A. Praninskas. Permainų vėjams keliamos naujo sąjūdžio burės (2)

Sąjūdžio mitingas 1988m. | L.Skirpsto nuotr.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 30-ųjų įkūrimo metinių minėjimas verčia svarstyti, ar laiko ratas jau apsisuko iki ribos, kai permainų išsiilgusi visuomenė ims burtis į naują sąjūdį.

Neįgyvendinti tikslai

Valstybės užvaldymu pavadintas politinės korupcijos skandalas jau nušniokštė spaudos leidinių antraštėmis, nužaibavo televizijos naujienų laidose, nugrumėjo radijo stočių eteryje. „Kaip, ar jau viskas?“ – nustebo publika, susivokusi, kad šitiek metų gyvena mafijos užgrobtoje valstybėje. „Viskas viskas, dabar jau viskas gerai, jokių tolesnių tyrimų nebereikia“, – skamba valdžios raminimas. Seimo komitetas viską išsiaiškino, prasidėjo teismo procesas, žodžiu, pabaiga laiminga, tik prezidentė šiek tiek nudegė pirštus prie abi kadencijas liepsnojusio politinės korupcijos laužo. Laužo, kuriame sudegė ne vieno puoselėtos teisingesnės Lietuvos viltys, geresnio savo ir savo vaikų gyvenimo lūkesčiai.

O juk tokios viltys ir svajonės 1988-ųjų vasarą tūkstančių tūkstančius atvedė į Sąjūdį. Lygiai po 30 metų jo iniciatyvinės grupės nariai, kiti visuomenės atstovai susirinko Mokslų akademijos salėje Vilniuje. Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo nariai paskelbė viešą kreipimąsi, kuriame pripažino, kad svarbiausi Sąjūdžio siekiai iki šiol vis dar neįgyvendinti. Prie raginimo tautą telktis prisidėjo ir dar vieni šio renginio organizatoriai, Vilniaus forumo, nepartinio politinio judėjimo, siekiančio ugdyti valstybinį politinį mąstymą Lietuvos visuomenėje, nariai.

Po 30 metų: ta pati salė, beveik tie patys žmonės, visai kita Lietuva. | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Sveiki sugrįžę į LTSR

„Viešoje erdvėje įtvirtintas ir tiesą apie šalies padėtį užgožiantis propagandinis melas yra pagrindinė kliūtis atvirai ir sąžiningai įvardyti bei mėginti sutelktai ir valingai įveikti abu Lietuvos istorijoje jau patirtus ir atlaikytus, bet vėl iškilusius egzistencinius iššūkius – tautos išnykimo ir valstybingumo praradimo grėsmes“, – teigiama Sąjūdžio 30-mečio minėjimo dieną paskelbtoje Vilniaus forumo deklaracijoje. Skaitydamas ją gali pasijusti sugrįžęs į Lietuvos TSR laikus, pačią Sąjūdžio pradžią, kai tiesos žodžio tekdavo ieškoti pirmuosiuose Sąjūdžio leidiniuose. Oficialioji spauda dar prieš 4 mėnesius iki Sąjūdžio įsikūrimo keiksnojo JAV prezidentą Ronaldą Reiganą, pasveikinusį Lietuvos žmones su 70-ąja Vasario 16-osios sukaktimi. Valdžia net rengė „Mes kaltiname“ stiliaus mitingus, kuriuose žinomi kultūros, meno, sporto veikėjai kaltino JAV prezidentą įžūliu kišimusi į Tarybų Lietuvos reikalus.

Posovietinę transformaciją tyrinėjanti Vilniaus forumo narė profesorė Rasa Čepaitienė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, paklausta, ar šiandien esama kokių nors visuomenės jausenos panašumų su buvusia prieš 30 metų, sakė tam tikrų neabejotinai pastebėjusi. „Aišku, jei kalbėtume apie tai, kas susiję su valdžios ir visuomenės atotrūkiu, matyti ir tam tikrų skirtumų. Sovietmečiu toks nepotizmas, kai savo anūkas parašiutu nuleidžiamas į partijos pirmininko poziciją, tikrai buvo neįsivaizduojamas. Kad dabar klanai konsoliduoti, kad jie gerai matomi ir atvirai savivaliauja, irgi yra skirtumas: sovietmečiu tokie dalykai buvo pridengti ideologijos – juk formaliai tada valdžia tarnavo liaudžiai, prireikus buvo galima kreiptis į kokį partijos sekretorių, ir valdžia būdavo priversta kaip nors į tai reaguoti. O dabar paternalistinis sovietinis stilius yra išnykęs“, – sakė kultūros istorikė.

Čepaitienė Rasa | Asmeninė nuotr.

Ar permainų noras visuomenėje yra toks stiprus, kad galėtų įpūsti antrąjį Sąjūdį? Pasak pašnekovės, sunku prognozuoti. Esą akivaizdu, kad visuomenėje jaučiamas sujudimas, ypač į viešumą iškilus „neregėtos Lietuvos“ politinės korupcijos istorijai, bet yra kita problema.

„Sąjūdis kūrėsi labai aiškiai nubrėžus takoskyrą tarp „mes“ ir „jie“, tarp visuomenės ir sovietinio režimo. O dabar skirtis nėra tokia aiški. Tai yra didžioji problema: viena vertus, iš okupacijos išsivadavome, bet iš tėvynės kolonizacijos, deja, ne. Kaip atskirti saviškius nuo svetimųjų, kaip nubrėžti tą ribą? Taip pat reikėtų atsižvelgti į tai, kodėl Sąjūdis prieš 30 metų pralaimėjo. Ir deklaracijoje tai pabrėžiama: pralaimėjo, nors ir buvo keliamos gražios idėjos, nes visuomenė nesugebėjo ilgai kontroliuoti valdžios. O tai iš esmės, deja, ir atvedė į šiandienos būseną. Tai ir didžiausia socialinė atskirtis, ir didžiausia pajamų nelygybė, ir klanų įsigalėjimas – viskas, ką visi mato ir visi supranta“, – sakė R.Čepaitienė.

Stiprus poreikis

Vis dėlto supratimas, kad į valdžią vilčių dėti nebeverta, kad reikia patiems ką nors daryti, pasak pašnekovės, stiprėja. „Visuomenė pagaliau išmoko pamoką, kad politika – tai ne siekis patekti į Seimą, prie lovio, kur vieni keičia kitus, o šalyje viskas lieka kaip ir buvo. Politika – kiekvieno konkretaus piliečio geriausių savybių, gebėjimų ir talentų naudojimas bendrajam gėriui nesitikint asmeninės naudos. Juk matome, kas nutinka atsidūrus tokioje situacijoje, kai kiekvienas rūpinasi tik savimi. Gyvename socialinio darvinizmo laikais ir matome jo pasekmes. Bendruomeniškumo, atjautos, solidarumo, savitarpio pagalbos, nuoširdumo ir nesavanaudiškumo ilgesys yra natūralus. Tai atsvara visam tam melui. Manau, šiuo metu visuomenė jaučia stiprų tokių dalykų poreikį. Ir jeigu ji mato, kad atsiranda to siekiančių žmonių, kuriasi kažkokios struktūros, grupės, iškyla lyderiai, kurie priešinasi baimės atmosferai, tiesiog užšaldžiusiai visuomenę, vadinasi, po kurio laiko išdrįs ir kitas, trečias, ketvirtas… Todėl šia prasme esu optimistė“, – apibendrino mokslininkė.

Vilniaus forumo deklaracijoje nurodomas Lietuvos forumo tikslas – iš tautos atimtų suverenių galių sugrąžinimas. Kokios Lietuvos politinio režimo po 1990 m. kovo 11 d. transformacijos lėmė, kad buvo išsikeltas būtent toks tikslas? „Šiandien po aukščiausių valdžios institucijų pareiškimų, turiu galvoje ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto patvirtintas politinės korupcijos tyrimo išvadas, ir prezidentė metinį pranešimą, oficialiai pripažinta, kad mūsų valstybės prigimtis yra oligarchinė. Vadinasi, tautos suverenumo klausimas po 30 metų tampa visai logiškas ir labai aktualus, – teigia Vilniaus forumo narys, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Algimantas Jankauskas. – Demokratija realiai įgalinta ir veikli yra tik tuomet, kai vykdoma reali valdžios pilietinė kontrolė. Aš manau, kad Sąjūdžio metais tokią pilietinę valdžios kontrolę turėjome, bet paskui ji pradingo.“

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Algimantas Jankauskas | Valstietis.lt nuotr.

Pasak pašnekovo, Vilniaus forumo ir viso jau besiplečiančio, įgaunančio pagreitį visuomeninio judėjimo, virstančio Tautos forumu, pamatinė idėja – budinti tautos politinę sąmonę, o tai reiškia, kad tautos suverenitetas iš tikrųjų grįžta į žmonių rankas. „Šiandien matome susikompromitavusias politines partijas, savanaudį, socialiai neatsakingą verslą, didžiulį skurdą. Tai skauduliai, kuriuos gydyti galima tik tautos susitelkimu ir didele politine valia“, – sakė A.Jankauskas.

Prasikrapštykit akis

Kaip atsitiko, kad po trijų dešimtmečių vėl atsidūrėme prie pradinių pozicijų, kai Sąjūdis telkė tautą permainoms, kvietė į didžiuosius mitingus, darė spaudimą tuometinei valdžiai? A.Jankausko teigimu, jei paklaustume piliečių, ar jie jaučiasi darantys įtaką politiniams sprendimams, daugelis atsakytų, kad yra bejėgiai.

„Eiliniai piliečiai yra nušalinti nuo sprendimų priėmimo. Žiojėja duobė tarp elito ir piliečių. Teoriškai jungtis turėtų būti politinės partijos, bet matome, kad šiandien jos suaugusios su verslu, tapo oligarchinės. Tada viskas pakimba, nebelieka jungties, kuri sietų valstybės institucijas su piliečiais“, – teigė A.Jankauskas. Pasak jo, individualizmas per 30 metų labai atomizavo visuomenę, tačiau milžiniška socialinė atskirtis ar demografinė katastrofa jau yra pasiekusios tokį mastą, kad ima burti žmones. „Aš manau, kad ateityje mes vėl galime susitelkti“, – sakė pašnekovas.

„Užteks padėkų, atėjo laikas prasikrapštyti akis. Kol įvairiose iškilmėse linksminamės, mūsų senoliai miršta apleisti palatose ir trobose. Kol giriamės iškovoję laisvę, daugiau kaip pusė milijono Lietuvos gyventojų – įsivaizduojate, kokie skaičiai? 600 tūkstančių Lietuvos žmonių! – dūsta gyvendami žemiau skurdo ribos. Kol mes spygaujame apie globalią Lietuvą, trečdalis mūsų moksleivių Lietuvoje nebemato ateities galimybių. Esu iš kaimo Kelmės rajone, tad žinau, ką kalbu. Jau šiandien bet kuriame provincijos mieste ar kaime matome nykiai tuščias gatves, uždarytas mokyklas, apleistus parkus. Ta nejauki tuštuma primena kare išmirusios tautos kapą, ant kurio teliko beprasmiu virtęs žodis „Tėvynė“ – tokiais žodžiais į iškilmingo Sąjūdžio 30-mečio minėjimo Seime dalyvius, vadinamąjį šalies politinį elitą kreipėsi 24 metų Vytautas Vyšniauskas, Vilniaus universiteto filosofijos magistrantas, Vilniaus forumo ir jaunimo sambūrio „Pro Patria“ narys.

Vytautas Vyšniauskas | Asmeninė nuotr.

Po šios kalbos Seimo salėje nuskambėję plojimai labai priminė tuos, kuriais LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai palydėdavo pirmąsias čia pasakytas Sąjūdžio atstovų kalbas. Plojimai, išspaustos šypsenos ir sukąsti dantys. Pasiteiravau Vytauto, kokių atsiliepimų jis sulaukė po šio pasisakymo. „Reakcijų buvo įvairių. Aišku, yra žmonių, kurie visiškai nesupranta, nepritaria, mano, kad noriu be reikalo dramatizuoti, gal siekiu populiarumo, gal šiaip esu nesusipratęs, gal mane yra paveikę kokie Rusijos agentai, o gal tiesiog esu nupirktas. Bet vis dėlto absoliuti dauguma atsiliepimų, kurių sulaukiau, yra teigiami. Interneto socialiniuose tinkluose tą mano kalbą Seime yra peržiūrėję daugiau kaip 400 tūkstančių žmonių. Praėjus kelioms savaitėms vis dar gaunu dešimtis naujų atsiliepimų. Žmonės rašo, kad tokios kalbos laukė jau 30 metų, kad jaučiasi kaip Sąjūdžio laikais ir taip toliau. Kai kurie priduria, kad iš esmės buvo pasakyti teisingi dalykai, bet gal reikėjo šiek tiek pozityviau. Du dalykai man atrodo labai svarbūs: pirma, daugybė žmonių pasakė, kad mano kalba juos įkvėpė likti Lietuvoje. Jie jau galvojo apie emigraciją, nors gal ne visų gyvenimo sąlygos buvo tokios blogos, kad verstų išvažiuoti. Išgirdę kalbą jie teigė supratę, kad vis dėlto nori gyventi čia, rizikuoti. Tad šia prasme, manau, visiškai atkrenta priekaištai, esą aš tik kalbu, bet nieko nedarau. Viešas kalbėjimas taip pat, pasirodo, yra labai rimtas veiksmas, galintis sukelti rimtų pokyčių“, – svarstė V.Vyšniaukas.

Parodys lakmuso popierėlis

Algis Krupavičius, politologas, VDU profesorius | Asmeninė nuotr.

Ar Tautos forumas galėtų tapti antruoju Sąjūdžiu? Laikai jau kitokie, visuomenė šiandien yra susiskaldžiusi, itin fragmentiška, turinti daug visokių interesų. Kai 1988 m. gimė Sąjūdis, bendri visuomenės tikslai buvo ganėtinai aiškūs: sovietinė sistema neveikė ir ją mažų mažiausiai reikėjo pertvarkyti (iš čia ir paties Persitvarkymo Sąjūdžio pavadinimas), reikėjo daugiau demokratijos, vėliau atsirado nepriklausomybės ir suvereniteto tikslas. Visuomenė tada nebuvo itin diferencijuota. Šiandien matome gerokai kitokį vaizdą. Siekti suburti didesnę – ar bent jau aktyviąją – visuomenės dalį kaip 1988–1990 metais galima, bet ar toks scenarijus būtų realistinis? Manau, kad trumpalaikėje perspektyvoje tokiam judėjimui nėra daug vietos. Aišku, labai daug priklauso nuo to, kas būtų jo lyderiai, kokios būtų pagrindinės idėjos, ar toks judėjimas galėtų būti nepartinis. Tiesą sakant, dabar vienareikšmiškai atsakyti būtų sudėtinga. Netolimoje ateityje lakmuso popierėliu turėtų tapti Arvydo Juozaičio reitingai. Žinomi visuomenės žmonės pakvietė jį dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose, jis yra siejamas ir su senuoju Sąjūdžiu, manau, galėtų būti nemenka tikimybė, kad Tautos forumas jo kandidatūrą paremtų. Pirmuosiuose savo politinės programos formulavimo tekstuose A.Juozaitis kalba kaip nepartinis kandidatas, kaip Atgimimo prezidentas. Visuomenės nuomonių pasiskirstymas A.Juozaičio kandidatavimo atžvilgiu bus geras indikatorius, leisiantis spręsti, ar nepartinis Tautos forumas galėtų sujungti ir kairiuosius, ir dešiniuosius, ir centristus. Nežinau, ar galėtume jį vadinti antruoju Sąjūdžiu ar dar kaip nors, tačiau bent kaip socialinė-politinė jėga jis tikrai galėtų daryti poveikį. Kol kas situacija nėra apibrėžta.