M. Kundrotas. Jaunas? Tautiškas? Marš mokytis! (18)

Tautininkų vėliava ir trispalvė | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Jūs – jaunas? Tautiškas? Konservatyvių ar krikščioniškų pažiūrų? Marš mokytis! Baikite mokslus, susiraskite gerai apmokamą darbą, užsitikrinkite kuo aukštesnę padėtį visuomenėje. Tada galėsite pagalvoti apie politinę veiklą. Jeigu elgsitės priešingai, pradėdamas nuo politikos, didžiausia tikimybė, jog liksite be mokslo, be darbo ir politikos užribyje.

Liberalai ir kairieji turi privilegiją pradėti nuo politikos ir per ją pasiekti visko. Tautinės, konservatyvios ir krikščioniškos pažiūros šiandien yra antisisteminės. Jums ta privilegija užginta. Esate idealistas? Norite suteikti naudos savo tautai, visuomenei, valstybei? Labai gerai. Norite įgyvendinti savo idėjas? Valio. Tik vargu, ar būsite kam naudingas, net ir sau pačiam, likęs paraštėje. Vargu, ar kas priims bent vieną Jūsų idėją, kai ją skelbs žmogus be autoriteto, pasiekimų, padėties. Netgi teoriniai bendraminčiai į Jus žiūrės skeptiškai ar netgi su šleikštuliu.

Retas norės tapatintis su pralaimėtoju. Netgi tie politikai, kurie sau balsus kraunasi, unisonu verkdami su verkiančiaisiais, jau yra šio to pasiekę, bent jau tiek, kad taptų žinomi ir girdimi. O tie visuomenininkai, kuriuos dar vakar žinojo tik jų draugai ir giminaičiai, o šiandien apie juos kalba visa Lietuva, sistemos kontroliuojamos žiniasklaidos įsileidžiami tik todėl, kad vengia atviro dalyvavimo politikoje, pirmiausiai – rinkimuose. Abu atvejai patvirtina, kad savo veiklą pradėti nuo politikos – klaidinga.

Maža to. Politika kartais daro įtaką švietimui, bet daugelio Vakarų šalių pavyzdžiai, ypač – Jungtinės Amerikos Valstijos, rodo, jog dažniau būna atvirkščiai. Kraštutinis liberalizmas ir tai, kas iš dalies pagrįstai vadinama kultūriniu marksizmu, pirmiausiai įžengė į universitetus. Tik po to įkėlė koją į politiką – ir labai sėkmingai. Pirmiausiai – kova už žmonių protus, po to – kova už padėtį valstybėje. Liberalai su marksistais rado raktą. Jums belieka juo pasinaudoti.

Yra dar viena priežastis pirmiausiai baigti aukštuosius – pageidautina, pačius aukščiausius – mokslus pirmiau, nei plaukti į atvirą jūrą, tai yra – atvirą politiką. Aukštieji mokslai, netgi tada, kai dėstymui vadovauja liberalai ir marksistai, išugdo sisteminį mąstymą, išmoko debatų kultūros, apgludina aštrius kampus. Per tą laiką ateina ir gyvenimiška patirtis, ir proto branda. Jaunas žmogus, kuriame vyrauja aistringasis pradas, linkęs daryti klaidas, puola į kraštutinumus, dažnai keičia vieną radikalią poziciją kita. Neskaičiuosime lietuviškų pavyzdžių, kai vakarykštis dešinysis radikalas pasuka į radikalią kairę ar atvirkščiai. Atidesniam stebėtojui tai žinoma.

Universitete Jūs suprasite, kas iš tiesų esate ir kuo norite būti. Jei universitetas pakeis Jūsų pažiūras, jei pasiduosite propagandai ar konjunktūrai, reiškia – Jūs, kaip asmenybė, tiek ir buvote vertas. Tada Jūsų buvimas politikoje būtų tiesiog pavojingas Jums pačiam ir visai valstybei. Jūs – silpnas žmogus. Pasiduodantis įtakoms. Garbaus atminimo Nepriklausomybės akto signataras kalbėjo, kad Lietuvai, šalia sąmoningų sukčių, ypač pakenkė „baltieji durniai“.

Kitas atvejis, jei universitete išgirsite pagrįstų, objektyviai patikrinamų argumentų. Šiuo pagrindu keisti pažiūras – jokia gėda. Tai – garbė. Protingas žmogus keičiasi visą gyvenimą, tačiau tarp jo kaitos kriterijų nėra nei galios, nei mados, nei populiarumo. Jis keičia savo pažiūras todėl, kad suvokia ir gali pagrįsti, kad ankstesnės jo pažiūros buvo klaidingos, o naujai priimtos – teisingos. Tačiau tokia kaita nėra nei lengva, nei greita, nei dažna. Jau pagal tai galima spręsti, kas keičiasi konjuktūriškai, o kas – argumentuotai, kas ieško tiesos, o kas – naudos.

Po mokslo didelės reikšmės turi darbas ir padėtis visuomenėje. Žmonės vengia pasitikėti asmeniu, kuriam trūksta gebėjimų išsilaikyti pačiam, siekiant išlaikyti valstybę. Mūsų politinė sistema – tik iš paviršiaus demokratiška. Joje vyksta rinkiminės procedūros, formaliai veikia daugiapartinė sistema, tačiau tai – tik fasadas. Nesiūlytina išbandyti šios sistemos demokratiškumo savo kailiu. Paaiškės, kad antisisteminiam politiniam veikėjui užsidaro durys tiek siekiant mokslo, tiek įsidarbinant. Bus rastas šimtas vienas formalus pretekstas Jus išspirti, nors tikrąją priežastį žinosite tik Jūs ir Jūsų darbdavys ar mokslo įstaiga.

Nepasiskųsite, kad Jus bemoksliu ar bedarbiu paliko sistema. Ji tik pasijuoks. Maža to. Jus išjuoks ir teoriniai bendraminčiai, kurie pirmiau rūpinosi savimi, o tik paskiau – idėjomis, tauta ar valstybe. Liksite vienišas, apspjaudytas, be autoriteto, be padėties, be išteklių pragyvenimui.

Vis dėlto ši sistema palieka spragų. Ji dedasi išmintinga, bet iš tiesų yra kvaila. Pirmiausiai tai pasakytina apie sisteminę žiniasklaidą, nuo kurios žymia dalimi priklauso viešo veikėjo žinomumas, taigi – ir populiarumas. Sisteminė žiniasklaida minta skandalais. Jai reikia imituoti pliuralizmą. Taigi, ji mielai pateiks kiekvieną skandalingesnę personą, bet tik tada, jeigu ji – pakankamai kvaila, kad ir liktų skandalisto vaidmenyje. Kita vertus ji gali pateikti solidų, protingą, mąstantį asmenį, jei šis jai atrodo per mažai pavojingas. Pavyzdžiui – esantis už atviros politikos, kitaip tariant – rinkimų ribų. O užsitarnavus žinomumą galima pasukti ir link politikos.

Skandalistas gali prasmukti pro smulkų sisteminės žiniasklaidos tinklą ir be mokslo, ir be darbo, ir be ligtol užsitarnautos padėties visuomenėje. Bet su tokiu politiku mažai, kas norės turėti reikalų. Net patekęs į valdžios institucijas jis liks vienišas, geriausiu atveju – su marginalia tokių pačių skandalistų grupe. O po kiek laiko dings iš politikos. Amžinai.

Solidesnio politiko kelias – daug sunkesnis. Jeigu jis atstovauja antisisteminėms pažiūroms, jis pirmiausiai turi nukenksminti sistemos imunitetą. O tai reiškia – apsimesti… Nepavojingu. Suvaidinti apolitišką viešąjį intelektualą. Pareikšti savo nuomonę vienu ar kitu opiu klausimu. Sulaukti visuomenės pritarimo. O tada – pirmyn į politiką.

Prieš keletą metų patriotinėse eitynėse skambėjo šūkis: šiandien – gatvė, rytoj – Seimas. Nieko panašaus. Pirmiausiai – universitetas. Iš gatvės į Seimą patekti įmanoma, bet, kaip jau minėta, vienai kadencijai, galbūt – dviems, bet be realios valdžios. Kas kita – universitetas. Netgi likus už parlamento barjero lieka galimybė formuoti visuomenę, kuri ryt ar poryt gali pakeisti valstybę.

Taigi – knygas į rankas. Jūsų karas prasideda šiandien. Kovos laukas – aukštoji mokykla. Pergalė – Tėvynės atsikovojimas. Ginklas – smegenys. Bendražygiai – Jūsų bendramoksliai. Pirmyn.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *