A. Juozaitis. Universitas Vilnensis – po peiliu (25)

Arvydas Juozaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Arvydas Juozaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Šiomis liepos dienomis Vilniaus universitete nusilenkėme 1918 metų Nepriklausomybės Akto signataro Mykolo Biržiškos palaikams. Nusilenkėme Šv. Jonų bažnyčioje, toje pačioje, kurią su didžiausiu rūpesčiu universiteto rektorius Jonas Kubilius, pasaulinio garso matematikas, atkūrė 1979 metais. Fiziškai prie palaikų atėjo ir dabartinis rektorius Artūras Žukauskas. Keistai susitiko 1918-1979-2018 metai, lemtingai susiglaudė po Šv. Jonų skliautais trys epochos. Dievaži, ši metų ir epochų sanglauda yra labai simboliška, ji daug ką liudija. Liudija Universitas Vilnensis tamsą XX amžiaus pradžioje, Universitas Vilnensis brandą Lietuvai ruošiant didįjį epochos lūžį, ir Universitas Vilnensis tamsą XXI amžiaus pradžioje.

Ciklas baigėsi.

1918 metais M. Biržiška, nepaisydamas jokių ideologijų ir karo sąlygų, sutikdamas tartis netgi su bolševikine-marionetine V. Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybe, aistringai bandė kurti lietuviško universiteto Vilniuje pradmenis. Reikalas buvo pasmerktas, o ir greitai netekome paties Vilniaus. Tačiau M. Biržiška kabinosi šiaudo ir neišsikėlė su vyriausybe į Kauną, o liko Vilniuje. Ir bandė čia idealistiškai įtikinti Juzefą Pilsudskį palikti Universitas Vilnensis lietuvių mokslo galimybe. Jam ir vėl nepavyko.

1939-1940 m., naujos baisios sumaišties metu, M. Biržiška grįžo į Universitas Vilnensis jau kaip rektorius. Žinoma, iš naujo puolė prie lietuviškojo Universitas Vilnensis pamatų. Buvo kiek lengviau, nes jau turėjo Kauno universiteto patirtį, o ir Lietuvos mokslas stovėjo ant kojų. Bet – karas, viena okupacija keitė kitą. Kurti teko mažiausiai palankiu mokslui metu. Tačiau rektorius tvirtai žinojo: proto, kaip ir smegenų veiklos stabdyti negalima, tautinio mokslo židinį kurti būtina bet kokiomis sąlygomis. Jis ėjo net į kompromisus, kad tik mokslinė kraujo apytaka nesustotų. Tačiau 1943 metais ji buvo sustabdyta, nes dėstytojai ir studentai boikotavo „Waffen SS“ rekrūtavimą. O tai sukėlė vokiečių kerštą, ir jie pasielgė kaip kitados rusų caras – uždarė Universitas Vilnensis.

Po to – 1944 metai, ir žinia, kas nutiko, kas atėjo ir kaip valdė. Universitas Vilnensis turėjo tapti tipiška komunistinės imperijos aukštąja mokykla su dėstomąja rusų kalba. Viskas į tai ir linko. Bet staiga 1956 metais rektoriumi tapo Juozas Bulovas, ir rusifikavimui buvo pasakyta „stop“. Per keletą metų J. Bulavas buvo paaukotas, rektoriaus kabinete jį pakeitė jaunas talentas Jonas Kubilius. Tai buvo istorinės sėkmės figūra. Pokario Žemaitijos partizanų išsiųstas į Leningradą (kad veltui nežūtų talentas), jis per kelioliką metų atsiskleidė kaip svaiginančių aukštumų matematikas. Ir – kas mums itin svarbu – kaip talentingas politikas. O tai reiškė, kad iš išorės jis sutiko būti net raudonas, kad tik dirbtų Tėvynei šventus darbus. Ne kas kitas, o tik J.Kubilius, LKP CK biuro narys, pasinaudodamas pasauline šlove, sulietuvina Universitas Vilnensis. Maža to, jis paskelbė jį „seniausiu TSRS teritorijoje“ ir pasiekė, kad 1979 metais komunistinė Lietuvos valdžia surengtų grandiozinį Universitas Vilnensis 400 metų jubiliejų. Į iškilmes neatvyko nei Maskvos, nei Leningrado universitetų rektoriai, nes mūsų jubiliejus buvo jų pažeminimas, turintiems tik po kelis šimtus metų. Nepamirštami tie metai – ruošėsi ir šventė visas kraštas: restauruoti senieji rūmai, pastatyti naujieji, eisenos vyko Vilniau gatvėmis; ir konferencijos, ir knygos, ir parodos. Ir pasaulio svečiai. Lietuva repetavo Nepriklausomybę.

Simboliška, kad Jono Kubiliaus Universitas Vilnensis paruošė Sąjūdžio branduolį, pačius rimčiausius ir veikliausius Atgimimo veikėjus. Ne mažiau simboliška, kad Juozas Bulovas, pradėjęs titanišką Universitas Vilnensis lietuvinimo darbą, 1988 metais tapo Sąjūdžio (LPS) Iniciatyvinės grupės nariu, o dar po kelių metų suformulavo dabartinės Lietuvos Konstitucijos pamatines nuostatas.

Ir štai – 2018 metai. Rektorius Artūras Žukauskas. Tamsiausias lietuviško Universitas Vilnensis laikotarpis. Nejaugi mūsų laikai – tamsiausi? Norėtųsi apginti laikus, bet tuomet reikės teisinti šį rektorių. O šito padaryti niekaip nebegalima.

Artūrui Žukauskui įžengus į Jono Kubiliaus atnaujintus rūmus ir dviejų kitų pirmtakų išpuoštą rektoriaus kabinetą, praėjo jau treji metai. Per tuos metus nuveikta daug. Prievartinis liberalizmas tapo norma ir išlaužė visas duris, baigia išdaužti visus langus. „Reformos“ kaip maras siaučia universiteto struktūrose, visur viskas sprendžiama „naujamoksliškai“ – t.y., globalistiškai, nes, esą, tokie gi laikai.

Modernumo lozungais pridengiamas mokslininkų orumo nužeminimas ir nesaugumas. Įvedama akademinė baudžiava. Naujasis liberalizmas virto laisvės priešybe.

Rektorius A. Žukauskas ir pats linkęs kalbėti angliškai, ir centrinių rūmų didžiajame kieme puikuojasi didžiuliai angliški stendai, nes to juk reikalauja šiuolaikinis globalizmas. Taip, angliškai ir vokiškai kalbėjo ir Jonas Kubilius, bet jo „Realaus kintamojo funkcijų teorija“ buvo leidžiama lietuviškai, o ne vien angliškai, rusiškai, ar vokiškai. Dėl to J. Kubiliaus darbai nepasidarė mažiau „tarptautiški“. J. Kubiliaus vardo tarptautinės „Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos“ konferencijos tebevyksta šiandien tiek Vilniuje, tiek svetur.

O kas dabar vyksta Universitas Vilnensis? Tai geriausiai žino verslo grupės, kaip MG Baltic, kiti magnatai, kuriems reikia ne Universitas Vilnensis, o kolegijos tipo kadrų kalvės, kalbančios angliškai. Kuriems reikia ne mokslo, bet turto holdingų.. Todėl Universitas Vilnensis Senatas ir Taryba tapo bejėgėmis struktūromis, neapginančiomis net gyvybiškai kiekvienam universitetui būtinos akademinės laisvės.

Kaip čia nepriminus Magna Charta Universitatis, po kuria guli ir J. Kubiliaus parašas, pačio pirmojo principo: „Universitetas yra autonominė institucija, tiesiogiai susijusi su visuomene, kurios savitumą sąlygoja geografija ir kultūrinis palikimas [pabraukta mūsų]: mokymo ir tyrinėjimo procese jis kuria, kad universitetas galėtų tenkinti jį supančio pasaulio poreikius, jo tiriamasis ir mokslinis darbas turi būti moralės ir intelekto atžvilgiu nepriklausomas [pabraukta mūsų] nuo bet kokios politinės valdžios ar ekonominės galios“.

Tačiau šis rektorius tvarkosi kaip savame kieme, kuriame ginama tik globalizmo laisvėm ir strategija vartoti tai, ką kiti sukūrė. Jame nepakenčiamos jokios užuominos apie grėsmes pasauliui ir tautoms. Politikos moksluose nereikalinga jokia politinė filosofija, gujami savarankiškai mąstantys mokslininkai. Antai prof. V.Radžvilo Lietuvos ir Europos Sąjungos perspektyvų kritinės įžvalgos kelia ideologinį pavojų vienintelės teisingos krypties tijūnams. Ir nesvarbu, kad šitas kultas bei jo apologetai kitose šalyse jau visais atžvilgiais bankrutavo. Pirmyn į šviesų absurdo rytojų… Tikėtina, kad jau nedaug laiko beliko iki didžiulės ir viešos gėdos.

Sakysite, gal pernelyg apibendrinu? Tačiau štai rektoriui nė motais ir minėto Magna Charta principo pirma dalis, kurioje kalbama apie universitetinės veiklos tiesioginį ryšį su savita visuomenės kultūra. Todėl nereikia stebėtis, kad humanitarinio (pasaulinio lygio!) mokslo bendruomenė buvo priblokšta, kai sužinojo, kad laisvoje Lietuvoje nebeliko tradicinio baltistikos centro. Vietoje Lituanistikos katedros, kaip atskiro juridinio vieneto – „Taikomosios kalbotyros institutas“. Vietoje Baltistikos katedros, kaip atskiro juridinio vieneto – „Baltijos kalbų ir kultūrų institutas“. O juk šios katedros kūrė Universitas Vilnensis pasaulinį prestižą!

Mūsų gyvajai lietuvių kalbai, kurios mokslinė reikšmė prilygsta mirusioms klasikinėms – graikų, lotynų, sanskrito kalboms, žiloje universitetų Europoje pakirstos mokslinių tyrimų šaknys! Šaknys, kurios buvo išgelbėtos net komunizmo laikais. Kas ir kaip galėjo išrinkti tokį rektorių, kuris nė nesuvokia, kas sudarė lietuviškojo Universitas Vilnensis tradicijų jėgą?

Bet ir to nepakanka rektoriui A. Žukauskui. Seimui paskelbus vieno garsiausių pasaulyje lietuvių, – įtakingiausio pasaulyje semiotiko – A.J. Greimo metus, Universitas Vilnensis juridiškai panaikino A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centrą, įsteigtą jau laisvoje Lietuvoje, 1992 metais. Štai kaip A. Žukauskas stengiasi, kovoja už aukštesnį Universitetas Vilnensis tarptautiškumo lygį. Kas ir kaip galėjo išrinkti tokį rektorių, kuris nesuvokia, kas pasaulyje šiandien sukuria didžiausią lietuviškojo mokslo tarptautiškumą?

Šimto metų lietuviško Universitas Vilnensis istorija baigiasi. Mykolas Biržiška išduotas. Jo gyvenimo tikslas išduotas. Štai kodėl ir jo palaikų (taip pat jo žmonos ir brolių) perlaidojimo reikalais teko rūpintis Nacionaliniam muziejui. Šv. Jonų bažnyčioje didžiuosius lietuvius išlydėjom, nepaisant rektoriaus abejingumo ir nepasitenkinimo. Pasak rektoriaus atstovų: nesame laidojimo kontora.

Ar tikrai?

Kritus Universitas Vilnensis, verslo grupės, įvykdžiusios simbiozę su Švietimo ir mokslo ministerija, švęs pergalę. Su kitais universitetais jie susitvarkys lengviau. Jau dabar vaikai mokyklos suole bl rengiami palikti Tėvynę.

Netrukus mokslas Lietuvoje bus vien globalus, vien angliškas, margas kaip genys, pilnas svieto perėjūnų, žinoma, galiausiai ir kiniškas. Svarbiausia, kad nebeliktų Lietuvos studentų.

Norėčiau tikėti, kad Jonas Basanavičius teisus, ir kad Lietuva dar atsikvošės. Bet vėlai atsikvošėti – tai atsikvošėti kapinėse.

Ir kaip ji atsikvošės, jeigu Universitas Vilnensis bus jau pakirstas?

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

25 komentarai

  1. zem:

    Kur mano komentaras ir čia tik tokia demokratija?

    • Rūta:

      Šis portalas filtruoja komentarus kaip Šiaurės Korėjoje. Jeigu negatyviai atsiliepi apie viena iš jų veikėjų ar lyderių tai jūsų komentaras nebus viešinamas, arba bus paviešintas po kelių dienų, kuomet straipsnis praras aktualumą ir bus nugrūstas į portalo apačią.

      • Šiaip:

        Netiesa. Nuolatos pasisakau ne pagal portalo liniją – demaskuoju jų nusišnekančius draugus (tovariščius), bet nė karto manęs neužblokavo. Tiesa, visada savo nuomonę rimtai argumentuoju. Taigi, arba beviltiškai nusišnekate (todėl blokavimas visiškai pagrįstas), arba paprasčiausiai nemokate žinučių įkelti.

        • Kęstutis:

          Mane tai nuolatos “pristabdo”, bet čia dėl kintančio IP adreso, kiek pats išsiaiškinau, nes kai pamėginau kreiptis į redakciją ir mėginti aiškintis, tai į kokius 6 – 7 elektroninius laiškus neatsakė tarytum ten niekas, niekam, nieko, niekados ir ne už ką… matyt vasara, atostogos…

  2. Pilietė:

    Ei, kur jūs, Lietuvos šviesuoliai? Kur jūs buvote visus tuos metus, kad nematėte, jog nyksta Universitas Vilnensis? Gal jau laikas išlįsti iš naktinklubių ir kitų “modernaus elito” pamėgtų landynių, ir gelbėti mūsų senąjį UV?

  3. T0mas J.:

    Kai BLOGIO jėgos užgrobia Universitetų valdymą – pražūtis valstybei. Nejaugi šiuolaikiniai studentai bejėgiai?
    Netikiu.

    • Deja:

      Studentai, deja, mąsto kiek kitaip. Komjaunimo komitetai (studentų atstovybės) palaiko partijos generalinę liniją; o rimtų studentų tarpe yra ir nepritariančių partijos linijai ir sveikai mąstančių, bet iš esmės jie nelabai supranta tuos suaugusiųjų reikalus ir nelinkę į juos kištis.

      • Iš Vilniaus universiteto:

        Kokią “generalinę liniją”. Kieno? Tiesiog aktyvus jaunimas, studentų atstovybės sudaro liberalaus VU kjaunimo branduolį. Nors liberalumas būdingas ir pasivesniems studentams, o ypač – jaunesniems ir vidutinio amžiaus dėstytojams.
        Tik VU pensisninkai, profesūra dažnai išlieka konservatoriais arba kairiaisiais.

  4. Į sėkmę orientuoti sprendimų priėmimo modeliai strateginiame, taktiniame ir operatyviniame lygmenyse :D:

    Ir beje, Žukauskas tik įsivaizduoja esąs geras vadybininkas ir daug šneka apie tai. Tikrovėje universiteto administracijoje dabar toks chaosas, koks Banio laikais būtų buvęs neįsivaizduojamas.

  5. Iš Vilniaus universiteto:

    Sutinku, kad dabartinė VU valdžia “nušoko nuo proto”.

    Tačiau kritika VU liberalumui – tuščias reikalas. Ir A. Juozaitis turėtų suprasti, kad universitete ir būti kitaip negali. Universiteto dėstytojai, studentai visuomet išsiskyrė ir išsiskirs iš pilkosios masės. Atgimimo metu dauguma tapo Lietuvos laisvės šauklais.
    Dabar – pakilo į mkovą prieš apgailėtiną naftalininį mūsų visuomenės daugumos mentalitetą. Universitetams visuomet būdinga liberali mintis. O Vilniaus universitete ji ypatingai stipri.
    Tad neieškokite VU konservatorių, socialistų ar tautininkų (juolab – populistų), nes jų nei su žiburiu nerasite. Tai visiškai natūralu ir logiška.
    Suprantu Juozaičio kritiką bei nusivylimą – už tokius kaip jis VU atstovai tikrai nebalsuos. Nesunku atsžėti – dauguma jų parems Gitano Nausėdos kandidatūrą.

  6. Arguss:

    Tautas gelbsti šviesūs ir dori žmonės, tautas žudo nutautėję ir niekšai. Tačiau pastarieji žino kaip padaryti, kad neatsirastų šviesių ir dorų. Čia ir visa tragedija. Jei neparemsime ir neginsime tokių kaip V.Radžvilas, A. Juozaitis, taip ir įvyks.

  7. urba:

    A.Juozaičio ir į jį dedančių viltis laukia elementari rinkiminė katastrofa, kadangi jis pats, kaip rodo kalbėjimas Klaipėdos bibliotekoje yra pasinėręs į Hėgelinės istorinės lemties mistifikavimo aurą, ir nenori žinoti pagrindinio, labiausiai rūpimo, kaip rodo sociologinės apklausos, žmonėms dalyko – KAINŲ ŠĖLSMO SUVALDYMO. Toks vienpusiškumas – istorinių, kultūrinių menine ir šviečiamaja prasme bei kalbinių ir pilietybės dalykų akcentavimas yra neatleistinas moderniam politikui. Jo, beje, kaip ir viso Sąjūdžio “achilo kulnas” – ekonominės-socialinės politikos silpnumas. Idėjos keičiA BŪTĮ, tačiau ir BŪTIS grįžtamaisiais ryšiais keičia idėjas. Deja, tikėsimės, kad tik trumpam, materialinės buvimo čia ir dabar realijos neranda vietos A.Juozaičio bei jo bendražygių akiratyje. Pretendentui į prezidentus yra būtinas sisteminis, o ne fragmetinis kultūrtrėgerikas mąstymas ir realybės matymas.

    • Vilnietis:

      tu tik nesijaudink šunie. Katastrofa laukia tavo remiamo mento pravarde skvernyy.
      yra tik du realūs kandidatai tai minėtas ‘skvernyy” ir Juozaitis. Už vieno stovės dalis valdžios ir karbauskio pinigai, o už kito visa dar bent kiek mąstanti Lietuva.
      Juozaitį remia ne tik tie kas atismena Sąjūdį, bet ir jo studentai – kurių yra tūkstančiai ir jie yra aktyvūs soc. tinklų vartotojai. Galiausiai Juozaitį turės paremti kaip bebūtų keista ir pati Grybcė, bei tie patys koncervatoriai ir net tokie išgamos kaip mockus(kaip tai atrodytų dabar neįtikėtina) o būtent dėl to kad neleistų karbauskiui gauti visos valdžios šalyje, kurią jis gavęs pilnai susidoros su koncervais ir visais kitais politiniais ir ekonominiais priešais. Iš Juozaičio jie bent gali tikėtis pasigailėjimo ir ne pilno nustūmimo nuo valdžios ar biznio.
      Beje aš buvau turbūt vienintelis iš tų kurie dar metai iki JAV prezidento rinkimų paskiau kad laimės trumpas ir visaip jį rėmiau- taip kad įsiklausyk ką tau sako ekspertas ir nustok loti tiek čia tiek pvz Propatria.

      • urba:

        kale, vilnietiška, dunduk autokratiške.Mano tikslas, kad nepreitų nei vienas demagogas, ar jis būtų dabartinio premjero, prastūmusio, beje, katastrofišką prokrizinę mokesčių reformą, pavidale, ar p Juozaičio, kuriam šie žemiški dalykai nėra suvokiami, todėl jo bei dešimčių tingių inteligentų paraginusių jį kovoti už jų šveisesnę ateitį pavidale. Tik pamanykite, kiek reikėjo intelekto ir juodo darbo laiko paaukoti, kad nuspėtum, jog Trumpas laimės. Man kažkaip, tai davėsi elementariai. Tokie demagogai kaip pats, vietoj savų konstruktyvių siūlymų, kuriems reikia nemažai žinių ir darbo, suvokia prezidentinę kapaniją kaip arklių lenktynes su savais staymais – dažniausiai alaus bokalu. Juozaičiui iki reikiamo prezidentavimo lygmens dar augti ir augti, bet pats tam nei kiek įgalus padėti nei konstruktyvia kritika, nei savo indėliui

        • Vilnietis:

          tokius kaip tu aš vadinu proto valkata. koks tavo tikslas niekam neįdomu. Mūsų tikslas atsiimt Lietuvą ir tokius kaip tu uždaryt į psichiatrines arba išvarius atimt pilietybes. galėsi savo karus kariaut kur nors šiltnamiuose ar plaudamas indus.

          • urba:

            turto valkata, su putleriniu mentalumu, kuris atsiėmė Rusiją iš demokratų. Teiginys – ” Mūsų tikslas atsiimt Lietuvą” rodo, kad esate nauji gelbėtojai neturintys elementaraus supratingumo apie gerovės valstybės daugumai kūrimą, todėl komuniagai tokius kaip šiltą vilną tvarko jau trys dešimtmečiai.Ir toliau tvarkys, jei nepradėsite mąstyti smegenimis, o ne pasturgaliu

            • Vilnietis:

              Putinas atsiėmė Rusiją iš 5os šalies išdavikų (tokių kaip tu) kolonos. Jokie komuniagai dar nebuvo su mumis susidūrę, o kai susidurs – nei jų, nei liberastų, nei tokių išgamų kaip tu čia nebeliks nei kvapo.
              galėsi savo šalies gerovę daugumai kurt sodomitų bare, kur nors geyropoj.

  8. Kemblys:

    Straipsnio pavadinimas klaidina. Pamaniau, kad ,,peilis” laikraščiui ,,Universitas Vilnensis”.
    Jau pirmoje pastraipoje du pavadinimai: ,,Vilniaus universitete” ir ,,Universitas Vilnensis”.

    Straipsnį, kuriame pabrėžiama lietuvių kalba, Arvydas Juozaitis prišiukšlino savadarbiais svetimžodžiais: ,,idealistiškai”, ,,globalistiškai”…

  9. Žemyna:

    Mano senasis, mano gerasis, tiek Asmenybių mūsų studijų laikais turėjęs Universitetas…
    Prieš kažkiek metų nuėjau pirmiausia į mūsų kiemelį, prie mūsų legendinio berželio… Jo nebebuvo. Kažin, sąmoningai nupjautas? (juk galima buvo naują pasodinti!) Deja, su berželiu ir mūsų Kiemo dvasia, jo legenda išnyko. Vaikščiojau per kiemus – viskas nauja, lyg ir gražu, bet… kita dvasia tvyro.
    Kažkas panašaus, kaip ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais – kai ėjau senamiesčio gatvelėmis, vis negalėjau suvokti, KAS NE TAIP – tie patys griuvėsiai, tie patys vijokliai sienomis lipa, tačiau kažkas nejaukaus TVYRO, lyg kirvis, ir visai nevilioja, kaip ir anksčiau, numojus ranka į visus reikalus, „kiemais ir stogais” per senamiestį pereiti. Skubėjau iš jo.
    Vėliau spaudoje pasirodė žinios apie kriminaliniais būdais prichvatizuojamus senamiesčio butus ir pastatus. Šiandien dauguma vietų teoriškai tvarkingos, gražus grimas uždėtas, bet kartu ir jo prigimtis „pataisyta” pagal šių dienų realpolitik supratimą.
    Tas pat ištiko ir VU vidaus politiką – REALPOLITIK, kas iš tiesų reiškia prisitaikymą. Kiek pamenu, p. Putinaitė labai smerkia ANŲ laikų prisitaikėlius. O šių?

  10. Žodžio laisvė nėra laisvė kalbėti tik ką nors žinantiems, tą dalyką išmanantiems, turintiems ką pasakyti, tai politinė laisvė asmeniui apskritai. Tokiu atveju politiniame ir apskritai visuomenės gyvenime įsigali nežinojimas, neišmanymas. Kuo jis didesnis tuo asmeniui labiau veža gyvenime… Kai demokratinėje valstybėje nežinojimas paima viršų, tai valstybei nereikalingas tampa ir Universitas Vilnensis. Jau tapo išdraskytas LEU, į skvernus kabinamasi VU – kiek įmanant Universitu verčiamas tik VDU… Tokia šiandienos vyksmų esmė… “Žodžio laisvė” – lazda, turinti du galus…

  11. Žemyna:

    Turime visokių etikos komisijų. Kai kada jos būna stebėtinai aktyvios, o jų sprendimai stebina. Pvz., sprendimas dėl vieno dėstytojo, pažadėjusio premiją už faktų pateikimą. Atrodytų, tokia pilietiška iniciatyva turėjo sulaukti tik palaikymo, tačiau ta komisija organizavo jam šiuolaikišką „troiką”, nes suprato tą iniciatyvą, kaip ir dera trojkų laikų „aktyvistui-visuomenininkui”.
    O štai šioje situacijoje, kad ir keista, visiška tyla. Nulis dėmesio, kai iš rektoriaus atstovų atsklido, jog VU ne laidotuvių kontora, kad Biržiškų laidotuvių imtųsi. Apie kitus, jau girdėtus keistus sprendimus nė nekalbant. Ar situacija neprimena tos, kai į Smolnį įvirtę perversmininkai puolė plėšti parketą, paveikslus, baldus laužui. Tik dabar ten tvarkosi tam tikros tematikos „vidiakų” užauginta karta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *