K. Buračiauskas. Apie sausrą ir gyvenimą seniau (2)

zeme_zum.lt

zum.lt nuotr.

Labai raikia lietaus. Neturėsim vandenio, kap tep dzovis, o ne lis. Pirenėjų kalnai nepralaidza debesų iš Ispanijos, ba tynajus jau viskas mirksta, o pas mus sausra. Vė bėda. Pernai pas mus lijo perdėm, o tynajus tadu Ispanijoj išvien dzovino. Tep misnu, kad numušc kap nor kalnų viršūnes, tai nesulaikytų debesų ir jiej lietaus ir mumiem atneštų, ir jiem, kap raikėt. O tep tai vieniem dzovina, kiciem mirkina.

Pora sykių palynojo, alia kap sakoma – tai ašara jūroj, nieko neraiškia. Nedzygsta sėklos seniai pasėtos ar pasodzytos, javai šap tep žaliuoja, susėmė žieminis javas ir vasarojus sudzygo ir auga, kur čėsu pasėta, kol žamė drėgna da buvo. Alia kožnas bijojos anksci sėc, nor vertėjo. Alia kap anais metais reikėj vė atsėc, tai menkas malonumas. Kas galėj žinoc, kad tep ilgai nelis? Sanesni vis žino, kad kap pienės sužydėj – raikėj bulves sodzyc, o kap alyvos pražydo – čėsas agurkus sodzyc, tai gerai užderi. Mažu ir tep, alia kap sausa tep pabus, tai vė bėda gaspadoram.

Saulė šįmet balandin sciprau švietė, kap atėjo pavasaris, nor kovo mėnasis ilgai buvo su šaltoku oru ir su minusini nakcies temperatūru, nor dzienos ir buvo saulėtos. Balandis visai be lietaus, gegužis panašai. O žamei raikia drėgmės, sėklos nedzygsta, o kur daigai – menkai auga…

Kad tep seniau, tai orai vis ciek šiltesni ir nepūtė žiemių vėjai kap dabar: nebi karšta, alia kas iš to – nusrangsi, tai ir perpūs. O nakcys kokios šaltos – raikia storau aspirangc, jei nori vakaroc. O vuodų galybės, tai ir no jų gerai storau apsirangc. Žieminis pavasarin vėjas ne vienų nupūtė ir raikėj susirgc. Sirgsi, ba šaltas žiemių vėjas kožnu sykiu. Seniau vis ciek kap karšta, tai ir vėjas šiltesnis, vakarų ar tai pietų būdavo. Anksci seniau pradėdavo darbymecį, cik išaušus, alia ir saulei nuslaidus dzyrbo, bile ne karšcin. Ėjo an karščausios saulės pasilsėc – apypietės dzvi ar tris valandas ėjo, kad ir arkliai, ir žmonės pasilsėt ir per karščus, perpiet nedzirbtų.

Tėtė man daug pasakojis, kad kap po Jurginių žolė gera, prasideda ganiava, su kerdzu piemenys rankasi. Kap jis cik pro rytų užtrūbina, susilakia piemenys, o jis nurodo, in kur gyc gyvulius. Jei katris primigo, mokėj prikelc, kad net ringės likdavo an kojų ar kitos minkštos vietos. Kici tai bijojos botago iš tolo ir visokiom madom stengės neprisnūsc, neprisėdo, bile neprisnausc… Neturėj kuom apsiauc, basi nabagai, kojos šąla, ba su šaltu rasu pro rytų išgina. Tai in karvės nusišlapinimų ar šiltų bandų išlipa. Nieko, kad kojos aplimpa, alia būna šilcau kojom. Žinia, kap saulutė teka, tai ir šilima aciranda. Da kur karvė gulėjus, tai irgi būna šilta vieta, cik kap šaltas rytas, tai ir karvės nesiskubina acigulc, ba žolė irgi menka, nepriėda, kad atarijų atrajoc. Daugiausia ganyc varė in kvajynus, krūmynus, in miškus ar kap prie dvaro Klevų duoda ponas ganiavai kokių balukį, pabalį.

Išgina arklius an nakcigonės ir pilniavoj. Arklys labai buvo vertėj seniau, tai kap dabar mašina. Labai vogė juos, tai kalviai darė spynas gelažines ir arklius supancuoja, surakina jiem kojas.

Vincas tankus vardas. Mano prosenelis ir dziedulis (vienas po kito Klevų saltyšai buvo) tuom pacu Vinco vardu. Kap seniau, tai žūrėj, kad iš namų neišait pavardė ir vardas. Ba daug buvo Buračauskų Klevuose, tode mus vadzino Vincais. Jau tėtė mano turėj vardų Ignotas. Nor jis neplanau likc namie, o vyrausias mano tėvo brolis Juozas turėj likc gaspadoru, alia kap paėmė Juozų an darbų in Vokietijų, tai jau likis jaunesnis Ignas (mano būsimas tėvelis) padedzinėj savo tėvu, ir tep likosi gaspadoru. Net radau P. Vitkausko knygutėj, kad MAB (Vilniaus lietuvių fondas) išlaikis šitokias žinias: „Klevų kazimieriečių skyrius 1936 m. liepos 5 d. ruošė vakarą pas Juozą Buračiauską (pas mano tėvo brolį), kuriame buvo numatyta M. Sidario paskaita „Šv. Kazimiero draugijos reikšmė jaunimo gyvenime“, G. Landsbergio-Žemkalnio 2 veiksmų komedija „Pagavo“, po to eilių, liaudies dainos ir pabaigoje šokis. Mykolas Sidaris.“ Mykolas Sidaris buvo mokytojas, jis kilis iš tos sodybos, kur gyveno vadzinamos Masionių bobos, tai yra Sidarų Katrė, Marė ir Magdė. Tai labai arci Juozo Sidaro (vadzyto Levoniuku) sodybos. Paskui Lenkijoj likosi.

Klevuose kažkadu gyveno nebylys Pranas Leonavičus. Geras žmogus, kerdzu tepgi buvo, mokėj nurodzyc, kur kam ganyc.

O mano tėvo brolis Juozas Buračauskas dzyrbo – an darbų buvo siųstas gal pusentrų metų. Šitas Juozas paskui gyveno Anglijoj ir jau in gaspadoravimų nesugrįžo, užtai Ignu – mano tėvuku liko šita gaspadarkutė. O kap nuo senovei, seniau, tai cielų kolonijų gau Buračauskas iš Klevų dvaro – 24 ha, padalino jisai abiem sūnam Adomu ir Vincu po pusiau. Tai mes iš Vinco atšakos. Visadu mylėj arklius, kap ir daug kitų lietuvių, aš ilgai tepgi laikiau ir kaštonus, ir obuolmušus. In ažarų gyrdzyc jojau, tai perplaukia, kap karšta. Gerai prižūrėj stoninius eržilus ir darbinius arklius, škadavoj…

Mano močutė Ona, ba Vincas turėj žmonų Onų Grigų (kur Algirdas, neseniai miris, gyveno), tode per jų kiemų in ažarų jojom. O jų, šitų Grigucų, tėviškė – kur Lacviai buvo invaikyci Klevuose. Tai da ir aš pamenu tų sanų Grigucų tėviškį, kap turėj maniežinį. Mes, vaikai, bovinomės, pastogė šilta. Tadu nepažinojau p. Vainos, cik paskui supratau, kas per žmogus tadu rinko sanus daiktus. Tai in muziejų rinko visokius rakandus ir senoviškus, jau neraikalyngus žmonėm daiktus. Vaina spaliuose rado audzimo šmotukų, irgi tose rūdzyse kvorbytų. O buvo tep. Mes matėm, kap jis rateliu atvažau ir klausia: „Ar turėtut sanų daiktų?“ Namiškiai pasakė: „Ca nieko cakavo nėr…“ O jis nenuslaidza ir prašo laisc pažūrėcie. Jam pasakė: „Nugi ar škada, žūrėkit ir imkit, jei ty kas cinkamo.“ Muziejinykas inėjis ton pašūrėn isyk užmetė akį, kad an krako kūltuvė kabo, tai pjautuvas neraikalyngas jau, tai iš spalių kyšo miluko, rūdzymuose kvorbyto, šmotelis. Nor mumiem, vaikam, tai kap ir namiškiam atrodė, kad tai paprastas skarmalas, o jis tep labai senoviškus daiktus brangino, kad ne juokas. Tep žūrėjom, kap siekė an krako pakabyto ablio. Nabagas paslipėjis kap siekė, žinia, krakai nuo ciekos metų sutrūnijį, kap lūžo, ir nukrito… O acistojis pasakė, kap šande pamenu: „Nu dėl šito raikalo tai možnėj ir usimušc, neškada…“ Nu žinau, kad kožnam kitap atrodo, alia gerai, kad kiek nor surinko. Ir tep sakė: „Per vėlai pradėjau rinkc, ba už Gereko visi statė naujus budynkus – grovė sanus namus ir neraikalyngus sanovinius daiktus pečun sukūrino.“

Da pamenu savo kaimi, kur perdėm vanduoj tekėj, šalcinius, katroj vietoj prasmuša pro žamį vanduoj. Du yr. Ir dabar tryška tynajus vanduoj – prie Klevų piliakalnio ir da vienų žinau Stulgiškės miški. Kaimynas man pasakoj, kad po Vito Levanavičų buvo (nor ir dabar panaši) balukė kap pelkė su rudu vis vandeniu, Milukbali vadzinos. Klausiau, kode, tai kaimynas man gerai aiškino, kad tai rūdzynų bala. Net iš Žvikelių ir Vilkapėdzų, ne cik mūs Klevų kaimo, sunešdzinėj moteros audeklus kvorbyc. Sumerkia tan rūdziman, paguli an vieno šono, paskui an kito, dzovina an balos ir pasdaro graži ruda spalva.

Gerai, kad klausia jauni, anūkai domisi senovi. Mes neišklausėm ir visko nežinom, ciek kad kų pamenam iš seniau ir kų patyrėm savu kailiu, savoj vaikystėj matėm, tai da pamenam ir galim pasakoc…

Daug vaidino Klevai, dainavo, grojo. Seniau labiau bendravo. Takeliai numinci nuog sodzaus sodzun buvo. Dabar visur mašinom, ir daugumoj prieg televizoro kožna šaimyna savo kambaruose, net virtuvėj mažai kadu suscinka, o jau kų šnekėc – su kaimynais. Jau nėra raikalo suveic su kaimynais, pasisėdėc vakarais kap seniau. Jau ir daina, ir muzika ne tep. Da per gegužines, mojavas susilakia visi krūvon per pora dzienų, alia kad tep visi užimci, kad kitu progu gal sunku būt suveic krūvon. Rodos, visko pylna, nereikėt tep skubycis, alia kur tau – visi neturi kadu ir vis ciek skubinasi, ir daug dzyrba. Nepasakysiu – vis ciek tenka ir sunkiai padzirbėc. Šaimynai raikia ir pavalgyc žmoniškai, apsirangc, nuspirkc technikos, ir trobon kad gražau ir patogiau, ir laukuose kad langviau būtų.

Seniau prieg visų Klevuosa kryžų aita – kad aplink visų kaimų. Prieg Marazų buvo medzinis, paskui pats Antanas Marazas (buvis ir kalviu, ir saltyšu) sukalė kvormas ir išliejo cimencinį. Ir dabar jis yra prieg jų paliktos tėviškės. Tai yra nuotraukų, kap prie to kryžo visas kaimas, maži ir dzideli, su kunigu. Gerai, kad gegužinės, mojavos grįžo, kad pasdarė raikalyngos. Jau no kiek tai metų suveina visas kaimas prieg kito kryžo – pacan kaimo vidurin.

Meldėmės šamet vė dėl šaimynos ir už mirusius. Ir švencyta žamė. Su kunigu Petru gegužės 16, 17 ir 18 dzienom, vakarais, 19 val., prie Šv. Kazimiero draugijos stacyto pamynklo – kryžo Klevuose buvo pamaldos už kaimo žmones ir kad žamė derliaus duotų. Mažu tadu palis. Tračadienį per mojavų kap dau lietus. Kunigu nešė moteros lietsargį, bet jis acisakė ir dėkavoj dangu už lietų. Žmonės tepgi dzaugėsi ir nesbijoj peršlapc. Alia kitųdzien vė karščai ir vė viskų dzovina ne baikom. Bus bėda. Baisu pjauc žolė an šieno, ba naujos, atolo, gali neužaugc, o išdzovis šaknis. Nor kiek nupjovė žantas, alia da kiek liko pjauc, tai susilaikė. Da spės nupjauc. Verčau palaukc, ba naujos žolės cakava ar sulauks. Kur an kalnuku, tai jau boluoja, o da kloniuose tai drėgnumo daugiau. Iš rudenio tep pylė lietus, kad nelaido kukurūzų pernai nuimc ir invažuoc in laukus. O dabar vė bėda, ba niekas neužaugs, kap tep dzovis. Ir kokia kasdzien karšta saulė. Cik anksci ryti ir vėlai vakari atvėsta. Nu nakcys tai visai vėsios ir šaltokos. Žmonės laisto daržus, alia sako, kad gerau nepradėc, ba su rasu vis ciek kiek gauna drėgmės, o kap inpranta, kad laisto, tai ir raikia rytais, vakarais laiscyc. Vanduoj kainuoja. Gerai, kap yra prūdas, pasijungi in bačkutį, saulė perdzien pašyldo, tai gerai tokiu liec. Ir pigiau, kap savo vanduoj. Seniau kožnas turėjom savo šulnį, dabar visiem iš linijos, mažai katran kiemi šulnys geras, nor da yra. Cinka betonukų pieno inlaisc, tai atvėsta. Seniau in pieninį vežėm betonais, tai inlaidzam šulnin – kap šaldytuvi nesurūgsta. Kap sausa, tai vanduoj kap skarbas, brangus ir raikalyngas. Turėtų būc užtvenkimas, kap Ispanijoj. Kap sausra, tai palaisc vandenį in paliejimų. O kap lietynga, tai tegu melioracijos veikia vamzdžai ir kanalai.

Papasakojo Kostas Buračiauskas, užrašė Genutė Pakutkienė

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Gamta ir žmogus, Įvairenybės, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *