Dvi interjero estetikos: modernumas ir tradicija (2)

Tradicinis interjeras / Lietuvos liaudies buities muziejaus svetainės nuotr.

Tradicinis interjeras / Lietuvos liaudies buities muziejaus svetainės nuotr.

Apie etninius stilius, etnines detales interjere su „El Art“ dizaino studijos dizainere Evelina Labanauskiene kalbasi Beatričė Rastenytė

Beatričė Rastenytė:

– Iš šono žiūrint interjero dizainas atrodo labai įdomi ir patraukli, daug išmanymo reikalaujanti specialybė. Kaip jūs atradote interjero dizainą ir pasirinkote šį darbą?

Evelina Labanauskienė:

– Įdomus darbas. Visur lankydamasi stebiu kitų dizainerių darbus,  kavinių, restoranų, viešbučių interjerus, ypač kelionėse semiuosi naujų idėjų ir stebiu vyraujančias tendencijas kitose šalyse. Tačiau ir labai greitai pastebiu nederančias detales, ypač kai žmonės įsirenginėja namus be dizainerių konsultacijų.

Interjero dizaineris turi išmanyti ne tik techninius duomenis ir darbų specifiką, bet ir pajausti užsakovo norus bei poreikius. Turėti ne tik teorinių žinių, bet ir meninę pajautą. Namai turi būti ne tik stilingi, –  juose žmogus turi jaustis gerai, jam turi būti jauku, gera į juos sugrįžti.

Aš nuo mažens per vasaros atostogas   stumdžiau pas senelius ir tėvelius namuose  baldus. Noras kažką vis atnaujinti buvo nuo mažens. Vartydama interjero žurnalus galėdavau praleisti valandų valandas. Vaikystėje esu laimėjusi ne vieną tapybos konkursą. Taip pamažu supratau, kad negaliu savo svajonės pamiršti, nepaisant to, kad ISM Vadybos ir ekonomikos universitete įgijau vadybos ir verslo administravimo bakalauro laipsnį ir tarptautinės prekybos magistro laipsnį. Svajonė kurti ir kitiems namus mane atvedė į šią specialybę.

Konkretus mano darbo kaltininkas yra mano vyras, kuris sukasi statybų versle (UAB „Augus“). Jis buvo tas iniciatorius, kuris pastūmėjo mane imtis šio darbo. Matė mano aistrą ir klausdavo patarimų, siūlydavo patarti ir klientams. Taip jo ir klientų gerų atsiliepimų dėka baigiau Vilniaus interjero ir dizaino mokyklos kursus pas architektę Danguolę Pilkauskienę.  Taip po truputį pradėjau dirbti.

– Tikriausiai pasaulis atrodo visai kitaip, kai gerai išmanai visus stilius,  ir  mūsų, ir kitų pasaulio šalių, supančią aplinką? Visi žinome ar esame girdėję prancūzų provanso (Prancūzijos regionas prie Viduržemio jūros) stilių, tradiciški jų simboliai – levandų laukai, žydintys augalai, baltos plevėsuojančios užuolaidos, mediniai senoviniai baldai, žvakidės, indaujos, veidrodžiai, šviesios spalvos…

– Kaip tik grįžau iš vieno Pietų Prancūzijos miestelio, kuriame gali pajusti provanso atmosferą.

Yra miesto ir kaimo provansas. Dažnai žmonės nori naujos statybos butuose provanso dvasios. Tačiau tai jau sumodernintas, miestui pritaikytas provansas – estetiškesnis ir ne tiek daug sendintų tikrajam provansui būdingų detalių.
Vyrauja šviesios – alyvų, levandu, blukintos melsvos, rožinės, gelsvos spalvos.
Audiniai naturalūs: linas, medvilnė, gobelenas. Būtinai turi būti daug nėrinių, siuvinėjimų. Audinių ir tapetų motyvai: gėlės, paukščiai, gamta, daržovės. Puošyba vyrauja tiek plytelėse, tiek baldų dekoravime. Daug pagalvėlių, siuvinėtos lovatiesės, staltiesės. Dabar žmonės ne visada renkasi sendintus baldus, nes juos kokybiškai pagaminti yra brangu.

Dažnai renkasi tik sendintus aksesuarus ar tiesiog šviesius raižytus baldus.
Provanso interjere taip pat vyrauja metalo aksesuarai – rankenėlės, praustuvai, šviestuvai, arbatinukai, įvairūs virtuvės įrankiai tampa puošnia interjero detale. Sienos gali būti puošiamos įvairiais raižytais veidrodžiais. Paveiksliukai nedideli – gamtos, levandų laukų motyvais, natiurmortai, įvairūs peizažai. Na, o kvapas klasikinis – levandų, taip pat citrusiniai, švelnūs pievų kvapai.

Tikrojo provanso stiliaus daugiau yra už miesto statytuose nuosavuose namuose ir kaimo sodybose.

– Kokie populiariausi etninio stiliaus elementai? Tradiciškai įsivaizduojame senovinį lietuvišką medinį namą su gėlių darželiu, lininiais namie austais audiniais, dažnai būna paliekami senoviniai baldai bei įrankiai, labai dažnai – tapyta skrynia, tapytos spintos, karpinių užuolaidos bei servetėlės ir kiti papuošimai iš karpinių

Ar įmanomas etninis stilius miesto sąlygomis? Kokie tai galėtų būti elementai? Kokiuose namuose?

– Namai atspindi žmogaus sielą. Dabar gyvenimo tempas ne visiems leidžia išvykti gyventi už miesto. O jei artimas etninis stilius, jį galima susikurti detalėmis ir mieste, tačiau reiketų nesumaišyti skirtingų etninių stilių. Tam reikėtų nepatingėti ir pasinaudoti dizainerio patarimais. Nes skirtingiems stiliams būdingų detalių gausumas gali labai sujaukti ir sugadinti net ir vientisą interjerą.
Etninio stiliaus interjeruose būtina naudoti natūralias medžiagas, tekstilę ir medinius baldus.

– Ar labiau žmonės yra linkę laikytis tradicinių etninio stiliaus variantų, ar atsiranda ir kažkokių naujų elementų?

– Lietuvoje vis dar labai  populiarus skandinaviškas stilius, kur detalių nedaug, neperkrautas butas ar namas nei baldais, nei spalvų gausa, švelnios spalvos, minimalūs aksesuarai. Raštų nedaug, jie gali būti ant tapetų, plytelių  ar kilimų, tačiau labai svarbu pasirinkti vieną motyvą, kad raštai tarpusavyje derėtų.

– Dvareliai dažnai turbūt būna įrenginėjami imituojant bajorų, didikišką, aristokratišką stilių?


– Dvaruose reikia išlaikyti to laikmečio stilių. Labai svarbu pasidomėti to dvaro istorija ir atkurti kuo artimesnį interjerą neužgožiant autentiškumo. Nauji prabangūs daiktai dvaro interjere gali atrodyti kaip svetimkūniai, todėl verta įdomių detalių paieškoti vadinamuosiuose blusų turguose ar antikvarinėse parduotuvėse.

Kaip jūs apibūdintumėte Vilniaus interjerų specifiką, madas, populiariausius stilius, Vilniaus interjerų istoriją?

– Vilniaus interjerai labai įvairūs, kaip ir žmonės, kadangi į sostinę suplūsta žmonės iš visų miestelių, o ten mados labai skiriasi nuo vilniečių madų. Tačiau, kaip ir minėjau, vis dar išlieka populiarus skandinaviškas stilius net ir tarp vyresnio amžiaus žmonių. Kas ištikimas klasikai, tai namų stilius taip pat išlieka klasikinis.

– Ar dažnas etninis stilius mieste? Man yra tekę matyti Vilniuje, Mėsinių gatvėje, pačiame senamiestyje, medinius langus, papuoštus karpinių užuolaidėlėmis, nors karpiniai jau yra priskiriami kaimo tradicijai, kadangi XIX a. pirmojoje pusėje įvyko rustikalizacija ir kaimas perėmė miesto tradiciją. ( Karpymas buvo (ir yra) paplitęs visoje Europoje. Lietuvoje karpymas žinomas nuo XVI a. Tai senieji antspaudai, kuriuos, manoma, karpė valdžios įstaigų, dvarų, vienuolynų raštininkai. XIX a. pirmojoje pusėje karpiniai pasirodė lietuvių liaudies buityje ir tapo įprastiniu reiškiniu.)

– Etninių stilių interjerai mieste nėra labai populiarūs, bet tikrai nereikia bijoti mieste įsirengti butą ar namą etniniu stiliumi. Juk žmogus turi jaustis namie gerai ir namai – mūsų sielos veidrodis. Viskas, kas mums teikia džiaugsmą ir malonumą, dera, tik, kaip aš sakau, reikia jausti saiką. Net ir atnaujinant namus nereikia pulti keisti visų baldų. Užtenka pakeisti baldo vietą, gal atnaujinti baldų apmušalus, iš užuolaidų pasiūti pagalvėles, o pačias užuolaidas pakeisti naujomis.

E. Labanauskienės nuotraukos:

– Ką galėtumėte papasakoti apie skandinavišką stilių? Kokios jo ypatybės?

– Išskirtiniai bruožai –  paprastumas, santūrumas, griežtos formos ir harmonija. Naudojamas natūralus šaltų atspalvių medis, metalas, vilna, linas. Apšvietimas šviesus, jo gausu. Kadangi interjerai gana šalti, mažai detalių, todėl sušildyti interjerą galima naudojant gausų apšvietimą. Skandinavai mažai turi dienos šviesos, todėl nori ją kompensuoti naudodami papildomą apšvietimą. Ir sienų spalvos šviesios, kad nebūtų niūru.

Staltiesių ar pagalvėlių raštai paprasti, raudoni ir mėlyni, vyrauja nacionaliniai raštai.

Kilimai austi, nerti ar rišti iš virvelių, dažnai derinamos balta ir raudona, ar balta ir melyna spalvos .

Tačiau kartais nepabijoma ryškesnių detalių ant tekstilės, užuolaidų, lovatiesių, pagalvėlių.

Dažnai galime pamatyti vaizduojamas žuvis ar laivus, gėlių raštai yra blankesni.

Visur vyrauja paprastumas, pamerkta lauko gėlių puokštė ant valgomojo stalo baltoje keraminėje vazoje suteiks romantikos interjerui.

Vaikų kambariuose skandinavai mėgsta daug ir ryškių spalvų, žaismingus paveikslėlius baltuose rėmeliuose, gausiai prikabina jų ant sienų, kambarius puošia minkštais žaislais. Jei sienos ir dažytos baltai, kambaryje atsiras ryškios tekstilės, baldų. Dabar labai populiarios vaikų kambaryje medvilninės palapinės žaidimų erdvei ar pasakų skaitymui, taip pat dideli gyvūnų formas primenantys šviestuvai, kurie naktį švelniai šviečia, jei vaikai nemėgsta miegoti visiškoje tamsoje.

– Kokių užsakymų sulaukiate dažniausiai, kokie poreikiai?

– Užsakovai labai įvairūs. Ir jauni žmonės, įsirenginėjantys savo pirmus šeimos namus, ir vyrai, gyvenantys vieni, ir poros, užauginusios vaikus ir keičiančios didelius namus į mažesnes erdves. Labai svarbu įsiklausyti į jų norus ir pageidavimus ir sukurti jiems patogius, jaukius namus, pritaikytus jų poreikiams. Net projektuojant spintų lentynas, labai svarbu kuo daugiau žinoti apie klientą ir jo poreikius.

– Kokios dabar interjero mados vyrauja?

– Šiuo metu populiarėja urbanistinis stilius. Ypač tarp jaunų žmonių.

Spalvų tendencijos: balta ,pilka, terakota, mėlyna, tamsiai žalia, geltona, vyšninė, violetinė su raudonais atspalviais, sidabras, auksas, varis, bronza.
Tamsūs medienos atspalviai. Labai madingi metaliniai baldai ir šviestuvai, neįmantrios formos. Aksominiai baldai, geometriniai raštai ir, be abejo, natūralios medžiagos. Odos elementai baldų dekore. Medžio, stiklo, metalo detalės šiuo metu taip pat labai populiarios.

 – O koks jūsų pačios mėgstamiausias stilius?

– Aš ištikima klasikai, tačiau domiuosi vyraujančiomis tendencijomis, įdomu jas taikyti kuriant interjerus. Šiuo metu vienas iš įrenginėjamų butų – urbanistinio stiliaus, labai įdomu jį kurti ir laukti rezultato.

– Ar prie urbanistinio stiliaus tiktų, pavyzdžiui, lietuviškos tradicinės lovatiesės, tradiciškai nėriniais puoštos pagalvės? Virtuvėje gal koks archeologinio pavyzdžio puodas, ąsotis, vaza?

Tradiciniai interjerai. Lietuvos liaudies buities muziejaus svetainės nuotraukos. Daugiau muziejaus vaizdų žiūrėkite čia.

– Prie urbanistinio stiliaus labai tinka lietuviškos etninės detalės, tiek audinių raštai kiliminėse dangose, tiek įvairūs daiktai iš molio ar vario. Tokie elementai teikia šiltumo ir puikiai dera prie sunkesnio grubesnio interjero.

Galima netgi darbo įrankius kaip aksesuarus kabinti ant sienų, tai mūsų kaimuose ir buvo daroma.
– Neseniai po ilgesnio laiko lankiausi Užupyje, nusileidau Krivių gatve, ten daug senovinių medinių namukų, yra ir jugendo stiliaus mūrinių, mediniai namukai apsodinti medžiais, krūmais, yra darželiai, kai kurių namų langai puošti moliniais etniniais vazonais. Kaip jums atrodo, ar provansiškas šiek tiek Vilniaus Užupis?

– Taip, mūsų Užupis turi Provanso dvasios, ypač jaučiamos vasarą, kai balkonėliai ir siauros gatvelės pasipuošia gėlių vazonais ir namų sienos apauga vijokliais, langinės prasiveria ir matome užuolaidas, papuoštas nėriniais.

– Gal galėtumėt apibūdinti, kas yra klasikinis stilius?

– Tai stilius, kuris niekada nesensta ir neišeina iš mados. Klasikinio stiliaus namai neatsibosta, atnaujinant juos užtenka perstumdyti baldus, pervilkti sofą ar netgi tik pasiūti naujas pagalvėles ar užuolaidas. Tai mėgstančių harmoniją, eleganciją ir solidumą žmonių namai.
Klasikiniam stiliui būdingos aiškios linijos, proporcijos, simetrija, prabangios ir kokybiškos medžiagos.
Daug raudonmedžio ar riešutmedžio baldų, marmuro, žalvario, krištoliniai sietynai, toršerai.
Ķlasikinių namų akcentas yra židinys ar pietų stalas su virtuve. Dideliuose namuose tai gali būti ir laiptinė.
Įvairūs lipdiniai, lubajuostės, sienų dekorai, kolonos.
Visur kokybiškos medžiagos, sienos pastelinių spalvų, taip išryškėja tamsus medis, kurio labai daug klasikinio stiliaus namuose. Tačiau baldai  grakštūs ir elegantiški.
Užuolaidų, baldų ar pagalvėlių papuošimams naudojami įvairūs kuteliai ir virvelės.
Sienos dažnai dekoruojamos tapetais.

– Gal galėtumėte pateikti konkrečių pavyzdžių, ko prašo klientai, kaip įrenginėti butus, kokios detalės?

– Tradicinis klientų prašymas – pigiai, greitai ir kokybiškai. Bet mes su vyru visada atsakome, kad tai sunkiai suderinama. Mes pirminį vaizdą išgausime, bet, jei norim gerai įsirengti, siūlau niekada neskubėti ir viską labai gerai apgalvoti. Nes skubėdami mes niekada kokybės neturėsim.
Lietuviai taip pat labai dažnai pabrėžia, kad nenori daug detalių ir kuo mažiau lentynėlių. Viskas turi būti  uždara. Daug mėgstančių veidrodines spintas žmonių. Vyresnio amžiaus moterys pageidauja virtuvę projektuoti taip, kad būtų galima ją uždaryti, kai gaminamas maistas.

Kalbėjosi Beatričė Rastenytė

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Gyvoji tradicija, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .

2 komentarai

  1. Žemyna:

    Visada NEŽMONIŠKAI pavydėdavau tiems, kas tuo metu madingam interjerui gebėdavo liaudiško stiliaus dvasios suteikti. Baldai lyg ir paskutinės mados, bet namų dvasia kita, tik čia, Lietuvoje randama (ir buvusių, pas kaimynus atsidūrusių baltų žemių trobose).
    To meto vyrai dar iš senelių buvo perėmę rankų miklumą, žvilgsnio pastabumą, gerą skonį, mokėjo ir obliumi, ir kitais įrankiais bei įv. priemonėmis naudotis, mokėjo medį apdoroti, ir taip subtiliai į pagaliau už talonus nusipirktą komplektą įjungdavo tai, kas namus daugiabutyje gimtaisiais paversdavo… Net ir verpimo ratelis rasdavo sau vietą, o senoviniai virtuvės rykai ir įrankiai medžio drožlių plokštėmis „mebliuotas” virtuves puošdavo, suteikdavo būstui močiučių namų šilumos ir žavesio.

  2. Peržiūrėjus nuotraukas taip ir iškilo gražiausi vaikystės prisiminimai pas močiutę kaime. Masyvūs balai bei daug medžio akcentų. Dabar tokio tipo interjerą gailima pamatyti tik muziejuose. Keista iš tiesų mūsų kasdienybė persikėlė į muziejų. Pasaulis sukasi, laikas eina nepaisydamas nieko ir tėra viena išeitis – susitaikyti su laiko tėkme.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *