugelis tokių blaivininkų fanatikų – vakarykščiai girtuokliai, o iš tiesų jie ir liko alkoholikais. Alkoholis taip ir liko jų dėmesio centre.

Tiek vieni, tiek kiti šventai įsitikinę, jog visi aplinkui turi būti tokie, kaip jie. Tiek vieni, tiek kiti atmeta bet kokias išlygas ir bet kokius kompromisus. Dešiniajam fanatikui visi, esantys centre, atrodys kairiaisiais, o kairiajam fanatikui – dešiniaisiais. Tai pasireiškia įvairiose srityse, ar tai būtų religija, ar kultūra, ar politika, ar tiesiog – gyvenimo būdas. Prieš fanatizmą bandoma kovoti fanatizmu ir dar siekiama nublokšti į priešingos pusės fanatikų gretas visus, kurie mąsto niuansais ir pustoniais.

Iš tiesų pasaulis – gerokai įvairesnis ir sudėtingesnis. Fanatikai natūralioje visuomenės būsenoje užima tiktai skirtingų pusių pakraščius. Liūdniau, kai poliarizuojasi visuomenės dauguma. Taip istorijoje yra buvę ir tai visada veda link totalitarizmo, persekiojimų ir vergovės. Verčiau saugokime kritinį protą, mokykimės kitokiame žmoguje įžvelgti gėrio krislą, siekime sveikos pusiausvyros. Vertinkime laisvę. Kėsindamiesi į svetimą laisvę rizikuojame prarasti savąją. Fanatizmą palikime užribyje. Ten jam ir vieta.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *