K. Stoškus. Kodėl Lietuvai taip parūpo prezidentas? (5)

Prezidentūra | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Prezidentūra | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Neblogas ženklas. Iki Lietuvos prezidento rinkimų dar toloka. Bet nepaliaujamai kartojamos visuomenės apklausos, politinių apžvalgininkų spėliojimai, tautiečių prognozės, pirmųjų kandidatų tezės ir būrimai iš kavos tirščių jau kaitina atmosferą: kas pakeis Dalią Grybauskaitę. Iš pirmo žvilgsnio tai neblogas ženklas – pilietinė visuomenė bręsta. Jai ima rūpėti valstybės politinės perspektyvos. Bet vien tuo aiškinti šį aktyvumą būtų neteisinga. Yra ir kita, daug rimtesnė priežastis – visuomenė nepatenkinta esama padėtimi. Ji laukia daug svarbesnių permainų.  Moralinė ir politinė būklė yra nepakenčiama. Kodėl? Jokia paslaptis, kad visuomenė  apimta nežinios, nepasitikėjimo, įtampos, didžiulio nerimo ir netikrumo jausmo.

Depresija. Ši būsena nėra vien pavojingai plintančios depresijos padarinys. Ir pati depresija nėra kokia įgimta patologija, o pernelyg didelės įtampos reikalaujančio gyvenimo padarinys. Kitaip sakant, ji yra tos pačios depresyvios situacijos, t.y. nežinios, nepasitikėjimo, įtampos, didžiulio nerimo ir netikrumo jausmo padarinys. Ši situacija vienus priverčia emigruoti, kitus – klimpti į alkoholizmą, narkomaniją ir daugelį kitų priklausomybių, trečius – žudytis, ketvirtus – plėšikauti, penktus – mirti nuo širdies ir kraujagyslių susirgimų. Kas bent kiek nuosekliau  mąsto, lengvai atsakys ir į tą klausimą, kas sukuria tą depresyvią situaciją?  Ypač dabar, kai padoresni Seimo politikai atidengė vieną kitą šaknį tų nepatikimų, nesąžiningų, suktų, savanaudiškų, korumpuotų sprendimų, kurie rezgami valdžios viršūnėse, suaugusiose su verslo grupuotėmis ir „niekada neklystančia“ oficialiąja žiniasklaida.

Mafija. Dažniausiai tokie korupcinių galių suokalbiai siejami su autoritarinėmis sistemomis, egzistuojančiomis už demokratinių šalių ribų. Bet tie žmonės, matyt, užmiršo, kad mafija gimė Italijoje, o paskui lengvai persikėlė į JAV, kurios daugeliui iš mūsų tikrosios demokratijos pavyzdys. Tiesa, amerikiečiai su ja lyg ir susidorojo. Bet kas žino, ar stebėtinai adaptyvi mafija ten nebus įgijusi legalesnių formų. Bet palikime tuos klausimus patiems amerikiečiams, jie geriau nusimano apie savo vidaus reikalus. Mums šis dalykas parūpo tik dėl to,  kad būtų lengviau suprantama, jog mafija greičiausiai plinta ten, kur įsiviešpatauja klaninė sistema, ne tik gimininga uždaroms nusikaltėlių gaujoms, bet ir su jomis lengvai suauganti.

Iki šiol iš politikų bene tik Prezidentė buvo prasitarusi apie oligarchus. Lyg tai būtų aliuzija į antikinę Graikiją, kur oligarchija (ὀλιγαρχία) reiškė  turtingųjų žmonių valdymą, priešingą Atėnų demokratijai. Mafija yra kas kita. Ne tik turtingųjų, bet ir bendrų nusikaltimų vienijama žmonių grupė. Tai ledkalnis, kurio viešumoje turtingi ir stebėtinai įtakingi žmonės, bičiuliškai bendrauja su aukščiausio statuso politikais ir įtakingiausia žiniasklaida, o po vandeniu – vyksta nusikalstami  sandoriai, užtikrinantys valdžios kontrolę. Mafija, sutelkdama žmones nusikalstamai veiklai, dažnai užmezga ryšius su visiškai uždaromis, kitaip sakant, tik po vandeniu veikiančiomis gaujomis, naudojasi jų paslaugomis, o neretai ir jas kontroliuoja.                                                   

Išviešinimas. Pirmiausia, privalome padėkoti tai sąžiningiausių politikų grupelei, kuri, išryškindama kai kuriuos lietuviškos mafijos tinklo fragmentus, ne tik pareikalavo suaktyvinti prokuratūros darbą, bet ir pirmąsyk parodė, kokioje politinėje sistemoje mums tenka gyventi. Į tą tinklą, kaip žinia, yra įsipainiojusių nemaža valdžios žmonių ir žiniasklaidos bosų. Anksčiau paprasti žmonės dar galėjo manyti, kad visuomenės daugumai kenksmingi įstatymai atsiranda atsitiktinai ar dėl klaidingo politikų mąstymo. Dabar šydas nukrito: diskredituota pati įstatymų priėmimo sistema ir jos įvestoji tvarka. Gaila, kad nei Seimo vadovybė, nei pati daugiausia vilčių žadinusi Valstiečių ir žaliųjų frakcija dar to nepajėgia įsisąmoninti. Nekalbant jau apie tai, kad ji visai užmiršo net pačius svarbiausius savo pažadus (pvz., stabdyti emigraciją, kultūros politiką padaryti valdžios prioritetu ir pan.).

Bet juk tai ne viskas. Ką turi galvoti liberalūs žmonės, kai pagrindiniai liberalų sąjūdžio partijos lyderiai atsiduria kaltinamųjų suole. Kokias akis reikia turėti toms politinėms „žvaigždėms“, valdžiusiems ne vieną ministeriją, kad po tokių faktų išviešinimo vėl visi Lietuvos akivaizdoje pieštų juokingai fantastiškus savo skaistumo scenarijus.  Stebina ir  žiniasklaida, kuri taip uolia stengiasi išbalinti savo bendraminčius, kad kiltų abejonė, kaip jie, nutverti už rankos nusikaltimo vietoje, iš viso galėjo atsidurti kaltinamųjų suole.  

Kur dingo gėda? Kaip turime jaustis mes, visi Lietuvos žmonės, kai pati sąžiningiausia ir sunkiausias sovietmečio represijas praėjusi  sesuo Nijolė Sadūnaitė laisvės premijos įteikimo proga Seime viešai paprašė pasakyti, ar dar gyva kelių šimtų policininkų iš senelių ir tetos namų Garliavoje išgabenta anūkė Deimantė. Šio drovaus, bet principinio sąžinės patikrinimo egzamino neišlaikė nė vienas iš trijų pačių aukščiausių Lietuvos pareigūnų:  nei D. Grybauskaitė, nei S. Skvernelis, nei V. Pranckietis. Visi jie „nežinojo“, o Premjeras net apkaltino Nijolę Sadūnaitę melu. Viešpatie, kaip tas melas galėjo būti surastas prašyme pasakyti, ar vaikas yra gyvas  ?  To atsakymo nei tada,  kai buvo pareigūnai užklupti staiga, nei vėliau Nijolė Sadūnaitė nesulaukė.

Prie tų įvykių prisijungė net ir serija šiurkščių nusižengimų, kuriuos su tiesioginiais jų vykdytojais išviešino sąjūdininkų grupė, bet kurie iki šiol nėra sulaukę deramo teisinio įvertinimo. Apie kultūros ir švietimo politikos pavertimą kontrkultūrinėmis akcijomis, standartinį Europos lėšų „įsisavinimą“, LEO LT aferą ir kitus jai giminingus projektus nė nekalbėsime.  Jie aptarti skersai išilgai. Visa tai ne tik kelia baimę, didina nepasitikėjimą savo valstybe, bet ir nesuteikia galimybės numatyti ateities. Visuomenė nežino, kas bus rytoj. Ir kiek gali tęstis tokie eksperimentai su gyvais žmonėmis?  Ir kaip tie žmonės gali išlipti iš depresinės situacijos? Paradoksalu, bet viršūnių susvetimėjimas pranoksta visus nuogąstavimus. Lyg kraštą valdytų kokie kolonizatoriai ir dar labai nesuprantantys, kam jie patys gyvena.                 

Tiesos proveržis. Nesvarbu, kad žmonės šiandien apraizgyti komunikacinių tinklų, kad vieni visur keliauja apsiginklavę išmaniaisiais telefonais, kiti valandų valandas praleidžia prie televizorių monitorių, treti vis sėdi prie televizorių ekrano arba važinėja tik su įjungtais radijo imtuvais. Ten yra visko, tik ne to, ko šiandien labiausiai reikia. Kas supranta  svarbiausius dalykus,  gniuždančius valstybę, tas neprieina prie plačiai atverto lango, o kas sėdi prie to lango, tauškia niekus ir visais būdais gina, kad šie dalykai neprasibrautų pro langą. Seimo rūmai buvo ta vieta, kurios nepavyko uždaryti  taip, kad nebūtų išgirstas laisvės premijos laureatės N. Sadūnaitės prašymas. Nors jos prašymo neišgirdo valdžios viršūnės, bet jį išgirdo Lietuva. Kita proga buvo Sąjūdžio 30-metis. Čia antrąkart iš Seimo pasigirdo oficialiai nutylima tiesa apie moralinę ir politinę Lietuvos būklę. Vienu balsu prabilo Arvydas Juozaitis, Vytautas Vyšniauskas, Vytautas Radžvilas, Irena Vasinauskaitė. Jie tiesiai dūrė pirštais į tuos šalies defektus, kurie pagimdė pradžioje mūsų minėtą depresyvią situaciją Lietuvoje. Buvo išryškintas pavojingas šiandieninis Tėvynės tuštėjimo metas, vykstantis kartu su valdžios atitrūkimu nuo visuomenės, jos arogancija, savivale, sąžinės praradimu, pakrikusia politine ir kultūrine valstybės būkle. Jie sutartinai skelbė, kad  atėjo laikas naujam sąjūdžiui, kuris pasipriešintų prieš tautą ir valstybę nukreiptai ir pilietinį gyvenimą demoralizuojančiai kosmopolitinei politikai.

Gelbėtojai. Sisteminės partijos ir jas aptarnaujanti oficialioji žiniasklaida gėdina pilietinę visuomenę, kad ji laukia ir nesulaukia savo gelbėtojų. Ir tai tiesa. Žinoma, tai sakydami jie nori pasityčioti. Bet jie pasako skaudžią tiesą, diskredituojančią pačias sistemines partijas. Kai negali atsikratyti prie valdžios suolų prilipusios valdžios, tenka laukti, kada ateis padoresni, teisingesni ir protingesni žmonės. Panaši padėtis buvo Ukrainoje, Armėnijoje. O Turkijoje ir Rusijoje išliko iki šiol. Dabar žmonės žino, kad ginkluotos revoliucijos pragaištingos. Tai ką jie turi daryti, kai visuomenė įvaryta į depresinę būseną, apie kurią sisteminės partijos su jas aptarnaujančia oficialiąja žiniasklaida nieko nenori žinoti? Ir kaip tik dėl to, kad apie ją nieko nenorima žinoti, pačios aktualiausios mintys ir svarbiausios permainos yra blokuojamos.

Ir čia nieko nauja. Taip buvo Kinijos ir Romos imperijose, taip ir sovietiniais laikais, kai visą lauką buvo laukiama protingesnio ir doresnio generalinio sekretoriaus. Žmonės, pasirinkę gyvenimą savo Tėvynėje, įpranta kentėti, bet tai brangiai kainuoja ir jiems, ir visai valstybei. O kuo labiau kenčia, tuo labiau savivaliauja įsitvirtinusi klaninė mafijinė sistema. Žinoma, jie galėtų jungtis į profsąjungas, asociacijas, judėjimus. Bet nepasitikima ir jais. Tam reikėtų patikimų lyderių.  O jie nesimėto po kojomis. Ir neužsakomi kaip prekės su pageidaujamomis savybėmis.  Jie švysteli kaip meteorai. Jau susiklostė tokia tvarka, kad daugiausia vilčių šiandien siejama su prezidentu. Daug kas šiandien laukia naujo ir visai kitokio Prezidento. Kadangi esame save įvarę į moralinę, emigracinę ir demografinę krizę,  kažkam  teks imtis šio nedėkingo gelbėjimosi vaidmens.

Dirigentas. Kaip žinia, visose demokratinėse respublikose Prezidentas yra valstybės vadovas. Bet yra be galo didelė įvairovė tų vadovavimo būdų, priklausančių  tiek nuo konstitucijos, tiek ir nuo asmens charakterio savybių. Viename tos įvairovės poliuje yra prezidentinis vadovavimas, kuris gresia peraugti į autoritarinį valdymą, o kitame – iš esmės tik valstybinių ceremonialų vadovas. Lietuvos Konstitucijos autoriai suprato, kad pirmojo tipo prezidentas būtų perdaug pavojingas,  o antrojo – nereikalingas. Todėl jie mėgino surasti tam tikrą vidurkį tarp šių dviejų polių. Jie nustatė 24 funkcijas, suteikiančias prezidentui nemažas galias, kurias toli gražu ne visi prezidentai deramai išnaudojo.

Prezidentas yra didelio orkestro vadovas, kontroliuojantis, kaip dera tarpusavyje visų trijų valdžių (teismų, vyriausybės ir Seimo) bendras darbas.  Šia prasme jis prižiūri visos valstybinės mašinos veikimą. Tokiam dirigavimui reikalingas gana plataus akiračio žmogus. Atrodo, kad tokių prezidentų kol kas  dar lyg ir nesame sulaukę. Tiesą sakant, apie tokio akiračio žmogaus parinkimą iki šiol dar net ir diskutuoti nemokame. O tokios diskusijos net siauresnio akiračio žmogų paskatintų ieškoti būdų, kaip tokį akiratį būtų galima praplėsti.

Prezidentai. Lietuva kol kas išmoko tik rinkimų ceremonijas. O jos čia kol kas pritaikytos toli gražu ne tinkamiausiems žmonėms išrinkti, bet tik postams tarpusavyje pasidalinti. Niekur nematyti, kad būtų rūpinamasi, kaip pareigūnų funkcijas  atitinka trys patys svarbiausi (baziniai) reikalavimai: padorumas, gabumai ir įgyta  patirtis. Rodos, tyčia renkama, kad jie tiktų viskam. Bet kadangi tokių žmonių pasaulyje nebūna, jie paprastai niekam netinka. Jeigu valdžia tikrai norėtų dirbti visuomenės labui ir valstybės stiprinimui, be šių savybių jų darbas neturėtų jokios prasmės. O jeigu pareigos užimamos be šių reikalavimų, pareigūnams valdžia virsta tik vienu iš pragyvenimo būdų, taigi ir vienu iš prasčiausių UAB‘ų. Iki šiol prezidentų išrinkimui visai užteko geros retorikos, kuri sukeldavo žmonėms permainų viltis. Bet jie vargiai galėjo patenkinti žmonių lūkesčius. V

ienas iš jų buvo gana inteligentiškas, bet to neužteko, kad susigaudytų, kas čia vyksta Lietuvoje. Kitam terūpėjo vien ūkio reikalai. Trečias mėgino ginti teisybę, bet per daug susisaistė personaliniais įsipareigojimais su abejotinos reputacijos žmonėmis. Ketvirtas ypatingai išsiskyrė energinga integracine užsienio politika, bet buvo pernelyg susisaistęs su viena partija ir nedaug tegalvojo apie Lietyvos ateitį. Žinoma, idealių žmonių nebūna, o juo labiau visiems tinkamų. Prezidentai nėra išimtis. Bet tenka pripažinti, kad platesnio akiračio stigo visiems, todėl nebuvo parodyta deramų pastangų valstybės destrukciniams procesams sustabdyti. Surasti tokį žmogų – nėra lengvas uždavinys.

Kandidatai. Problemos prasideda jau su pasirengimu rinkimams. Kaip žinoma, atkakliausiai į valdžios viršūnes skverbiasi žmonės, turintys daug ambicijų, tik be pakankamų amunicijų. Paprastai visada jie būna „auksaburniai“. Jų bėda ne tiek ta, kad daug šneka, bet kad kiekvienas iš jų – pasaulio centras. O ši liga šiandien, atrodo, nepagydoma. Nes pernelyg rimtai žiūrima į autoreklamą. Ir kandidatai jos nevengia: aš žinau, aš galiu, aš padarysiu,  aš…aš…aš. Taip sakomos priešrinkiminės kalbos, taip rašomos programos. Keista, kad jomis dar tikima. Ir dar jie gali suburti publiką, net įtaigoti. Negi Lietuvoje jau taip išseko sveikas protas, kad net nebeliko kam  priminti to blaivinančio antikos juristų perspėjimo: tu negali būti teisėjas savo byloje. Net sovietmečiu žmonės žinojo N. Gogolio Chlestakovą, o kai jis pasirodydavo scenoje, kikendavo ne tik į kumštį. 

O šiandien chlestakoviškumas vėl tapo panašia norma kaip ir carinėje Rusijoje. Jeigu tikima pagyrūnais ir jų autokomplimentais, į politiką lengvai prasibrauna visai atsitiktiniai žmonės, be atsakomybės, be kompetencijos, be padorumo ir be  užsiangažavimo savo valstybės ir tautos likimui.  O po tokių žmonių valdymo – tragiškas nusivylimas. Pasirinkimas būtų oresnis, garbingesnis ir patikimesnis, jeigu į kandidatus lengviau patektų ne tie žmonės, kurie veržiasi į valdžią, o tie, kurie tokiai veiklai labiausiai tiktų.  O tinkamumą atskleistų asmenų grupės, įvairiomis aplinkybėmis ir daug metų stebėjusios jų elgesį bei turinčios pakankamai duomenų, kuriais jie galėtų pasidalinti su visuomene, viešai kviesdamos juos kandidatuoti.

Nusivylimas. Kai  žmonės nusivilia politikais, opozicija su politiniais apžvalgininkais  šaiposi: „ką išsirinkote – tą ir turite“. Kartais dar pridedama: rinkėjai tamsūs, jie kandidatus renkasi ne pagal programas, o pagal jų išvaizdą, pasirodymus televizijos ekranuose. Bet ką reiškia ši klišė „jūs išsirinkote“?  Negi jie tikrai renkasi? Net tada, kai jiems atrodo, kad renkasi. Apdairesni rinkėjai į tokias pašaipas galėtų oriai atsakyti: „kaip jūs mums juos pristatėte, taip ir išrinkome“. O tai reiškia, kad rinkėjai paprastai nesulaukia deramo pristatymo, iš kurio būtų įmanoma  sąmoningai pasirinkti. Jie galėtų tai padaryti tik tada, jeigu su savo kandidatais artimai bendrautų. Bet juk taip retai tepasitaiko. Paprastai jie būna priversti rinktis iš tų duomenų, kuriuos jiems parenka  pati žiniasklaida.  Ir kaip juos parenka. Rinkėjai dažniausiai yra priversti remtis ne tuo, kuo tikrai serga pilietinė visuomenė, kas svarbiausia žmonėms, pačiai valstybei ir jos likimui, o tuo, kas rūpi pačioms partijoms ir žiniasklaidai.  

Politiniai žaidimai. Rinkimų rezultatai labai daug priklauso nuo to, kaip kandidatai yra pristatomi rinkėjams. O pristatymas – nuo kaštų. Kaštai, suprantama, nuo rėmėjų. Jau čia susiklosto mafijinių struktūrų pradmenys, kuriuos nesunku atpažinti iš to, kodėl  oficialioji Lietuvos žiniasklaida paprastai neužtikrina visiems kandidatams vienodų sąlygų diskutuoti: a) ne visiems ji yra vienodai prieinama; b) dažnai ji neslepia savo  šališkumo, todėl kandidatai gauna ne vienodai aštrius ir pagarbius klausimus; c) dar iki diskusijų pradžios vieni asmenys išreklamuojami, kad kiti atsidurtų menkai žinomų žmonių padėtyje.  Tokie spektakliai visiems gerai žinomi.

Bet yra ir kitos priežastys, trukdančios rinkėjų sąmoningam pasirinkimui. Jos susijusios su nepakankamu oficialiosios žiniasklaidos atsakingumu, pilietiškumu ir profesionalumu. Šie trūkumai atpažįstami iš to, kad  debatų organizatorius tenkina politikų ir politologų jiems primestos temos ir mąstymo schemos, gana lėkšta jų reklama, smulkmeniški partijų tarpusavio nesutarimai, nepajėgumas parodyti proceso iš šalies ir išplėsti politinį akiratį už politinių batalijų ribų ir pan. Jų nedomina, kokia iš tikrųjų yra visuomenės dvasinė būklė, kokios iš jos kyla ideologinės alternatyvos ir kokias kandidatų savybes reikėtų išryškinti, kad ji pati galėtų apsispręsti, kokie kandidatai esamu metu labiausiai reikalingi jai ir pageidaujamoms valstybės permainoms.               . 

Per laisvę – į susinaikinimą. Visais laikais pagrindinę valstybės galią sudarė jos gyventojai. Lietuva stojo į Europos sąjungą, kad užtikrintų savo saugumą ir išgyvenimo galimybes. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ši Sąjunga  sustiprino jos išorinį saugumą, bet sugniuždė vidines išgyvenimo galimybes: sunyko patriotizmas, identifikacija su savo tauta, pasitikėjimas savo valstybe, išnyko trečdalis tautos, prasidėjo pati didžiausia demografinė krizė per visą šimtmetį.  Bet toli gražu nėra visai taip. Juk su tokio masto demografine krize susidūrė tik viena Lietuva. Ji tapo netinkama žmonių gyvenimui šalimi ne tiek dėl Europos sąjungos, kiek dėl primityvaus laisvės supratimo bei aklo  valdžios ir oficialiosios žiniasklaidos  pasitikėjimo šia sąjunga. Atseit sąjungos galvos geriau žino, ko reikia mūsų kraštui. Mums pakanka tik taikyti kojas į jų paliekamas pėdas.

Iš šios sąmonės išaugo ir Lietuvos menkumą mėginanti kompensuoti didybės poza, vadinama  globaliąja Lietuva. Ji įdiegė apgaulingą utopiją, kad tauta ir tėvynė yra vakarykštė diena, o šiandien tu pasaulio pilietis. Ja buvo grindžiama visą ketvirtį amžiaus vykdyta emigracijos propaganda. O realybėje tai nieko kito negalėjo reikšti kaip tik tautos ėjimą per migracijos laisvę – į ištirpimą žemės rutulyje ir susinaikinimą.  Koks tragiškas pasitraukimas nuo to, ko siekė sąjūdis,  ir nuo to, dėl ko stota į Europos sąjungą, ir nuo šios dienos, į kurį taiko naujasis prabudimas.                                              

Tautinė identifikacija.  Dėl to ieškoma vairininko, kuris ne tik būtų nesusijęs su šia mąstymo destrukcija, bet ir pajėgus suprasti, kad be identifikacijos su savo tauta neturi jokios prasmės nei identifikacija su Europa, nei su visa žmonija. Tik ji gali sugrąžinti žmogų prie atsakomybės už savo gimtąjį kraštą (jos gamtą, resursus, įvairovę, tinkamumą gyventi), kultūrą (kalbą, raštą, meną, mokslą, papročius, gyvenimo būdą), savo istoriją ir pan. Identifikacija – tai prisipažinimas, kokiam svarbiam žmonių ratui tu save priskiri, už ką tu manai esąs atsakingas ir kokias pareigas tu esi pasirengęs tam ratui atlikti. Tai ne tik pati aukščiausia mūsų pareiga, bet ir vienintelė mūsų buvimo galimybė bei savo būties įprasminimo būdas. Jeigu prarasime tautinę identifikaciją, neliks ir tautos. Jos išlikimu daugiau nėra kam pasirūpinti be mūsų pačių.

Nei Europai, nei žmonijai niekada nebus taip svarbi mūsų identifikacija kaip mums patiems. Pusės mlrd. Europa ir beveik 8 mlrd. pasaulis lengvai išsivers ir be mūsų įsipareigojimų. Kam šiandien rūpi kažkokie sėliai, deltuviai, galindai ar skalviai. Niekas neprisimins ir kad mes kažkada buvome. Tačiau savo tautos išlikimu galime pasirūpinti tik mes patys.

„Respublikos prezidentas yra valstybės vadovas“.  Šiandien jis privalo imtis valstybės vairo, kad atsakytų į sunkų demografinės, moralinės ir teisingumo krizės iššūkį. Sutelkdamas pilietinę visuomenę tai krizei įveikti,  jis gali išvesti Lietuvą iš klampaus nevilties ir depresyvumo (nežinios, nepasitikėjimo, įtampos, nerimo ir netikrumo) liūno. Prezidentas privalo duoti impulsą, panašų į elektros šoką. O iš jo turi kilti stiprus imperatyvas: mes tampame tauta, kuri supranta savo kritinę padėtį kaip istorinį iššūkį ir metame visas jėgas savo išlikimui.  Siekiant šio tikslo, turėtų būti pasiektas nacionalinis susitarimas ir nustatyti pagrindiniai prioritetai bei  nubrėžta valstybės judėjimo kryptis ištisam dešimtmečiui. Šio uždavinio sprendimas padėtų susidoroti ne tik su šalies depresyvumu, bet ir būtų atgaivintas tautos noras dalyvauti rinkimuose bei kituose demokratiniuose procesuose. Yra duomenų, kad pilietinė visuomenė jau didžia dalimi pasirengusi tokiam signalui ir būtinam atsakui.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

5 komentarai

  1. Žemyna:

    Svarbiausia, kad visose buvusiose „socialistinėse respublikose” kartojasi tie patys ar panašūs procesai, nebent tik jie skiriasi savo mastu. Ir yra, kas rūpinasi, kad būtent ta kryptimi rutuliotųsi viskas (tą ir Babčenkos byloje matome) – kad, matydami neišvengiamą griūtį, patys pultume į gelbėtojo glėbį.
    Viena sesė siundoma prieš mus, kad kuo nuožmiau mus spaustų, priverstų jaustis nelegalais savoje žemėje, o tada rasis reikiama masė „susipratusių sūnų paklydėlių”, nuspręsiančių grįžti atgal, pas mažiau pavojingu atrodantį „atlaidų ir mylintį tėvą”, nes iš tos pusės pusės bus pasirūpinta iki minimumo sumažintu spaudimu. Suveiks natūralus fizikos dėsnis – vienos sesės daromas didžiulis spaudimas natūraliai pakreips judėjimą mažiausio pasipriešinimo kryptimi, atgal.

  2. Romas:

    Labai daug pasakyta. Nebeaišku, kas svarbiausia. Turbūt todėl nekomentuojama, nors ir labai aktualūs dalykai.

  3. Irena:

    Man atrodo prezidentai visad rūpėdavo. Vis gi jie turi didelę įtaką įstatymų leidimui, yra pagrindinis veidas užsienio politikoje… Prezidentas yra tarsi įmonės direktorius, kuris atsakingas už visą įmonę, už darbuotojus. Visada smagu, kai vyksta plėtra, kai auga pelnas, kai darbuotojai yra laimingi. Tą pati puikiai suprantu, nes turiu savo įmonę, kurioje turiu būti kaip prezidentė. Buvo labai sunkus laikotarpis, bet ačiū terra project, kuri padėjo susidoroti su užduočių valdymu( http://www.terraproject.lt/funkcionalumas/uzduociu-valdymas.aspx ).

  4. Artimiausių dešimtmečių pagrindinis iššūkis lietuvybės išsilaikymui yra galutinai atsikratyti istoriškai prie Lietuvos prilipusios Lenkijos. Todėl labai svarbu, kad būsimasis Prezidentas nesidėtų su Lenkija, kad gyvenimą Lietuvoje kreiptų tolimo nuo Lenkijos kryptimi. Partijos šia prasme tinkamų politikų nėra išugdžiusios, nors per tuos metus jų ugdymui iš biudžeto plėšė milijonus. Tai sąlygoja, kad visas rūpestis, tinkamo kandidato į Prezidentus paieškos tenka Tautai.

  5. TEESIE TIESA:

    Tiesa-tiesiai į širdį.Atėjo laikas tiesai.Kad tik išgirstume, kad tik suprastume:atėjo žynių (dabar-vadinamų filosofais ) laikas .Kelkis , Lietuva.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *