M. Kundrotas. Atkurti monarchiją ar atsiimti respubliką? (53)

Prezidentūra | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Prezidentūra | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Valstybės erozija, valdžios atotrūkis nuo piliečių, socialinė atskirtis, tautiškumo ir patriotizmo nyksmas vis labiau skatina nusivylimą susiklosčiusia politine santvarka. Šalia siūlymų gerinti ir taisyti tai, kas ligšiol sukurta, pasigirsta kvietimų naikinti ir keisti iš esmės.

Vieni ragina panaikinti Konstitucinį teismą, jo galias perduodant Aukščiausiajam teismui, lyg tai spręstų pagrindinę problemą – konstitucinės teisės monopolį siauroje grupėje. Kiti reikalauja panaikinti sąrašinę rinkimų sistemą, paliekant tik vienmandatinę oligarchų ir nomenklatūrinių partijų džiaugsmui.Treti siūlo išvis panaikinti respubliką ir sugrįžti prie monarchinės santvarkos.

Pirmas kylantis klausimas: kokia tai būtų monarchija – konstitucinė ar absoliutinė? Praktiškai visos šiuolaikinės Europos monarchijos yra konstitucinės, tiktai kai kur monarchas turi veto teisę. Visur kitur konstitucinė monarchija reiškia dar didesnes galias parlamentui, nei mūsų pusiau prezidentinėje santvarkoje. Vykdomoji valdžia visiškai sutelkiama vyriausybėje, valstybei atstovauja premjeras. Monarchas ten – tik dekoracija, jo funkcijos – tvirtinti parlamento sprendimus, vyriausybės vadovą, kabinti ordinus.

Ar to nori mūsų lietuviškieji monarchistai? Vargu. Dažnas argumentas prieš dabartinę Lietuvos santvarką – tai, kad vietoje vieno karaliaus turime šimtą keturiasdešimt vieną karaliuką. Paskelbus konstitucinę monarchiją pagal europietišką pavyzdį šių karaliukų valdžia dar išaugs, o faktine valstybės galva taps vyriausybės vadovas, visiškai priklausomas nuo partinių susitarimų – vietoje sąlyginai suverenaus, visų piliečių renkamo prezidento. Iš personalinės valdžios liks tik iškamša, viską spręs oligarchinių klanų susivienijimai, birūs ir permainingi.

Žinoma, yra ir kita galimybė – absoliutinė monarchija ar bent – stipri monarchinė valdžia su veto teise, su teise atmesti tiek parlamento priimtus įstatymus, tiek vyriausybės ir jos vadovo kandidatūras, pagaliau – turinti asmeninę įstatymo iniciatyvos teisę ar net Amerikos prezidentui suteiktą dekreto teisę. Ką tai reikštų? Iš esmės – diktatūrą. Prezidentą galima perrinkti, galima jo vietoje išrinkti kitą. Monarchas tuo tarpu renkamas tik vieną kartą per visą dinastijos istoriją, toliau šis postas – paveldimas. Žinoma, galima revoliucija, kuri visada reiškia kraują, smurtą ir sumaištį.

Šaunu, jei pirmas išrinktas monarchas pasižymi deramomis moralinėmis ir intelektualinėmis savybėmis. O kas, jeigu jo įpėdiniu tampa žemesnės moralės ar menkesnio intelekto žmogus? Respublikoje toks valstybės vadovas gali būti pakeistas per eilinius rinkimus, kraštutiniu atveju – per apkaltą. Monarchijoje tai padaryti be revoliucijos – daug sudėtingiau. Aišku, galima dar viena išlyga – juk įmanoma numatyti monarcho atstatydinimo procedūrą. Bet tokiu atveju monarchija tiesiog praranda prasmę, nes monarchas tampa tuo pačiu prezidentu, tik su skambesniu titulu.

Išvados – aiškios. Geriausiu atveju viskas liks, kaip buvę, blogiausiu atveju – viskas tiktai blogės. Konstitucinės monarchijos atveju turėsime dar didesnę oligarchiją, absoliutinės monarchijos atveju – tironiją, o stipraus, bet atleidžiamo monarcho atveju – dabartinę padėtį su paauksuotu paviršiumi. Kokias problemas tai išspręstų, vargu, ar susimąsto patys monarchistai, o štai naujų problemų rastis gali.

Daug įdomesnis ir prasmingesnis kelias atrodo susigrąžinti respubliką. Dabartinė respublika iš esmės – oligarchinė, jai vadovauja gana uždara oligarchinių partijų sistema, oligarchinis Konstitucinis teismas, pusiau dekoratyvi Prezidentūra, o piliečių balsas, kaip sakoma – po šeštos valandos. Piliečiai nužeminti iki rinkėjų statuso, jiems palikta vienintelė teisė – reguliariai pasikeisti diktatorius. Ar belieka stebėtis, jog taip valdomoje valstybėje silpsta tautiniai ir pilietiniai ryšiai, auga socialinė atskirtis ir korupcija? Valdžia gali daryti, ką tik nori, tvarkytis savo ir savo rėmėjų reikaliukus visos valstybės sąskaita.

Užtai pirmas žingsnis į respublikos susigrąžinimą – tai realios tautovaldos įvedimas. Oligarchai Konstituciniame teisme puikiai suvokia pagrindinę grėsmę, užtai referendumus iš apačios rengti faktiškai uždraudė: kiekvienas toks referendumas dabar įmanomas tik palaiminus oligarchiniam Seimui, užtai Seimo rengiamiems referendumams suteikiamos visos palankiausios sąlygos. Nuo balsavimo laiko pratęsimo iki papirkinėjimo už alų ar skalbimo miltelius.

Paradoksalu, tačiau dabar, siekiant sugrąžinti deramas sąlygas pilietiniams referendumams, tenka remtis kitais politiniais instrumentais, nei referendumai. Juk referendumai iš apačios bet kada gali būti įvertinti kaip antikonstituciniai ir uždrausti. Užtai tenka remtis rinkimais, kuriuos dar turime. Reikia burtis į politinę partiją, kurios pagrindinis programinis punktas būtų sugrąžinti valdžią piliečiams. Šalia to būtina pateikti patrauklius kultūrinius, socialinius ir geopolitinius punktus, kurie motyvuotų rinkėjus šią partiją remti. O atėjus į valdžią – pakeisti valstybės valdymą iš esmės.

Kiti svarbūs žingsniai kovoje už tikrą pilietinę valdžią, už viešąjį reikalą – tai rinkimų ir atskaitomybės įvedimas visuose valdžios lygiuose: nuo seniūnijų valdžios iki teisminės. Renkami seniūnai arba seniūnijų tarybos su savarankiškais seniūnijų biudžetais, renkami visuomenės atstovai teismuose, o galbūt – ir renkami teismų bei policijos vadovai. Aišku, svarbu užtikrinti deramą kompetenciją: teismų ir policijos vadovai privalėtų turėti reikiamą išsilavinimą ir darbo patirtį. Bet jų atskaitomybė pirmiausiai turėtų būti visuomenei. Visa tai irgi įmanoma pakeisti tik Seimo rinkimais.

Pagaliau, tikrai demokratinei respublikai, įvardytai valstybės Konstitucijoje, būtina praskaidrinti valdžių atskyrimo principą. Valstybės prezidentas turi tapti realiu valstybės vadovu: dabar jis mažai, kuo skiriasi nuo užsienio reikalų ministro, tik dar skiria teisminę valdžią. Kitos funkcijos – tik dalinės: jis skiria premjerą, tvirtina ministrus, tačiau – tik Seimo pritarimu. Prezidento ir Seimo lygiavertiškumas vyriausybės sudarymo procese iš esmės tenkintų, bet šiandien tiek čia, tiek kitur pusiausvyros trūksta.

Prezidento veto teisėkūros procese turėtų būti galutinis sprendimas. Seimo galimybė atmesti prezidento veto turėtų būti panaikinta. Įstatymo iniciatyvos teisę prezidentui jau suteikia dabartinė Konstitucija, to pusiausvyrai pakanka. Seimas išlaikytų teisę atmesti prezidento projektą, o prezidentas įgautų galią atmesti Seimo projektą. Tai stiprintų valdžios šakų dialogą. Drauge būtų atkurtas deramas asmeninės ir kolektyvinės atsakomybės santykis, kuris dabar – iškreiptas parlamento naudai.

Svarstytinas prezidento galių išplėtimas vykdomosios valdžios formavimo procese. Nesusidarius parlamentinei daugumai, jai iširus, o kartu – pritrūkus balsų mažumos vyriausybės tvirtinimui prezidentas galėtų įgauti teisę skirti premjerą ir patikėti jam sudaryti vyriausybę be Seimo pritarimo. Seimas savo ruožtu išsaugotų teisę inicijuoti pirmalaikius Seimo rinkimus, o naujai sudarytas Seimas – derinti su prezidentu naują premjero kandidatūrą ir naujos vyriausybės sudėtį. Šios korekcijos suteiktų daugiau svorio valstybės vadovui ir galimai sutaupytų lėšų: pirmalaikiai rinkimai taptų mažiau tikėtini.

Dar vienas svarbus sprendimas teisėkūros ir vykdomosios valdžios atskyrimui – Konstitucijos ir įstatymų pataisos, paliekančios teisę Seimo nariui ir vyriausybės ministrui užimti tik vienas šių pareigų. Padėtis, kai tie patys žmonės kuria įstatymus ir juos vykdo, pažeidžia valdžių atskyrimo principą, o dvigubi atlyginimai silpnina piliečių tikėjimą valstybės teisingumu.

Vis dėlto visi šie sprendimai liktų tiktai kosmetiniai be referendumų teisės ir jų galiojimo plėtros. Šiuo klausimu pradėta kalbėti apie respublikos atsiėmimą, juo derėtų ir baigti. Referendumo iniciatyvai būtiną piliečių parašų skaičių būtina sumažinti bent dvigubai: nuo 300 000 iki 150 000. Paso numerį parašų rinkimo lape turi keisti lengviau atsimenamas ir daugelyje dokumentų figūruojantis asmens kodas. O svarbiausia – būtina nustatyti lengvesnius kriterijus referendumo galiojimui. Pavyzdžiui – susieti referendumo galiojimui būtiną dalyvių skaičių su prieš tai vykusių rinkimų dalyvių skaičiumi, nustatant racionalias „lubas“ ir „grindis“.

Negalima rinkimams taikyti vienokių standartų, o referendumams – kitokių. Jei Lietuvos valstybės suverenas yra Tauta, ką sako valstybės Konstitucija, tai piliečius žeminti iki elektorato lygmens yra nusikaltimas Konstitucijai, demokratijai ir respublikai.

Nereikia Lietuvai nei karalių, nei karaliukų. Reikia tautovaldos. Nepriklausomos demokratinės respublikos, kokia deklaruota Lietuvos Konstitucijoje. Metas deklaraciją paversti tikrove.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *