Sąjūdžio jubiliejus: kaip sugriuvo baimės ir tylos siena (nuotraukos) (2)

3_Sajudis

Sąjūdis | archyvinė nuotr.

30 metų – tiek rytoj sukanka nuo tos dienos, kai buvo suburta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinė grupė, pradėjusi vesti šalį į nepriklausomybę. Kokia buvo šių drąsių žingsnių pradžia?

Minint Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės 30-metį šiomis dienomis vyks įvairių renginių.

Vienas jų – Vilniuje, Žvėryne, šalia tos vietos, kur leistos „Sąjūdžio žinios“, rytoj bus atidengta paminklinė lenta.

– Stovėjote prie Sąjūdžio ištakų, buvote vienas jo lyderių, aktyvus mitingų, kurie tais laikais sutraukdavo į aikštes tūkstančius žmonių, rengėjas ir aistringas oratorius. Kokie, jūsų manymu, svarbiausi įvykiai ženklina prieš 30 metų Lietuvą užliejusio visuomeninio judėjimo pradžią? – „Lietuvos rytas“ paklausė buvusio „Sąjūdžio žinių“ redaktoriaus, filosofo, rašytojo 62 metų Arvydo Juozaičio.

– Pradžią įprasta sieti su LPS iniciatyvinės grupės įsteigimu 1988 metų birželio 3-iąją Vilniuje, Mokslų akademijos rūmuose. Tada vykstant politinei diskusijai nuo tuomečio Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo paskelbtų tezių apie viešumą ir pertvarką staiga nukrypusi auditorija pradėjo reikšti kitokią nuomonę apie Lietuvos ateitį.

Pirmininkaujantis akademikas Eduardas Vilkas bandė keisti diskusijos eigą, keliskart prašė dalyvius skirstytis.

Tada jaunas mokslininkas žaliųjų atstovas Zigmas Vaišvila pasiūlė steigti LPS iniciatyvinę grupę, kuri vienytų ekonomikos mokslo, meno ir kultūros pajėgas. Balsuojant plojimais buvo išrinkti 35 žmonės, kiti galėjo užsirašyti į Sąjūdžio rėmėjų gretas.

Netrukus Žemutinės pilies rūmų dalyje buvo surengtas pirmasis Iniciatyvinės grupės susirinkimas. Tada nusprendėme nerinkti jokio Sąjūdžio vadovo, nes jis būtų galėjęs tapti gyvuoju KGB taikiniu.

– Nors Lietuva dar buvo supančiota grandinėmis, laisvės nuojauta, regis, jau pleveno ne tik akademiniuose sluoksniuose.

– Žinoma, jau anksčiau Lietuvoje ėmė kurtis įvairūs neoficialūs klubai, organizacijos. M.Gorbačiovui atleidus varžtus pažangesnės idėjos sklido iš kitų sovietinės imperijos vietovių.

Sąjūdžiui dirvą pureno disidentai, 1987 metų rugpjūtį prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje surengę mitingą Molotovo-Ribbentropo pakto sukakčiai paminėti.

– Tų dienų liudininkai prisimena jūsų garsiąją paskaitą „Politinė kultūra ir Lietuva“, kurią perskaitėte Dailininkų sąjungos salėje 1989 metų balandžio 30 dieną – anksčiau nei aktyviausi šviesuoliai, susibūrę į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, nusprendė žengti į laisvę.

– Dabarties politologų akimis žvelgiant ši paskaita – joks stebuklas.

M.Gorbačiovas tada jau buvo prabilęs apie kažkokią „politinę kultūrą“, bet tai buvo tik „perestroikos“ skraiste dangstoma demagogija.

Ją pasigavę sovietinės propagandos šulai maldami tuščiomis girnomis ir toliau skleidė melą – jie siekė, kad komunistų partija išlaikytų valdžios monopolį.

Tada kalbėjau apie sveiką protą, racionalią savimonę, apie tautos ir valstybės suverenumą, pabrėždamas, jog politinė kultūra yra neatsiejama nuo demokratijos.

Bet kokie išvedžiojimai apie kultūrą, kai tauta negali pati apsispręsti, jai primetama svetima valia, yra beprasmės frazės. Tik suverenumas tautai suteikia su niekuo nelyginamos vertės pajautą.

Nuotraukoje: 1988 m. birželio 21 d. Trakų senamiesčio gynėjas Romualdas Lankas organizavo pirmąjį Sąjūdžio mitingą prie tuometinės LTSR AT. Kalba V. Tomkus, ragindamas nestatyti penkiaaukščių namų – ir tada paveldui grėsė daugiabučių statybos manija – ties buvusio Trakų Bernardinų vienuolyno liekanomis prie autobusų stoties. Šalia jo – Arvydas Juozaitis, Zigmas Vaišvila, Artūras Skučas, Alvydas Medalinskas, laikantis R. Lanko padarytą plakatą „Gelbėkime Trakus“, Virgilijus Juozas Čepaitis, kiti sąjūdininkai

Nuotraukoje: 1988 m. birželio 21 d. Trakų senamiesčio gynėjas Romualdas Lankas organizavo pirmąjį Sąjūdžio mitingą prie tuometinės LTSR AT. Kalba V. Tomkus, ragindamas nestatyti penkiaaukščių namų – ir tada paveldui grėsė daugiabučių statybos manija – ties buvusio Trakų Bernardinų vienuolyno liekanomis prie autobusų stoties. Šalia jo – Arvydas Juozaitis, Zigmas Vaišvila, Artūras Skučas, Alvydas Medalinskas, laikantis R. Lanko padarytą plakatą „Gelbėkime Trakus“, Virgilijus Juozas Čepaitis, kiti sąjūdininkai

– Tais laikais jūsų išsakyta drąsi mintis, kad 1940 metais Baltijos valstybes okupavusi Sovietų Sąjungos kariuomenė čia jokios tarybų valdžios neatkūrė, nes tiesiog nebuvo ko atkurti, Lietuvos komunistų partijos sluoksniuose sukėlė susprogdintos bombos efektą.

– Išdėsčiau tai, kas akivaizdu, – 1918 metais Vinco Mickevičiaus-Kapsuko proletarinės valdžios likimas buvo sprendžiamas Maskvoje. Rusija pripažino Kremliaus statytinių iš Baltarusijos atvežtos Sovietų Lietuvos „savarankiškumą“ tautai apie tai nieko nežinant.

Paskui – melas į akis, kad 1940 metais Lietuvos okupantai esą atkūrė užgniaužtą sovietų valdžią. Jiems nebuvo ko atkurti – sovietinė valdžia Lietuvoje veikė nelegaliai.

1988 metų birželio 3-iąją gimęs Sąjūdis greitai ėmė rengti didžiulius mitingus.

– Apie tai, kas dabar visiems akivaizdu, tuomet šnekėjo tik disidentai. Kas jus, buvusį garsų plaukiką, jauną mokslininką, įkvėpė rizikuojant karjera lipti į tribūną ir viešai reikšti tokias mintis?

– Dirbau Mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, buvau ką tik apsigynęs disertaciją. Ten būrėsi ir daugiau maištininkų.

Mane pribloškė 1988 metų vasario 15-ąją Katedros aikštėje vykęs mitingas – suvaryti žmonės smerkė JAV prezidentą Ronaldą Reaganą, pareiškusį, kad jis pripažįsta Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Liežuvį laužė žinomi intelektualai, kažką gėdingai lemeno ir garsus krepšininkas. Pasidarė apmaudu ir koktu, kad gyvename valstybėje, kur teisuoliais jaučiasi valdantys jėga, o ne įstatymais.

Kai deginanti gėda, mirtino pavojaus nuojauta ir beviltiškumas susilieja, ateina suvokimas, jog būtinai reikia ko nors griebtis, kol dar nevėlu.

Savo mintis apie politinę kultūrą jau buvau suformulavęs anksčiau, tereikėjo patogios progos išsilieti.

Situacija išties buvo katastrofiška – eidamas į Katedros aikštę pasiėmiau Pabradės poligone, kur po studijų atlikau karinę praktiką, nugvelbtą užtaisą. Galvojau paleisti dūmus, jeigu milicija imtų vaikyti žmones, bet to neprireikė – visi buvo ramūs.

Sajudis-1988-MA-sale-j-cesnaviciaus-nuotr

Sąjūdžio įkūrimas 1988m. Mokslų Akademijos salė | J. Česnavičiaus nuotr.

Bet kokie mitingai tuo metu buvo uždrausti, uniformuoti tvarkdariai akylai stebėjo žmones. Vėliau rengdamasis paskaitai pasirengiau ir blogiausiam variantui, jeigu man jos nebūtų leidę perskaityti, vienas žmogus buvo sutikęs tai padaryti už mane. Iškart po paskaitos žaibiškai išplatinau dešimt iš anksto įrištų egzempliorių.

– Vėliau ši paskaita ėmė plisti po visą Lietuvą, tekstą perskaitė radijo stoties „Amerikos balsas“ apžvalgininkas Romas Sakadolskis. Ar galima tvirtinti, kad toks jūsų poelgis sovietmečiu vienaip ar kitaip daužė baimės ir tylos užtvaras?

– Kažkada svarstydamas, kaip atpažinti lietuvį inteligentą, Vincas Kudirka nurodė vieną išskirtinį jų bruožą – kinkų drebinimą išvydus caro žandarą. Dailininkų salėje, kur skaičiau paskaitą, tada sėdėjo ir komunistų partijos ideologai, viską stebėjo ir įrašinėjo KGB sekliai.

Net pats stebėjausi, kad po to manęs niekas nepersekiojo, negrasino, nors paskaita priminė viešą politinį aktą. Nežinau, kokie šliuzai tada buvo pralaužti. Jeigu po to ir kiti žmonės įsidrąsino, ėmė kalbėti apie tai, ką galvoja, nustojo tirtėti, tuo galėčiau tik džiaugtis.

r-ozolas-prie-gimtojo-namo-joniskelyje-v-dulkes-nuotr-1

R. Ozolas prie gimtojo namo Joniškėlyje | V. Dulkės nuotr.

– Kokie buvo pirmieji LPS iniciatyvinės grupės žingsniai ir veiksmai, kas tada jums labiausiai rūpėjo?

– Pagrindiniai uždaviniai nubrėžti susitikimuose su visuomene. Svarbiausių ekonominių, socialinių, kultūros, ekologijos ir teisės problemų nebandęs apeiti filosofas Bronius Genzelis akcentavo šiurkščius socialinio teisingumo pažeidimus, pliekė susiformavusią naują išnaudotojų ir veltėdžių klasę – biurokratinį valdymo aparatą, stalinizmo apraiškas.

Kalbėjome apie nomenklatūros privilegijas, pagalbą žmonėms, atsidūrusiems ties skurdo riba, visuomenės lėšų ir investicijų kontrolę, komunistų partijos „aparačikų“ atsakomybę, lietuvių kalbos pripažinimą valstybine, nacionalinius santykius, ūkinę ir politinę savivaldą, darbo migrantų srauto reguliavimą, naikinamą kultūros paveldą, baltąsias istorijos dėmes.

Piktinomės SSRS konstitucija, suformuluota taip, kad ji nesutaptų su Lietuvos įstatymais, neapsaugotų nuo Maskvos savivalės, žodžio ir susirinkimų laisvės suvaržymais, liguista valdžios reakcija į tariamas užsienio propagandos „provokacijas“. Tikrai buvo apie ką pašnekėti.

Sajudzio-metu-spauda

Sąjūdžio metų spauda | archyvinė nuotr.

– Jums ir kitiems LPS lyderiams tada dažnai tekdavo bendrauti su aukščiausiais Lietuvos komunistų partijos vadovais. Kaip jie į viską reagavo artėjant itin svarbiam M.Gorbačiovo reformų epochos politiniam įvykiui – XIX komunistų partijos konferencijai Maskvoje?

– Susitikę su Lietuvos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi Ringaudu Songaila, pranešėme apie įkurtą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, siekiantį viešumo, suverenumo, pilietinių teisių ir laisvių, socialinio teisingumo, ekonominio savarankiškumo.

Aiškinome, kad mūsų veikla visuomenės nesusprogdins, o tik išvaduos iš baimės gniaužtų. Kitą dieną Gedimino aikštėje susirinkę tūkstančiai žmonių Lietuvos delegatus išlydėjo į Maskvą.

– Ten žmonės pirmą kartą tribūnoje išvydo Konservatorijos dėstytoją profesorių Vytautą Landsbergį, tada dar neišrinktą Sąjūdžio tarybos pirmininku. Kodėl Sąjūdis oratoriumi pasirinko būtent šį politiniu aktyvumu anksčiau nepasižymėjusi muzikologą?

– Kai įvykiai keitė įvykius, viskas vyko paskubomis.

Su Romualdu Ozolu planavome kitaip.

Išlydint delegatus mitinge žodį turėjo tarti poetas Justinas Marcinkevičius – tautai žinomas, neabejotinas autoritetas. Išvakarėse nuvykau pas jį į namus, bet J.Marcinkevičius veikiausiai ne iš baimės, o tik dėl įgimto kuklumo nepanoro kalbėti iš tribūnos.

V.Landsbergis buvo atsarginis variantas.

Pagalvojome, kad šis, kaip tada atrodė, ramus, nekonfliktiškas, valdžiai neužkliūvantis žmogus irgi galėtų pakalbėti. Jis nesispyriojo, iškart sutiko – jeigu reikia, tai reikia.

Jaunesniems Sąjūdžio nariams profesoriai buvo savotiška priedanga. Mus galėjo susemti kaip viščiukus, o visuomenei žinomus asmenis persekioti buvo sudėtingiau.

Romualdas Ozolas Vasario 16-osios minėjime Kaune 1989 m. | R. Ozolo archyvo nuotr.

Romualdas Ozolas Vasario 16-osios minėjime Kaune 1989 m. | R. Ozolo archyvo nuotr.

– Gedimino aikštėje tada pastebėtas ir būsimasis konservatorių lyderis Andrius Kubilius, pasipuošęs žaliu raiščiu su Sąjūdžio simbolika. Jis dalijo kažkokias proklamacijas.

– V.Landsbergis savo kalbą baigė jau anksčiau Talino masinėje sueigoje nuskambėjusiais žodžiais: „Šiandien girtas estas yra pavojingesnis už piktą perėjūną. Būkime blaivūs ir sąmoningi. Tebūnie ši diena tikra vilties ir pasiryžimo šventė.“

LPS garantavo, kad nebus jokių incidentų, todėl A.Kubilius ir kiti aikštėje buvę jauni apsaugininkai turėjo užtikrinti viešąją tvarką.

Žaliaraiščiai tuomet platino ne proklamacijas, o leidinį „Sąjūdžio žinios“.

– Grįžusius iš Maskvos delegatus Vingio parke sutiko dešimtys tūkstančių žmonių, pirmą kartą po ilgos pertraukos buvo viešai giedamas Lietuvos himnas. Kaip tais laikais, kai nebuvo interneto, socialinių tinklų, pavykdavo suburti tokius mitingus?

– Kažkaip pavydavo, nors žiniasklaidą kontroliavo komunistai. Sąjūdžio pranešimai buvo blokuojami – jų nepublikuodavo nei respublikinė, nei rajonų spauda, prasimušti į televiziją irgi buvo sudėtinga.

Komunistų partijos organas „Tiesa“ apie delegatų palydas į Maskvą pranešė tik keliomis eilutėmis, net nepaminėjęs Sąjūdžio vardo.

Tačiau informacija iš lūpų į lūpas skriedavo žaibiškai – žmonės jos laukdavo. Vos tik paskelbėme žinią apie mitingą, kuriam neturėjome leidimo, dėl Sąjūdžio informacijos blokados Vilniaus centre prie žinių agentūros ELTA pastato per kelias valandas susirinko šimtai žmonių.

Dabar ir pats stebiuosi, kaip kituose miestuose buvo steigiamos LPS grupės. Aktyvistai gaudydavo kiekvieną žinią, patys mus susirasdavo. Ryšius palaikėme laidiniais telefonais, nes mobiliųjų dar nebuvo.

Bangas kėlė LPS leidinys „Sąjūdžio žinios“ – ten skelbėme svarbiausią informaciją, kurios nepranešdavo oficialioji spauda.

Žvėryne iškilmingai atidengta „Sąjūdžio žinioms“ skirta atminimo lenta | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Žvėryne iškilmingai atidengta „Sąjūdžio žinioms“ skirta atminimo lenta | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

 

Šiandien Vilniuje bus atidengta „Sąjūdžio žinioms“ skirta paminklinė lenta.

– Dainuojančios ir kitokios taikios revoliucijos prasideda nuo žinių sklaidos. Ar Sąjūdžio leidinys, kurį tada redagavote, padėjo trupinti informacinės blokados ledus?

– LPS steigiamasis suvažiavimas sušauktas 1988 metų spalio 22-ąją, o „Sąjūdžio žinias“ pradėjome leisti birželio viduryje. Informacinis biuletenis vėliau įvardytas kaip LPS leidinys. Pirmąjį numerį parengė Alvydas Medalinskas ir Jonas Malinauskas. O po to jį tvarkė architektas Artūras Skučas, vėliau tapęs parlamento apsaugos vadu ir V.Landsbergio sargybiniu.

Vieno „Sąjūdžio žinių“ redaktoriaus iš pradžių nebuvo, aš leidinį pradėjau redaguoti nuo septintojo numerio. Kurį laiką tai buvo vienintelė mūsų tribūna.

Kai reikalai įsibėgėjo, leidinys pasiekdavo atokiausius Lietuvos kampelius, buvo dauginamas kitose vietovėse, tikrojo tiražo niekas nežinojo. Manau, kad jis atliko savo vaidmenį telkiant Sąjūdį.

– Kuo neįtiko A.Skučas, kad jam reikėjo trauktis iš „Sajūdžio žinių“?

– Viena aštroka jo publikacija smarkiai papiktino Iniciatyvinės grupės narius komunistus. Jie sukėlė audrą, kad A.Skučas kiršina Sąjūdį ir LKP.

Siekdama išvengti konfliktų Iniciatyvinė grupė šias pareigas patikėjo man – „Sąjūdžio žinias“ leidau iki 51-ojo numerio.

– Kaip sukotės, kad iš esmės pogrindžio sąlygomis leidžiamas laikraštis pasiekdavo skaitytojus?

Nuotraukoje: 1988 m. birželio 21 d. Trakų senamiesčio gynėjas Romualdas Lankas organizavo pirmąjį Sąjūdžio mitingą prie tuometinės LTSR AT. Kalba V. Tomkus, ragindamas nestatyti penkiaaukščių namų – ir tada paveldui grėsė daugiabučių statybos manija – ties buvusio Trakų Bernardinų vienuolyno liekanomis prie autobusų stoties. Šalia jo – Arvydas Juozaitis, Zigmas Vaišvila, Artūras Skučas, Alvydas Medalinskas, laikantis R. Lanko padarytą plakatą „Gelbėkime Trakus“, Virgilijus Juozas Čepaitis, kiti sąjūdininkai

Nuotraukoje: 1988 m. birželio 21 d. Trakų senamiesčio gynėjas Romualdas Lankas organizavo pirmąjį Sąjūdžio mitingą prie tuometinės LTSR AT. Kalba V. Tomkus, ragindamas nestatyti penkiaaukščių namų – ir tada paveldui grėsė daugiabučių statybos manija – ties buvusio Trakų Bernardinų vienuolyno liekanomis prie autobusų stoties. Šalia jo – Arvydas Juozaitis, Zigmas Vaišvila, Artūras Skučas, Alvydas Medalinskas, laikantis R. Lanko padarytą plakatą „Gelbėkime Trakus“, Virgilijus Juozas Čepaitis, kiti sąjūdininkai

– Darbavausi uošvio namuose Žvėryne. Namas Lenktojoje gatvėje buvo tapęs Sąjūdžio operatyvinės veiklos štabu – čionai viskas suplaukdavo. Naktimis kaukšėdavau mašinėle arba ranka rašydavau tekstus, kurie buvo kompiuteriu surenkami Fizikos institute. Iš skilčių klijuodavome maketą.

Leidinio periodiškumas priklausė nuo mano bemiegių naktų.

Rėmėjams paskelbėme Iniciatyvinės grupės nario kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno asmeninės sąskaitos Taupomajame banke duomenis. Jis pats pasiūlė tokį variantą – man ir A.Medalinskui suteikė įgaliojimus ja naudotis. Tai buvo ne tik informacinio leidinio, bet ir viso Sąjūdžio atsiskaitomoji sąskaita.

– Kaip ir kur spausdinote „Sąjūdžio žinias“, jeigu oficialios spaustuvės nepriimdavo?

– Lietuvos informatikos mokslinio tyrimo institute šalia dabartinės Krašto apsaugos ministerijos. Tenykštėje akademinei bendruomenei gerai žinomoje spaustuvėlėje darbavosi Antanas Paulauskas – kopijavimo aparatu daugindavo disertacijas, kopijuodavo ir užsienio literatūrą, kurios niekas nespausdindavo. Jis ėmėsi tiražuoti ir „Sąjūdžio žinias“.

Atvykę iš rajonų sąjūdininkai paimtą tiražą patys daugindavo ir platindavo. Paskui jau nebekontroliavau proceso – žmonės patys be mano žinios prašydavo A.Paulausko paslaugų.

Apie autoriaus teises negalvojome – džiaugėmės, kad leidinys plinta. Tik vienas „Sąjūdžio žinių“ numeris naktį slaptai surinktas valdiškoje spaustuvėje. Tai daręs darbuotojas vėliau nukentėjo.

A.Paulauskas spausdindavo penkis tūkstančius „Sąjūdžio žinių“ egzempliorių, bet paklausa buvo didžiulė, todėl įsitraukė pirmieji kooperatyvai.

Verslininkas Rimantas Grainys leidinį ėmė dauginti rotaprintu – tuomet tiražas šoktelėjo iki 50 tūkstančių ir daugiau. Jo spaustuve naudojosi panašūs M.Gorbačiovo epochos savilaidininkai iš visos Sovietų Sąjungos.

Paskui platinimą perėmė fizikas Petras Vaitiekūnas – būsimasis užsienio reikalų ministras.

R.Grainys jau tada važinėjo prabangiu automobiliu „Mercedes-Benz“, užsakovai su juo atsiskaitydavo natūriniais mainais – už tiražą palikdavo mašinų. Buvo prasitaręs, kad Lietuvoje jam nėra ką veikti, svajojo nusigauti į Pietų Afrikos Respubliką, kur verslui sąlygos geresnės, bet nespėjo. Tai buvo tas pats R.Grainys, kurio automobilį Vilniaus centre susprogdino samdomas žudikas.

– Lietuvos komunistų partijai tada faktiškai vadovavo antrasis sekretorius Nikolajus Mitkinas – Kremliaus statytinis, aršus šovinistas. Sunku patikėti, kad Lietuvos komunistų partijos veikėjai, kurių rankose dar buvo visi galios svertai, tada nesigriebė ryžtingesnių veiksmų.

– Bandė, bet nepavyko, nors N.Mitkinas nėrėsi iš kailio – Sąjūdį išvadinęs fašistine organizacija, reikalavo Iniciatyvinės grupės komunistus mesti iš partijos. Jo iniciatyva taikaus mitingo Vilniuje dalyvius rugsėjo 28-ąją vaikė specialieji SSRS vidaus kariuomenės daliniai. Po to Lietuvos komunistų viršūnės daugumos balsais atleistas iš pareigų šis veikėjas iškurnėjo į Maskvą. Tai buvo pirmasis toks atvejis Sovietų Sąjungos komunistų partijos istorijoje.

Nuosaikesni komunistai laviravo tarp Kremliaus ir Sąjūdžio – laukė atomazgos. Kartą su V.Landsbergiu apsilankęs Lietuvos komunistų partijos ideologijos sekretoriaus Liongino Šepečio kabinete, išgirdau žodžius, kurių nepamirštu iki šiol: „Vyrai, jūs nežinote, kas yra politika, o mes žinome.“ Nei pamokymas, nei įspėjimas – suprask kaip nori, ką jis pasakė.

Sąjūdis reikalavo, kad R.Songailą pakeistų kitas, ryžtingesnis, sekretorius Algirdas Brazauskas.

– Visuomeninių leidinių vadovai nuolat kam nors neįtinka. Kodėl išliejęs tiek energijos staiga sumanėte atsistatydinti iš „Sąjūdžio žinių“ redaktoriaus pareigų?

a-juozaitis-sajudzio-zinios-s-paskeviciaus-nuotr

Arvydas Juozaitis redaguoja Sąjūdžio žinias | S. Paškevičiaus nuotr.

– Tai buvo apgalvotas žingsnis. Po Sąjūdžio steigiamojo susirinkimo nebemačiau prasmės tęsti veiklos: visas kalbas, pranešimus, programinius dokumentus jau publikuodavo oficialiai leidžiami leidiniai.

Net „Tiesos“ leidėjai patys skambindavo į Sąjūdžio informacijos biurą prašydami kuo greičiau atsiųsti spaudai parengtą medžiagą.

Trys pastaruosius numerius išleidau keturiomis kalbomis – juos graibstė į LPS suvažiavimą atvykę svečiai iš užsienio šalių, ypač žurnalistai.

– Įvyko stebuklas – per penkis mėnesius Sąjūdžio banga įveikė informacijos blokadą?

– Galbūt ir taip – L.Šepečio žodžiai, kad komunistai viską žino, nepasitvirtino. Žlugus propagandinei žiniasklaidai, laisvo žodžio jau niekas netramdė.

R.Ozolo redaguojamas „Atgimimas“ pradėtas leisti 100 tūkst. egzempliorių tiražu. Klaipėdoje jau skleidėsi kitas sąjūdininkų savaitraštis „Mažoji Lietuva“. Tokių leidinių atsirado ir kituose miestuose.

Romualdas Ozolas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Romualdas Ozolas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

 

– Minint Sąjūdžio įkūrimo jubiliejų žmonės prisimins ir jūsų darbus – Žvėryne prie namo, kur leistos „Sąjūdžio žinios“, birželio 3-iąją bus atidengta paminklinė lenta. Kaip vertinate tokį ženklą?

– To namo nebėra – naujieji savininkai jį nugriovė ir pastatė kitą.

Žinau, kad jie patenkinti, kad menininko Gitenio Umbraso kūrinys primins „Sąjūdžio žinias“.

Nustebau sužinojęs, kad šį projektą sumanė buvęs aktyvus sąjūdininkas fotografas Stasys Paškevičius. Kai kas dar prisimena, jog dainuojančios revoliucijos iš dangaus nenukrinta. Būtinai atvyksiu į iškilmes. Tikiuosi pamatyti bendražygius, su kuriais kartu laužėme ledus. Norėčiau visiems paspausti ranką ir dar kartą padėkoti, kad jie tada nesudrebėjo.   

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

2 komentarai

  1. Vis dėl to Sąjūdžio įsigalėjimui tendencingai nutylimas pagrindinis Lietuvos Radijo ir TV vaidmuo. Pagrindinį vaidmenį žmonių laisvėjimo procese visų pirma pagrindinį atliko Radijo ir TV laidose skleista Sąjūdžio informacija ir jo propagavimas. O kas gi vykdė visų tų mitingų transliacijas, kas dar iki Sąjūdžio transliavo “Anties” koncertus, savo programose jo dainas ir t.t. ir pan. Antai, sąjūdiška periodinė LTV laida “Veidrodis” pradėta transliuoti jau nuo 1988 m. sausio, “Atgimimo banga” 1988 m. rudens. Apskritai LRT sąjūdžio taryba Radijo ir TV komitete buvo išrinkta jau 1988 m. liepos pradžioje. LRT komitetas nebuvo pavaldus nei LKP CK, nei kitai Lietuvos respublikos valdžiai, taigi negalėjo būti vietos valdžios užčiauptas. LRT komitete, kaip ir kitose sovietinės šalies vietose virė perestroika, kuri labai domino permainų Lietuvoje ištroškusius žmones. Tad antai, Vilniaus rodomą CTV informacinę laidą “Vremia” tada žiūrėjo apie 65% auditorijos, kai savą lietuvišką “Panoramą” težiūrėjo tik apie 20-25 % TV žiūrovų. Kai iki perestroikos buvo priešingai. “Vremia” težiūrėjo apie 25-30 %, o Lietuvos “Panoramą” apie 40-45 %. Perestroikos prasme iki Sąjūdžio atsiradimo Lietuva buvo laikoma stagnacijos citadele. Praktiškai jau nuo 1988 m. liepos pradžios LRT komiteto kūrybiniams ir kitiems darbuotojams išrinkus Sąjūdžio tarybą, RTV komitete įsiviešpatavo Sąjūdžio valia ir dvasia. Tačiau dabar viskas vaizduojama tarsi valstybinis radijas ir TV Lietuvos Sąjūdžiu kaip ir nebuvo. Tai yra didžiulis istorinės tiesos iškraipymas, netiesa. Jau vien tai, kad pirmiausia Sausio 13 d. buvo siekta užgrobti būtent radiją ir TV viską pasako apie juos, apie ten dirbusius žurnalistus, kitus darbuotojus , RTV Sąjūdį, jų ištikimybę Lietuvai.

    • Žemyna:

      Ленинas, nabagas, vargo, nes teko Взять почту, телефон, телеграф… Radijo, juolab TV dar neturėjo.
      O perestroikos laikų galvažudžiams pakako telecentro su telefonu. Sąjūdis paprašė vilniečių pranešti adresus, kur gali pernakvoti atvykusieji budėti prie Seimo. Paruošiau jiems pas save vietą, bandau prisiskambinti į būstinę, ogi niekaip – linijoje kažkas neaiškaus dedasi, jungiasi kažkur prie rusiškų pokalbių, o jie skaičius vardija.
      Taip, iš tiesų tais laikais mūsų R+TV profesionaliai ir pasiaukojamai dirbo. O mes po darbo būdavome prie TV prilipę, o tie nedaugelis, kas turėjo nešiojamą radiją, nešėsi jį su savimi į darbą ir visur, kad žinotų, kas dedasi, kur rusų kariai, ar buvo kokios nors derybos su jais, kokios jų nuotaikos. Juk apie mobiliuosius dar nė girdėję nebuvome, o ir radijo aparatas su TV buvo neįveikiamas deficitas. Eini gatve, sutinki kažką skubantį, paklausi, gal ką žino, pasako, kokią žinią radijas perdavė, kur pakvietė atlėkti, padėti, apsisuki ir leki ten. Be radijo pagalbos būtų tiesiog neįmanoma.
      O kai užgrobė, įsijungiau Vilniaus TV ir pamačiau kolaborantų diktorius. Išjungiau ir mūsiškiai atgal negrįžo, net į tą kambarį neėjau – nuo matyto vaizdo net deficitinis TV aparatas bjaurus tapo.
      O kai bokštą užgrobė, LR staigiai persikėlė į Kauną, ir buvo vienintelė viltis ką nors sužinoti – jei, tai kiek Lietuvos jie vėl užvaldė, kur mums rinktis, ką daryti. Nežinau, kaip Sąjūdžio galvos visą tai atlaikė, kaip viską koordinavo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *