M. Kundrotas. Atkurti monarchiją ar atsiimti respubliką? (53)

Prezidentūra | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Prezidentūra | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Valstybės erozija, valdžios atotrūkis nuo piliečių, socialinė atskirtis, tautiškumo ir patriotizmo nyksmas vis labiau skatina nusivylimą susiklosčiusia politine santvarka. Šalia siūlymų gerinti ir taisyti tai, kas ligšiol sukurta, pasigirsta kvietimų naikinti ir keisti iš esmės.

Vieni ragina panaikinti Konstitucinį teismą, jo galias perduodant Aukščiausiajam teismui, lyg tai spręstų pagrindinę problemą – konstitucinės teisės monopolį siauroje grupėje. Kiti reikalauja panaikinti sąrašinę rinkimų sistemą, paliekant tik vienmandatinę oligarchų ir nomenklatūrinių partijų džiaugsmui.Treti siūlo išvis panaikinti respubliką ir sugrįžti prie monarchinės santvarkos.

Pirmas kylantis klausimas: kokia tai būtų monarchija – konstitucinė ar absoliutinė? Praktiškai visos šiuolaikinės Europos monarchijos yra konstitucinės, tiktai kai kur monarchas turi veto teisę. Visur kitur konstitucinė monarchija reiškia dar didesnes galias parlamentui, nei mūsų pusiau prezidentinėje santvarkoje. Vykdomoji valdžia visiškai sutelkiama vyriausybėje, valstybei atstovauja premjeras. Monarchas ten – tik dekoracija, jo funkcijos – tvirtinti parlamento sprendimus, vyriausybės vadovą, kabinti ordinus.

Ar to nori mūsų lietuviškieji monarchistai? Vargu. Dažnas argumentas prieš dabartinę Lietuvos santvarką – tai, kad vietoje vieno karaliaus turime šimtą keturiasdešimt vieną karaliuką. Paskelbus konstitucinę monarchiją pagal europietišką pavyzdį šių karaliukų valdžia dar išaugs, o faktine valstybės galva taps vyriausybės vadovas, visiškai priklausomas nuo partinių susitarimų – vietoje sąlyginai suverenaus, visų piliečių renkamo prezidento. Iš personalinės valdžios liks tik iškamša, viską spręs oligarchinių klanų susivienijimai, birūs ir permainingi.

Žinoma, yra ir kita galimybė – absoliutinė monarchija ar bent – stipri monarchinė valdžia su veto teise, su teise atmesti tiek parlamento priimtus įstatymus, tiek vyriausybės ir jos vadovo kandidatūras, pagaliau – turinti asmeninę įstatymo iniciatyvos teisę ar net Amerikos prezidentui suteiktą dekreto teisę. Ką tai reikštų? Iš esmės – diktatūrą. Prezidentą galima perrinkti, galima jo vietoje išrinkti kitą. Monarchas tuo tarpu renkamas tik vieną kartą per visą dinastijos istoriją, toliau šis postas – paveldimas. Žinoma, galima revoliucija, kuri visada reiškia kraują, smurtą ir sumaištį.

Šaunu, jei pirmas išrinktas monarchas pasižymi deramomis moralinėmis ir intelektualinėmis savybėmis. O kas, jeigu jo įpėdiniu tampa žemesnės moralės ar menkesnio intelekto žmogus? Respublikoje toks valstybės vadovas gali būti pakeistas per eilinius rinkimus, kraštutiniu atveju – per apkaltą. Monarchijoje tai padaryti be revoliucijos – daug sudėtingiau. Aišku, galima dar viena išlyga – juk įmanoma numatyti monarcho atstatydinimo procedūrą. Bet tokiu atveju monarchija tiesiog praranda prasmę, nes monarchas tampa tuo pačiu prezidentu, tik su skambesniu titulu.

Išvados – aiškios. Geriausiu atveju viskas liks, kaip buvę, blogiausiu atveju – viskas tiktai blogės. Konstitucinės monarchijos atveju turėsime dar didesnę oligarchiją, absoliutinės monarchijos atveju – tironiją, o stipraus, bet atleidžiamo monarcho atveju – dabartinę padėtį su paauksuotu paviršiumi. Kokias problemas tai išspręstų, vargu, ar susimąsto patys monarchistai, o štai naujų problemų rastis gali.

Daug įdomesnis ir prasmingesnis kelias atrodo susigrąžinti respubliką. Dabartinė respublika iš esmės – oligarchinė, jai vadovauja gana uždara oligarchinių partijų sistema, oligarchinis Konstitucinis teismas, pusiau dekoratyvi Prezidentūra, o piliečių balsas, kaip sakoma – po šeštos valandos. Piliečiai nužeminti iki rinkėjų statuso, jiems palikta vienintelė teisė – reguliariai pasikeisti diktatorius. Ar belieka stebėtis, jog taip valdomoje valstybėje silpsta tautiniai ir pilietiniai ryšiai, auga socialinė atskirtis ir korupcija? Valdžia gali daryti, ką tik nori, tvarkytis savo ir savo rėmėjų reikaliukus visos valstybės sąskaita.

Užtai pirmas žingsnis į respublikos susigrąžinimą – tai realios tautovaldos įvedimas. Oligarchai Konstituciniame teisme puikiai suvokia pagrindinę grėsmę, užtai referendumus iš apačios rengti faktiškai uždraudė: kiekvienas toks referendumas dabar įmanomas tik palaiminus oligarchiniam Seimui, užtai Seimo rengiamiems referendumams suteikiamos visos palankiausios sąlygos. Nuo balsavimo laiko pratęsimo iki papirkinėjimo už alų ar skalbimo miltelius.

Paradoksalu, tačiau dabar, siekiant sugrąžinti deramas sąlygas pilietiniams referendumams, tenka remtis kitais politiniais instrumentais, nei referendumai. Juk referendumai iš apačios bet kada gali būti įvertinti kaip antikonstituciniai ir uždrausti. Užtai tenka remtis rinkimais, kuriuos dar turime. Reikia burtis į politinę partiją, kurios pagrindinis programinis punktas būtų sugrąžinti valdžią piliečiams. Šalia to būtina pateikti patrauklius kultūrinius, socialinius ir geopolitinius punktus, kurie motyvuotų rinkėjus šią partiją remti. O atėjus į valdžią – pakeisti valstybės valdymą iš esmės.

Kiti svarbūs žingsniai kovoje už tikrą pilietinę valdžią, už viešąjį reikalą – tai rinkimų ir atskaitomybės įvedimas visuose valdžios lygiuose: nuo seniūnijų valdžios iki teisminės. Renkami seniūnai arba seniūnijų tarybos su savarankiškais seniūnijų biudžetais, renkami visuomenės atstovai teismuose, o galbūt – ir renkami teismų bei policijos vadovai. Aišku, svarbu užtikrinti deramą kompetenciją: teismų ir policijos vadovai privalėtų turėti reikiamą išsilavinimą ir darbo patirtį. Bet jų atskaitomybė pirmiausiai turėtų būti visuomenei. Visa tai irgi įmanoma pakeisti tik Seimo rinkimais.

Pagaliau, tikrai demokratinei respublikai, įvardytai valstybės Konstitucijoje, būtina praskaidrinti valdžių atskyrimo principą. Valstybės prezidentas turi tapti realiu valstybės vadovu: dabar jis mažai, kuo skiriasi nuo užsienio reikalų ministro, tik dar skiria teisminę valdžią. Kitos funkcijos – tik dalinės: jis skiria premjerą, tvirtina ministrus, tačiau – tik Seimo pritarimu. Prezidento ir Seimo lygiavertiškumas vyriausybės sudarymo procese iš esmės tenkintų, bet šiandien tiek čia, tiek kitur pusiausvyros trūksta.

Prezidento veto teisėkūros procese turėtų būti galutinis sprendimas. Seimo galimybė atmesti prezidento veto turėtų būti panaikinta. Įstatymo iniciatyvos teisę prezidentui jau suteikia dabartinė Konstitucija, to pusiausvyrai pakanka. Seimas išlaikytų teisę atmesti prezidento projektą, o prezidentas įgautų galią atmesti Seimo projektą. Tai stiprintų valdžios šakų dialogą. Drauge būtų atkurtas deramas asmeninės ir kolektyvinės atsakomybės santykis, kuris dabar – iškreiptas parlamento naudai.

Svarstytinas prezidento galių išplėtimas vykdomosios valdžios formavimo procese. Nesusidarius parlamentinei daugumai, jai iširus, o kartu – pritrūkus balsų mažumos vyriausybės tvirtinimui prezidentas galėtų įgauti teisę skirti premjerą ir patikėti jam sudaryti vyriausybę be Seimo pritarimo. Seimas savo ruožtu išsaugotų teisę inicijuoti pirmalaikius Seimo rinkimus, o naujai sudarytas Seimas – derinti su prezidentu naują premjero kandidatūrą ir naujos vyriausybės sudėtį. Šios korekcijos suteiktų daugiau svorio valstybės vadovui ir galimai sutaupytų lėšų: pirmalaikiai rinkimai taptų mažiau tikėtini.

Dar vienas svarbus sprendimas teisėkūros ir vykdomosios valdžios atskyrimui – Konstitucijos ir įstatymų pataisos, paliekančios teisę Seimo nariui ir vyriausybės ministrui užimti tik vienas šių pareigų. Padėtis, kai tie patys žmonės kuria įstatymus ir juos vykdo, pažeidžia valdžių atskyrimo principą, o dvigubi atlyginimai silpnina piliečių tikėjimą valstybės teisingumu.

Vis dėlto visi šie sprendimai liktų tiktai kosmetiniai be referendumų teisės ir jų galiojimo plėtros. Šiuo klausimu pradėta kalbėti apie respublikos atsiėmimą, juo derėtų ir baigti. Referendumo iniciatyvai būtiną piliečių parašų skaičių būtina sumažinti bent dvigubai: nuo 300 000 iki 150 000. Paso numerį parašų rinkimo lape turi keisti lengviau atsimenamas ir daugelyje dokumentų figūruojantis asmens kodas. O svarbiausia – būtina nustatyti lengvesnius kriterijus referendumo galiojimui. Pavyzdžiui – susieti referendumo galiojimui būtiną dalyvių skaičių su prieš tai vykusių rinkimų dalyvių skaičiumi, nustatant racionalias „lubas“ ir „grindis“.

Negalima rinkimams taikyti vienokių standartų, o referendumams – kitokių. Jei Lietuvos valstybės suverenas yra Tauta, ką sako valstybės Konstitucija, tai piliečius žeminti iki elektorato lygmens yra nusikaltimas Konstitucijai, demokratijai ir respublikai.

Nereikia Lietuvai nei karalių, nei karaliukų. Reikia tautovaldos. Nepriklausomos demokratinės respublikos, kokia deklaruota Lietuvos Konstitucijoje. Metas deklaraciją paversti tikrove.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

53 komentarai

  1. lukas:

    “Reikia tautovaldos. Nepriklausomos demokratinės respublikos, kokia deklaruota Lietuvos Konstitucijoje. Metas deklaraciją paversti tikrove.”-rašo autorius, bet nepateikia nė vieno pasiūlymo, kaip tai padaryti. Bendros tezės, monarchijos kritika, bet ką daryti su dabartine sistema, autorius plaukioja…

  2. Kirvis:

    Visu pirma Sviesi valstybe atsisakytu religiniu simboliu tokiu kaip Vycio herbas, pasirinkdama kosminius, universalius simbolius. Ne visi Lietuvoj yra kriziuociai kad lenktusi dvigubam kryziui. Tamsuoliai valdzioj.

    • Dvigubas kryžius buvo ir bus Lietuvos simboliu, nes taip ir turi būti.

    • Hm:

      O kas yra „kosminis, universalus simbolis“? Gal būtų galima kokį pavyzdį?

      • Kirvis:

        Hm, durnam jau niekas nepadės. Jeigu neskiri religinių ir kosminių simbolių. Dvigubas kryžius yra Lietuvos pažeminimo simbolis. Lietuva apskritai gaunasi yra nestabilus darinys jeigu atsisako savo baltiškų-aistiškų šaknų, o savo istorija sieja vien su Mindaugo pradžia ir Vytautu. Tada Žemačiams lieka atsiskirti nuo Lietuvos?????????? Nes Mindaugas ir Vytautas Žemaitija gal kokius 5 kartus pardavė vokiečiams, nuolatos nesutardavo ir atvykdavo čia su “baudžiamaisias būriais”. Taigi žemaičių istorija yra artimesnė latviams ir prūsams ne slaviškiems lietuviams. Koks tada tas Lietuvos stabilumas jeigu patys Lietuvos simboliai ižeidžia vietines Lietuvos etno grupes, o tarnauja tik prolenkiškam Viliuj ir Bumblovskio fantazijoms? Tarnauja prolenkiškai bažnyčiai. Siauras kelias tos Lietuvos tada. Partizanai ėjo su Vyčiu į miškus??????? o, kad tie partizanai nuo lenkiško bajoro ką tik buvo nulipę ir tautinį identitetą pametę to nesuvokiate. Kad kelis šimtus metų Lietuva buvo lenkinama? Ar jūs tikri, kad neatskils dalis Lietuvos jeigu ignoruojate Žemaitijos istorija?

        • Kęstutis:

          “kosminis, universalus simbolis” – kokia kalba tu čia pavarai, gal žemaitiškai :)…, lietuviškai būtų – dangiškas arba visatos, visaapimantis ženklas…

        • Hm:

          Tai kas vis dėlto yra „kosminis, universalus simbolis“?

          • Kirvis:

            Hm, kosminiai simboliai yra Saulė, Mėnulis, Medis, Gyvunai ir kiti tikri dalykai – GAMTA. Religiniai simboliai yra kryžiai, JingJang, Gedimino stulpai, Svastika, Olimpiniai žiedai, Mercedes ženklas, CocaColos ženklas. Tai siauros reikšmės ženklai. O kosminiai ženklai yra universalūs ir niekada nieko neįžeis. Pvz. Žemaitijos ženklas yra Saulė, kaikada dar Meška. Nors galima ginčytis jog meška gali ir ižeisti kažką nes asocijuojasi su rusų meška. Tačiau kitokiam kontekste tai skirtingi ženklai. Tarkim žvaigždės yra ir Amerikos ir CCCR vėliavoje. Brazilijos vėliavos simbolika yra kosmiška ir niekada nieko neįžeis nepriklausomai kokiai religijai priklausai. Brazilijoje yra daug religijų ir skirtingų žmonių, bet jų nesklado valstybiniai simboliai o suburia į vieneta.

              • Kęstutis:

                “O kosminiai ženklai yra universalūs ir niekada nieko neįžeis” kaip pvz. vaivorykštinė vėliava nieko nežeidžią, bet ją pasipuošę veikėjai visalaik įsižeidę… Jei pats vienas būtum Lietuvai nepriklausomybę iškovojęs, tada ir nurodinėtum kokius ženklus naudot, o daba išmok prisiderinti prie žmonių arba užsikabink vaivorykštės vėliavą su meškos galvą ir skelbk savo nepriklausomybę ar atsijungimą… na tikrai jau atsibodai…

            • Arūnas:

              supratau, kad reikia naikinti viską, kas į Lietuvą atėjo su krikščionybe ir lotynų Bažnyčia. Tai pirmiausia reikia uždrausti 🙂 raidyną lotyniškuoju pagrindu, kurį atnešė ši bažnyčia. O ką pasirinkti vietoje jo, Kirvis pasiūlys: tikriausiai kirilicą, kad įtikti rytų valdovui, ar hieroglifus, kurie labiausiai panašūs į kosminius simbolius. Oi Kirvi, Kirvi…

              • Kirvis:

                Va kai Lietuvoj yra tokių avių banda kaip jūs, kurie tik bliauti kartu su visais gali kol koks vilkas neapstumdys, va dėl to Lietuvoj ir yra ne kažkas, milionas emigravo ir neaišku kada sustos, o lietuvius jau keičia ukrainiečiai. O jūs ką, bliauti galit tik Lenkiškų istorijų prisiskaitę. Katalikybė ir bažnyčia savy neturi nieko kas užtikrintų lietuvių tautos gyvavimą, nes tai internacionalinė kultūra, čia gali prisiklausyti, kad katalikybė Lietuvoje yra kažkoks nacionalinis reikalas saugotinas. Nėra tai nacionalinis, tai internacionalinis reikalas, o kol Lietuviai neatras savo šaknų ir kol neatsiras bent apčiuopiamas skaičius lietuvių kurie gyvena pagal tą savo kultūra, tol ta Lietuva nyksta nyksta kol išnyks. Žydai ir Čigonai net valstybės neturėdami neišnyko ir niekada neišnyks nes jie turi stiprią savo kultūrą, lietuviai savo kultūros jau neturi. Ir netuės jeigu net romuviai nesugeba atskirti krikščionybės primestų dalyku. Nesugeba Lietuvos gamtatikai net susivienyti per tiek metų į bendrą sąmonės lygmenį, atrasti salyčio taškus. Lietuvoj yra daug gamtatikių benndruomenių ir asmenų, kurie tarpusavyje tiesiok pjaunasi. Nes klyskeliais vaikšto, gal perdaug mėšlo skaito ir mažai Dievu seka.

                • Kirvis:

                  Arūnui, naikinti krikščionybės Lietuvoje nereikia ir nemanau jog kažkas tokių minčių yra turėjęs, pagonys gal biški protingesni yra ne taip kaip katalikai, kurie siekia monopolijos ir sunaikinti kitus. Lietuvos gamtatikiams krikščionybės naikinti nereikia, užtenka atrasti savo tikrajį veidą ir ramiai gyventi. Tik tiek. Kolkas neamnau jog tas veidas yra atrastas, daug pamokslautojų bet nulis proveržio, o kai dar ima garbinti svetimus raštus ir simbolius tai čia jau pasidaro šiukšlynas. Pvz. kurenama ugnis ant Šatrijos ir vienas iš vadovų rekomenduoja rusų šamano paskaitas, atveža rusų šamana ant Šatrijos o tas ten aiškina savo magijas. Visiškai žemas lygis dar.

                  • Kirvis:

                    Kęstuti jeigu tu danguje pamatęs vaivorikštę pamilinuoji iš pykčio tai čia tavo rimtos psichologinės problemos. Gėjai vavivorkštės nenusisavino ir niekada to nepadarys, nebent tokiems patalogams kaip tau gali atrodyti, kad gėjai nusisavino vaivorikštę, o Japnai Saulę.

  3. tai va:

    ar su kryžiumi ar be,kol piliečiai neišeis į gatves ginti konstitucijos ,nieko nebus.O sotus būvimas atėmė valią ryžtingai elgtis.

  4. Skalvis:

    Nesukit sau galvos: Lenkai jau vynioja meškeres iš ES ir kuria savo Sąjungą. Lietuvai , kaip ir Ukrainai, vėliau Baltarusijai, nėra reikalo savo ateitimi rūpintis – pasirūpins kiti: kaip buvo, yra ir bus per amžius.

  5. prusas:

    Dvigubas kryžius tai reiškia kad tai antras luomas. ponai. prūsas

  6. Tvankstas:

    ‘Monarchijoje aš turiu paklusti vienam išdidžiam liūtui. o demokratijoje turiu paklusti 200 žiurkių mano pačio rūšies’. Voltaire/Volteras

  7. M. Kundroto pasamprotavimai, kaip visada, nei į tvorą, nei į mietą. Ką dar galima geriausiu atveju iki artėjančių rinkimų padaryti, tai pirmiausiai būtų: turėti ką rinkti merais, ką Prezidentu bei Seimo nariais. Konkrečiai tai būtų tinkamų asmenų suradimas ir jų pakankamas išgarsinimas iki rinkimų. Antra, sąjūdiškas (80-procentiškas) dalyvavimas rinkimuose ir 50-60 procentinis rinkėjų balsavimas už juos. Konkrečiai tai būtų galima padaryti 3-5 kompetatingų, patrauklių asmenų parengto valstybės valdymo permainų projekto bei pačių šių asmenų pakankamas išgarsinimas iki rinkimų, kad tie apie 60 % rinkėjų, paprastai anksčiau nedalyvaujančių rinkimuose, turėtų už ką balsuoti. Taigi, koks tas projektas, kur tie 3-5 asmenys? Štai toks dalykinis kalbėjimas yra reikalingas dabar artėjant rinkimams, nenukreipiant Tautos dėmesio į bergždžią žaisliukinį monarcho ieškojimą. Ypač aktualu yra koks bus Prezidentas, ar jis sugebės deramai atsikirsti į Lenkijos kišimąsi į Lietuvos valstybės vidaus reikalus, taip pat valstybiškai svarbus yra sostinės mero postas, kiekgi dar gali sostinė būti “vaikogališkų” asmenų rankose…

  8. “Kirvis” dažniausiai gerai kerta…, tik pasirodo visiškai atšipęs, kai Mindaugą – didžiausią Lietuvos gelbėtoją nuo Lenkijos (Mozūrų) gretina su labiausiu Lenkijos tarnu – Vytautu…

    • Kirvis:

      O kažkuom skiriasi? Mindaugas gal prūsų nepardavė??? Gal latviai ar žemaičiai jį mėgo??? Savo dvarelį susikūrė lygiai taip pat kaip Vytautas. Juos galima vadinti ne tautos vadais o Europiniais kapitalistais. kurie jau žaidė pagal Europines taisykles pasidavę sistemai. Jeigu nesate daskaitęs, pone, tai baltai-aisčiai turėjo visiškai kitokią gyvenimo sąntvarką.

      • Kuo Mindaugas skiriasi nuo Vytauto jau sakiau. Tas skirtumas toks esminis, kad jo nematyti gali tik istorijoje visiškai nesigaudantysis ar koks piktybiškas pagal savo būdą ar tikslus asmuo. Su prūsais, kuršiais ar žiemgaliais (latviais) Mindaugas iš esmės visą laiką veikė iš vien, tačiau Ordinų karinių jėgų spaudžiamas – daugiausiai dėl nuolatinių vykdomų prūsų, kuršių, kitų baltų nuniokojimų prarastų materialinių išteklių, reikalingų karui vesti, jų stokos, kad galėtų gamintis materialinius išteklius, reikalingus karui su Ordinais vesti, dėl nuolatinių niokojimų prarastus Prūsijos žemėse, kitur pajūryje, traukėsi su prūsais, jotvingiais, kitais baltais į ramesnius Rytus. Be abejonės ne paskutinį vaidmenį čia vaidino ir krikščionybės pupuliarėjimas apskritai, pirmiausiai tarp kilmingų moterų, kas baltų vyrams buvo svarbu, bei naujų valstybių krikščioniškais principais radimasis regione.
        Taip, baltai turėjo savo santvarką, bet jie gyveno “ant žemės”, buvo žmonės, taigi negalėjo būti taip baisiai nepanašūs į kitus, gyvenančius kaiminystėje.

        • Kirvis:

          Kazin, na turi savo isivaizdavima susikures, bet faktai bado akis. Mindaugas nuzude Ringauda ir daug kitu vadu eidamas i valdzia, Zemaiciai, Jotvingiai nekente jo ir pati Mindauga kesinosi nuzudyti ne vienas, kol taip ir nutiko. Visokie isvedziojimai lieka isvedziojimais, kad gyne Lietuva nuo muzuru, kad sukure ateiti baltams, galima cia pripudrinti kiek nori. Bet faktai yra faktais. Zude vadus, siunte kariuomene pries Zemaicius, rastu perdave prusus, ignoravo latviu okupacija, isileido svetima kultura. Manau faktai yra svarbiau uz isvedziojimus ir pritempinejimus. Joks garbingas pagonis vadas niekada nebutu apsikrikstijes ir atsiklaupes svetimam tironui. Yra zinoma jog Mindaugas musiams nevadovaudavo, gakima pritempineti jog jis buvo bailys, garbetroska vaikesi turtu ir valdzios parsidaves tironui.

          • Nepasakok čia lenkiškos Lietuvos istorijos. Mindaugas nieko nežudė, tuo metu lietuviams teisingumas dar buvo aukščiau už viską. Tą patvirtina ir teisingumo principą išreiškiantis Mindaugo laikų simbolis – T. Narbuto abejotinu pagrindu pavadintas “Gedimino stulpais”. Lietuvių karo žygiai buvo rengiami keršto arba vykstančių karų pagrindu atsiklausus Dievų. Antai, kad nebūtų tarpusavio išsižudymo Mindaugas atvykus Tautvilui su sava ir svetima kariuomene į jo valdas, Mindaugas į mūšį vienų prieš kitus nestoja, bet kaip buvo priimta pagal senąjį lietuvių paprotį įžengia su kariuomene į šventvietės vadinamos Vorutos vardu ribas, t.y. nusprendžia po Mindaugo tėvo mirties atsiradusį ginčą su Tautvilu dėl karaliaus sosto, lemti teisingumo deivei Vorutai (latviškojo dialekto žodis) arba lietuviškai Medeina vadinamai. Šis ginčas buvo išspręstas Mindaugo naudai. Kivirčas baigėsi. Tada Mindaugas Tautvilui pasiūlė imti jo kariuomenę ir ką Rusijoje užkariaus bus jo. Kaip matome dėl karaliaus sosto kilęs ginčas buvo išspręstas labai senoviškai lietuviškai – broliškai. Štai tokie tuo metu buvo lietuviai baltai – buvo karingi, bet teisingi. Tai patvirtina minėti istoriniai įvykai, pati Mindaugo asmenybė. Kas dėl Žemaičių tai jų tuo metu buvo tiek mozūrėjančių, tiek dar lietuvių. Taigi kalbėti apibendrintai apie juos nėra pagrindo.

            • Krivis:

              Mūzurėjančių žemaičių????? Paiškink ką nori pasakyti. Tu esi gražių išvedžiojimų prisiskaitęs, bet kaip jau sakiau faktai yra faktai. O rimčiausias čia faktas tas jog Mindaugas atsiklaupė ir nusilenkė svetimam ponui. Joks garbingas žmogus taip nepasielgtų, juolab neišduotų savo tautiečių (prūsų,latvių, žemaičių).

              • “Mozūrėjantys žemaičiai” – tai lietuviai žemaičiai Mindaugo laikais gyvenę kairėje Nemuno pusėje ir buvę įtakojami Mozūrų kunigaikščio Zemovito.
                Mindaugas nei klaupėsi, nei kam lenkėsi – jis baltus subūrė į Lietuvos karalystę, tapo jos teisėtu karaliumi pagal to meto pasaulio pripažintą tvarką, taip išspręsdamas iškilusį Lietuvos išlikimo Europoje, pasaulyje klausimą.

                • Kirvis:

                  Kokius baltus? ar tu paraleline istorija mokiniesi? Mindaugo Lietuva uzeme gal tik koki 20proc tuomeciu baltu teritoriju. O su muzurais-zemaiciais isvis sukledejai ir irodei jog kliedesys esi.

                  • Krivis:

                    Kažin, galiu tau kaip žmogui patarti, išdrysk žiurėti tiesai į akis, o ne susikurti netikrus dalykus, kad pasiteisintum. Vis daugiau istorikų pripažysta jog Mindaugo veiksmai buvo žalingi baltams, ir vertinami kaip baltus skladantys ir sutrukdę kurti bendrą baltų valstybę, ištikrūjų tai yra akivazdu, tačiau prie bažinytinės istorijos prisirišę žmonės, negali to pripažinti. Nesugeba pripažinti akivaizdžių faktų, ir tai veda Lietuva į praraja.

                  • Pats manyk, kaip tau išeina, – lenkiškai ar rusiškai…
                    Tai sakau Lietuvos istoriją išmanantiems ne lenkiškai…

                    • Krivis:

                      Kažin, tai, kad tu lenkiška istorija pasakoji kažkokia, kaip lenkai mozūrai valdė žemaičius, nežinau iš kokio tualeto esi ištraukęs tai ir koks tau lenkas priputė į ausy. Išvis neaišku ar tu save ir lietuvius laikai kaip baltų-aisčių tesėjais ar kaip išvis darinį atsiradusi iš debesų, jeigu tu atstovauji vien tik mindaugo veiksmus ir bažnyčia o ne tautą, tada jau kita kalba, tokių yra daug šiandien ir populiarioji istorija atstovauja bažnyčios istoriją ir skelbia, kad Lietuva iš debesų atsirado. O jeigu tu atstovauji tautos istorija, tai tada turi pripažinti jog lietuviai yra kaip baltų-aisčių tautos dalelė, latviai, prūsai, lietuviai didesnės skiros neturėjo, o aukštaičiai buvo panašesni į žiemgalius nei į žemaičius. Nors žiemgaliai šiandien yra Latvijos dalis ir sakytum kita tauta, bet tada buvo kitaip dar. Jeigu tu žiuri iš baltų-aisčių pozicijos tada Mindaugas tampa griovėjas, jeigu tu žiuri iš bažnyčios pozicijos tada Mindaugas yra kūrėjas. Paprasta. Čia tik tau apsispresti kas toks esi ir kaip žiūri.

  9. Žemyna:

    Irgi apie valstybę: Kodėl savivaldybės neatstovauja savo žmonėms?
    respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/kodel_savivaldybes_neatstovauja_savo_zmonems/

  10. Atmintis:

    Lietuvos Respublikos konstitucija pirmuoju teiginiu Lietuvių tautą apibūdina prieš daugelį amžių sukurta valstybe. XIII a. nepriklausoma karaliaus Mindaugo Lietuvos karalystės pripažinimas aktualus kaip teisinis valstybingumo precedentas krašto valstybingumo raidai. Šiuo pagrindu XX a. pradžioje atkurta valstybė, o to amžiaus pabaigoje – nepriklausomybė. Dargi, 1917 m. gruodžio 11 d. paskelbta Lietuvos karalystė su karaliaus Mindaugo II sostu 100 dienų garsino Lietuvos de jure suvereniteto precedentą.

  11. urba:

    o kad monarchistai gvildentų ir tai: – „JUODOJI SKYLĖ“ MŪSŲ EKONOMIKOJE
    Kęstutis K.Urba
    Šiandien įvyko taip vadinamo „Laukinės Rinkos Instituto“ organizuota, jos prezidento Ž.Šilėno vesta konferencija skambiu pavadinimu – „Ar galime padaryti daugiau vardan Lietuvos konkurencingumo?“. Deja, jos pagrindiniai pranešėjai ir diskutantai bei vedėjas, nors ir pateikė dalinių racionalių siūlymų ir begalę savigyros, tačiau parodė absoliučią nekompetenciją nesuvokdami kas žlugdo mūsų valstybės konkurencingumą.
    Būtent, didžiųjų prekybos tinklų kartelinio pobūdžio oligopolis – „pemkiamonopolis“, kuris vieningai pakelia kainas, kai tik valdžia atlieka eilinių socialinių gerovių piniginį teikimą, yra, nelyg, juoda skylė mūsų visatoje – visuomenėje, kuri susiurbia ir taip apgailėtinus finansinius mūsų žmonių per valdžią teikiamus resursus. Juk neveltu, būtent, Lietuvoje yra pati aukščiausia infliacija visoje ES.
    Beje, premjeras S.Skvernelis teigia, kad darbo užmokestis augs 10 proc., infliacija tėra 4 proc., todėl prisiminus tą filmą belieka perfrazuoti jo frazę „liudi bagdada spite spokojno“ (rus. Bagdado žmonės miegokite ramiai), nors, kaip sakoma Hanibalas jau už vartų.
    Teisybė, kaip visada slypi detalėse. Ne taip jau senokai, pvz. brokolis kainavo 1-1.5 lt, o dabar „tik“ 0.99 euro. Nekalbu apie kitų būtiniausių maisto produktų – pieno, duonos, mėsos gaminių brangimą. Šviežių bulvių kaina turguje -0.8 euro irgi daug ką sako sausros fone. Bėda, kad premjeras S.Skvernelis vadovaujasi užvidurkintomis charakteristikomis, kurios nutyli kaip niveliuoja infliaciją – pinga dėl perprodukcijos buitinė technika ar prabangos prekės – kailiai ir pan., kurių niekada neįpirks vargingoji mūsų visuomenės dalis – apie milijonas dėl vienų ar kitų priežasčių dar nesugebėjusių pasprukti į emigraciją tautiečių. Šios kategorijos žmonės viską, kas atlieka nuo komunalinių išlaidų išleidžia maistui, todėl mokestinė pseudoreforma su tarnautojų algų kėlimu, kuri daugiau gaunantiems kur kas daugiau prideda ir dar labiau didina pajamų nelygybę, o nuo 2019 m. sausio 1d. populistiškai pabarstys šiek tiek eurų varguoliams dar ir NPD – neapmokestinamų pajamų dydžio pakėlimu, tačiau sudarys milijardinės eilės „skylę“ biudžete nei kiek apart laikino pagerėjimo iliuzijos varguolių situacijos nepakeis. Netaps šilčiau ir pensininkams, kadangi jie ir visas šis milijonas gyventojų pirks tas pačias prekes tik aukštesnėmis kainomis. Todėl reliatyvi, apyvarta, nuo kurios suklaidintas premjeras tikisi surinkti gerokai į biudžetą PVM – pridėtinės vertės mokesčio, bemaž, nepadidės.
    Gi vidutiniokai gavę šiek tiek daugiau pinigėlių juos leis turizmui Viduržemio jūros pakrantėje, Skandinavijoje, Vidurio Europoje ar dar tolesniuose egzotiškuose kraštuose. Pasipelnys turus organizuojančios firmelės, kurios sumokės daugiau mokesčių, užsienio aviacijos kompanijos, tačiau mūsų piliečiai tuo pačiu išveš savus pinigus į užsienį. Ryškiai pralobs Lietuvoje, tik stambiausias pajamas gaunantys magnatai – latifundininkai, kuriuos tenkina SODROS lubų įvedimas.
    Kaip visa tai atsilieps konkurencingumui? Emigracija ir mažas gimstamumas kasmet apie 30 tūkstančių sumažina Lietuvos gyventojų kiekį. Pajutę naują kainų šuolį sparnus toliau kels vargingieji, todėl tikėtis permainų vidaus vartojime, kuris kaip rodo „Lietuvos banko“ Ekonomikos ir finansų stabilumo departamento vadovo Gedimino Šimkaus duomenys tolygiai dėl demografinių priežasčių mažėja, negalima. Kaip tai atsilieps mūsų įmonėms ir viešajam sektoriui? Ne taip senokai darbo jėgos tekamumas – asmens vidutinė darbo trukmė vienoje vietoje buvo katastrofiškas – tik 2.5 metų, nors šiuo metu, turbūt, yra geresnis. Minėti veiksniai toliau blogins dirbančiųjų/išlaikytinių santykį Lietuvos valstybėje, o ir perkvalifikavimui – vykstančiam laisvų darbo vietų užpildymui Baltarusijos ir Ukrainos piliečiais įmonės turės skirti daugiau dėmesio, o tuo pačiu ir mažės jų bei viso gamybinio bei paslaugų sektoriaus konkurencingumas. Išaugusių kainų bei algų santykiu tikrai nesidžiaugs ir mokytojai bei gydytojai, todėl ir šiuose sektoriuose bus ryškūs tolesnės erozijos požymiai.
    Ilgą laiką Lietuvos prekių konkurencingumas bendroje rinkoje laikėsi ant išnaudojamos pigios darbo jėgos, juolab prekių ir paslaugų savikainą itin didino monopolinės GAZPROM ir kitų energetinių gigantų diktuotos monopolinės, pvz. aukščiausios visoje ES dujų kainos.
    Tačiau nei Ž.Šilėnas, nei Finansų viceministrė M.Tuskienė, nei premjero patarėjas “ikanomikai“ L.Savickas, nei Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas V.Poderys, nei Finansų viceministrė E.Radišauskienė, toliau kartojusi tą pasakaitę, kad „socialinis modelis sukurs 85 tūkst. naujų darbo vietų“, nors kelinti metai biržoje registruotų bedarbių kiekis yra stabilus – apie 100 tūkst. darbingo amžiaus žmonių ir apie 60 tūkst. studentų bei pensininkų ieškančių darbo šių esminių dalykų – kainų šėlsmo, „evakuacinio“ darbo jėgos migravimo iš gamybinių, paslaugų bei viešojo sektorių, energetikos kainų perspektyvos ir gaminių bei paslaugų savikainos, kurie itin svarbūs konkurencingumą apsprendžiantys veiksniai, iš vis neminėjo. Viskas sukosi apie naujų investicijų pritraukimą ( – čia gerai pasirodė Ūkio viceministras M.Skuodis numatęs dar lengvinti naujų verslų registravimą ir įsikūrimą), inovacinę politiką, bet ne apie konkrečius 60 tūkst. bedarbių kaimo vietovėse bei 40 tūkst. miestuose (pusė jų yra socialiai degradavę asmenys). Valdžiažmogių mėgstama girtis, kad „pritraukėme investicijas, sukūrėme 3-4 tūkst. naujų darbo vietų“, tačiau kad per pusmetį bankrutavo 1-1.5 tūkst. įmonių –kukliai nutylima. Kas darysis su BVP/valstybės skola „driokstelėjus“ naujai eilinei krizei su mūsų atvira ekonomika bei dirbančiųjų/išlaikytinių santykiu ir užsienio prekybos balansu – nekomentuosiu. Tik pastebėsiu, kad veik visiems aukščiau išvardintiems pareigūnams ir kitiems žongliravusiems gausiu įvairiausių išrastų indeksų margumu trūksta elementaraus sisteminio mąstymo bei gerovės valstybės pagrindinių gerbūvio rodiklių ir jos ekonomikos įverčių visumos žinojimo -spragos išsilavinime. Stinga savos nuomonės, kalbama nuvalkiotais štampais ir lozungais, kurie kaip vėžys yra pagraužę mūsų labai jau vidutinio lygio valdininkiją ar nepriklausomų institutų auksaburnius. Tiesos momentas slypi rodikliniuose skaičiuose ir jų prognozėse, tačiau tam reikia įtemptai dirbti, o negalint įveikti uždavinių sunkumų būtina dalintis atsakomybe – pasitelkti mokslo pajėgumus. Tačiau, kas paneigtų, kad juodoji mūsų ekonomikos skylė, o panašių yra ir perdirbimo sektoriuose (pvz.pienininkystėje), jau nesusiurbė ir vardintų pareigūnų, kurie nesugeba suskaičiuoti „trijų keturių ėjimų į damkes“ galimybės, mentalumo bei nepavertė jų pigiomis marionetėmis beprasmiškame spektaklyje?

  12. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

    “Yra žinoma, kad ne tik politinė, bet ir ekonominė LDK galia XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje buvo tokia, kokios neturėjo Lietuva nei iki Vytauto Didžiojo nei po Vytauto Didžiojo. Prof. V. Kamenickis, kruopščiai studijavęs to laikotarpio istoriją, buvo įsitikinęs, kad jei pavyktų

    atkurti Vytauto Didžiojo laikų finansų sistemą,

    tai šis valdovas pasirodytų dar didesnis, negu garsėjo savo kariniais žygiais” (Egidija Laumenskaitė)
    ______________
    Nėra neįmanoma

  13. Čia atsakymas “Kriviui”. Šneki apie Mindaugą ir kitus istorijos dalykus nei šį, nei tą. Visiškai nesuprasdamas to meto Europos pasaulio ir lietuvių gyvenimo vyksmo. Mindaugas perėmė jo tėvo (manytina jį buvus Mindaus ar Mintaus vardu) senu lietuvių supratimu sutelktas dvasiniu – bendro Dievo (kas reiškė bendrą valstybę) pagrindu lietuvių (baltų) žemes, tuo metu buvusias tarp Gdansko ir Rygos bei nuo pajūrio iki Minsko. Tačiau tada jau buvo ne jo tėvo istoriniai laikai – kita padėtis kaiminystėse. Mozūrų Kulme prūsų užkariavimui krikčionybės plėtimo tikslu buvo įtaisytas Vokiečių, o Rygoje krikščionių vyskupui ginti atsiradęs Livonijos ordinas, tampa galingomis karinėmis jėgomis, siekiančiomis lietuvių baltų gyventas žemes karinio krikštijimo priemone prisijungti prie savo valdų. Esant tokiam iššūkiui Mindaugas randa lietuviuose dvasinių ir karinių jėgų pastoti tam užkariavimui kelią, t.y. sukuria ne Ordinams, ne Lenkijai, o tiesiogiai Romos popiežiui pavaldžią valstybę – Lietuvos karalystę. Taigi ne Mindaugas skaldė baltus, o minėtų Ordinų ir Lenkijos siekiai krikštyti jėga, t.y. iš esmės paversti atskirų lietuvių genčių žemes savo nuosavybėmis. Be abejonės tai vykdė ne tik karine jėga, bet ir vadų(kunigaikščių) papirkinėjimais ir pan . priemonėmis. Mindaugas sukurdamas Lietuvos karalystę pratęsė baltų gyvavimą toliau, kažkiek net iki dabar. Be abejonės Lietuvoje krikščionybiškas gyvenimas darėsi vis daugiau pažįstamas, taigi ir patrauklesnis. Jo iš vengti Lietuvoje Mindaugo laikais jau nebuvo galima. Bažnyčių keitimosi istorijos yra neatskiriama valstybių egzistavimo istorijų dalis, taigi negali būti nagrinėjama atsietai. Lietuvių žemaičių mozūrėjimas tereiškia vykusį jų linkimo prie krikščioniškų mozūrų procesą. Kas dėl lietuvių žemaičių, tai čia kalba eina apie lietuvius žemaičius tais laikais gyvenusius kaiminystėje su mozūrais, o ne dabar Žemaitija vadinamoje žemėje, kur gyveno kuršiai, o apie Telšius, Alsėdžius galimas daiktas – ir nalšiai. Beje, panašus mozūrėjimas (krikščionėjimas) vyko ir prūsų pasienyje.

  14. Kirvis:

    Tu is paralelinio pasaulio. Is kur tu esi prisiskaites tokiu isvedziojimu? kur skaitei apie Mindaugo teva Minta kuris valde beveik visus baltus? kur skaitei, kad zemaiciai krikscionejo? Pasakyk savo saltinius nes tai visiskai kertasi du faktais. Pvz, kad zemaiciai paskutiniai Europoje sukrikscionejo o tai ivyko ne taip senai. Yra pilna medziagos kaip krikscionybej nesiseke isitvirtinti Zemaitijoje, Net pats Valancius guodesi, kad pas zemaicius maza religingumo. Taigi laukiu tavo saltiniu, ka skaitai sakyk.

    • Kirvis:

      Ka tu ten skaitai gal bendraminciu klubo romanus, nes tavo grazios pasakos nesirisa su visuotinai pripazintais faktais. Jeigu Mindaugo tevas valde baltus iki Vyslos tai kaip aiskinsi fakta kad Mindaugas uz karuna atsisake pretenziju i vakaru baltus (prusus) juos perleisdamas vokieciams. Kodel Treniota nuzude Mindauga pagal tave? Kodel zemaiciai atsisake draugauti su Mindaugu ir jo tevu mistiniu?

      • Visa ką sakau yra pagrįsta istorijos šaltiniais ir atitinkamų mokslų (istoriografijos, kalbotyros, etnografijos, archelogijos, tautosakos, mitologijos, pasaulėžiūros, religiotyros ir kitų mokslų) tyrinėjimo duomenimis. Jokių ištisų ne lenkiškos, o lietuviškos Lietuvos istorijos traktatų per tuos 30 metų sukurta nėra. Taigi, skaityk askirų mokslų straipsnius, gilinkis ir tada bejonių nekils. Tarkim iš kokių faktų galima spręsti, kad Mindaugo tėvas valdė baltus iki Vyslos? Antai, Livonijos eiluotoje kronikoje rašoma, kad 1261 m. Treniota Mindaugui pareiškė: “tavo tėvo būta didelio karaliaus, tais laikais jam lygaus nebūtum galėjęs surasti”. O tai reiškia, kad baltų kaiminystėje nebuvo didesnio karaliaus už jį. Tai viena. Antra, tai, kad Ordinai kovai su Lietuva kūrėsi Kulme ir Rygoje, o ne kur nors pajūryje tarp šių vietų, rodytų, kad tai buvo Mindaugo tėvo lietuviška (baltiška) tvarka valdytų baltų pakraščiai. Taigi visas pajūris buvo Mindaugo tėvo žinioje. Minską buvus baltų pakračiu patvirtina etnografiniai, kalbiniai duomenys, be to, gali būti, kad pati Minsko vardo kilmė yra lietuviška. Priežastis dėl ko ELK vengiama paminėti Mindaugo tėvo vardą gali būti ta, kad būtent jis vadovavo vadinamam Saulės mūšiui, beje, taip mano ir Kojelavičius savo Lietuvos istorijoje, todėl, manytina, kad, galbūt, minėti tokio „nedorėlio“ vardą savo ir dar eiliuotoje kronikoje Ordinui nebūtų garbinga. O gal kronikos autoriui lietuvių kalba tiesiog nebuvo svetima. Gal jam buvo žinoma, kad, jeigu sūnus yra Mindaugas (Mindokas), tai jo tėvas buvo Mindus, Mintus. Taigi, Mindaugo vardas gali būti priesaginės darybos, kaip Traidenis, Vytenis, Kęstutis ir t.t.

  15. Kirvis:

    Aj vejus tu kalbi, jokiu konkreciu faktu ir nepasakiai.O kas pagal tave Ringaudas yra? kad kazkas pasake jog Mindaugo tevas buvo didis karalius tai nereiskia kad jis iki Vyslos valde. Kiekvienas piliakalnis tada savo karaliu turejo jrigu nezinai. Tokiais plaukiojimais kuri savo istorija iseina. Beja pagal tave iseina jog Mindaugas bubo politinis parsidavelis kokiu siandien pilna yra. Pardave tevo zemes, prusus, atsiklaupe popieziui tip, kad apgintu baltus. Jug tai gedingas politinis parsidavonejimas. Jeigu Mindaugas butu buves herojus tai butu vien is garbes keles visus baltus i musi ir gelbeti prusu. Zuti arba buti. Tokia yra didvyriu logika. O politinis parsidavinejimas yra padugniu logika. Lietuvoj tokiu padugniu siandien netruksta.

  16. Lenkuokis sau toliau, ką čia veiki aišku…

    • Kirvis:

      Nesilenkuoju ne. Istorijoje yra zinomi du Ringaudai, vienas miglotas Streikovskio minimas neva Mindaugo tevas. Cia lenkavimas ar kas nezinau. O kitas yra vienas is Zemaiciu vadu – Ringaudas, neturejes jokiu giminystes risiu su Mindaugu. Galimai Vykintas buvo dar vadinamas Ringaudu, arba tai buvo du atskiri zemaiciu vadai kartu dalyvave Saules musyje. Tu vadu tada buvo daug ir pas baltus niekada nebuvo jokio auksciausio vado ar ipatingo statuso, apart daugybes vadu, kiekvienas piliakalnis turejo savo vyriausius kurie turejo visiska suvireniteta ir niekam nepakluso.

      • Kirvis:

        Kaip tu manai kieno kronikos yra maziau saliskos baltu atzvilgiu? vokieciu? lenku? ar rusu? Kaip bebutu bet lenkus galime atmesti iskarto nes ju interesas pabaltyje yra apsoliutus nuo Vytauto laiku, vokieciu interesas yra nuo dar anksciau, tuo tarpu rusu interesas atsirado tik nuo velesniu amziu ir tik veliau eme agresyveti, kai vokieciai jau nuo 13 amziaus savo nagus suleisti norejo o lenkai nuo 15. Apie zemaiciu vada Ringauda raso tados dar nesaliski rusu metrasciai ir gana daug ir issamiai. Tai kodel netiketi rusu metrasciais o tiketi lenku ir vokieciu? savo jug neturim. Tavo ispasakyta Mindaugo istorija realiai yra lenkiska bazinytine, lietuviskai perdirbta, romantizuota, koks neva buvo nerealus, o realiai tai ka, politinis patsidavelis atidaves prusus ir latvius.

        • Kirvis:

          ýLietuvoj yra pripazintas istorikas Bumblauskas ir Ko. Bet realiai tai yra lenkiskas istorikas. O lenkai kaip zinia turbut labiausiai buvo suinteresuoti dergti lietuvius ir kraipyti istorija savo naudai. Kraipe visi kaip norejo. Uztad siandien ir neaisku kas buvo Mindaugo tevas, kas jo vaikai ir kas ji nuzude ir kodel. As tai linkes tiketi maziausiai saliskais saltiniais ir maziausiai politiskai suinteresuotais. Paprasta. Aisku grynos tesos gal jau ir neimanoma suzinoti.

          • Kirvi, apie senąją Lietuvos istoriją nieko nežinoma, nes mes rašto neturėjom ir metraščių, kurie atsirado, tik Vytauto laikais, Lietuvai pasikrikštijus.

            • Kirvis:

              Evaldai, užtat užsienio metraščiuose pilna prirašyta nuo Turkijos iki Britų. Reikia tik atsirinkti patiems. Kodėl reikėtų tikėti lenkiškai ar vokiškais metraščiais , kurie čia krėtė velnius, o netikėti prancuziškais. Kodėl atmesti Pichelio knyga Žemaitija? Todėl, kad Bumblauskis pasakė?? Pasišaipė pet TV iš tos knygos??? Prancūzai turi Luvra ir dar daug ten neatrastų dalykų yra.

              • Sutinku, bet aš pavyzdžiui pasiskaitęs rusiškų, lenkiškų, vokiškų ar baltarusiškų, ukrainietiškų šaltinių apie Lietuvos istoriją randu daug naudingos informacijos, ir daug naujo sužinau,o kad mūsų priešai rašė mūsų istoriją,
                tai kalti tie mūsų protėviai,kurie mūsų istorijos nerašė ir riekia kliautis kaimynų šaltiniais.

                • Aistis:

                  Mielieji, naivieji Tautiečiai, per 630 okupacijų metų iš Lietuvos buvo išgrobti ir išvežti į Lenkiją, Vokietiją, Švediją, Rusiją visi mūsų tautos ir Valstybės archyvai, rašytiniai ir daiktiniai liuidijimai. Polonizuodami vandalai šlėktos, siekdami visiškai sulenkinti lietuvius, pavergti ir nužeminti ligi gojų, sugyvulėjusiu vergų, naikino ne tik mūsų tautos turtus, bet ir tautiškuma, kad jo nebeliktų ateities kartoms. Nepamirškite, kad prie nutautinimo ir degradavimo labai daug prisidėjo ir judėjai, parazitais įslinkę į vergais verčiamą tautą drauge su lenkų krikštytojais, alkolio nuodais per 630 metų paveikė mūsų tautos smegenis ligi Vegiškojo – alkoholikų sindromo. Kodėl beturime vos mažytį kiekį protingų ir išmintingų tautiečių, ir milijonus – “vyrai gėrė , vyrai gers- kol žemelė apsivers, kol visa tauta išnyks”. Blaiviu protu vertinkime katoliksų kenkėjišką krikštą šlėktų rankomis Lietuvoje. Ir negalvokime, kad taip pat katoliksų – germanizavimo “krikštu” nebuvo išžudyta didžioji dalis lenkų tautos, jie patys apie tai aprašo. Lenkai savo tragišką krikštą žiauriausiu būdu perkėlė į mūsų tautą taip pat išskersdami milijonus pravardžiuojamųjų PAGONIŲ, Vatikane laikytų didžiausiais priešais.

  17. Aistis:

    Dėkojame p. Kundrotu už išsamią politinę ir rinkiminę analizę, iš kurios aiškiai galima suprasti, kad mums – visiems lietuviams ir Lietuvoje gyvenantiems reikalinga tautos valdoma valstybė. Būtinai reikia atsisakyti renkamųjų veltėdžių sąrašų; rinkimai tik vienmandatinėse apygardose; būtinai numatyti susikompromitavusiojo išrinktojo ATSTATYMĄ, balsavimo keliu toje rinkiminėje apygardoje, kurioje jis buvo išrinktas; būtina pastovi ir konkreti už nuveiktus darbus visų išrinktųjų atsiskaitomybė prieš savo rinkėjus ir visą Tautą. visa teisėsauga: teisėjai, prokurorai ir konstitucinio teismo teisėjai ruti būti renkami iš tautoje pasižymėjusių dorumu ir paregingumu prieš Tautą , tautos parinktų atstovų. Būtina suvalstybinti strategines pramonės ir ūkio šakas, Lietuvos mokslų akademijos akademikams sukurti LAIMINGOS lietuvių tautos ekonominį modelį ir projektą, jį patvirtinti Seime ir priimti kaip daugiametį Laimingos Lietuvių tautos ir sėkmingos Lietuvos valstybės projektą, atsižvelgiant į Lietuvos geopolitiniai- geografinę padėtį, išmintingai palaikant draugiškai naudingus ekonominius ryšius su kaimyninėmis ir kitomis , Lietuvai galinčiomis būti naudingomis šalimis. Lietuvos valstybė yra Europos visų kelių iš Vakarų – į Rytus, iš Šiaurės į Pietus geografiniame centre, per praėjusius šimtmečius per mūsų šalį ėjo ne vienas karas, žiauriai nuniokojęs mūsų žemę, mūsų tautos žmones. Mūsų mažą tautą niekada negelbėjo ir negelbės jokia kariuomenė, net jei ji aprėptų visus šalies gyventojus…ji niekad nebus galingesnė už daugiamilijonines Rusijos ar Vokietijos, Lenkijos, Prancūzijos armijas. Sekant Suomijos pavyzdžiu, mūsų tauta privalo išmintimi siekti Valstybės TAIKINGO saugumo, o ne karinėmis ginklavimosi varžybomis. Lietuvai nereikalingi kariniai blokai ir karinės bazės mūsų žemėje, kad ji ir vėl taptų karinių mūšių poligonu. Prisiminkime pokarinius Šiaulius, kur 1945 metais buvo belikę vos 15 procentų prieškarinių gyvenamųjų ir pramoninių pastatų. O kiek žmonių žuvo paskutiniojo karo metais? Per pastaruosius 30 metų Tautos išdavikai- parsidavėliaI pasaulio ELITOS GLOBALIZAVIMUI , nesugebėjo sukurti paprasčiausio Lietuvos valstybės ekonominio modelio, kad tauta gerai gyventų. Oligarchų- prisigrobusių tautos turto gobšuolių- žiauriausių tautos išnaudotojų pastangomis buvo sugriauta visa pramonė ir žemės ūkis, maitinę Tautą. Už tuos kenkėjiškus darbus būtina teisti kaltuosius. Tautoje būtina kuo skubiau atkurti meilę ir ištikimybę Žmogui, Tautai ir Valstybei, atjautą ir ir pagarbą, susiklausymą ir darną. Ir nesityčioti iš norinčiųjų gelbėti Tautą nuo alkoholio ir narkotikų, o visiems – visiems tautiečiams imtis gelbėti paklydusiuosius- nelaiminguosius,- nes mūsų tautai jau dabar BRANGUS KIEKVIENAS TAUTOS NARYS. KAS JEI NE MES PATYS TURIME GELBĖTIS NUO NAIKINTOJŲ – GLOBALIZUOTOJŲ, PASAULIO PILIETINTOJŲ. Dėkui gerbiamam Kundrotui už labai savalaikes ir labai naudingas mintis. Geriausi linkėjimai iš tolimosios Čikagos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *