N. Marcinkevičienė. Nuo kurstiniuko iki smalinių amato (1)

Etnologė Nijolė Marcinkevičienė | Asmeninė nuotr.

Etnologė Nijolė Marcinkevičienė | Asmeninė nuotr.

Netyčia aptikau kraštotyrininko Juozo Petrulio pasakojimą apie sakų, t. y. pušies, eglės dervos panaudojimo būdą: „Gruzdiečiuose – troboje, klojimuose, be balanos, žibintasi eglių bei pušų sakais, šią žibinimosi „priemonę“ neleidžiant užgęsti deginant specialiai klojimo bei kurio kito trobesio kertėj pamūrytame pečiuke, kurstiniuku vadinamu. Dargaičių k-mo (Gruzdžių valsč.) ūkininkai – senukai apie tą žibinimosi priemonę, kiek pastarieji atsimeną iš savo tėvų, papasakoja kai kurias smulkmenas. „Sakų rudenio ir žiemos reikalams – iš anksto pasistorodavo“ – pasakoja Bajela. Lažų (baudžiavos) laiku dvarai pavarydavę būrius moterų bei vaikų su terbomis į mišką rinkti sakų. Būdavę užduodama kiekvienam rinkėjui pririnkti tam tikrą kiekį sakų. Iš žaizduotų eglių bei pušų sakai būdavę grandoma paprastais šakaliukais bei gelžgaliu. Sakus rinkdavę pavasario bei vasaros mėnesiais.

Kurstinukai, kuriuose degindavo sakus, būdavę pamūryti iš molio, apie 1 metr. aukščio, ir storio – pločio – apie 80 cm. Kurstiniuko prišakis būdavęs nuožulniomios šalinėmis briaunomis. Kurstinuką kuriant, sakų teuždegama nedidelis gabalėlis, jam baigiant degti, ta pačia ugnimi uždegama naujas ir t. t. Apšvietimas būdavęs „Kaip mėnesiena“. Iš kurstiniuko smilkdavę dūmai ir klojime būdavę padūmavę. Be įtaisytų klojimuose kurstiniukų ir juose apšvietimo tikslu degintų sakų, sakus, kaip apšvietimo priemonę, daugelis naudoję ir trobos (gyvenamajame name) židinyje“. (Gimtasai kraštas, 1940 m. Nr. 3–4. P. 267–268).

Ot tai tau! Atrodė, viską žinau apie sakus ir jų panaudojimą. Mano tėvulis, o ir beveik pusė visų darbingo amžiaus mūsų kaimo vyrų buvo smaliniai, dabar sakytų – profesionalūs pušų sakų surinkėjai arba – sakintojai. Smalinio darbas sunkus. Stipriausi vyrai prie tokio darbo pavargdavo metus kitus ir pasiduodavo – testa jį perkūnas tokį darbų. Velyc aisiu miškan šakocie su kirviu ar su pielu už kapeikas procavoc nei sveikatų padėsiu prieg šitos velnio smalos! Gal būtų ir visai su smala neprasidėję, bet mūsų smėlingame šilų krašte uždarbio pasirinkimo kaip ir nebuvo – arba miško kirtimas, ar sakų surinkimas, o iš bėdos – grybai ir uogos. Mano tėvulis smalų pradėjo rėžcie tuoj po karo dar bernaunanc ir rėžė iki senatvės. Neišpasakytai savo darbu didžiavosi. Mums vaikams jis mėgdavo priminti: smala mūs auksas. Tu mislini, kad gyvasakiai cik moscis šunvotėm gydzyc, čaikai ar kodziu pasmaluoc? Smala – terpentinas, kanifolija, asfaltas, vaksas čeverykam! Didžiausią įspūdį darė žodis „kanifolija“, nors prasmės ir pats gerai nežinojo.

Jo atsidavimas savo darbui, trumpai tariant, smalai, noras jos surinkti už visus daugiausia kartais net glumino. Gretimo kaimo žmogus prisimena: Cik saulai tekanc, nuvejau miškan dzyrsterc, ar nelanda šmarškos. Landzoju sau cykiai ir girdzu, kad žamė dūnda cik dūnda. Brolalia, net tūpterėjau iš stroko – misliu, – briedzai rujojas. Ne. Ragiu – kokis tai vyriškas cik po trusikais kad lakioja, kad duodas po miškų. Tai kokis gi ca durnius bėga apė pušalas kap išskabytas?! Įminimas paprastas– tėvulis rėžina miškų. Rėžina – ruošia kelią sakams laisvai tekėti žmonių naudai.

Praleidusi progą nuoširdžiai pasikalbėti su tėvuliu apie jo sunkios profesijos detales, vis ruošiausi apeiti savo smalinius kaimynus ir paklausinėti apie jų darbo ypatumus, parengti etnografinius aprašus archyvui. Pavėlavau. J. Petrulio smalinis kurstiniukas sužadino prisiminimus ir kaltę prieš vieną po kito išėjusius į šviesiąsias Dausas miško vyrus, o ypač tėvulį. Šiek tiek apie sakinimą prisimenu.

Žinau, kad pušyno nusakinimas prasidėdavo maždaug 5–6 metai prieš miško kirtimą. Paruošiamieji darbai prasidėdavo žiemą. Tai – medžio nužievinimas. Tėvulis slidėmis dar su tamsa čiuoždavo dešimtį ir daugiau kilometrų iki savo biržės, kad nužievintų tūkstančius šimtamečių pušų. Slidės dažnai lūždavo, tada iki savo miško dažnai kulniuodavo pėsčias. Žievinti pušies kamieną pradėdavo maždaug 30-35 cm nuo žemės. Tekdavo kartais ir gulom lankena (lenktas žievinimo peilis) pasidarbuoti. Nuskusdavo išilgai pušies storiausią žievę, palikdamas ploną jos sluoksnį, kad nebūtų pažeistas medžio kamienas. Pralakstęs visą dieną su lankena, grįždavo pavargęs. Motulė paniurnėdavo: Betolki, tu betolki. Žmonių vyrai ir padyrba, ir pailsi, o šitas lakioja po miškų iškišis liežuvį, gatavas pasgynėc… Vis dėlto žiema smaliniams – poilsis. Va su pavasarine šiluma, kai atgyja medžių kraujas, smaliniams prasideda cikra rugiapjūtė. Ankstyvą pavasarį pušies nužievinto plotelio apačioje vyrai prakerta įkypai žievę ir įspraudžia skardinį piltuvėlio formos gal puslitrio talpos indelį (leiką) sakams surinkti. Tada prasideda rėžinimo darbai. Rėžti reikia per nužievinto ploto centrą, nuo piltuvėlio viršūnės link. Griovelis išrėžiamas su ant medinio koto pritaisytu rėžtuku, t. y. lenktu peiliuku. Šiuo išilginiu grioveliu saulutei pakaitinus tekės sakai.

Orams vis šiltėjant prasideda skersinių įpjovų rėžimas – ca jau cikras darbas, ainu rėžč miško, sako tėvulis. Kai tėvulis prie stalo pasistatydavo stiklinę su vandeniu, atsinešdavo panašią į dalgio galastuvą budę ir rėžtukus (lenktus peiliukus), reiškia – atėjo tikras pavasaris. Rėžinimo peiliukų galandinimas – šventa tėvulio atokvėpio valandėlė ir puiki nuotaika. Tėvulia, kų nū suscikai miški? Bėgu su rėžtuku, kad kiškūcis cik opc ir pastoja man kelių. Nu kų, musinu prisėsc an kelmo. Tėvulia, kų jis tau sakė? Nugi klausė kap mano sūnelis gyvena, ar neišsivertis, ar ožukai po pilvų nelakioja? Sako, rytoj kiškienė pyragų keps, tai ir tavo vaikaicam indėsiu kokį lustelį… Ir tikrai, kartais iš planšetės ištraukdavo gerokai panešiotą duonos kriaukšlę – net neragėjau, kadu tas kiškūcis inmetė…

Dar žiemą nužievytame medyje gerai išgaląsto rėžtuko dėka vienoje ir kitoje griovelio pusėje daugėja įkypų rėžių ir per mėnesį ar pusantro pjovimui pasmerktos pušelės išlakiame kamiene atsiranda ornamentas – 5–7 rėžių eglutė. Saulei šildant sakai vis sparčiau slenka link leikos. Per patį karštymetį leikos prisipildo pilkšvų tirštų medžio syvų ir reikia skubėt juos iškrapštyti ir gabenti į kanifolijos fabrikus. Vėl ne taip paprasta: leika nukabinama, sakai specialiu peiliu iš jos išgrandomi į kibirą, tada tuščia leika vėl kabinama į savo vietą. Dažna pušelė rėžinama iš abiejų pusių, tai ir piltuvėliai du… Sakus ne taip lengva iškrapštyti iš piltuvėlio, o iškrapščius tuščias indas ne visada iš karto prikimba prie medžio žievės… Su viena pušele susitvarkai, ristele leki prie kitos. Ir taip kaip ir rėžiant, jau tėvulio pramintais takeliais, keliauji nuo pušelės prie pušelės…

Semiamo ploto viduryje būdavo sustatytos penkios, kartais ir visos septynios dviejų šimtų litrų talpos metalinės statinės (seniau būdavo medinės), į kurias ir iškratomi iš kibirų sakai. Kelis kartus stipriausias sėmėjas mediniu basliu sakus statinėje sugrūsdavo, kad viduje nebūtų tuščių tarpų. Per dieną vienas sėmėjas, dirbdamas be poilsio, pripildavo statinę sakų. O sakų ne visuomet vienodai pritekėdavo. Jeigu vasara šilta, sakai bėgdavo gausiau. Ne vienodą sakų kiekį duodavo ir pušys: vienos sakingesnės – žiūrėk, kad sakai per viršų iš leikos lipa, o prieini prie kitos – pustuštė. Kad sakai geriau bėgtų, kai kurie smaliniai rėžius patepdavo sieros rūgštimi. Mano tėvulis šito niekada nedarė, bet buvo neaplenkiamas darbo pirmūnas, daugybę kartų gerbtas padėkos ir garbės raštais, medaliais… Jis priklausė Vilniaus specializuotam miško chemijos ūkiui, Druskininkų filialui. O kaip mėgo pasigirti, kaip Vilniuje jį kviesdavo į prezidiumą, prie kokio svarbaus viršininko jis sėdėjo, kokius jam žodžius anas kalbėjo ir dar visaip kaip jį gerbė. Tiesioginis tėvulio viršininkas buvo meistras Juozas Cūnys iš Gelovinės kaimo, o iš Druskininkų smaliniams vadovavo dzidelis viršinykas – Ridzikas. Šitas viršininkas ir buvo panašus į viršininką – su švarku, naktaiza, bet turėjo vieną ydą – dainavimą solo

Taigi porą kartų per metus būdavo kurioje nors pirkioje (dažniausiai tėvulio) smalinių susirinkimai. Vyrai aptardavo darbo rezultatus, einamąsias problemas, meistras išmokėdavo algas ir pabaliavodavo. Tikri smalinių baliai su pačiom ir muzikantu kelti kas porą metų. Smalinių baliuose kartais būdavo ir viršinykas Ridzikas. Gerojoj kertėj pasodintas, apšokinėtas kaip tikras viršininkas, ir prakalbą išdroždavo apie sakų naudą ūkiui, apie smalinių darbo reikalingumą ir pan. Leisdavosi priprašomas nepasididžiuoti, vieną kitą naminukės stikliuką pakelti už Chemijos ūkio sėkmingą gyvavimą… Va tada po kelių stikliukų ruginukės viršininkas atsistoja, su peiliu pastuksena į stiklinę ir sako: „Vyrai, dabar aš dainuosiu. Mano balsas ypatingas – neišsigąskite“. Ir, anot mano motulės, užtraukdavo tokiu dzyku balsu, kad ir perspėti neištverdavo… Tėvulis pirmas, kad neprunkštertų iš cikro viršinyko, sprukdavo iš pirkios… Kai jau artėdavo smalinių balius, motulė padejuodavo: Vėl Ridzikas acisvieks, vėl giedos, vėl visi prunkšdami ners per duris. Liekcu viena, tai liežuvį suskramtau iš juoko. O gi dar raikia gyrc, sakyc, tai Dzie balselis, tai Dzievo duota! O aš tai meluoc nemoku. Su Druskininkais buvę ir kitokių nutikimų. Taigi, kaip jau sakyta, tėvulį kaip darbo pirmūną kartais kviesdavosi į iškilmingus smalinių ponų ir darbo pirmūnų susirinkimus.

Vienais metais prieš didžiąsias raudonojo spalio šventes tėvulis į Druskininkus važiavo su savo draugeliu smaliniu Kisielium. Nesuprantu, kaip ten nutiko, kad tokioj kompanijoj atsidūrė šitas mūsų kaimynas, ištikimas tėvulio draugelis. Tėvulis sakydavo, kad Kisieliu byržė raikalynga cik, kad pabėgtų nog pacos ir išsimiegot po pušali… Taigi du draugai lapkričio mėnesio pradžioje atsiduria Druskininkuose. Sulaukę vakaro mes su Kisieliaus vaikais bėgam prie vieškelio ir atkakliai laukiam tėvų su lauktuvėmis. Paprastai po susirinkimų išmokėdavo algą ir kartais premiją pridėdavo… Sutemo mums po vieškelį besitrainiojant, o vyrų kaip nėra, taip nėra. Grįžo vyrai trečioj dienoj.

Motulė niekaip negalėjo suprasti, kad mūsiškis nė kiek neatgailavo, tik nenustojo kartojęs: Jau dar nebagu Kisieliu tai klius nog Jiecantos. Ot bus žmogu ankšta, ot dar tai jam bus… Nežinia, kaip ten jam baigėsi, bet Kisieliaus dėka iki šių dienų po kaimą klaidžioja pasakojimas apė nucikimų Druskynykuose: Bratca, nuvažavom mes su Pranu an susrinkimo, iššaukė mus Ridzikas prezidiuman. Braca, dzideli viršinykai mumi rankų kratė, o visi acistojį cik ploja, cik kojom trapsi… Nu jau po kalbų, braca, mus ciesiai kason veda. Mumi be ailės išrašė algų ir jau mes, braca, aisim an plento stabdzyc paputnų, lėksim namo… O ca, braca, dzidzausias viršinykas capc už rankos: „Draugai smaliniai, rytoj dzidelė šventė, visa darbo liaudis gerbs mūs vadų. Jūs, draugai smaliniai, turit rytoj iš ryto pribūc prieg Vygdomojo“. Nu kų, braca? Prieš viršinykų nepaspūsi. Permiegojom Cheminiam an padlago, o ryti ainam, kur mumi pasakyta. Braca, žmonių prisrinkį, raudonos vėliavos cik plaikstos, per radijų giesmės cik pleška… Misliu, bėgsim, ca mumi ne vieta. O ca, braca, tokis draugas prisistato, Pranu in rankas inbruka Varošilovo portretų, o man – Furcevos ir aikit pacan kolonos priešakin. Nu kų, braca? Ainam ir dar „ura“ rėkiam. Dar giedoc liepė: „Ir mūs Stalinas ca ir jo plieno ranka / Vorošilovas veda in laimėjimus…“ Ilgai nešėm. Kol viskų atlikom ir sutemė. Nakcis tamsi, lija. Kų daryc? Nuvejom, braca, stotin ir laukėm ryto…

Kitą kartą tėvulis važiavo į smalinių susirinkimą be Kisieliaus. Vėl gavo premiją. Šį kartą motulai ir Kisielienei nupirko po kasą. Tikras, iš tikrų plaukų kasas. Motulai – rudaplaukę, Kisielienei – juodą kaip smala. Visos kaimo moterys joms pavydėjo iškilaus kuodo ant pakaušio. Nors motulai su ta kasa ir smaliniais pasitaikė vienas toks nedidelis konfūzas. Viename smalinių baliuje sudalyvavo ir labai svarbus viršininkas iš Vilniaus. Motulė sako: Šnapsas visus sulygina, ar tu būtai karalius, ar tu kandžiūlnykas. Nu ir dar šitas Vylniaus ponas po poros čėrkų župonų an krėslo atlošo paskabino ir vis arcau manį slenkas, mano kasų gira ir vis taikos ranku pagloscyc. Mislinu, Dzievuliau brangus, kiba jį ca velnias prieg manį prilibdė? Toj kasa bešokanc ir tep atsilaisvino, o šitas dar rankom matažguoja, tų pirkcinį kasų grabalioja… Ot tai bus nuomentas, kap toj mano kasa liks jo rankon…

Buvo ir toks nutikimas. Meistras Cūnys davė žinią, kad vėl pirmūnus smalinius renka Druskininkų Cheminis. Tėvulis išvažiavo ir išvažiavo. Grįžo antros dienos vakare. Motulės kantrybė baigėsi. Kad tu ton smalon būtai dar mažas prasmegis, kad aš tavį būtau nepažinus, kap man nėr gyvenimo per tavi ir tavo smalų. Visi vyrai Randamonyse pas šienų procavoja, šitokion pagadon visi pašarais gyvuliam rūpinas, o tu tųsais apdujis su savo ruju po Druskinykus ir svietų juokini. Kišenius pinigų priskišis, gyrdai kų suscikis, o aš 5 kapeikų vaiku an kino negaliu paduoc… Tėvulio širdis šitos prakalbos neatlaikė ir jis aiškiai pasakė: Aš pirmūnas, mani vienų iš visos meistrijos pakvietė, man Raudonos vėliavos ordinų užkabino, premijų 25 rublius davė, o tu tep mani pascikai? Gerai, daugiau tu mano pinigų neragėsi! Tėvulis atsisėdo ant taburetės, nusitraukė savo chrominį čebatą, nusivyniojo autą, išsitraukė nosinę, susivyniojo visus pinigus kiek turėjo, įsidėjo į čebatą, apsiavė, išdidžiai atsistojo ir išėjo: O dar, bobula, pabucuok mani šiknon. Pagyvensi be rublio, tai skaicycies su savo vyru pirmūnu!

Grįžo vėlai. Tik vieną čebatą nusitraukė, o su kitu atsigulė, kad kas nepasikėsintų į jo sunkiai uždirbtus pinigus. Motulė dėl visa ko pasižiūrėjo čebato vidun – Dzieve mielas, čebatan nosinė su pinigais! Tep Dzievas davė, kad šitas latras ne tų čebatų nusiavė. Motulė kapc tuos pinigus ir pakavojo šėpoj po divonais. Pirmūnas tėvulis prabudo, nusitraukė čebatą, kiša ranką, jau trauks pinigus taikysis su motuli, o gi tuščia… Marijona, ar nematei  pinigų? Marijona į tai: Vai tu apoičikai, vai tu robedzy! Tai dar šak, visus pinigus šitas cholera per šnapsų prateriojo, tai dar jis mus be kapeikos paliko!? Kad tavi būt mažų motka užgulus kap per tavi aš šviesios dzienos neragiu! Ir taip toliau, ir taip toliau… Motulė gera, protinga moteris, bet keiktis mokėjo… Tai buvo toks natūralus mūsų kaimo moterų bruožas, kad nekėlė jokios nuostabos.

Pušis žievino, rėžė vyrai, bet surinkti važiavo visa šeima. Pirmą kartą save sakinimo biržėje prie smaluotos statinės prisimenu gal kokių trejų metų. Aplinkui žaliavo mėlynienojai ir noko didelės juodos uogos. Beuogaudama užmiegu, pasikeliu, pauogauju, vėl pamiegu… Nei panešioti, nei pakilnoti vaiko negalėjo – visų rankos aplipę lipniais sakais, šapais, skujomis… Dėmesio sulaukdavau tik per pietus, kai jau sakų būdavo prigrūsta statinė, motulė pamesdavo savo seną skarą pavėsyje ir išimdavo iš odinės tėvulio planšetės lašinių ir duonos. Vaikui įdėdavo vandenyje suvilgytos ir cukrumi pabarstytos duonos. Dar prisimenu ankstyvos vaikystės biržę prie rusų kareivių pastatyto majoko, kitą prie didžiulio kirtimo, kuriame buvo didelis žemuogynas, dar kitą prie Trikampio ežero, kuriame kartais pasimaudydavome… Ne visada semiant smalą buvę „žemuogių pievelės“, pasitaikydavo ir liūdnų nutikimų. Kai man buvo penkeri, o broliui dar ir dviejų nebuvo, tėvulis, mane pasodinęs ant dviračio bagažinės, o brolį ant rėmo, vežėsi semc smalos. Motulė skolintu dviračiu smėlingu, pušelių šaknimis išraizgytu taku sunkiai yrėsi gerokai nuo mūsų atsilikusi – kad jo šitų smalų būt vandenys nunešį, kad ciej, katriej šitų darbų išmislino, pragaran sudegtų rozu su visu šitu smalu… Tuo tarpu mūsų dviratis šokterėjo per skersai tako kaip gyvatę išsitiesusią šaknį, brolis slystelėjo nuo rėmo, jo koją tuoj pasigavo dviračio stipinai… Brolis labai verkė, o tėvulis jį ramindamas lingavo, kilnojo aukštyn, bandė statyti… Tą dieną smalos nesėmėme. Broliukas atsidūrė ligoninėje. Jam ne tik lūžo šlaunikaulis, bet tėvuliui bešokdinant, beraminant kaulai užėjo vienas ant kito… Greitoji vežė į Vilnių. Koją ne tik sugipsavo iki kirkšnies, bet dar ir tempė – brolis su įtvaru, pakelta koja turėjo ilgai gulėti nejudėdamas. Pagal ano meto taisykles, motulė buvo dar iš procedūrinio kabineto išvaryta ir vaikas liko vienas vienužis.

Mama devynis kilometrus vėlų vakarą ėjo nuo traukinio pėsčia namo ir visą kelią verkė: tai mano sūnelis, tai mano auksalis, tai dar jis vienas su savo sopuliais. Tai kas jį pakalbis, tai kas jį nuramis… Mama kartą per savaitę važiavo į Vilnių – aš dar cik pravėrus palatos duris, jis manį nemato, užgrįžis galvukį in sienų, ir vis kartoja „Mama, mama, mama…“ Taip buvo liūdna, bet užtai, kai brolis pagijo, jį tėvulis pakėlė į generolus. Pats jis buvo maršalas. Grįžta tėvulis nuo smalos, brolis turi prieiti ir pridėjęs ranką prie smilkinio atiduoti maršalui pagarbą, raportuoti apie dienos įvykius, ar visi pavaldiniai / namiškiai jam paklusę… Ilgai jie taip žaidė, o smalą ir toliau reikėjo semti per patį vasaros gražumą, per karščius, kai nuolatinių (miško kirtėjų, šakotojų…) vaikai lakstė po gėlėtus laukus, nardė gaiviam Merkio vandeny… Vaikai į smalinius buvom įšventinti (įteiktas kibiras ir peilis) maždaug po dviejų klasių. Sunku buvo kibirus tampyt, už tai skubinomės kuo greičiau statinę pripildyt, kad ištrūkt į laisvę… Va jau statinė pilna kaip akis. Apstojam šitą besotį smaką ratu, tėvulis pasiima gerą baslį, įgrūda į bačką ir duoda sukti, grūsti… Sunku žiūrėti, kaip šito besočio smako pilve kunkuliuoja, sukasi verpetais smala ir traukiasi, mažėja, mažėja… Lieka tik pusė bačkos. Dabar dar sunkesni tampa kibirai, dar beširdiškiau kaitina saulė…

Tėvulis dekretinių motulai neišrašydavo. Birželio 3 dieną gimė jauniausias brolis, o birželio viduryje visi draugiškai važiavome semt smalos. Tėvulis (ar tik nebus kaime pirmasis) nupirko broliui ryškiai raudoną aukštą vežimėlį… O čia tai man jau buvo blogas laikas. Man keturiolika metų, o aš turiu sėdėti vežiman su dviem vaikais ir kūdikiu. Į vežimą įkeltas vežimėlis tik šviečia, tik traukia visų akį – jau važuoja cigonų taboras… Baisiausia, kad reikėjo važiuoti per du kaimus, kuriuose gyvena aštrialiežuviai mano klasiokai… Aš ir dabar jaučiu tą gėdą ir matau save susitraukusią, susigūžusią vežimo gale – kad tik nieko nesutikt, kad tik nieks nepamatytų… O tėvulis laimingas. Botagu švytruoja, arklį garsiai ragina. O pakeleivių kaip užburta. Tėvulis su visais sveikinasi, visus pakalbina. Kartais ir persistengia: Labas, labas, Jonai, kap gyvenimas? Motulė: Ale iš kur tu jį pažysci, vardu šauki? Tėvulis: Nepažystu, ale ar pravažuosi kap niemčius pro žmogų?

Taigi mes užaugome su smala ir tai buvo mūsų gyvenimas. Vieną kartą motulė prisiėmė dvimetį berniuką iš Komijos paaugint. Jo vardas Laisvis. Tiek metų turėjo ir jauniausias mano brolis. Taip porą vasarų smalą turėjome semti su dviem dvimečiais vaikais. Laisvis vis stengėsi ištrūkti kuo toliau nuo statinės. Buvo vargo jį gaudyti, užteko ir tėvulio nepasitenkinimo – marudzinas su tuo vaiku nerymnyku… Vieną karštą dieną pačiame sėmimo įkarštyje Laisvis ėmė ir ištrūko iš mūsų akiračio. Ieškoti pabėgėlio tėvulis pirmiausia pasiuntė vyresnėlį brolį. Neranda Laisvio. Paleido mane – nėra Laisvio. Motulė supanikavo, metė peilį, kibirą ir puolė ieškoti… Tėvulis dar ilgai nepasidavė, peilio iš rankų nepaleido, bet vis neramiau per petį dairėsi. Laisvio nėra. Užkimome bešaukdami. Jau ir tėvulis metė kibirą, panikuodami visi lakstome po mišką, bandome ieškoti vaiko pėdelių… Už poros kilometrų tekėjo Nemunas – visi puolėme link upės… Negreitai atsirado Laisvis – eina „linija“, jau basas, rankoje nešasi vieną sandaliuką ir gailiai verkia. Laisvio į mišką daugiau nesivežėme.

Kai pušelė kelis sezonus rėžinama, rėžių eglutė eina aukštyn ir aukštyn, tada kabinamos dvi leikos – viena žemai, o kita aukštybėse. Tada sėmimas gerokai pasunkėja. Viršutinei nukabinti prie aukštoko kuolo pritvirtinama tokia pati leika. Pritaikai, kad ant medžio kabanti leika įlįstų į leiką ant kuolo. Pataikei, tada kuolą staigiu judesiu kilsteri aukštyn ir leika atsikabina nuo pušies kamieno ir nuleidžiama ant žemės. Iškrapštoma smala, vėl įstatoma leika į kuolo leiką ir pritvirtinama savo vietoje. Dažniausiai tik iš kelinto bandymo tokia operacija pavykdavo. Motulė tokio sėmimo negalėjo pernešti: Vai vai vai koronė! Jau velėc grikius rautau. Duodzi duodzi tuoj kuolu, kol tų leikų nukrapštai, Kitų roz būna palijį, tai toj leika bekrapštanc kad lėks su tuoj smalu, su tuoj vandeniu, kad vož galvon, tai ažnet akys aptemsta. Testa jį kvaraba tokį darbų!

Dar viena nepakenčiama smalos sėmimo ypatybė – baigus darbą sakų neįmanoma nugramdyti nuo rankų, kojų – nor dancimi graužk. Motulė sako: vienais metais sėmėm smalų po Ucieku. Aš tadu buvau plaukus susprizavus, turėjau tokių diržetinį melsvų suknelį… Po sėmimo persirangiau, išajau an plento ir gaudau paputnas. Sustojo motociklas. O gražus vyras, jaunas, akys juodos, cik blizgina in mani… Sako, o tai graži moteriškė, parvešu kur pasakysi… Dzyrsc in mano rankas – nuvežtau, sako, bet ne ty važuoju.

Iš tikrųjų rankas gali trinti kuo nori – muilu, skalbimo milteliais, soda… Nepasiduoda. Paskiau atradom būdą – išsitrinam rankas kiaulės taukais, nusivalome kokiu skuduru, vėl tepamės ir ilgai ilgai trinam. Šiaip ne taip taukai ištirpindavo smalą.

Kai jau prisemiame pilną statinę, tėvulis su tuo pačiu basliu, kuriuo maišė, pastuksena iš visų šonų, kad tik daugiau sutilptų, uždengia dangčiu ir užveržia specialiu lanku. Visi lengviau atsidūstame.

Paskutinis smalos sėmimas – rugsėjį. Kašėtų kaime gyveno toks vyrukas Augustas, kuriam Cheminis buvo davęs valdišką arklį, jis visų smalinių bačkas surinkdavo, suveždavo į vieną vietą. Tada atvažiuodavo sunkvežimis, suritindavo bačkas į kūzovą ir važiuoja smala į kanifolijos fabrikus…

Paprašysiu brolio, kad išmūrintų kurstiniuką, panašų į J. Patrulio aprašytąjį. Kurį nors vakarą uždegtume saujelę kvapnių pušies sakų, primenančių smaluotas mūsų vaikystės vasaras ir narsius vyrus – smalinius, smaluotą mūsų vaikystę ir jaunystę…

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Etninė kultūra, Etninės kultūros paveldas, Kultūra, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *