D. Varnaitė. Tauta prieš bolševikinį kultūros užvaldymą, arba Kas yra Apskritas nulis? (9)

Diana Varnaite | L. Šapnagio nuotr.

Diana Varnaite | L. Šapnagio nuotr.

Penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų girdėjome bolševikinę mantrą: „Mes senąjį pasaulį sugriausim ir naują pastatysim“. Kas galėjo pagalvoti, kad beveik po trisdešimt Nepriklausomos Lietuvos metų šią mantrą ir vėl išgirsime buldozerio griausmu. Kultūros  ministrė Liana Ruokytė – Jonsson nerimsta ir siekia įgyvendinti savo 2017 m. odiozinę griovimo kultūros programą: tarsi Lietuvoje per 26 nepriklausomybės metus kultūra buvo taip nuniokota, kad dabar viską tenką pradėti nuo nulio… Reikia suprasti, kad atėjo naujieji kultūros „gelbėtojai“. Kažkur girdėta: „Mes jus išgelbėsim“.

Kultūros paveldo sistemą Lietuvoje tikrai kūrėme nuo nulio. Šiandien šį kultūros paveldą ir vėl nori išnulinti naujieji „gelbėtojai“. Kaip sovietmečio pradžioje.  

Nekompetentingais ir slapta rengiamais dokumentais sukėlusi valstybės kultūros įstaigų tinklo chaosą ir kaip pabrėžia Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacija, pasirinkusi civilizuotoje visuomenėje nepriimtiną antidemokratinį kultūros įstaigų tinklo pertvarkos variantų parengimo kelią, „profesionalų – gelbėtojų“ Kultūros ministerijos politinė komanda griebėsi dar vienos srities – kultūros paveldo.

Kultūros „gelbėtojai“ ėmėsi viešųjų konsultacijų dėl kultūros paveldo sistemos reformos ir, kaip ir reikėjo tikėtis, patyrė fiasko. Vadinamasis reformos projektas parengtas itin neprofesionaliai: neįvardinant reformos reikalingumo, tikslų, nesiremiant jokiomis analizėmis ir tyrimais. Skubama. Nes kažkam labai jau prispyrė.

Numanau, kad čia tik laikinas „fiasko“. Nes archeologo kastuvą į buldozerį išmainęs bei nuo valdžios apsvaigęs buldozerininkas nesustos. Nepaisant viešai išreikšto nesutikimo su šia „reforma“ iš Lietuvos savivaldybių asociacijos, Lietuvos restauratorių sąjungos, Lietuvos dailės istorikų draugijos, Lietuvos architektų rūmų, Lietuvos Sąjūdžio, Kultūros paveldo departamento (KPD) ir kitų institucijų bei organizacijų, kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius, tarsi koks patyręs propagandininkas, trimituoja apie „didelę reformos metmenų svarstymo sėkmę“. Užmojis sugriauti paveldosaugos sistemą dabar bus aprengtas kitu rūbu – sudaroma darbo grupė, kurios paskirtis vis dar neaiški, kuri vadovaujasi nežinia kokiais kriterijais. Provokacija tęsis. 

Tačiau beprotiški dalykai yra netvarūs. Verta ramiai pažvelgti į tai, kas nuveikta ir kas padarytina, atsiremiant į geriausias savas ir europines praktikas.

Šie metai paskelbti Europos kultūros paveldo metais. Europa, o ir Lietuva kaip neatsiejama Europos dalis, siekia ne griauti, o integruoti savo paveldą vardan Europos piliečių tapatybės stiprinimo, vardan savivertės, vienybės ir tvarios gerovės. Kultūros paveldas – iš visų pusių geopolitinių priešų daužomos Europos aktualumas.

Pažvelkime į nuveiktą darbą. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Aukščiausioji Taryba  suteikė ypatingas galias Kultūros paveldo inspekcijai, kuri turėjo pakelti virsmo iš sovietinės sistemos iššūkį (restitucija, privatizavimas ir t.t.). 1995 m. įvykusi reforma sukūrė vieningą kultūros paveldo sistemą, kurios centre  – Kultūros paveldo departamentas (toliau – KPD), jungiantis visas sistemos komponentes. Sklandžiai evoliucionuojanti sistema sėmėsi Vakarų šalių patirties, pradžioje daugiausia Baltijos jūros šalių regione, o įstojus į Europos Sąjungą, atsivėrė naujos galimybės.

Dvidešimties metų bėgyje buvo pasiekti monumentalūs rezultatai. Sukurtas Kultūros vertybių registras, kuriame aprašytos, įvertintos ir įregistruotos apie 70 proc. (per 22 tūkst. nekilnojamųjų ir kilnojamųjų kultūros vertybių ir jų kompleksinių dalių). Atgaivinti istoriniai objektai – dvarai, pilys, rūmai, piliakalniai, reikšmingiausi etnografiniai kaimai, restauruoti maldos namai skaičiuojami ne dešimtimis, o šimtais. Vien dvarų sodybų kone pusantro šimto. Jau tapo įprasta, kad didžiąsias metų šventes, svarbiausias Valstybės sukaktis (Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, Valstybės – Mindaugo karūnavimo – dieną) švenčiame išpuoselėtose kultūros paveldo vietose. Turistiniai maršrutai apjungė atskirus regionus (kaip antai Panemunių maršrutas), istorinius parkus, žymių LDK giminių vietas ir t.t. Prisijungėme prie Europos kultūros kelių tinklo, aktualizuodami Šv. Jokūbo kelio ir Lietuvos žydų kultūros paveldą. Išgyvename meno festivalių, organizuojamų ant kultūros paveldo pagrindo (Pažaislio festivalis, Mykolo Oginskio festivalis, Kristupo festivalis), tradicinių amatų, unikalių gyvosios istorijos bei meno projektų sklaidos žydėjimo metą. 

Atgimimo darbo ėmėsi valstybės ir savivaldybių, įvairių bendruomenių ir privataus sektoriaus jungtinės pastangos. Galiu tvirtinti, kad Tautos savasties monumentą –  kultūros paveldą – atgaivina visa Tauta. KPD atlieka šios pastangos koordinatoriaus ir metraštininko pareigą.

Mūsų kelio teisingumą patvirtina visos Europos Sąjungos, kuri vis labiau telkiasi apie savo europinę savastį, strateginės pastangos. Europos paveldo strategija XXI amžiui ir tarptautinės Lietuvos jau ratifikuotos konvencijos akcentuoja paveldo svarbą ir skatina plėtoti integruotą paveldo modelį, kurio tikslas – užtikrinti kuo efektyvesnį paveldo išsaugojimą. Tiesiog privalu įtvirtinti integruotą europietišką požiūrį, kad kultūros paveldas būtų kryptingai puoselėjamas kaip nacionalinis piliečių savimonės tvirtinimo resursas visose valstybės srityse.

Kultūros ministerija gi kviečia eiti visiškai priešingu  nei KPD geroji, o kartu ir europinė praktika – dezintegruoti atiduodant šio resurso valdymą savivaldybėms, kurios neturi nei profesionalių, nei finansinių resursų.

KPD kryptinga veikla ir geroji praktika yra paremta viešo intereso įtraukimu į kultūros paveldo objektus, apjungiant viešo ir privataus sektorių pastangas. Tai yra šiuolaikinė europinė praktika, kurios dėka šiandien yra jau atstatytas ne vienas brangus Lietuvos kultūros perlas.

Sėkmės atvejis – bendradarbiavimas su Vilniaus miesto savivaldybe, rengiant Bendrąjį miesto planą. Diskusija su Vilniaus meru ir savivaldybės atstovais parodė, kad mūsų tikslai tie patys – išsaugoti kultūros paveldo vertes ir kurti naują tvarią vertę, derinant Vilniaus miesto tapatybę suformavusį palikimą ir šiuolaikinę kokybišką architektūrą. Šie principai atsispindės Vilniaus Bendrojo plano sprendiniuose.

Kyla klausimas: kodėl Kultūros ministerijai pavaldžios įstaigos – KPD – sėkmingos gerosios praktikos (beje, ir vykdant 2015 m. LR Vyriausybės kanceliarijos užsakymu parengtas rekomendacijas) yra atmestinos kartu su visa institucija?

Sutarimo kelias, t.y. vietos bendruomenių, savivaldos, verslo ir nacionalinių institucijų bendro darbo integravimo kelias, yra vienintelis teisingas kelias, kuris pasiteisina ir kuriuo šiandien eina solidžios Europos valstybės.

Štai evoliucinis ir civilizuotas sistemos tobulinimo kelias. KPD siūlo Kultūros ministro įsakymu sudaryti Nacionalinę kultūros paveldo komisiją, proporcingai atstovaujamą valstybės deleguotų paveldo ekspertų, savivaldos institucijų ir visuomeninių organizacijų. Savivaldos institucijų atstovų delegavimas turėtų būti rotuojamas, priklausomai nuo to, kurios paveldo vietovės ar objekto verčių ir veiksmų planai aptariami. Šios komisijos darbo rezultatas – konkrečios darnaus kultūros paveldo vystymo gairės. Šios gairės taptų pagrindu suinteresuotų šalių sutarimui ir konkretiems paveldo autentiškumą kaip viešą interesą tvirtinantiems sprendiniams. 

Deja, šiandien Kultūros ministerijos paskelbti kultūros paveldo reformos metmenys bloškia paveldosaugą į posovietinius laikus; ne sutarimo, o viešojo intereso dezintegracijos ir … chaoso link. Kodėl naikinama institucionalizuota geroji patirtis, kodėl griaunamos sutelktos partnerystės? Ir vis garsiau skamba: „Mes senąjį pasaulį sugriausim ir naują pastatysim“? Kodėl į XXI a. nepriklausomą Lietuvą grįžo bolševikai?

Baigėsi mano, kaip KPD direktorės kadencija. Esu dėkinga bendradarbiams, bendraminčiams ir kritikams bei oponentams, su kurių pagalba visus tuos metus, nežiūrint ribotų išteklių, darbavomės Lietuvos valstybės labui. Palieku šias pareigas, džiaugdamasi padarytais darbais. Džiaugiuosi sutarimu su savivaldybėmis, tradicinėmis religinėmis bei vietos bendruomenėmis,  bendryste su šimtais aktyvių ir kūrybingai mąstančių bei kultūros paveldą puoselėjančių Lietuvos piliečių. Visiems Jums esu nuoširdžiai dėkinga.

Nežiūrint 27 metų darbo paveldosaugoje, esu Kultūros ministerijos politikų ignoruojama ir, drįstu pasakyti, niekinama ne tik kaip valstybės tarnautoja, bet kaip ir asmuo. Visgi, nieko kito iš kultūringais apsimetusių „gelbėtojų“ negaliu tikėtis… Tokia bolševikinio užkrato esmė. Rytų Mordoro dvasia šmėkščioja po Kultūros ministeriją. Nors visi kartu padėjome pamatus nuosekliam evoliuciniam kultūros paveldo puoselėjimui, iškilo šios sistemos sunaikinimo grėsmė. Kultūros užvaldymo nuojauta pasėta visame kultūros lauke.

Kas bebūtų ir kas beatsitiktų, išlieku optimistė ir tikiu, kad sveikas protas nugalės, o aš pati iš tos kovos niekur nesitrauksiu.  Valstybė yra viena; ir gyvenimas yra vienas. Valstybės puoselėjimas yra mano gyvenimo misija. Pradėsime iš naujo. 

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Kultūros politika, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

9 komentarai

  1. Dėl bendro sutarimo:

    Gražiai aprašėte KPD darbus. Neginčiju, gal taip ir yra. Gražių ir įstatymų išleista. Bet kaip viskas atrodo pakraščiuose, ten kur jūsų akis neužmato , kur tik jūsų paskirti vietininkai karaliauja. Ir tie vietininkai nesivargina nei patys paveldu domėtis, tvarkyti ir pagal paskirtį naudoti, nei kitiems leidžia. Ir įstatymus varto kaip nori.
    Štai parašyta, kad mums rūpimas alkakalnis pagal Kultūros ministro įsakymą yra saugomas viešajam pažinimui ir naudojimui. Dar gražiau rašo Nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymas: savininkai ar kiti valdytojai privalo leisti lankytojams prieiti prie objekto, turi būti numatyti servitutai ir už apsaugą atsakinga institucija turi organizuoti tokių servitutų įteisinimą. Kietas įstatymas. Bet vietininkas dar kietesnis. Ant kalnelio mes einame melstis, švenčiame kalendorines šventes, ne vienerius metus stovėjo sukrautas aukuras apeigoms atlikti ir ugniakuras viralui virti. Vietininko nurodymu abu buvo išgriauti kaip savavališkai pastatyti. Kreipėmės prašydami leidimo sukrauti iš naujo. Gavome atsakymą, kad aukurų statyba negalima, nesvarbu ar jis būtų sucementuotas, ar tik gruntu sutvirtinti akmenys, nepažeidžiant kalnelio paviršiaus. Pavartę archeologinių vietų apsaugos reglamentą, neradome tokio draudimo, nes aukuras nepriskiriamas statiniams. Bet užtat radome draudimus arti žemę ir įrengti sąvartynus, kas eilę metų žemės nuomotojo buvo daroma. Keliuko taip pat nėra – rudenį, pavasarį aplinkui arimai, o vasarą įvairiausi pasėliai (praėjusią vasarą – darniai ūsais susikibusių žirnių laukai). Pažeidimų ir daugiau būta. Vietininkas pripažino, kad dėl Alkos kalno privatizacijos nebuvo derinama su KPD. Niekas jo neatsiklausė ir dalydami saugomą objektą į atskiras dalis trims savininkams. Kai tokie puikūs įstatymų nurodymai nevykdomi, mums belieka tik ašarėlėm aplaistyti dar vieną rimtą straipsnio dalį, teigiančią, kad vyriausybė turi teisę kultūros paminklus paimti visuomenės poreikiams įstatymų numatyta tvarka…
    Tad belieka pasiteirauti, kaip valdininkai supranta žodžius: saugomas viešam … naudojimui. Kaip alkakalnis gali būti naudojamas, jei ne kaip šventvietė? Daugelyje Lietuvos vietų ant sutvarkytų alkakalnių ir piliakalnių garbingai, kaip ir pridera, stovi aukurai. O štai jūsų vietininkas, nei karto nebuvęs ant mūsų visų alkakalnio, net nesugebėdamas surasti kur jis pažymėtas žemėlapyje, visiškai nesirūpino jo visapusiškai vargana būkle. Ar neatrodo, kad jis jaučiasi turįs teisę nevykdyti savo pareigų, Lietuvos respublikos įstatymų ir tuo pačiu gadina gražų jūsų pasakojimą.
    Suprantame, kad jūs esate labai užimta darbais, tad nenustebome, kai mūsų kreipimąsi persiuntėte atgal tam pačiam valdininkui, vadovaujančiam Panevėžio skyriui. Bet vis dar tikimės, kad jūs ar kiti paskirti pareigūnai, padės mums kartu išsiaiškinti veikiančius įstatymus ir nereikės „pilvu šliaužti“ pas jokį valdininką.
    Su pagarba, Rasma Buzienė.

    • Sedula:

      Tie kalneliai tik mums ir terūpi, o dažnam valdininkui yra paprasčiausias įrašas popieriuje.

      • Atsakymas:

        Nežinau kas valdininkams rūpi, bet vietiniai tikrai norėjo (patys prasitarė) tuo kalneliu pasinaudoti, kaip tai daroma, taip pat privatizuotame, šalia esančiame piliakalnyje. Panevėžio rajone saugomų šventkalnių yra tik du, nors aišku, kad jų yra daugybė, bet valdininkams kažką saugoti – bereikalingas papildomas darbas. Juk suprantama ir aišku – kiek buvo pilkapynų, senkapynų, tiek buvo ir gyvenviečių, o šalia jų ir šventviečių. Dievoti žmonės buvom ir dabar tebesam, todėl niekaip nesuprantam, kodėl negalima vieniems su kitais žmoniškai elgtis – netrukdyti statytis aukurus, vesti apeigas. Juk kaip atrodytų, jei ateitume į krikščionių bažnyčią ir sugriautume altorių, arba lieptume jį išsiardyti ir išsinešti, o kaskart prieš mišias – susistatyti iš naujo…
        Štai bičiulis, pro mus keliu į Vilnių važiuodamas, pasidairė aplinkui. Užsuko ir į neseniai panevėžiečių romuvių atkurtą Velžio alką, ir į mūsų liūdną Alko kalnelį. Kalnelis dabar apleistas, nenušienautas, nes vietiniai, kurstomi valdininko, kaskart mus užsipuola, teigdami, kad negalime čia lankytis… Ką gi, ramiai stebime vyksmą, susirašinėjame su valdininkais, kaupiame žinias, kurios įeis į istoriją ir laukiame permainų…
        Minėtas bičiulis apžiūrėjo ir pakeliui stovinčias bažnyčias, kitus statinius. Šmėkšteli ir mūsų troba, bei didysis trikamienis ąžuolas. Bet, vis dėlto, man didžiausią įspūdį palieka nekuklus skirtumas tarp vienų ir kitų šventovių…
        Gyvenkime, mielieji, draugiškai. Visiems vietos po saule užteks.
        https://youtu.be/fD-Ro8lO_-A

        • Ina:

          Tai ar bus geriau, jei atsakomybe uz pavelda perkels savivaldybems?

          • Atsakymas:

            Ne, nemanau. Čia gali užšokti nuo vilko ant meškos. Kol mūsų valstybėje galima nevykdyti esamų įstatymų, tol nei taip, nei taip nebus geriau. Vis dėlto, turi kažkas stabdyti abejingumo, savanaudiškumo, bejėgiškumo ar priešiškumo sukeltus veiksmus, šeimininkiškai – ūkiškai viską apglėbti. Bet turi būti ir padarytų klaidų ištaisymo kelias – visas šventvietes privalu gražinti valstybei, t.y. visiems žmonėms. Turi būti bendras sutarimas, gerbiantis visų tikėjimų žmones ir jų apeigas. Ir jei mes sakome, kad gerbiame savo protėvius, giedame himno žodžius:”Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia”, turime pagaliau suvokti, kad tie mūsų visų protėviai išpažino senąjį lietuvių, taip vadinamą pagonišką, tikėjimą. Šis tikėjimas ir buvo jų stiprybė, valia ir galia.

  2. markas:

    // Dvidešimties metų bėgyje buvo pasiekti monumentalūs rezultatai. Sukurtas Kultūros vertybių registras, kuriame aprašytos, įvertintos ir įregistruotos apie 70 proc. (per 22 tūkst. nekilnojamųjų ir kilnojamųjų kultūros vertybių ir jų kompleksinių dalių). Atgaivinti istoriniai objektai – dvarai, pilys, rūmai, piliakalniai, reikšmingiausi etnografiniai kaimai, restauruoti maldos namai skaičiuojami ne dešimtimis, o šimtais. Vien dvarų sodybų kone pusantro šimto. // ——— Baigiasi KPD direktorės kadencija. Gal bus net blogiau, nei jai esant tose pareigose. Čia jos aprašyti pasiekimai provincijoje. Medinės gryčios sutvarkytos, piliakalniai apšienauti, takeliai pabarstyti. O ką apie pagrindinį pasaulinės reikšmės Lietuvos paveldą? Apie miestą? Apie architektūrą? Nieko. Nieko gero. Naikinimas, griovimas, ardymas. Privatininkų siautėjimas. Dirbam senamiestyje, matome…

  3. Algimantas Zolubas:

    Belieka p. Dianai pritarti: įšoko ožkelė į rūtų darželį. O Seimas, Vyriausybė tūno, tyli.

    Atsikvošėkite, atkreipkite dėmesį į reikalavimus ministrę atstatydinti, darykite rodą. Jau iškados pakankamai pridaryta, nepanašu, kad liausis.

    • Žemyna:

      Iš to rūtų darželio jau ne tik vyriausiąją Ožką reikia kuo greičiau lauk vyti – visuose darželio padaliniuose reikia gero „dusto” – tiek ten ėdrių ir agresyvių piktžolių prižėlę, kad rūtas jau seniausiai užgožė.

  4. KPD korupcijos landynė:

    Norint tvarkos Senamiestyje ir kitur- pirmaiusia reikia išvaikyti KPD tūnančią komisiją, suteikiančią atestatus architektas dirbti su KPD objektais. Neįsileidžia naujų , tik tuios pačius patikimus, tai kaip nebus korupcijos. Jei ateina atestuotis ‘be blato”, tai tokių nesąmonių prigalvoja, plika akim matosi, kad tyčia uždavinėja klausimus į kuriuos net patys vargu atsakymus žino, kad tik neteikti atestato. Kol sėdės tie patys draugeliai komisijos, ir kol projektuos saugomuose objektuose korumpuoti architektai, su “Stogu” KPD, niekas nesikeis. Todėl sakau tik tiek- tegul Varnaitė nesiaiškina, laikas išvaikyti tą šiltų vietų lizdelį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *