K. Aleknaitė. „Darbas žmogų puošia“ jau nuo seno… bet ar „puoš“ ir toliau? (0)

Rugiapjūtė Kartanų kaime | wikipedia.org nuotr.

Rugiapjūtė Kartanų kaime | wikipedia.org nuotr.

Visais laikais darbas buvo ir yra neatsiejama ir būtina žmogaus gyvenimo dalis. Nuo seno darbas suprantamas kaip viena svarbiausių žmogaus pareigų. Žvelgiant į tautosakos palikimą, tokį kaip – liaudies bei darbo dainos, įvairios patarlės – galima užtikti itin daug užuominų apie darbą ir dirbančio žmogaus bei tinginio palyginimų. Akivaizdu, kad seniau, tik dirbantis žmogus nusipelnydavo aplinkinių pagarbos ir meilės, o darbu ne tik maistas buvo pelnomas, bet ir žmonės, kartu dirbdami, artimesniais tapdavo. Mūsų protėvių darbo suvokimas gausiai pasireiškia ir senojoje grožinėje literatūroje. Čia, taip pat, aukštinamas darbingas, nagingas, prakaitą liejantis žmogus, o peikiamas tas, kuris tingi dirbti ir tikisi, jog viską pasieks tinginyste. Gaila, tačiau su laiku, darbui skiriamas vis mažesnis dėmesys, todėl kyla klausimas – ar darbas, bėgant laikui, išlaikys savo svarbą ir reikšmę.

„Darbas žmogų puošia“ jau nuo seno…

Dirbantis ir sugebantis dirbti žmogus yra ramus. Ne kartą teko patirti tokių valandų net ir tada, kai darbas būdavo sunkus, nešvarus ar net nelaisvas. Didžiausias nuovargis gali būti džiugus, tapti dvasios ir kūno švente, jeigu darbas gerai ir laiku užbaigtas. Saulei leidžiantis, krentant rasai klausydavausi pabaigtuvių dainų lyg kokių laimės akimirkų. Didingas vakaras, didinga daina ir didingi, ramūs veidai. Dangus, visa gamta priima žmonių darbą…

Taip gražiai ir pagarbiai apie darbą savo prisiminimuose APIE DARBĄ. Laimingi pavargę, kalbėjo gerai žinomas Lietuvos poetas, eseistas, vertėjas, dramaturgas Marcelijus Teodoras Martinaitis (1936-2013). Akivaizdu, kad šiam žmogui skausmingas nepaliaujamo gyvenimo darbo paliktas nuovargis, primena geriausius jaunystės metus. Darbas šiam poetui – tarsi nostalgija, kažkas neišvengiamo bei ypatingai malonaus. Gerai atliktas pareigas, poetas, neatsitiktinai, įvardina – didingumu, teigdamas, kad po teisingai ir laiku atliktų darbų, didingumo ir savotiško šventumo įgaudavo visas vakaras bei žmonių, dirbusių kartu, veidai.

Šie Marcelijaus Martinaičio prisiminimai apie darbą, itin puikiai atspindi XX amžiuje gyvenusių žmonių gyvenimą ir požiūrį į darbus. To meto kaimo darbai, sudarė didžiąją žmogaus gyvenimo dalį. Nuo seno lietuvių tauta nebijo išbandymų, yra kantrūs, moka džiaugtis paprastais dalykais, o darbą pripažįsta tik sunkų ir sąžiningą.

Ypatingai įdomu ir tai, kad M. Martinaičio prisiminimuose, matyt ne veltui, kartu su darbu ir jo svarba paminėtos ir darbo pabaigtuvės ir dainos. Būtent darbo dainų (darbo pradžioje, eigoje ir pabaigoje) lietuvių tautosakoje aprašoma daugybė. Šios dainos suartindavo dirbančius, palengvindavo alinančius ūkio darbus. Šios dainos buvo skirstomos itin nuosekliai ir pasirenkamos pagal darbo pobūdį: Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių rovimo, linų ir kanapių darbų, ganymo, malimo, verpimo, audimo, skalbimo, medžioklės, žvejų dainos. Savita kai kurių darbo dainų funkcinė priklausomybė. Pavyzdžiui, rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifiką nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir pan. (J. Čiurlionytė. Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai. V., 1969, p. 79–104;). Šios dainų rūšys tik dar labiau sustiprina įspūdį, kad senovės lietuviams darbas ir viskas kas su juo susiję, buvo savotiškai šventa. Štai, pavyzdžiui, viena iš šienapjūtės dainų vadinosi – Valio mano dalgelis. Šios dainos pavadinimas puikiai nusako ir dainos prasmę, nes šienapjūtei, tais laikais, buvo naudojamas dalgis. Dainoje bernelis meiliai giria savo darbo įrankį, kartoja jam valio, tarsi skatindamas ir gerbdamas:

Traukiau dalgelį
Kaip kirminėlį,
Pjoviau žolelį
Į pradalgėlį.
Valio mano dalgelis,
Valio valio valio,
Valio šienpjovėlis,
Valio valio valio.

Dar neprapjoviau
Nė pradalgėlės –
Atneš mergelė
Man pusrytėlį.
Valio mano dalgelis,
Valio valio valio,
Valio šienpjovėlis,
Valio valio valio.

(V. Misevičienė. Linų ir namų darbų dainos. – Lietuvių liaudies dainynas, t. 12)

Ne veltui, tautosakoje minima, kad darbu vadovaudamiesi, lietuviai vyrai net ir žmonas rinkdavosi. Štai Donatas Sauka Lietuvių tautosakoje (V., 1982), kalba, kad vyrai rinkdavosi žmonas pagal jų darbštumą, sugebėjimą vyrą pamaitinti po sunkios darbo dienos. O būtent tokie moterų darbo bruožai galimai atsispindi ir čia mano cituojamoje darbo dainoje. Juk bernelis siūlo mergelei prisėsti ir pailsinti kojeles bei rankeles po darbų:

– Sėski, mergele,
Ant pradalgėlio,
Pailsink savo
Kojas rankeles.
Valio mano dalgelis,
Valio valio valio,
Valio šienpjovėlis,
Valio valio valio.

(V. Misevičienė. Linų ir namų darbų dainos. – Lietuvių liaudies dainynas, t. 12)

Panašu, kad šioji galėjo pavargti dirbdama namų ūkio darbus, bei gamindama pusrytėlius berneliui:

Dar neprapjoviau
Nė pradalgėlės –
Atneš mergelė
Man pusrytėlį.

(V. Misevičienė. Linų ir namų darbų dainos. – Lietuvių liaudies dainynas, t. 12)

O vėliau, dainelėje minimas ir prakaitėlis, kuris, tarsi perteikia šienpjovio bernelio darbštumą, uolumą, triūsą karštu oru ir tuo, kad jis nesiskundžia.

Šie panašumai, kuriuos, šnekant apie darbą, nesunku įžvelgti liaudies darbo dainose ir lietuvių tautosakoje, puikiai įrodo, kad tik stropiai ir uoliai dirbantis žmogus yra vertinamas aplinkinių. O šį teiginį pagrindžia ir jau trumpai aptarti Marcelijaus Martinaičio prisiminimai, kuriuose minimi didingi, ramūs veidai kartu darbus atlikusių, kartu prakaitą liejusių, todėl ir panašų džiaugsmą bei ramybę besidalijančių kaimo žmonių. Nederėtų pamiršti paminėti ir akivaizdžios, tiesiogiai nepaminėtos, tačiau visas šias prisiminimų eilutes persmelkusios, tylios, bet didingos pagarbos šiems, kartu dirbusiems, stropiems ir uoliems žmonėms.

Tampa aišku, jog darbas ne tik vertybė pati iš savęs, tačiau senovės lietuvius darbas, kartu liejant prakaitą, labiau suartindavo, leisdavo pasijusti labiau savais, broliais besidalijančiais vienodo sunkumo triūsu. Akivaizdu, ne veltui M. Martinaitis teigė: Dirbantis ir sugebantis dirbti žmogus yra ramus. (Marcelijus Teodoras Martinaitis. APIE DARBĄ. Laimingi pavargę. Kaunas: Šviesa, 1992, p. 51–56).

Įvairių minčių apie darbo reikšmę ir net tinginystę gausu ir Lietuvių tautosakoje minimose lietuvių liaudies išminties patarlėse. Viena iš tokių, kuri man pasirodė labai prasminga, yra: Bepigu dirbt, kai yra ką valgyt. (Donatas Sauka. Lietuvių tautosaka. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2007, 472 p).

Ši patarlė tarsi puikus atspindys ne tik tautosakoje, bet ir literatūroje gausiai aprašomo šeimos moterų triūso. Juk būtent moterys, namų šeimininkės, gebėdavo išmaitinti gausias šeimas, nors ir neturėjo didelių išteklių. Namų šeimininkės triūsdavo nuo ryto iki vakaro, namus tvarkydamos, gyvulius prižiūrėdamos, vaikus auklėdamos ir maistą gamindamos. Pradirbusios visą dieną, be didesnių atokvėpio valandėlių, net ir nakčiai atėjus, šeimynai sumigus, jos dar turėdavo paskutinius darbus pasibaigti. Vakaro metu, senolės, dažnai imdavosi virbalų ir megzdavo kojines šeimos vyrams, kad tie, dirbdami šaltą žiemą, kojų nešaltų. O anūkus palepindavo kandžių, bet šiltų vilnos siūlų šalikais ir kepurėmis. Nei viena šeimininkė neleisdavo sau dejuoti dėl sugrubusių rankų ar laiko stygiaus pramogoms.

Būtent moterų šeimininkių triūsą, puikiai aprašo lietuvių rašytoja Žemaitė (1845-1921), savo gerai žinomame apsakyme Tinginė. Šiame apsakyme norima sukurti pagrindinės veikėjos Burokienės, kaip tinginės įvaizdį. Tačiau pasakotojas, pagrindinės veikėjos mintimis, tarsi paneigia „tinginės“ etiketę, nes ši veikėja, atrodo, daugiausiai ką veikia savo gyvenime, tai – dirba šeimos, namų, vyro ir didžiulio ūkio labui, o poilsiui ar tai primestai „tinginystei“ laiko visai neturi.: Kas rytą reik ankščiausiai atsikelti, lyg aušros išvirti valgyt; palikus vaikus miegant, eiti kartu su vyru dvaro galvijų šerti. Kol visą abarę dviejuose apsišeria, gerai saulė išsikelia. Vos parbėgusi spėja užvalgyti, laikas jau ir girdytis ; potam pietų šerti, pašaro iš kluono parsivežti, vėl girdytis ir vėl šertis… Kol apsišeria paskutinį kartą, juoda tamsa ateina. (Žemaitės apsakymas Tinginė, publikuotas Darbininkų balse 1902. Nr.2, p. 7-11, slapyvardžiu Grieželė, psl. 8). Atrodytų, kad Burokienė čia skundžiasi, tačiau ir tai netiesa. Šie žodžiai skamba jos mintyse, kaip klausimas sau. O ir savigaila pagrindinė veikėja neužsiima, tik labai įskaudinta kitų jai metamo epiteto tinginė, savotiškai save teisina ir gina, bent jau tyliai mintyse: Išgirdusi kartais iš nejučių, o kartais ir tyšia ištartą ,,tinginė“, Burokienė, skaudžiai atsiduksėjusi, arba nurijusi pašokusias ašaras, krenta kniupščia į lovą, ir kaip vilnis plaukia jai per galvą klausimas: „Gal aš ir tingiu?… O kaip bereik didžiau dirbt?“… (Žemaitės apsakymas Tinginė, publikuotas Darbininkų balse 1902. Nr.2, p. 7-11, slapyvardžiu Grieželė, psl. 8).

O štai Lietuvos istorikas, rašytojas Simonas Daukantas (1793-1864), savo istoriografiniame veikale Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (1845), kalbėdamas apie senovės žmonių darbus, neišskiria kaip sunkiau dirbančių nei vienos lyties žmonių. Jis nepamiršta paminėti tiek moterų, tiek vyrų darbų gausos ir darbams skiriamo laiko galybės. Tai leidžia suprasti ir jo veikalo skyriaus pavadinimas: Darbas ir užsigrūdinimas. Vadinasi, kad S. Daukantas mano, jog darbas grūdina žmogų, nepriklausomai nuo jo lyties. Ir tiek vyrai, tiek moterys turi savo pareigas, kurias privalo įvykdyti ir darbus, kuriuos reikia nudirbti: Darbuose visi buvo veikli ir skudri, vyriškiejai ir moteriškosios, pirmiejai ; pirmiejai lėtos ir ūkės reikalais rūpinosi, o moteriškosios su namų darbais ryžos. (Simonas Daukantas. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Vilnius: Ethnos’91, 1993,  65 p).

S. Daukantas savo istoriografiniame veikale puikiai ir išsamiai paaiškina, ką konkrečiai veikdavo vyrai, o ką moterys. Skaitydama, įžvelgiau ribas tarp kiekvieno šeimos žmogaus pareigų. Vyrai užsiimdavo statyba, malkų ruošimu žiemai, šienavimu aplink namus. Į tolimesnes vietoves vykdavo medžioti – gyvūnų mėsa buvo viena pagrindinių žmonių mitybos dalių. Panašu, kad ir medžioklės mąstai iškart didesni būdavę, nes anot S. Daukanto, vyrai medžiodavo meškas, briedžius, lūšis, taurius ir kitas smulkmes. (Simonas Daukantas. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Vilnius: Ethnos’91, 1993,  65 p). Akivaizdu tampa, kad ir pasiruošimas medžioklei buvo ne ką mažesnis darbas, nes vyrai patys ir įrankius medžioklei gamindavosi. Vardija S. Daukantas medžioklės būdus ne ką mažiau išsamiai, nei gyvius, kuriuos buvo įprasta medžioti: <…>jau brūkliais[1] mušdamys, jau spąslais[2], jau tinklais ar slastais[3] gaudydamys ;<…> (Simonas Daukantas. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Vilnius: Ethnos’91, 1993,  65 p).

Taip pat, vyrai vertėsi prekyba, kai veždavosi prekes tolėliau, galbūt į didesnį miestelį. Pasilikusieji namuose versdavosi bitininkyste, prižiūrėdavo namus, kopdavo medų, atlikdavo vyriškus darbus aplink namus.

Tuo tarpu, akivaizdu, kad moterys, kaip buvo matyti Žemaitės apsakyme, triūsė nemažiau nei vyrai: <…>moteriškosios po namus triūsėjo. Žiemą linus šukavo, vilnas kedeno ir verpė; vienos audė audeklus, <…> kitos arė, sėjo, šieną piovė ir grėbė, javus nuo dirvų valijo, daržus ravėjo, gyvolius liuobė bei kutino ir namus gerbė<…>. (Simonas Daukantas. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Vilnius: Ethnos’91, 1993,  65 p).

Kad tinginystė tuo metu buvo didžiausia gėda, galima pagrįsti ir tuo, jog S. Daukantas savo veikale nepamiršo paminėti ir visai jaunų vaikelių darbingumo: Ne vien didieji ir pusvaikiai buvo taip skubriais ir veikliais, bet dar mažieji vaikai, apsuk namus po marškinių tviskinėjantys, žiemos laiku su bočiu ar bobute vilnas kedeno, gijas vijo, plunksnas plėšė ar vyženas vyžo didiesiems;<…> (Simonas Daukantas. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Vilnius: Ethnos’91, 1993,  67 p).

Nebekeista tampa, kodėl Žemaitės kuriama veikėja Burokienė, buvo įskaudinta dėl „tinginės“ epiteto, kai net S. Daukanto minimiems visai mažiems šešerių, septynerių metų vaikams didžiausia gėda būdavo dar nemokėti tinklų megzti, virvių sukti, pynių pinti ir panašių darbų atlikti. Ir dar aiškiau ima darytis, kodėl M. Martinaičio minimi asmenys, kartu su juo jaunystėje dirbę, prisimenami su tokia pagarba. Akivaizdu – tinginystė senovės lietuviams buvo viena didžiausių blogybių.

Jei dar liko skaitytojų, kurie nepatikėjo darbo svarba senajam lietuviui, tada derėtų paskaityti ir kitų žinomų to meto autorių kūrinius, kuriuose atradau ne mažiau pagarbos darbui ir pareigai. Tarp tokių kūrinių yra grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio (1714-1780)  Metai (1818), kur labai vaizdžiai ir tiksliai vaizduojamas būrų kasdieninis gyvenimas, jų papročiai, gebėjimas laiku atlikti visus numatytus darbus. Juozo Tumo-Vaižganto (1869-1933) Pragiedruliai (1906), kur į darbą itin pagarbiai ir su meile žvelgia kūrinio veikėjas, jaunosios kartos atstovas Napalys Šešiavilkis. Vinco Krėvės (1882-1954) Skerdžiuje, nenuilstamai dirba senasis kūrinio veikėjas Lapinas. O štai J. Marcinkevičiaus (1930-2011) eilėraštyje Šventoji duona, tėvas auklėja vaiką gerbti duoną, mamos pastangomis kepamą.

Vaizdingiausiai požiūris į darbą atsiskleidžia lietuvių patarlėse ir priežodžiuose. Ne vienas esame girdėję linksmų ar šmaikščių pasakymų iš senelių ar iš tėvų. Seniau, šiais pasakymais tėvai stengdavosi vaikams šmaikščiai priminti, kad dirbti reikia, nes tik darbštus duonos vertas. Šiais laikais labiau mėgstami tie pasakymai, kurie priešingai – labiau pateisina tinginystę, nei didelį triūsą dirbant.

Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės Lietuvių tautosaka (2005) galima rasti įdomių patarlių, kuriose matomas prieštaringumas kalbant apie darbą ir tinginystę. Pavyzdžiui, lyginamos tokios dvi patarlės: Prakaito nepridėjęs, duonos nevalgysi ir Iš darbo nebūsi bagotas[4], tik kuprotas (Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Lietuvių tautosaka. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2005, 228). Pirmoje akivaizdžiai aukštinama darbo svarba. Iš šios patarlės suprantama, kad tik dirbantis duonai užsidirba ir gali ją oriai valgyti. Ši patarlė labiau būdinga mūsų protėvių požiūriui į darbą. O štai antroji, priešingai – nepateisina darbo ir galima teigti, jog net paneigia darbo naudą. Akivaizdu, kad antroji patarlė labiau būdinga tingiems žmonėms, kurie darbą vertina kaip neverta laiko veikla, net ir turtų negebančia atnešti, o tik sveikatą gadinančia (kuprą auginančia).

Labai didžiulį skirtumą galima įžvelgti ir vienoje patarlėje, kuri seniau sakoma buvo taip, kad skatintų dirbti, o šiuolaikinių žmonių pakeista taip, kad reikšmė tapo priešinga: Kas nedirba, tas nevalgo (Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Lietuvių tautosaka. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2005, 228)  – buvo sakoma. O dabar – Kas nedirba – tas valgo. Akivaizdu, kad šiuolaikiniai žmonės šią patarlę prisitaikė sau ir ją pakeitė, kad pateisintų savo tinginystės norą. Iš šios patarlės suprantama, kad tie kurie dirba, tarsi gaišta savo laiką, o tie kurie nedirba – valgo dvigubai. O štai seniau žmonės dirbdavo, kad uždirbtų maistą, todėl tinginiai nebūdavo maitinami ir giriami.

Prano Sasnausko Lietuvių patarlės ir priežodžiai (2006) galima rasti patarlių, kurios nebūtinai tiesiogiai lygina darbą ir tinginyste, tačiau galima suprasti, kad jose šnekama apie darbo būtinybę. Pavyzdžiui: Ėsti – vyras, dirbti – vaikas (Sasnauskas, Pranas. Lietuvių patarlės ir priežodžiai. Kaunas: ,,Vaiga“, 2006, 69 p). Akivaizdu, kad ši patarlė skirta pašiepti tinginį vyrą. O suprasti ją galima būtų taip, kad valgydamas vyras stengiasi iš peties – didelį kiekį maisto sudoroja ir renkasi sunkų maistą, kad sotus būtų. O kai reikia imtis darbo, tada jau jėgų ima trūkti ir darbai pasirenkami tokie, kokius ir vaikas galėtų atlikti.

Vieni aiškiausių darbo ir tinginystės palyginimų atsispindi tokiose patarlėse, kurios aiškiai parodo požiūrio į darbą seniau ir dabar skirtumus. Pavyzdžiui, seniau buvo sakoma: Neatidėk rytdienai, ką gali padaryti šiandien (Sasnauskas, Pranas. Lietuvių patarlės ir priežodžiai. Kaunas: ,,Vaiga“, 2006, 138 p). O dabar, turbūt, ne vienam yra tekę girdėti: Ką gali padaryti rytoj, nedaryk šiandien. Taip pat ir – seniau: Kas nedirba mielas vaike – tam ir duonos duot nereikia. Dabar: Darbas ne zuikis, į mišką nepabėgs (Sasnauskas, Pranas. Lietuvių patarlės ir priežodžiai. Kaunas: ,,Vaiga“, 2006, 51 p).

Todėl galima teigti, kad patarlės kone puikiausiai atspindi žmonių požiūrį į darbą ir nors dažnai sakomos juokais – parodo tikrąjį požiūrį.

…bet ar „puoš“ ir toliau?

Lietuvių literatūroje ir tautosakoje yra nemažai rašytinės medžiagos apie darbo svarbą žmogui, apie darbštų ir kruopštų kaimo gyventoją, kuris viską susikurdavo savomis rankomis. Šie raštai ir kūriniai darbą pabrėžė kaip dorybę, kurios žmogus turėjo laikytis ir niekada neapleisti. Savo kūriniais autoriai skatino tuometines ir ateinančias kartas nepamiršti, kokia svarbi yra buitis ir kasdieniai darbai. Senieji lietuviai „puošėsi“ darbu, todėl ir darbas „puošė“ juos. Tačiau ką darbas reiškia šiuolaikiniam žmogui?

Ar mes vis dar gerbiame tai ką dirbame, ar darome vien iš pareigos ir keikiame?

Įdomu, ką pasakytų mūsų protėviai, jei turėtų galimybę pažvelgti į šiuolaikinio žmogaus požiūrį ir į tai, kad neretas dabar „puošiasi“ tik darbštuolio kauke, nors iš tikrųjų mieliau renkasi tinginystę…

Neapleiskime darbo, vertinkime pareigą. Mokykime savo vaikus mylėti darbą, gerbti ir „puoštis“ juo. Tik tada išlaikysime savo vardą ir gyvensime prasmingą gyvenimą.

                                    

[1] brūklys
1. lazda, pagalys priveržti, užsukti, suduoti ir pan.: Paimti brūklį (ruoštis mušti, varyti brūkliu). Gauti brūklio (būti mušamam). (zodynas.lt/terminu-zodynas. Nuoroda internete: https://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/B/bruklys).

[2] spą́slai. spąstai:
1. Šeškus, lapes, vilkus gaudo su spą́slais, t. y. užnarvėmis. (zodynas.lt/terminu-zodynas. Nuoroda internete: https://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/S/spaslai).

[3] slastai dgs. -> slasnos. slasnos dgs. žr. spąstai 1 Žiūrėk: [spąstai].  spąst|ai dgs.
1. žvėrių, paukščių gaudymo įtaisas: Žiurkė įlindo, pakliuvo į spąstus. Paspęsti spąstus. Sugavo šešką su spąstais. Pelių spąstai. (zodynas.lt/terminu-zodynas. Nuoroda internete: https://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/S/spastai).

[4] Bagotas – turtingas (Sasnauskas, Pranas.  Lietuvių patarlės ir priežodžiai.  Kaunas: „VAGA“, 2006).

Save

Save

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Literatūra, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *