Grįžulo Ratai – nekaltai ištremtų artimųjų, niekada nepažintų Sibiro vaikų amžinieji namai (0)

Loreta Jastramskienė | Olgos Posaškovos nuotr.

Loreta Jastramskienė | O. Posaškovos nuotr.

Žurnalistė ir rašytoja Loreta Jastramskienė išleido ketvirtąją knygą „Bilietas į Grįžulo Ratus“. Šįkart tai – ne romanas, o dvylika esė. Knygoje nemažai vietos skiriama tremties temai. Šiandien „XXI amžiuje“ su jos autore, mano studijų Vilniaus universitete kurso drauge, apie tai ir kalbuosi.

– Naujoje Tavo knygoje radau pasakojimą apie pažintį su estųžurnaliste, rašytoja ir režisiere Imbi Paju. Kodėl būtent ji Tave sudomino?

– Tai – dvasinė, psichologinė, fizinė patirtis, kuri buvo duota sovietinį genocidą išgyvenusių tėvų vaikams. Imbi mama ir teta buvo sovietų represuotos, išsiųstos į lagerius, tas pat nutiko su mano artimaisiais. Esame tarsi dvasios seserys, nors ji – estė, gyvenanti Suomijoje, o aš – lietuvė, gyvenanti Lietuvoje. Vieni psichologai mus vadina pirmąja karta po genocido, kiti – antrąja, tačiau esmė – ne pavadinimas. Ją sudaro jausena, kad šiame pasaulyje turėjo mūsų nebūti, o kadangi esame, tai tarytum savyje slepiame kaltę, kurios neturi lojalių sovietinei sistemai tėvų vaikai. Imbi knygą „Suomijos įlankos sesės. Kai regi kitų skausmą“, išleistą lietuvių kalba, skaičiau kaip maldaknygę ne vieną kartą. Vėliau mes susitikome Estijos ambasadoje Vilniuje ir nuo pirmos akimirkos ji tapo artimesnė už mielas koleges, kurios netgi artimai bendraudamos per dešimtis metų nėkart manęs nepasiteiravo, kaip jaučiausi anuomet, būdama tremtinio dukra, partizanų būrio vado vaikaitė? Imbi yra mano atradimas, mūsų ryšys peržengia įprasto, paremto nauda ir profesiniais dalykais bendravimo ribas.

– Man įstrigo viena mintis iš Imbi Paju žodžių. Ji sakė, kad, kai karas praeina, dažniausiai kalbama apie didvyrius, o ne aukas. Iš tiesų ir sovietų valdžios metais dažniausiai buvo garbinami vadinamieji Didžiojo tėvynės karo dalyviai. Bet, pavyzdžiui, tada nesu girdėjęs, kad kas nors pasakotų apie išgyvenimus tos šeimos, kurios sūnus žuvo tame kare. Tiesa, apie okupacinei valdžiai tarnavusių liaudies gynėjų ar diversantų „didvyriškumą“ ir išgyvenimus, patirtus dėl Lietuvos laisvės kovotojų bausmių už tarnavimą okupantams, buvo ir kalbama, ir rašoma. Dabar turime daug literatūros, liudijančios apie mūsų tremtinių ir politinių kalinių išgyvenimus, bet apie juos papasakoti galėjo tik tie, kurie išliko gyvi. O ką patyrė žuvusiųjų, nukankintųjų, iš bado mirusiųjų, į lagerius ir tremtį išvežtųjų artimieji, pagaliau ir tie, kurie ypač pokariu turėjo išgyventi kartais slapstydamiesi, nežinodami, ar jie pateko į tremiamųjų sąrašus, ar jų kas nors nepaskųs, ar nesuims, neįkalins, neišveš? Šiomis temomis knygų turime tikrai mažiau, nes jau nebėra kam jų parašyti ar apie tai galinčių papasakoti, o ir ar tos istorijos ką nors jaudina? Juk, kaip teigia Imbi Paju, sovietinė sistema niekada neklysta: jeigu sulaikė, vadinasi, buvai kaltas. Taigi būti baimėje teko ir tiems, kurie, iš pirmo žvilgsnio atrodo, gyveno sau ir nepatyrė akivaizdžių represijų, bet juk irgi buvo aukos. Šiais laikais okupantų žiaurumo tarsi nenorime prisiminti, bet dažnai kalbame apie nusikaltėlių žiaurumą, juos tarsi darydami herojais, visuomenei pristatydami pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, nuolat rodydami per televiziją. O ką patiria jų aukos? Ko netenka visuomenė, „praturtėjusi“ žiniomis apie nusikaltėlį ir menkai tesupažindinta su jų aukomis ir artimųjų išgyvenimais, niekada neišsipildysiančiomis jų viltimis?

– Taip aiškiai ir išsamiai paklausei, kad belieka tik pritarti. Sovietmečiu apie artimųjų patyrimus nesu išsitarusi nėkart, buvau pasirengusi sudėtingiems išbandymams, jeigu kas nors būtų išdavęs tėtį. Žinojau, kad geriau atsisakysiu mokslo, gero gyvenimo, viso ko, bet juo tikėsiu. Jeigu kalbame apie šių dienų žiaurumus, tai dažnai mąstau ir kol kas niekaip negalėčiau paneigti suvokimo, kad tada vykdytos represijos, pačių puikiausių, sąžiningiausių žmonių žudymas turėjo įtakos agresijai, kuri egzistuoja šiandien. Sovietai buvo žiaurūs, mūsų žmonės prieš savo valią buvo įtraukti ir dalyvavo tame žiaurume pusę šimto metų, tai negalėjo pranykti be pasekmių. O tam tikras šių laikų nusikaltėlių herojizavimas, pateikiant juos pirmuose laikraščių puslapiuose, rodo primityvų supratimą ir norą kuo daugiau parduoti ne geriausios žurnalistikos leidinių.

– Imbi Paju rašė, kad per karą, okupaciją, būtent moterys tampa vadinamojo okupanto nugalėtojo nuosavybe, jis be gailesčio gali prievartauti, tyčiotis. Čia man iškart į galvą ateina 1944 metų pabaiga ir 1945 metų pradžia, kai sovietų Raudonoji armija gavo įsakymą prievartauti Rytprūsiuose gyvenusias moteris. Kiek jų buvo išprievartauta, kiek mirė iš bado, prarado vaikus, kiek jų priglaudė lietuviai!

– Šiuos nusikaltimus eiliniai sovietų kariai vykdė gavę nurodymus iš aukščiausiųjų generolų, kurių krūtinės po karo buvo nusagstytos apvalių ir stačiakampių gelžgalių eilėmis. Jie taip žvangėdavo, pamenu, per paradus, kad nejučia pagalvodavai, ar nesuplyš švarkai nuo svorio.

Filosofinis klausimas: ar žudikas ir prievartautojas yra tas, kuris atlieka veiksmą, ar tas, kuris įsako tai daryti? Esu visokio smurto priešininkė, todėl sakau, kad ir įsakinėtojai, ir atlikėjai yra nusikaltėliai. Tai, kas buvo įvykdyta Rytprūsiuose, yra vienas iš juodžiausių žmonijos istorijoje darbų, tačiau argi kur nors girdėjai, kad tarptautinėje erdvėje būtų paskelbtas ir įvardytas sovietų genocidas Rytprūsiuose, Baltijos šalyse? Iki šiol tai nėra pripažinta.

– Bet juk ir Tavo tėtė, dar vaikas būdamas, kalėjime matė ar girdėjo, ką išdarinėjo pareigūnai, su moterimis elgęsi kaip mongolų totorių ordos. Suprantama, kai buvai vaikas, Tau tėtė apie tai nieko nepasakojo, bet kai pati tapai mama ir atgavome laisvę, gal ką nors daugiau apie tų moterų dalią iš jo išgirdai?

– Kai būna sunku, visada prisimenu savo močiutę Juliją, moterį, kuri Sibire išsaugojo penkiametį sūnų, sugebėjo su juo sugrįžti į Lietuvą, tik nesugebėjo apsaugoti nuo skundikų ir buvo įmesta į kalėjimą už pabėgimą iš tremties vietos. Tėčio pasakojimai apie tai, ką jam teko matyti, nutrūkdavo tuomet, kai jis kalbėdavo apie smurtą prieš mamą, kitas moteris. Abu suprasdavome tai, ko žodžiais nereikia sakyti. Tai žeistų mylimus artimuosius, kurių nebėra.

– Knygoje radau, kad 1941 metų birželio 14 dieną Tavo penkiametį tėtę kartu su motina Julija ištrėmė į Kazachstaną, Gurjevo sritį, Makato gyvenvietę. O kaip tąkart tremties pavyko išvengti seneliui Antanui?

– Senelis negyveno Kalvarijoje su šeima. Jis su broliu Feliksu slapstėsi savo tėvų namuose Želsvoje. Senelio sesuo pasakojo, kaip naktį jie išeidavo į kiemą ir žiūrėdavo į dangų, laukdami, gal jau atskrenda amerikiečių lėktuvai, gal viskas pasikeis ir vėl bus Lietuva. Jos nebuvo ilgai, o jiems pastatyti paminklą galėjome tik prasidėjus Atgimimui. Saugumiečiai visada pasikviesdavo vyresniuosius į savo kabinetą, kai tik nuvykdavome padėti gėlių Simno kapinėse. Mes, vaikai, tuomet likdavome automobilyje ir klausydavomės įpykusios tetos svarstymų, ar jiems jau kiša adatas į panages, ar dar ne. Visada prisimenu, kad už lango lydavo lietus, aš braukydavau prikvėpuoto automobilio langus pirštais, žiūrėdavau į juos ir galvodavau: ar labai skauda, kai tas adatas į panages kiša? Ar vaikams irgi kiš?

– Papasakok, kaip močiutė sugalvojo su tėte pabėgti ir kaip jiems tai pavyko?

– Turiu įrašą su tėčio pasakojimu apie šitą jų kelionę ant traukinio laiptų, įsitvėrus turėklų, nes vietų vagone nebuvo, iš paskos bėgantis geriausias draugas Šarikas, ašaros, kai tėtė nebematė šuns, Maskva ir supratimas, kad jau niekada nepamatys mamos, susitikimas milicijoje ir t.t. Tai – romanas, kurio neparašiau. Turėčiau parašyti.

– Tavo močiutė grįžusi į Lietuvą pateko į kalėjimą. Kada ji buvo paleista ir kaip jai sekėsi auginti sūnų, kai vyras buvo sušaudytas?

– Juos abu suėmė – vaiką ir mamą. Toks buvo dešimtmetis sovietų valdžios „nusikaltėlis“, nes į Lietuvą, namo, su mama iš Sibiro parbėgo. Po savaitės dėdė Nikodemas, močiutės brolis, mano tėtį vežime iš kalėjimo parsivežė. Jis juk buvo dar nepilnametis, neturėjo teisės net pagal sovietinius įstatymus jo ten laikyti. Tėtis pasakodavo, kad mamą iš kalėjimo patalpos, kurioje jie buvo kartu, į tardymus ištempdavo už plaukų. Močiutė priešindavosi.

Kalėjime ji susirgo. Artimieji nunešė ne vieną kyšį, kad ją paleistų. Po metų pavyko ją iš ten pagaliau susigrąžinti. Mano mylimiausia teta Levutė, tėtės pusseserė, dabar gyvenanti Marijampolėje, neseniai pasakojo, kaip močiutė sugrįžo po kalėjimo namo: „Ji taip sunkiai kėlė koją per slenkstį, taip ilgai per jį žengė. Kaip dabar akyse stovi tas vaizdas“.

– O kiek žinojai apie tėtės vaikystę būdama vaikas? Kiek jis, o gal močiutė, pasakojo apie tremtį?

– Močiutė Julija mirė nuo vėžio, vos tėvams susituokus, būdama 52 metų. Ji nespėjo pamatyti nė vienos vaikaitės. Tėtis apie tremtį ir senelio istoriją papasakojo man tuomet, kai tik pradėjau suprasti šį pasaulį – buvau darželinukė. Labai didžiuodavausi, kad man patikėta tokia paslaptis, niekam niekada jos neišdaviau.

– Turbūt būdama mokinė jau mėgai literatūrą ir daug skaitei. Kaip vertinai knygose aprašomus herojus ir kaip pavykdavo suprasti, kad ne visada tie herojai yra didvyriai, kad jie gali būti ir niekšai? Tikriausiai kaip tremtinio dukra jau tada labiau kritiškai vertinai sovietinės mokyklos pateikiamos programos literatūrą ir istoriją?

– Laimei, turėjau puikius literatūros mokytojus ir daug literatūros pamokų – lankiau sustiprintą prancūzų kalbos programą. Gerai pamenu, kai rusų literatūros mokytoja pravertė vadovėlio puslapį su „Jaunąja gvardija“ ir net nesustojo. Ji nieko nesakė, bet mes supratome, kad šio kūrinio galime neskaityti. Tačiau Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“ nagrinėjome ne vieną mėnesį ir kiekvienas turėjome pasirinkti savo sugalvotą temą ir parašyti referatą. Rusų literatūros mokytoja Ina Baniulytė buvo viena mylimiausių mano mokytojų. Ji pirmiausia išmokė mąstyti, o paskui pamokas ruošti.

– Supratau, kad būdama mokinė jau irgi keliaudavai, tėtė buvo ir į Sankt Peterburgą (tuometinį Leningradą) nusivežęs. Tėtė vis užsimindavęs apie planą pabėgti iš Sovietų Lietuvos, perplaukti Baltijos jūra iki švedų kontroliuojamos zonos. Ar Tavo vaikystės kelionės su tėvais buvo šių tėtės svajonių pasekmė? Kur dar esate keliavę?

– Bijodavau, kad vieną dieną jis išplauks ir daugiau jo nebematysime. Vėliau jis prisipažino, kad tik mes – sesuo, aš ir mama – sulaikėme nuo to. Jis buvo puikus plaukikas, jaunystėje dirbęs gelbėtoju Druskininkuose, išgelbėjęs gyvybę ne vienam, skendusiajam Nemune. Vaikystėje visada keliaudavome prie Baltijos, maršrute būdavo Latvija, Estija ir tuometinis Leningradas.

– Rašai, kad po tėtės išėjimo pradėjo dygti nauji nepažinto skausmo daigai. Gal gali pasidalinti mintimis apie ta? Kodėl kančią, skausmą patyrusių žmonių vaikams geriau žinoti visą tėvų ir senelių patirtą tiesą, kad ir karčią, gėdingą ar tragišką, negu ją slėpti?

– Tai – potrauminio streso sindromas, kurį reikėjo įveikti. To neįmanoma padaryti neiškalbant visų traumų, slepiant ar kankinantis ir nepasakant, kas nutiko. Visgi man buvo lengviau nei daugeliui panašaus likimo žmonių, kurie tiesiogiai patys nepatyrė genocido, tačiau tai buvo jų tėvų patirtis. Visada galėjau kalbėti ir klausti, verkti ir juoktis, nes kartu buvo žmogus, turintis psichologo išsilavinimą ir labai gilų supratimą, kas yra žmogus ir jo kančia. Mano vyras stiprindavo profesionaliais ir žmogiškaisiais, visais įmanomais būdais sunkiausiu, netekties metu, nes netekti tėčio, kurį mylėjau taip, kaip Šventam Rašte prisakyta mylėti artimą, buvo nepakeliama.

– Vaikystėje patyrei auklėjamąsias pamokas, kaip neįkliūti kariniams komisarams, kai tėtė, vienas per televizorių žiūrėdamas ledo ritulio rungtynes, koneveikdavo rusus ir džiaugdavosi kanadiečiais, mušančiais jiems įvarčius, ir ramiai sakydamas: „Puiku, vyrai, dar vieną, dar įkrėskit ruskiams, ot gerai“. O kai ateidavo televizoriaus neturėjęs karinis komisaras, tėtė „apgailestaudavo“: „Neveziot parniam“. Suprantama, kad okupacijos metais kitaip neišėjo. Ar kažką panašaus nepatiria tie žmonės, kurie ir dabar kartais apsimeta kalbėdami ne tai, ką galvoja, o kas patinka pašnekovui liberalui, socialdemokratui, esančiam krikščioniškų pažiūrų, euroentuziastui ar euroskeptikui?

– Tėčiui tai buvo išgyvenimo arba mirties klausimas totalitarinėje santvarkoje. Demokratinėje valstybėje visi turi galimybę nemeluoti. Net nežinau, kodėl jomis nepasinaudoja?

– Tėtės draugai ir pažįstami jį vadino tikru krikščioniu, turėjusiu jautrią širdį ir stiprų vyrišką garbės supratimą. Gal ir Tu pati kada nors iš kokio nors atvejo tuo akivaizdžiai įsitikinai?

– Šimtais atvejų. Geriausiai tai iliustruotų jo dažnai kartotos frazės: „Jei tau akmenį meta, mesk duonos kepalą“; „Knygos – tavo geriausi draugai“; „Neturėk daug pinigų, bet turėk daug draugų“. Jis paprasčiausiai buvo geros širdies, stiprus žmogus. Daugelis gyvųjų, kurie jį pažinojo, tokį ir prisimena. Tik jis niekada nebuvo geras niekšams ir chamams.

– Viename esė Antano Šileikos „Pogrindį“ drąsiai vadini geriausia knyga apie Lietuvos partizanus. Ar turi galvoje tik romanus ir į šią literatūrą neįskaitai dokumentikos, atsiminimų?

– Taip, nes išleista daug puikių dokumentinių, publicistinių atsiminimų knygų. Grožinėje literatūroje iki „Pogrindžio“ vyravo tuštuma. Antanas Šileika ją užpildė.

– Kurie politinių kalinių ar tremties atsiminimai Tau pirmiausia pakliuvo į rankas? Kurie labiausiai patiko, paliko įspūdį ar nustebino? Ar dar vis atsiminimus skaitai?

– Jų buvo labai daug, tose knygose aš rasdavau pasakojimų ir apie savo senelio vadovaujamą būrį, tą rytą, kai NKVD su stribais jį sunaikino. Tai buvo knygos, kurias tėtis skaitydavo kasdien, jų ir dabar namuose daugybė. Kiekviena išgyvenusiojo sovietų okupaciją ir genocidą autoriaus knyga man patinka labiausiai. Nė vienos neišskirsiu, man jos visos brangios kaip ir tie žmonės, kurių galbūt niekada nesutiksiu.

– Rašai, kad bendras likimas ir bendras priešas suvienija stipriau negu draugystė pavojams išblėsus. Kaip Tau atrodo, ko trūksta artimesnei Baltijos šalių draugystei ir bendrystei dabar, kai esame išsivadavę iš sovietų okupacijos? Ar mes, priimdami įstatymus Lietuvoje, pagalvojame apie jų galimą poveikį latviams ir estams? Ar mes ne per mažai žinome vieni apie kitų reikalus? Juk jau beveik 30 metų praėjo, o kiek Lietuvos, Latvijos, Estijos žmonių galėtų pasigirti mokantys kaimyninės šalies kalbą, skaitę vieni kitų naujausią literatūrą, matę filmus, pažinę kitų menininkų kūrybą? Pagaliau, kodėl galime laisvai žiūrėti rusišką, lenkišką, anglišką, vokišką televiziją, o matyti latvišką ar estišką (o ir prancūzišką, ispanišką, itališką, čekišką ar kitos Europos Sąjungos valstybės transliuojamą) labai sudėtinga?

– Kalbi apie tai, kas būtų mūsų visų stiprybė – kultūrinė, ekonominė, politinė. Kodėl tai neįvyko? Tikiu, kad yra mokslininkų, kurie atskleis priežastis, bet gal dar ne šiandien. Tačiau mūsų namuose kas vakarą nors trumpam įjungiama Latvijos TV programa. Jos nėra tuose pagrindiniuose tinkleliuose, tačiau galima užsisakyti atskirai. Mes tai ir padarėme. Įjungiamos ir Lenkijos, ir Prancūzijos, ir „Al Jazeera“ TV kanalų programos. Manau, kad tai – mūsų pačių sąmoningumas pasiimti tai, kas pasiekiama, bet ant lėkštės nepaduota. Tarptautinėse Vilniaus knygų mugėse taip pat stengiuosi bendrauti su latvių, estų rašytojais, nes mūsų likimas niekada nenutols. Jis bus arba toks pat, arba panašus.

– Ar dažnai matai, o gal sutemus tyčia stengiesi pažvelgti į Grįžulo Ratus, kuriuos į juos žiūrintys mato įvairiose pasaulio vietose ir taip vienas su kitu „bendrauja“? Taip su Tėvyne „bendraudavo“ tremtiniai.

– Šito nežinojau. Grįžulo Ratai yra mano mylimiausias žvaigždynas, primenantis vežimą. Šiuo žodžiu vadinu birželio 14 dieną, kai iš Lietuvos buvo ištremti močiutė Julija ir tėtis Leonas Petras. Graikai šį žvaigždyną vadino Didžiosios Lokės, o mes visuomet sakome, kad lietuvius vežė pas Sibiro meškas. Gyvenu Šiaurės miestelyje, pro mano miegamojo langą šviečia Didieji Grįžulo Ratai. Juos matau, kalbėdama vakaro maldą prieš užmigdama. Visada joje prašau amžino atilsio ir amžinosios šviesos išėjusiems geros valios žmonėms. Grįžulo Ratus vadinu amžinaisiais nekaltai ištremtų artimųjų, niekada nepažintų Sibiro vaikų namais, į kuriuos močiutė Julija nerašytu testamentu paliko man bilietą. Jis panašus į mintį, nuvedančią toli, leidžiančią pajausti ir bandyti suvokti, kas yra tikros gyvenimo žvaigždės, o kas tik sėkmingai padirbti žvaigždžių formos blizgučiai.

– Dėkodamas už pokalbį linkiu vis dėlto surasti laiko parašyti romaną, kuriame būtų paminėta apie tėčio ir močiutės pabėgimą iš tremties.

„XXI amžius“

Kategorijos: Kultūra, Literatūra, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *