A. Juozaitis. Lietuva ir Latvija. Palaiminta sandrauga (39)

Lietuva-Latvija | K. Vanago nuotr.

Lietuva-Latvija | K. Vanago nuotr.

Tuštuma. Dvi baltų tautos iš vienos šaknies, vieno kamieno, tačiau kokie skirtingi keliai! Dvi valstybės, nebendraujančios kaip dera bendrauti gentainiams, dvi viena kitos beveik nematančios ekonomikos ir viena kitą užmirštančios užsienio politikos.

Norėčiau klysti, ir jeigu kas įrodytų, kad klystu – nuolankiai sutikčiau. Deja, neklystu.

Kasmet Latvijos Saeimoje rengiamuose užsienio politikos debatuose, o greta to – ir jų nustatomose gairėse Latvija nemato Lietuvos. Dažniausiai atsiperkama keliomis bendromis frazėmis ir teiginiais apie vienybę. O Lietuvos Seime? Apskritai jokių debatų nėra. Lietuva „apsikuičia“ visai be Latvijos.

Absurdas prie absurdo ir tame absurde – skylė.

Egzistencinis klausimas: ar mes galime pajudėti iš mirties taško? Nes mums mėgins sakyti: apie kokią latvių ir lietuvių vienybę jūs kalbate? Vienybė su tuštuma?

Tą vienybę, kuri būtina geopolitikai, nes mūsų tyko egzistencinė, politinė, kultūrinė ir galiausiai išnykimo duobė.

Mes, lietuviai, savo galimą ir būtiną istorinį partnerį palikome kaip kitados prūsus.

O Latvija? Latvija gal ir norėtų kalbėtis, bet juk Lietuva tebestovi atsukusi nugarą.

Taip, yra Baltijos asamblėja. Tačiau ji tik labai formaliai tęsia kitados būtą trijų, tuomet dar tik atgimstančių tautų bendrumo emociją. Latvijai su Lietuva tokio artumo seniai nepakanka. Tuo labiau, kad ir Latvija su Estija bendradarbiauja gyviau, kalbasi konkrečiau.

Pasekmės. Naujiena: Latvijos URM vadovas Edgaras Rinkevičius pranešė apie artimiausiu metu numatytą Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos vizitą į Latviją. Drauge su Latvijos prezidentu jis tikriausiai perkirps juostelę, atidarys bendrą su Latvija logistikos centrą Kraslavos rajone ir taip užsitikrins alternatyvų Baltarusijos krovinių pervežimą į Rygos uostą apeinant iki šiol buvusį pagrindinį kelią į Klaipėdos uostą. Savo ruožtu, Latvija ruošia sau placdarmą ekonomikos eksportui į Rytus. Jau dabar Baltarusija naudojasi situacija ir mėgina pasinaudoti galimybėmis, kurios kyla dėl Latvijos ir Lietuvos nesikalbėjimo. Tai bus naudojama ir spaudžiant Lietuvą dėl jos griežto nusistatymo blokuoti Astravo AE eksploataciją.

Nesugebėję palaikyti draugiško ar bent jau aktyvaus dialogo su rytinės kaimyninės šalies vadovu, mes neišvengėme Astravo AE statybų, nors jos aikštelė buvo pasirinkta, nepaisant Espoo konvencijos pažeidimų ir Lietuvos protestų.

Taip, mes net prisidėjome prie to, kad Astravo atominė elektrinė būtų statoma, atidėliodami Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atsijungimą nuo elektros energijos tiekimo žiedo BRELL (Baltarusija-Rusija-Estija-Lietuva-Latvija). Tada, kai buvo projektuojamos visos trys atominės elektrinės (Astravo, Visagino ir Karaliaučiaus srities), juk tikėta ir net žinota, kad tas žiedas užtikrins naujų galingų jėgainių darbą… Rusijos energetinėje sistemoje. Nes tokio galingumo elektrinėms būtinas pirminis galios rezervas, kurį gali užtikrinti tik Šiaurės Rusijos hidroelektrinės. Astravo AE atveju – magistralė eina į Lietuvą. Jei Lietuva šios neprašytos elektros energijos nepriimtų, kur ji tekėtų? Į dangų? O gal vis dėlto nesamu tiltu į Latviją ar net kitu nesamu tiltu į Lenkiją?

Karavanas tik paspartina žingsnį, kai, žinia, kas įsiloja. Tad ko stebėtis, kad A. Lukašenka dabar vyksta į Rygą.

Štai kokia elementari mūsų, Lietuvos ir Latvijos, nebendradarbiavimo išdava. Jau nebe išvada. Šioje situacijoje Latvija, regis, neišvengiamai pasuks pragmatiniu tik savųjų interesų paisymo keliu. Bet juk summa summarum, geopolitiškai, strategiškai aišku: kas ilgalaikėje perspektyvoje žalinga Lietuvai, tas anksčiau ar vėliau bus žalinga ir Latvijai.

Nesant bendros strategijos santykiuose su rytų kaimynais, užsisuka ydingas abiejų Baltijos šalių vien tik „pragmatinių“ ir atskirų kiekvienai šaliai interesų ratas. Savigriovos ratas.

Esminis pasiūlymas. Neturėdami ir netgi nesuvokdami ilgalaikių bendrų Latvijos-Lietuvos interesų jau gerokai pagyvenome ir prisigyvenome bėdų. Net pasidarbavome jas kurdami. Pirmiausia, žinoma, pasidarbavo abiejų šalių politinis elitas. Ir vėl kartojasi Lietuvos elito dėsnis: mūsų elitas (šiais laikais net ir iš ubagų kilęs) labai greitai išduoda nacionalinius interesus.

O juk kalbama apie dviejų sesių bendrus nacionalinius interesus!  Išlikimo interesą.

Tiesa, pavienių mėginimų paskatinti Lietuvos ir Latvijos strateginį bendradarbiavimą būta (kuriant bendrą informacinę, kultūros ir švietimo erdvę, derinant ekonominę, energetikos ir transporto politiką bei kita). Tačiau jokios politinės valios šiems palinkėjimams įgyvendinti taip ir neatsirado.

Todėl būtina sugrįžti prie Latvijos ir Lietuvos politinės sandraugos (konfederacijos) idėjos.

Ne, nesiūlau jokių viršnacionalinių institucijų. Nereikia nė papildomos biurokratijos. Kalba tik apie naują tvarką ir rėmus, kurie nebeleistų abiejų šalių pareigūnams tuščiai aušinti burnas apie esą gyvą latvių ir lietuvių bendrystę. Ne, mūsų bendrystė leisgyvė, jeigu nepasakius griežčiau.

Latvijos ir Lietuvos santykių radikalus pagyvinimas artimiausioje ateityje abiems nekainuotų jų biudžeto lėšų. Tarpparlamentinės bendravimo grupės yra, jos turi dirbti, o ne vegetuoti. Jos gautų papildomus rimtus dvišalio veikimo įgaliojimus ir šia kryptimi turėtų skatinti veikti vyriausybes, ministerijas, kitas veikiančias institucijas. Pagaliau juk 2011 metais yra paruošta ir abiejų šalių vyriausybių aprobuota bendradarbiavimo galimybių studija (Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvų studija/Ziņojums par Latvijas un Lietuvas sadarbības perspektīvām), – paruošta, aprobuota ir … padėta į abiejų vyriausybių stalčius.

Sandraugos tikslai. Kadaise romantine svajone apšaukta Latvijos ir Lietuvos konfederacija pagaliau turi virsti tikrove. Ji įgyvendintų tuos savaime suprantamus lietuvių ir latvių vienybės tikslus, apie kuriuos buvo daug svajota, daug kalbėta ir planuota.

Tai reikštų pirmiausiai: bendra informacinė, kultūros, švietimo ir mokslo erdvė. Tai bendroji gynybos ir saugumo erdvė, tai ir jungtinė ekonomikos, transporto, energetikos ir aplinkosaugos politika (esminiai visų jų momentai plačiau išdėstyti mūsų parengtuose bendros strategijos Latvijai ir Lietuvai metmenyse.

Siūlau atkreipti dėmesį į XXI amžiaus laimės ekonomikos principus, kurie siūlomi pritaikyti Sandraugos kuriamai ekonominei ir socialinei politikai. Taigi, tai būtų abiejų šalių „laimės sąjunga“: laimė̃s láimės Lietuva ir Latvija, arba nelaimės niekas.

Tautinių valstybių bendra atspirtis globalizmui ir geopolitiniams iššūkiams. Mūsų šalys pernelyg nuostabios, kad jas apleistų – o juk tai vyksta visais frontais – gyvybinės jėgos. Kiekviena sau Lietuva ir Latvija nebus laimingos. Niekada.

Vienybė ne vien sentimentai. Lietuvos ir Latvijos vienybė nėra tiktai humanitarams geidautinas vieningas kultūrinis-informacinis laukas. Tai visapusiškas dviejų kaimyninių valstybių tandemas (konfederacija), užtikrinantis abiejų tautų egzistencinių siekių įgyvendinimą. Bendras 5 mln. gyventojų rinkos tandemas pritrauktų daugiau žinomų investitorių, suteiktų daugiau galimybių ekonomikai, žadintų prekių kainų mažėjimą, savos produkcijos (pvz., žemės ūkio, išmaniųjų prekių) eksportą. Bendroji erdvė itin sustiprintų turistų srautą.

Lietuvos ir Latvijos energetikos, transporto ir kita infrastruktūra taptų dvišaliu konsorciumu, bendra Sandraugos infrastruktūra, kuri būtų naudojama taip, kad abi šalys gautų maksimalią naudą.

Gerai koordinuota gynyba sustiprintų abiejų valstybių saugumą nuo galimų agresijų. Padidėtų abiejų valstybių politinis svoris tarptautinėje erdvėje, nes jos prabiltų vienu balsu. Kartu būtų lengviau atsilaikyti prieš globalizmo nešamą kultūrų nykimą ir mūsų bendrą menkinimą, o pagaliau – ir prieš savinaiką.

O kaipgi trečioji Baltijos sesė Estija? Lietuvos ir Latvijos tandemas tik pagyvintų santykius su Estija, sudarytų sąlygas pakelti visų trijų Baltijos šalių bendradarbiavimą į naują aukštesnį lygmenį. Bendroji informacinė erdvė plėstųsi ir į Estiją imantis papildomų pastangų, kad įveiktumėme didesnį kalbos barjerą. Žinoma, suprantant, kad Estija panašius tikslus puoselėja su sese Suomija.

Taigi, tai būtų Baltijos Tėvynių sąjunga. Drauge tai būtų ir pirminis, nepasiekiamai idealus „tėvynių sąjungos“ pavyzdys visai Europai. NE-EUROBIUROKRATINIS, NE-FEDERALISTINIS modelis. Valingųjų sąjungos Europoje šaltinis.

Politinės prielaidos Sandraugos iniciatyvai. Utopija? Žinoma, 30 metų tai buvo utopija.

Utopija, kol mes, latviai ir lietuviai, kalbėsimės tik prastėjančia rusų ir elementaria anglų kalba, kol nematysime vieni kitų TV laidų, kol nesimokysime mokyklose vieni kitų kalbos – taip, tol tai bus utopija. O realybe liks tik tai, kad Lietuvos smalsuoliai apie Latviją sužinos vien iš užsienio radijo stočių ar … iš Pirmojo Baltijos kanalo TV, įvairių „sputnikų“.

30 metų tai buvo utopija, todėl ir liko utopija. O jau seniai turėjo būti pralaužti ledai ir vieni pas kitus turėjome jaustis kaip vieno dviejų šeimų namo erdvėje. Sandraugos realybėje.

Jei tylėsime, Lietuvos nacionalinis transliuotojas dar 30 metų neįsteigs Rygoje televizijos korespondentinio punkto. Lietuvos radijo korespondentas Rygoje Arūnas Vaikutis liks malonia istorine išimtimi; Lietuvos URM bei Kultūros ministerija dar 30 metų nematys reikalo Rygos ambasadoje įkurti kultūros atašė etatą.

Ar atsiras politinė valia mūsų Sandraugai? Visa priklausys nuo sąmoningų lietuviųir latvių palaikymo, o po to – ir nuo pabudusios Lietuvos derybų su pabudusia Latvija.

Skelbdamas šią naujos strategijos Latvijai ir Lietuvai jungtinę viltį, tikiuosi platesnių svarstymų, visuomenės atgarsių; žinoma, ir politinių oponentų dėmesio.

Kiek liko gyvenimo, tiek netylėsime. Palaipsniui išbrisime iš šio apsileidimo, jei neketiname drauge amžiams užgesti. Mūsų tautos – žymiai daugiau nei tik mūsų trumpi gyvenimai.

***

Latvijos ir Lietuvos sandrauga (trumpiau – Sandrauga) būtų steigiama pagal abiejų valstybių parlamentuose ratifikuojamą kompleksinę tarpvalstybinę sutartį.

Sutartis nustatytų pariteto pagrindais sudaromą Sandraugos institucinę bei teisinę sąrangą, panaudojant tam abiejose šalyse jau veikiančias institucijas. Tarpparlamentinei Latvijos ir Lietuvos grupei pagal Sutartį būtų suteikti specialūs įgaliojimai bei garbingas Latvijos ir Lietuvos Senato titulas. Senatas siūlytų teisės aktus, stiprinančius Sandraugą, arba stabdytų ir tobulintų tuos, kurie ją silpnina. Būtų nustatyti ir kiti tarpparlamentinės sąveikos būdai, nesikertantys su bendradarbiavimu Baltijos asamblėjoje.

Vykdomosios valdžios grandyje Sandraugos įgyvendinimui būtų sukurtas dvišalis Strateginis komitetas, turintis gana plačius įgaliojimus, o užsienio politikos koordinavimui – abiejų prezidentų globojamas dvišalis Sandraugos biuras. Būtų numatyti kiti glaudaus bendradarbiavimo steiginiai.

A. Jozaitis. Lietuva un Latvija. Svētīta sadraudzība

Lietuva-Latvija | Alkas.lt koliažas

Lietuva-Latvija | Alkas.lt koliažas

Tukšums. Divas baltu tautas no vienas saknes, viena celma, taču tik dažādi ceļi! Divas valstis, kuras nesadarbojas tā kā vajadzētu sadarboties ciltsmāsām, viena neredz teju otras ekonomiku un aizmirst viena otras ārpolitiku.

Vēlētos kļūdīties, ja kāds noradītu, ka kļūdos – pazemīgi piekristu. Diemžēl nekļūdos.

Katru gadu Latvijas Saeimā notiekošajās ārpolitikas debatēs, kā arī to noteiktajās vadlīnijās, Latvija neredz Lietuvu. Visbiežāk atrunājas ar dažām vispārinātām frāzēm un atzinumu par vienotību. Un Lietuvas Seimā? Vispār nav nekādu debašu. Lietuva „uzplaukst“ arī bez Latvijas.

Absurds pie absurda un šajā absurdā ir caurums.

Eksistenciāls jautājums: vai mēs varam pakustēties no nāves punkta? Ja mums mēģinās teikt: par kādu vienotību jūs runājat? Vienotību ar tukšumu?

Šī vienotība, kura nepieciešama ģeopolitikai, ir mūsu lēna eksistences, politikas, kultūras un, visbeidzot, izzušanas bedre.

Mēs, lietuvieši, savu iespējamo un nepieciešamo vēsturisko partneri atstājam kā svešus prūšus.

Bet Latvija? Latvija varbūt arī vēlētos uzsākt sarunas, bet Lietuva stāv uzgriezusi muguru.

Jā, ir Baltijas Asambleja. Taču tā tikai ļoti formāli turpina sekot līdzi triju, vēl atdzimstošu tautu, kopības emocijām. Latvijai ar Lietuvai ar tādu tuvumu sen nepietiek. Jo vairāk, Latvija ar Igauniju komunicē dzīvāk, to saku konkrēti.

Sekas. Jaunums: Latvijas ārlietu ministrs Edgars Rinkevičs paziņoja par tuvākajā laikā plānotu Baltkrievijas prezidenta Aleksandra Lukašenko vizīti Latvijā. Viņš, visticamāk, draudzīgi ar Latvijas prezidentu pārgriezīs lentu, atverot ar Latviju kopīgu loģistikas centru Krāslavas rajonā, tādējādi apstiprinot Baltkrievijas kravu pārvadājumus ar Rīgas ostu, apejot līdz šim bijušo pamatceļu uz Klaipēdas ostu.

Savukārt, Latvija gatavo sev placdarmu ekonomikas eksportam uz Austrumiem. Jau tagad Baltkrievija izmanto situāciju un mēģina izmantot iespējas, kuras rodas Latvijai un Lietuvai nesarunājoties. Tas tiks izmantots arī spiedienam uz Lietuvu tās stingras nostājas dēļ bloķēt Ostrovas AES ekspluatāciju.

Nespējot uzturēt draudzīgu vai vismaz aktīvu dialogu ar austrumu kaimiņvalsts līderi, mēs neizbēgsim no Ostrovas AES būvniecības, jo jau būvniecības vieta bija izvēlēta, neievērojot Espoo konvencijas pārkāpumu un Lietuvas protestus.

Jā, mēs pat pievienojāmies pie tā, ka Ostrovā atomelektrostacija būtu būvējama, atliekot Lietuvas un citu Baltijas valstu atvienošanos no elektroapgādes gredzena BKILL (Baltkrievija-Krievija-Igaunija-Lietuva-Latvija). Tad, kad tika projektētas visas trīs atomelektrostacijas (Ostrova, Visagina un Karalauču apgabals), taču tika cerēts un pat zināts, ka šis gredzens nodrošinās jaunu jaudīgu spēkstaciju darbu… Krievijas enerģētikas sistēmā.  Šādām spēkstacijām nepieciešama sākotnēja jaudas rezerve, kuru var nodrošināt tikai Ziemeļkrievijas hidroelektrostacijas. Ostrovas AES gadījumā  – maģistrāle virzās Lietuvas virzienā. Ja Lietuva šo nelūgto enerģiju nepieņems, kurp gan tā virzītos? Debesīs? Bet varbūt tas viss tādēļ, ka nav pieejams tilts uz Latviju, tāpat arī uz Poliju?

Karavāna tikai paātrina soli, kas zina, kad riešana pieņemsies spēkā. Tad, kas tur ko brīnīties, ka A. Lukašenko drīzumā atbrauks uz Rīgu. Tas ir elementārs, Lietuvas un Latvijas, nesadarbošanās rezultāts. Pat nav secinājumu. Šajā situācijā Latvija, šķiet, neizbēgami dosies pa pragmātisku tikai savu interešu ceļu. Bet summa summarum, ģeopolitiski, stratēģiski ir skaidrs: kas ilgtermiņā ir kaitīgs Lietuvai, tas agrāk vai vēlāk būs kaitīgs arī Latvijai.

Tā kā trūkst kopējas stratēģijas attiecībās ar austrumu kaimiņiem, iegriežas kļūdains abu Baltijas valstu “pragmatisku” un katrai valstij atšķirīgu interešu rats. Pašiznīcības rats.

Būtisks ierosinājums.  Mums nav un pat nav saprotamas Latvijas-Lietuvas intereses ilgtermiņā. Pat nestrādājam, lai tās radītu.  Pirmkārt, protams, darbojusies ir  abu valstu politiskā elite. Un atkal atkārtojas Lietuvas elites likums: mūsu elite (tagad, kad no ubagiem cēlušies) ļoti ātri nodod nacionālās intereses.

Runājam taču par divu māsu kopīgām nacionālajām interesēm. Izdzīvošanas interesēm.

Ir bijuši atsevišķi mēģinājumi veicināt Lietuvas un Latvijas stratēģisku sadarbību (izveidojot kopēju informācijas, kultūras un izglītības telpu, kombinējot ekonomiku, enerģētiku un transporta politiku u.c.). Taču nekāda politiskā griba šos centienus iedzīvināt tā arī neatradās.

Tādēļ būtiski ir atgriezties pie Latvijas un Lietuvas politiskās sadraudzības (konfederācijas) idejas.

Nē, nesolu nekādas virsnacionālas institūcijas. Nav nepieciešama papildus birokrātija. Runa ir tikai par jaunu kārtību un rāmjiem, kuri neatļautu abu valstu ierēdņiem tukši dzisināt mutes par it kā dzīviem latviešu un lietuviešu savstarpējiem sakariem. Nē, mūsu kopība ir pusdzīva.

Latvijas un Lietuvas attiecību radikāla iedzīvināšana tuvākajā nākotnē abām valstīm neko neizmaksātu no to budžeta līdzekļiem. Starpparlamentāras sadarbības grupas jau ir, tām ir jāstrādā, nevis jāveģetē. Tās saņemtu nopietnas papildus divpusējas pilnvaras, kurām vajadzētu mudināt darboties valdības, ministrijas un citas aktīvās institūcijas. Galu galā, 2011. gadā tika sagatavots abu valstu valdību aprobēts sadarbības iespēju pētījums (Lietuvas un Latvijas sadarbības pētījums / Ziņojums par Latvijas un Lietuvas perspektīvām), – sagatavots, aprobēts un nolikts uz abu valdību galdiem.

Sadraudzības mērķis. Reiz romantiskam sapnim, sauktam – Latvijas un Lietuvas konfederācija – beidzot vajadzētu pārvērsties īstenībā.  Tā iedzīvinātu tos pašsaprotamos lietuviešu un latviešu mērķus, par kuriem tika daudz sapņots, daudz runāts un plānots.

Tas nozīmētu, pirmkārt: kopēju informācijas, kultūras, izglītības un zinātnes telpu. Tā ir kopēja aizsardzības un drošības telpa, kā arī kopēja ekonomikas, transporta, enerģētikas un vides politika (būtiski to aspekti plašāk izklāstīti mūsu sagatavotajā kopīgas stratēģijas Latvijai un Lietuvai uzmetumā).

 Ierosinu pievērst uzmanību XXI gadsimta laimes ekonomikas principiem, kuri ierosināti pielāgot Sadraudzības veidotai ekonomiskajai un sociālajai politikai. Tātad tā būtu abu valstu “laimes savienība”. Laimi laimēs Lietuva un Latvija vai arī nelaimēs nekas.

Nacionālu valstu kopīgs atbalsts globālismam un ģeopolitiskiem izaicinājumiem. Mūsu valstis ir pārāk brīnišķīgas, lai tās pamestu – bet tas taču tā notiek visās frontēs – dzīvības spēku. Katra sev Lietuva un Latvija nebūs laimīgas. Nekad.

Vienotība – ne vien sentiments. Lietuvas un Latvijas vienotība nav tikai humānistu kārotais vienīgais kūltūrinformācijas lauks. Tas ir vispusējs divu kaimiņvalstu tandēms (konfederācija), nodrošinot abu tautu eksistenciālo centienu īstenošanu.

Kopā 5 milj. iedzīvotāju tirgus tandēms piesaistītu vairāk pamanāmu investoru, nodrošinātu lielākas iespējas ekonomikai, mudinātu preču cenu samazināšanos, savu preču (piem., lauksaimniecības un automatizēto preču) eksportu. Vienota telpa ievērojami uzlabotu tūristu plūsmu.

Lietuvas un Latvijas enerģētikas, transporta un cita infrastruktūra kļūtu par abu valstu konsorciju, kopīga Sadraudzības infrastruktūra, kura tiktu izmantota tā, lai abas valstis gūtu maksimālo labumu.

Labi koordinēta aizsardzība stiprinātu abu valstu drošību no iespējamās agresijas. Palielinātos abu valstu politiskā nozīme starptautiskajā telpā, jo tās ierunātos vienā balsī. Kopā būtu vieglāk turēties pretī globālismam, kas nes kultūras iznīcību, mūsu kopīgā nicināšanu, visbeidzot arī pašiznīcību.

Bet kā tad trešā Baltijas māsa Igaunija. Lietuvas un Latvijas tandēms tikai atdzīvinātu attiecības ar Igauniju, radītu apstākļus pacelt visu trīs Baltijas valstu sadarbību jaunā, augstākā līmenī. Vienota informācijas telpa paplašināta arī uz Igauniju, pieliekot papildus pūles, pieveiktu lielu valodas barjeru. Zināms, saprotot, ka Igaunija līdzīgus mērķus lolo ar māsu Somiju.

Tātad, Baltijas Tēvzemju savienība. Tas būtu primārs, nesasniedzama ideāla “tēvzemes savienības” piemērs visai Eiropai. NE-EIROBIROKRĀTISKS, NE-FEDERĀLISTISKS modelis. Stipras savienības avots Eiropā.

Politiskie priekšnoteikumi Sadraudzības iniciatīvai. Utopija? Zināms, 30 gadus tā bija utopija.

Utopija, kamēr mēs, latvieši un lietuvieši, sarunāsimies tikai ar pasliktinošos krievu un elementāras angļu valodas palīdzību, kamēr neskatīsimies vieni otra TV pārraides, kamēr nemācīsimies savās skolās vieni otra valodu – jā, utopija. Bet patiesība paliks tikai tāda, ka Lietuvas zinātkārie cilvēki par Latviju uzzinās tikai no ārzemju radio stacijām vai… no Pirmā Baltijas kanāla TV, dažādiem “sputņikiem”.

30 gadus tā bija utopija, tādēļ arī palika utopija. Bet jau sen vajadzēja būt salauztam ledum un vieni pie otra varējām justies kā viens vesels divģimeņu mājā. Sadraudzības realitātē.

Ja klusēsim, Lietuvas nacionālais translētājs vēl 30 gadus neizveidos Rīgā televīzijas korespondences punktu. Lietuvas radio korespondents Rīgā Arūnas Vaikutis paliks kā patīkams vēstures izņēmums; Lietuvas Ārlietu ministrija, kā arī Kultūras ministrija vēl 30 gadus nesaskatīs vajadzību Rīgā esošajā vēstniecībā izveidot kultūras atašeja pozīciju.

Vai būs politiska griba mūsu Sadraudzībai? Viss atkarīgs no apzinīgiem lietuviešiem un latviešiem, bet pēc tam – arī no atmodušās Lietuvas sarunām ar pamodušos Latviju.

Izsludinot šo jaunas stratēģijas Latvijai un Lietuvai vienoto cerību, sagaidu plašākas pārdomas, sabiedrības aizdomāšanos; saprotams, arī politisko oponentu uzmanību.

Cik vēl atlicis dzīvot, tik neklusēsim. Pakāpeniski izbridīsim no šī jucekļa, ja neplānojam kopīgi uz visiem laikiem izdzist. Mūsu tautas – nozīmē daudz vairāk ne tikai mūsu īso dzīvi.

Latvijas un Lietuvas sadraudzība (turpmāk – Sadraudzība) tiktu izveidota saskaņā ar kompleksu starpvalstu līgumu, kurš ratificējams abu valstu parlamentos.

Līgums, kas noslēgts uz paritātes principa, noteiktu Sadraudzības institucionālo un tiesisko struktūru, izmantojot pastāvošās iestādes abās valstīs. Latvijas un Lietuvas starpparlamentu sadarbības grupai, saskaņā ar līgumu, tiktu piešķirtas īpašas pilnvaras un cienījams Latvijas un Lietuvas Senāta tituls. Senāts piedāvātu tiesību aktus, kas stiprinātu Sadraudzību, vai apturētu un pilnveidotu tos, kas to vājina. Tiktu identificētas arī citas starpparlamentārās mijiedarbības metodes, kas neietekmētu sadarbību Baltijas Asamblejā.

Būtu jāizveido divpusēja Stratēģiskā komiteja ar relatīvi plašu pilnvarojumu, lai īstenotu Sadraudzību izpildvaras līmenī. Un ārpolitikas koordinēšanai – abu prezidentu aizgādībā esošs – divpusējs Sadraudzības birojs. Kā arī būtu iespējami citi ciešas sadarbības pasākumi.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

39 komentarai

  1. T0mas J.:

    Nesideginkit – suregistruos VRK kandidatus – tada ir diskutuosim UŽ KĄ?
    Tik diskutuoti tema “ar verta balsuoti už kandidatą, namuose kalbantį rusiškai” turbūt neverta. Nesileiskim taip žemai. Atmeskim be diskusijų.

  2. -.-.-:

    taigi, bent man pasirinkimo klausimas vėl lieka atviras. Gaila ir šiek tiek apmaudu…

  3. Getas:

    Viduramžių kolonizatorių suskaldytos baltų, aisčių tautos privalo apsijungti į Sandraugą – tai mūsų išlikimo klausimas.
    Aišku ir dabar yra ir dar atsiras skaldytojų. Apie tai A. J. puikiai atskleidė. Sukurta konfederacijos pagrindais tokia Sandrauga galėtų palaimingai gyvuoti. Ypač patiko Tarparlamentinės asamblėjos pavadinimas Latvijos ir Lietuvos Senatas, kuris aprobuos įstatymus susijusius su Sandraugos – Sadraudzibas stiprinimu. Linkiu sėkmės įgyvendinant šį Projektą.

  4. Braliukas:

    Seniai reikėjo tokio straipsnio. Norisis, kad tai taptų tikrove, kad lietuviai ir latviai kartu stiprintų savo valstybes, kartu puoselėtų kultūrą, švietimą, turizmą. Tiek mūsų , tiek latvių panašios kalendorinės šventės, panašios tradicinės dainos, net senoviniai šokiai tokie patys. Turėtume mokėti vieni kitų kalbas, jau mokykloje privalėtų būti šios abi kalbos.
    Gerb. A. Juozaitis aiškiai sudėliojo strategiją, ką reikia daryti. Kažin ar mūsų valdžios vyrai sureaguos. Seimo nariai važinėja į asamblėjas ir nieko??? Kokia nauda? Ar nosr kartą girdėjome ką nutarė, ką nusprendė, apie ką kalbėjo. Nei per radiją (išskyrus Vaikučio retas laidas) nei per TV negirdime ir nematome apie Latviją nieko. Vietoj nesąmoningų turkų ar kitokių filmų rodykite laidas apie Latviją, pasakokite kaip jie gyvena. Mums daug įdomiau žinoti kas įdomaus yra Latvijoje, o ne kažkur kitur. Dabar bruka visi portalai nešvarų Lenkijos pajūrį. Kodėl nepasakoja ir nerašo apie Latvijos gamtą, apie turistinius objektus, pilis, kaimo turizmą, šventes? Mielai važiuotume.
    O kur yra lietuvių-latvių kalbų žodynai? Paimtume į rankas ir išmoktume, nereikėtų naudoti rusų ar anglų kalbų.
    A. Juozaičiui reikia burti sąmoningus ir suprantančius svarbą dviejų baltų genčių palikuonis. Laukti nėra laiko. Išnyksime slavų kalbų ir genčių apsuptyje.

  5. Kemblys:

    Arvydas Juozaitis:
    ,,gyventojų rinkos tandemas”
    ,,dviejų kaimyninių valstybių tandemas”
    ,,Lietuvos ir Latvijos tandemas”

    Žodžiu, Arvydas Juozaitis kurs TANDEMĄ 🙂

  6. Skaitytojas (Lasītājs :):

    Teisingos mintys. Gal tik kiek per daug poetiškos kaip politikui. Kita vertus, o kur pasakyta, kad politikas privalo kalbėti kaip nuobodus surūgęs biurokratas?

    Labas domas. Tikai varbūt tās ir pārāk poētiskas politiķim. No otras puses, un kur ir teikts, ka politiķim jārunā kā garlaicīgs, saskābis birokrāts?

  7. Gryniausia beletristika, sentimentai… Tokios šalių sesių santykių padėties priežastys yra giluminės, regiono veikėjo sąlygotos, prie jų net nebandoma prisiliesti. Pvz., Astravas, “Rail Baltica” maršrutas, – iš kur ta absurdo sau politika. Giliau nejudinama. Žodžiu, – sesės senutės…, – nors apsikabinusios pasilaidokime. Bet gal jau Lietuvoje ne vergiško pasigraudenimo laikai, rėškime tiesiai šviesiai…

  8. Prašalietis:

    A. Juozaitis. Lietuva ir Latvija. Palaiminta sandrauga…. Išsivaikščiojusio Lietuvos kaimo mažaraštis bernas džiaugiasi,kad kaip būsimas ir nepakartojamas prezidentas A.Juozaitis”matomai gavo” vyriausio lietuvių dievo Perkūno palaiminimą sandraugai su Latvija ir virpa iš nekantrumo,kada jis galės apkabinti meilės glėbyje kokį braliuką latvį…Bet kad Lietuvos ir Latvijos sandrauga”tikrai virstų kūnu”A.Juozaitis turėtų taip pat pasiteirauti būsimų latviškų braliukų kaip yra su jų latviškų latgalių dievo,nežinau jų šiandieninio dievulio vardo, palaiminimu Lietuvos ir Latvijos sandraugai…

  9. Gintaras Raulinaitis:

    Labai norėtume regėti kitąmet Prezidento poste išrinktą gerbiamą Arvydą Juozaitį! Visgi norėčiau pastebėti, jog ne tik latvių kalbą derėtų įtraukti į mokyklos bendrojo lavinimo programą, betgi ir rusų kalbos mokyti nuo mažumės!! Mano giliu įsitikinimu, dvi kalbos- lietuvių ir rusų yra protingiausios kalbos visame pasaulyje!! Konkrečių ir aiškiai suprantamų skirtingo skambesio žodžių ir, kas labai svarbu, žodžiai linksniuojami galūnėmis, todėl labai natūraliai patogiai ir sklandžiai šios dvi kalbos yra vartojamos./ Kalbant apie Astravo statomą atominę elektrinę, Visgi, manyčiau, jaugi geriau kad ir labai mums pavojingai arti Vilniaus ji įrenginėjama, betgi tai žymiai geriau, nei, sakysime, tam vieta būtų pasirinkta netoli Druskininkų apylinkių! Kadangi Druskininkų rajone yra pumpuojamas švariausias gręžinio vandenukas Pasaulyje, manyčiau, vadinamas akvile.

  10. Ką beskaitytum, A.Juozaitis visur tas pats – vis tą pačią zulinimosi su kaimynais Lietuvos ateitį tematantis. Vos ne žirinovskiško tipo svaičiojimai… Lietuva dar būti Lietuva, Latvija – Latvija prastai tesugeba, bet joms jau siūlomi kožkokie nauji virtimai, kažkoks trečiasis radimasis. Numatykime mokyklose valstybės finansavimą norintiems mokytis latvių kalbos, bendro pasidainavimo lietuvių ir latvių dainų, pasišokimo šokių popietėse, o ūkininkaukime kaip sesės kas sau, tas pats yra darytina ir su Estija, pagaliau baltiškai baltinkime Baltarusiją ir taip gražų sugyvenimą gyvenkime prie Baltijos jūros. Reikalingi tik žmonių užsidegimai, pačių iš apačios organizavimasis, kokių nors kliūčių tam nesimato. Darymai valdiškai – iš viršaus taps tik biurokratija, žmonių vidiniai poreikiai čia būtini. Žinoma, LRT, vykdant nacionalinę misiją, derėtų plačiau nušviesti kasdieninį gyvenimą Baltijos šalyse, Baltarusijoje. Tai ugdytų pilnesnę kaimyninio gyvenimo jauseną. Žinoma, tai darytina be jokio išankstinio, propagandinio nusistatymo, be jokių piktybiškumo gaidelių, atvira širdimi. Tokia dvasia skleistina aplinka save. Manyčiau, kad A.Juozaičio atveju gautųsi, kaip tuokart, kai dvi sesutės susitarę varė kuilį į Virbalį…

  11. Lietuvos pilietė:

    Nesu politikė, tik eilinė Lietuvos pensininkė, tačiau entuziastingai pritariu gerb. A. Juozaičio iniciatyvai. Jau nuo jaudinančiai didingo BALTIJOS KELIO buvau tvirtai įsitikinusi, kad mes, 3 Baltijos sesės, jau nebepaleisime viena kitos rankų ir ryžtingai eisime vienu keliu. Tačiau gaila, kad po tokios gražios akcijos atleidome savo rankeles ir, užuot toliau žygiavusios drauge, vienos nuo kitų nutolome. O juk tuomet, ant karštųjų, galėjome sukurti bendrą darinį, ir šiandien galbūt savo pasiekimais jau būtume pralenkusios Skandinaviją. Jau greitai bus 30 metų, kai mes atsukome vienos kitoms nugarą. Ir ką tuo laimėjome? Gal norėjome viena kitą pralenkti, o gavosi piš… Gaila, kad jau tiek metų praėjo, ir nė vienam iš tuo metu vadovavusių mūsų valstybei neatėjo galvon ši mintis. Kaip būtume pasivadinę, — nesvarbu. Svarbu, kad mes, 3 Baltijos sesės, būtume nepaleidę tvirtai sukabintų rankų ir entuziastingai toliau kūrusios savo bendrą ateitį. Dabar visgi praėjo nemažas laiko tarpas. Užaugo nauja karta, kuri jau nebeturi tos entuziasmo ugnelės, kurią turėjome mes, tačiau, kaip sakoma, geriau vėliau negu niekad. Dieve, duok, kad A. Juozaičio iniciatyva prisibelstų į baigiančias surambėti širdis ir kad bent dabar pavyktų tai, ką buvo galima padaryti tuoj pat po BALTIJOS KELIO euforijos.

  12. Gintaras Raulinaitis:

    Pirmiausiai atsitiko tai, ko ir bijojau, nes labai gerai pamenu tą dieną, kai įstojome į Europos Sąjungą. Tuomet aiškiai pajutau, jog faktiškai praradome savarankišką valstybingumą ir Man tai buvo širdyje kaip kokia gedulo diena. Gerai, mus apipylė eurų papliupomis, betgi tai ne mūsų užsidirbti pinigai ir tai žemina mūsų orumą, kaip sau norite. O da pasirodo, mus diskriminuoja ir visa kita…

  13. Romas:

    Vienijimosi idėja, iniciatyva ne tik gera, bet ir būtina, ypač tokioms mažoms tautoms, kaip lietuvių ir latvių. Kitaip išnyksime. Autorius tai sklandžiai išdėstė – “išlikimo interesas”

    Vienybės idėja, kaip po tokia, turi patį giliausią pagrindą – dvasinį. Kaip kiekvienas upelis bėga link okeano, taip kiekviena siela į Vienį.

    Žmonijos istorijoje būta daug vienijimosi bandymų, daug didesnių ar mažesnių karalysčių, imperijų. Bet, kaip dažnai koją pakišdavo ego sąmonė, kaip dažnai pritrūkdavo lygiateisiškumo. Didesnė gentis ar valstybė savo mažesnes “partneres” paprasčiausiai bandydavo asimiliuoti. O pastarosios pajutę išnykimo grėsmę, pradėdavo eilinės imperijos griūtį.
    Kodėl šios pamokėlės niekaip neįsisavina ES strategai, globalizacijos ideologai? Gal jie akli? Gal nemato kiek yra rūšių gyvūnų pasaulyje, augalų, mineralų? Kiek porūšių. Kiekvienas sutvėrimas – unikalus, nepakartojamas. Kiekvienas turi teisę egzistuoti…

    Lietuvos – Latvijos atveju ši (nelygiateisiškumo) klaida turbūt negresia. Bet verta gerokai pagalvoti apie bendrą kalbą. Kad santykiai išliktų lygiateisiai, kalba turi būti neutrali. O jeigu dar galvoti ir apie perspektyvą, kad ateityje prisidės ir daugiau šalių, tai tinkamiausia tarptautiniam bendravimui yra – neutrali, lengvai išmokstama -esperanto kalba.

    • Tai, kad regione yra lotynų kalbos vartojimo tradicija – LDK kanceliarine kalba yra buvusi lotynų kalba, kurią vėliau išstūmė Lenkijoje buvusi lenkų kalba. Taigi reikalinga rasti Baltijos šalių ir Baltarusijos bendresnių santykių teisinį ir politinį formatą. Visų šalių mokyklose būtų mokomasi lotynų kalbos ir politikos srityje šalys bendrautų lotyniškai. Esperanto kalba – nerimtas reikalas tokioms šalims kaip mūsų.

  14. Romas:

    Gal galite argumentuoti, kodėl esperanto “nerimtas reikalas”. Ir kuo lotinų pranašesnė?

    Iš savo pusės pasakysiu, kad esperanto kalboje 60 % šakninių žodžių yra lotinų kilmės, 30% – slavų ir likę – kitų kalbų.
    Ši kalba loginė, žymiai lengviau išmokstama už sanskritą, lotinų ar kurią nors nacionalinę.
    Gražiai skamba, panašiai, kaip italų – “amo mia” (meilė mano)

  15. Naturali kalba turi savo dvasią. Eksperanto kalba yra dirbtinė, taigi tarsi bedvasė. Na, jeigu palygintume medieną su plastmase, tai tarp jų toks skirtumas būtų. Trumpai taip.

  16. Romas:

    Toks argumentas man girdėtas, tik kitais žodžiais – esą tai kalba dirbtinė – negyva (nevartojama).
    Nacionalinės kalbos gyvos, nes vartojamos. Laikui einant jos kinta, turi savo tarmes….
    Taip yra bet su kuo, su drabužiu, su įrankiu, su kokiu nors fote liuku iš kurio žiūrime televizorių. Daiktas jau atrodo susidėvėjęs fiziškai, bet toks įprastas ir mielas…

    Daugelis žmonių apie esperanto kalbą žino tik iš nuogirdų, bet jokiu pavidalu nėra prie jos prisilietęs. Nėra nei truputėlio jos naudojęs. Jiems, suprantama, kad ši kalba yra negyva…

    Bet esama ir esperantininkų. Jau daugiau, kaip šimtas metų. Daug knygų, žurnalų, dainų. Kas keturi metai vyksta pasauliniai kongresai. Paskutinis buvo Korėjoje. Neseniai buvo ir Lietuvoje.
    Dar nuo tarybinių laikų, kasmet vyksta Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) esperantininkų sąskrydžiai į kuriuos atvažiuoja ne tik iš buvusių TSRS respublikų, bet ir iš kitų šalių. Viename iš tokių sąskrydžių, Smalininkuose, teko dalyvauti ir man.
    Tiems žmonėms, kurie šią kalbą naudoja, skaito knygas, rašo laiškus, atrodo kitaip. Jiems ši kalba – gyva, skambi, lanksti.
    Bet svarbiausia – graži idėja. Mokant tik dvi kalbas – savo nacionalinę ir neutralią tarptautinę – gali laisvai bendrauti visame pasaulyje lygiateisiškam statuse.

    Ko trūksta šios idėjos realizacijai? Palaikymo valstybiniu – tarptautiniu mastu. Bet kol kas ego sąmonė savo pozicijų neužleidžia. Didžiosios nacijos pretenzijų į tarptautinės kalbos statusą neatsisako…

  17. Prašalietis:

    Įdomu ar A.Juozaitis pats tiki tuom,ką jis parašė tautiečiam savo prezentiniame rašinėlyje pavadinimu”Lietuva ir Latvija.Palaiminta sandrauga”.Be A.Juozaičio filosofavimo ir pranašysčių,kad sandrauga su Latvija sukurs”bentrą saugumo erdvę”ir matomai”padidins Lietuvos saugumą”,neaišku kokia rolė liks NATO;Bendras gyventojų prisiskaičiavimas”padidins”turistų sratus ir investicijas..;Bendra ekonomikos,transporto,švietimo ir t.t.erdvės suteiks kažkokių mistinių papildomų privalumų Lietuvai ir Latvijai,esant abiems jau dabar ES erdvėje ir t.t.Žinia,Lietuvoje filosofuojama ir mistikuojama 28 metus,kai kur nors pretenduojančių”specų”žinios ir sugebėjimai tose srityse apie kurias jie kalba yra labai kuklūs arba jų visai nėra.Šiandiena Lietuvoje yra gausybė aiškinančių,vertinančių ir t.t.Šiems”protingai samprotaujantiems tautiniams intelektualams”nereikia nei rimtų studijų,nei ilgalaikių padirbėjimų sudėtinguose ir atsakinguose darbuose,jiems pakanka “protingai” pafilosofuoti ir pamistikuoti.Lietuvai jau seniai valdžioje reikia tikrų profesionalų ir asmenybių,o ne”liaudies tarnų”,komunistinių ideologų,komunistų,filosofų,užsislapstinusių KGB specialistų,jų palikuonių ir t.t.,kurie per 28 metus jau parodė ko jie verti šiandieniniais”Lietuvos pasiektais laimėjimais”pasaulyje ir ES

  18. Romas:

    Apie kuriuos “tikrus profesionalus ir asmenybes” viltingai kalba “Prašalietis”? Ar apie esančius dabartinėje valdžioje, ar apie kitus? Gal galima pavardinti, nors vieną, kitą?

  19. Romas:

    Niekaip nesulaukiu pavardijimo, kas gi tie “tikrieji” specialistai ir asmenybės. Kad taip prieš keletą metų, turbūt būtų pavardinta. Kad ir liberalų lyderis Masiulis – toks padorus, daugelio gerbiamas, patikimas. Bet po tos afioros su MG …

    Žmonės ne angelai… Žmonėms būtina kontrolė. Tai, kaip du kart du – keturi.

    Didžiausia problema ne asmenybėse, o politinėje SISTEMOJE. Sistemoje, kurioje valdžios žmonės yra nekontroliuojami piliečių.
    Būtina visuomenės demokratizacija. Demokratija – tai daugumos valdžia…

    Kai piliečiai, atsivertę valdžios puslapį, (pliusiukais ir minusiukais) pradės vertinti visų valdžios pareigūnų darbą, va tada ir ateis laikas tikroms permainoms.

  20. Tai, kad gal jau ta “liaudies demokratija” buvo, liaudis netgi Liaudies kontrolės komitetą turėjo. Liaudis “pliusiukus ir minusiukus” dėjo – galėjo skundus rašyti tam komitetui ir kitiems komitetams, spaudoje ir per radiją televiziją skųsti, tačiau kas iš to – varnas varnui akies nekirto… Dabar yra nuomonių apklausa, rodanti, kad Seimu, partijomis pasitiki keli procentai, tačiau jos valdo, vėl dalyvauja rinkimuose ir vėl lieka valdžioje. Ką daryti – partijoms, kuriomis pasitikima mažiau negu pusė rinkėjų neleisti dalyvauti rinkimuose, Seimui, kuriuo pasitikima mažiau negu pusė rinkėjų, po pusmečio ar metų atsistatydinti. Tai būtų rinkimai ant rinkimų – jovalas. Arba valdžios asmenų reitingai – jų vertinimo ‚pliusukais ir minusiukais‘ procentai žinomi. Tai ar tokiu atveju galima sakyti, kad formaliai nėra to daugumos valdymo, kuris pagal patį būtent yra demokratija… Taigi utopija, kad ,pliusiukai minusiukai‘ gali ką nors pakeisti, juolab, kad gyvenimas ne vaikų darželis – kiek žmonių juos dėtų…

  21. Romas:

    Nesupratote.
    Jokių komitetų. Kalbu apie tiesioginę demokratiją. Blogai dirbantis valdžios pareigūnas, surinkęs daugiau nei 50 procentų minusiukų, praranda piliečių pasitikėjimą ir eliminuojamas automatiškai. Jo asmens kortelė nebeatidaro kabineto durų…

    Gal tokia daugumos valdžia sukeltų anarchiją? Nemanau. Argi kauniečiai išbalsuotų dabartinį savo merą?

  22. Tiesioginė demokratija yra tokia pat utopija, kaip ir komunizmas. Yra darbo pasidalinimas,tarnavimo, darbo, turtiniai ir kt. santykiai, nuo jų nekur nepabėgsi ir valstybės valdyme. Lagerinis gyvenimas su “automatiškais valdžių atėmimais” laisvų asmenų visuomenėje neįmanomas. Be teisingumo vykdymo proceso neapsieina net ir laukinių žvėrių pasaulyje, kreipiamasi į liūtą, kad ginčą spręstų…

    Dėl Kauno mero tai derėtų palaukti galo… – finansinio audito. Iš kur staigiai miestui pinigai ėmėsi – pasipylė, kaip iš gausybės rago… Jau pačiame “Vieningo Kauno” principe slypi veikimo prieš kitą valstybės dalį principas. Ar ne tokio paties principo pagrindu jau veikė ir veikia Lenkų rinkimų akcija…

  23. Romas:

    Utopija yra ką nors jums įrodyti (sprendžiant iš pseudonimo). Prieštaravimas – jūsų prigimtis. Todėl aš nesivarginsiu. Kiekvienas liekame prie savo…

  24. Romas:

    Kita vertus pateikti argumentus yra prasmės, nes juos gali perskaityti ir kiti.

    Sakyti, kad tiesioginė demokratija – utopija per anksti. Nes tokio atvejo dabartiniame pasaulyje nėra. Nepabandęs, nežinosi. Toks teiginys – tik spėlionė.

    Tuo tarpu kokius vaisius duoda taip vadinama “atstovaujama demokratija” jau spėjome ne tik pamatyti, bet ir paragauti…
    Šiuo atveju demokratija pradingsta iškart po rinkimų, lieka tik atstovai…Kaip jie “atstovauja”, visi puikiai žinom.

    Nei kiek ne geriau “atstovaujama” ir kitose šalyse, kad ir visoje Europoje. Kieno interesus “atstovavo” Merkel, nutarusi priimti pabėgėlius? Tai, kas dabar tenai darosi, dar tik gėlytės…

  25. O kas sako, kad atstovaujamoji demokratija dar galima. Esant šiuolaikinėms komunikacinėms galimybėms, akivaizdu, kad ji yra atgyvenusi.

    Žmogus pats turi rengtis valdyti valstybę. O pasirengęs viešai pareikšti, kad nori valdyti Lietuvą. Tuomet privalo išlaikyti attinkamą testą. Jį išlaikęs apie tris metus turi rodytis viešumoje ką ir kiek yra išmanantis, koks yra žmogus. Per tą laiką žmonės spės jį pažinti, kaip norintį ir gebantį valdyti šalį. Po 3 metų gauna teisę kelti save į valdžią Seimo, savivaldybės ar Prezidento rinkimuose. Tokia būtų šalies valdžios atsiradimo pradžia. Taip būtų atsisakyta atstovavimo principo šalies valdyme, liktų tik labai konkrečiai apibrėžta valdžios asmens politinė ir turtinė atsakomybė.

  26. Romas:

    Ir kaip jam (pačiam) pavyks šitaip pasirengti? Ar reikės tokius (pasirengusius valdžiai) žmones kontroliuoti? Gal jie patys ir pasi kontroliuos?

  27. Tam, kas nesugeba savęs parengti tinkamu valstybei valdyti, jos struktūrose negali būti vietos. Tai pirmasis atrankos į kokybiškesnę valdžią etapas. Iš principo valdžias kontriliuoti be abejonės reikės, demokratinis valdžių atskyrimo, kiti demokratiniai principai išliks. Žodžiu, pirmiausiai yra būtina įgyvendinti patekimo į valdžią naujus principus, juos gal ne visu griežtumu derėtų imti taikyti jau 2020 m. Seimo rinkimuose, tačiau gali būti, kad šis Seimas rinkimų tvarkos nekeis, tad reikalinga rengtis išsirinkti geresnį Seimą ir pagal dabartinę tvarką. Tai galima būtų įvykdyti, sąjūdišku – 80 procentiniu dalyvavimu rinkimuose ir turint už ką balsuoti, t.y. žinant reformas palaikyti nusiteikusius žmones bei išmanančius, kaip tai būtų daroma.

  28. Romas:

    Tad kokia ta pagrindinė priežastis, dėl kurios šiandiena turime tiek problemų (soc. atskirtis, emigracija ir t.t.)?
    Ne tuos išrenkam?
    Nepasirengę?
    Ką jūs pakeistumėt, jei būtų jūsų valia?

    Iš to, ką pasakėte trūksta aiškumo. Tiesioginę demokratiją (mano pasiūlytą) atmetėt, kaip utopiją. Dabartinę “atstovaujamą demokratiją” – kaip atgyveną. Bet demokratijos principus pripažįstat…
    Tai kas jums demokratija? Kokie tie (tinkami) principai?

  29. Visų tų problemų, visos tos padėties, kurioje esame atsidūrę, būnant demokratine valstybe, pagrindine priežastimi matyčiau valdžia būti nepasirengusių, visiškai tam netinkančių asmenų atsiradimą aukščiausiose valdžios postuose ir tokių asmenų duoto tono, elgesio įsigalėjimas valstybės ir tautos gyvenime per tą 30 metų. Tokių asmenų atsiradimą, žinoma, sąlygojo dainuojamasis revoliucijos pobūdis ir ‚dainuojančių‘ asmenų asmenybiniai būdo ypatumai, kitos tokio tipo asmenų būdo ypatybės – pavydas, bet kokia kaina būti pirmam visur, būti turtingesniam už kitus, kita. Žodžiu, naturalu, kad po totalitarizmo žlugimo pirmoje vietoje tapo rūpinimasis savimi. Žinoma, tokias žmonių būdo savybes didžia dalimi sąlygojo ikitolinis sovietinis gyvenimas, kuriame demokratinei visuomenei būtino bendruomeniškomo nebuvo. Tačiau tam pateisinimo negalėtų būti – asmenybėmis esantiems valdžioje derėjo tinkamai susivokti pasikeitimuose.

    Jau sakiau, kad turi atsirasti galimybė asmenų, pačių pasirengusių valdyti valstybę, rinkimui į valstybės valdžią. Partijos kaip atgyvenusios ir neatlaikiusios “pasirengusiųjų” politinės konkurencijos struktūros sunyktų. Žodžiu, atitinkamai keistini Rinkimų ir politinių organizacijų įstatymai. Šiuo atveju demokratinis rinkimų pobūdis liktų išlaikytas. Vienmandatiniai rinkimai nėra ne demokratija.

    Žinoma, atitinkamai būtų keistinas ir merų, pačių savivaldybių rinkimas bei jų valdymasis.

    Toliau laikantis valdžių atskyrimo principo yra iš esmės struktūriškai keistinas teisingumo vykdymas, t.y. teismų ir teisėsaugos sistema, kuri laikytina, kad šiuo metu yra viena iš valstybės valdžių (pagal Konstituciją – teismas) be vieno šulo. Tai būtų teisingumą plačiąja prasme vykdančių asmenų pareigų vykdymo priežiūros ir kontrolės konstitucinio rango institucija, kurios vadovas (vadovai) būtų renkami visuotinu balsavimu. Šie pakeitimai taip pat būtų atlikti išlaikant demokratinius valstybės valdžių funkcionavimo, t.y. jų atskyrimo principus.

    Man demokratija yra tas pats, kas pasaulyje apskritai yra laikoma ja.

  30. Romas:

    Turit talentą – daug kalbėti, su entuziazmu, įtaigiai ir – nieko nepasakyti. Anais laikais galėjote puikiai dirbti politinį darbą.
    Aš jūsų paklausiau: “Tai kas jums demokratija”?
    Jūs man atsakote: ” Man demokratija yra tas pats, kas pasaulyje apskritai yra laikoma”

    Tokia pat migla visais klausimais…Kodėl? Specialiai? Vedžiojate mane “už nosies”? Turbūt – ne. Koks suvokimas (miglotas) – toks ir aiškinimas…
    Nieko aiškesnio aš iš jūsų neištrauksiu…

    Demokratija gimė Atėnuose, antikinėje Graikijoje. Į paprasčiausią puodynę buvo metami balti ir juodi akmenukai. Vienas žmogus – vienas akmenukas. Arba juodas, arba baltas. Prieš tai (savaime suprantama) sutarus, ką simbolizuos balta ir ką juoda spalvos. Kurių daugiau – tie ir laimėjo. Taip buvo sprendžiami visi svarbiausi klausimai – MAŽUMA PAKLŪSTA DAUGUMAI – tai ir yra pagrindinis demokratijos principas.

    Mūsų laikais šis principas naudojamas tiktai valdžios rinkimuose. Po jų visus klausimus, ne tiktai kasdienius ir skubius, bet ir SVARBIAUSIUS spręs šita išrinktoji mažuma. O dauguma (piliečiai)?
    Jie nieko nespręs. Jų net nebus atsiklausta…

    Todėl visiškai dėsninga, kad turime rekordinę socialinę atskirtį, tokią pat emigraciją, pamintą teisingumą ir kitas bėdas.

    Ir tai yra demokratija???

  31. Demokratijos principas, kad ‘mažuma paklūsta daugumai’, yra bendrojo pobūdžio principas. Demokratiškai organizuotose rinkimuose jis įgyvendinamas tuo, kad į valdžią yra išrenkamas daugiausiai balsų gavęs kandidatas. Jis yra demokratiškai išrinktas visos Tautos atstovais. Toliau Konstitucijoje (4 str.), beje, priimtoje taip pat visos Tautos, pasakyta, kad aukščiausiąją suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Jos 5 str. nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Kiekvienos iš šių valdžių galias taip pat nustato Konstitucija. Referendumu, t.y. piliečiams suverenias galias vykdant tiesiogiai, yra sprendžiami tik svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai (9 str.). Esant tokioms konstitucinėms nuostatoms, teisiškai akivaizdu, kad valstybės valdymo sprendimų priėmimuose dalyvauja visa tauta per šiuos jos pagal demokratijos principą – ‘mažuma paklūsta daugumai’ išrinktus atstovus. Atskiros valdžios savo ruožtu jų galioje esančius valstybės valdymo klausimus taip pat sprendžia balsų dauguma. Tai va taip atrodo “išvyniojus” tą atstovaujamąją demokratiją, jos esmė piliečių dalyvavimas valstybės valdyme per išrinktus atstovus.Taigi Tautos balsą turinčius išrinktuosius vadinti „mažuma“ nėra logikos.

    Kadangi atstovavimo principo pagrindu jau 30 metų organizuojami rinkimai deramos kokybės valstybės valdžios asmenų išrinkimo dėl įvykusių įvairių objektyvaus pobūdžio pakitimų visuomenės gyvenime ir gyvavime neužtikrina, todėl šio principo politikoje atsisakytina kaip tokio. Kuo jis keistinas, išlaikant rinkimų demokratiškumą, jau dėsčiau.

    Suprantama, kad dėl tų bėdų kaltė tenka ne demokratijai kaip tokiai, o valdžios, politinių partijų vadovaujantiems asmenims 30 metų naudojusiesiems deramai nefunkcionuojančia demokratija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *