M. Laurinkus. Nesuprantu, kodėl baltų religija staiga ėmė kelti juoką (30)

Mečys Laurinkus | Asmeninė nuotr.

Mečys Laurinkus | Asmeninė nuotr.

Kvėpuojant „pažymų“ išmetamosiomis dujomis retkarčiais gera įkvėpti oro, mažiau užteršto politinių sąskaitų suvedinėjimu. Seimas atvėrė diskusiją valstybės lygiu pripažinti senovės baltų religinę bendriją „Romuva“.

Lietuvos kultūros politikoje per ilgą laikotarpį tai vienas rimčiausių žingsnių.

Sąmoningai ar ne, parlamentinis svarstymas daug Lietuvos gyventojų dominančia tema sutapo su Sąjūdžio 30-mečiu. Žmonės, 1992 m. religinę bendriją „Romuva“ įregistravę Teisingumo ministerijoje, savo idėjas įvairia forma skleidė sovietmečiu, telkė daug jaunų žmonių tarp besimokančių, studijuojančių ir studijas baigusių, ne vienas jų dabar žinomas mokslininkas, menininkas, politikas. Ir tai buvo vienas įtakingiausių veiksnių greta kitų visuomeninių pilietinių judėjimų atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Esu šio netikėto anais laikais ir galingo proceso dar gyvas liudininkas. Priimdamas teigiamą sprendimą Seimas ne tik prašantiesiems suteiks aukštesnį veiklos statusą, bet ir kartu pagerbs šimtus savanorių kraštotyrininkų ir kitų žmonių, neleidusių išnykti tautai pačiais sunkiausiais laikais.

Nežinau, kokie bus galutiniai diskusijos rezultatai, kaip atrodys paredaguotas projektas.

Aišku viena – „Romuvos“ siekis ne avantiūristinis, ne kičinis, jis atitinka šiuolaikinį nacionalinės savimonės raidos etapą, jos pavojus ir rūpestį visiškai kitomis aplinkybėmis nei praeityje, taip pat neprarasti savo nacionalinio savitumo.

Galima bėgti nuo „Rytų“, galima vėl norėti tapti „Vakarais“ (abu terminai rimto mokslo jau seniai sukritikuoti), bet svarbiau yra būti savimi, giliau pažinti save ir savo tautos praeitį, ištakas, vertybių pasaulį ir ką jis reiškia dabarčiai, o gal ir ateičiai. Tai – nacionalinio intereso dalis.

Gali kitoms partijoms ir nepatikti, bet valstiečiai dėmesiu tautos praeičiai yra pranašesni už visas kitas iki šiol buvusias valdžias.

Neketinu veltis į įvairias Lietuvos praeities interpretacijas ar pradėti ginčytis, buvo ar ne tokia baltų religija, tačiau neabejoju, kad protingas Seimo sprendimas dėl „Romuvos“ kreipimosi paskatins jaunimą užsiimti gal dar fundamentalesnėmis savo krašto dvasinio, politinio ar ekonominio kelio per šimtmečius studijomis.

O ironizavimas ar net atviros patyčios nuoširdaus sumanymo atžvilgiu tikrai jau būtų žemiau grindjuostės. Deja, tokia stilistika jau lenda į paviršių.

Kažkodėl vos pradėtas svarstyti projektas iškart susietas su R.Karbauskio asmeniu, ironiškai jį vaizduojant lyg ir „vyriausiu žyniu“, nors „Romuvos“ aukštesnio pripažinimo siekis yra pakartotinis – pastarasis buvo prieš dešimt metų.

Daug kartų girdėjau pašaipiai komentuojamą Naisių Baltų dievų muziejų. Teatleidžia man liberalai ir konservatoriai, nesuprantu, kas ten taip juokinga. O gal tie, kurie kritikuoja, žino apie baltų religiją daugiau ir rimčiau? Kol kas neteko nei girdėti, nei matyti.

O ar tai, kas propaguojama po Naisių „kepure“, yra blogi dalykai, daro žalą jaunimui, moko jį blogio? Ironiškai kartojama – viskas netikra, fikcija, kičas. Ar tikra ir ne kičas yra nuo gėrimo apvemti patvoriai?   

Atvirai sakant, konservatoriai, jeigu jie ir norėjo kadaise tokie būti, seniai galėjo užsiimti tuo, ką dabar propaguoja ir realizuoja valstiečiai. Neužsiėmė.

Na, dar ne vakaras. Diskusija dėl baltų religijos gali suteikti progą pakoreguoti pažiūras. O užuominos iš konservatorių frakcijos apie „Romuvos“ iniciatyvoje matomą rusišką pėdsaką įžeidė ir įsiutino.

Visi tautiniai judėjimai, tarp jų ir su religinių papročių atspalviu, buvo KGB persekiojami. Romuviečių legenda – dabar jau miręs J.Trinkūnas – buvo pašalintas iš universiteto. Latvijoje tarpukario laikotarpiu baltų religijos rekonstrukcijos pastangos buvo daug intensyvesnės ir stipresnės organizacine prasme nei Lietuvoje.

Mūsų krašte D.Šidlauskas-Visuomis nuo 1931 m. Dusetų apylinkėse įsteigtoje „Romuvoje“ ėmėsi rengti vasaros stovyklas. Pats daug rašė šia tema spaudoje.

Kiek žinau, plačios diskusijos šiuo klausimu nebuvo. O latviai energingai ėmėsi rekonstrukcijos darbo. „Dievturyba“ (1925 m.) steigėjas E.Brastinis net parašė „dievturių katekizmą“.

Organizacija turėjo nemažą įtaką visuomenei ir daug pagelbėjo nacionalinei savimonei stiprinti. Užėjus rusams beveik visi organizacijos nariai buvo supūdyti Sibire.

Diskusijų paraštėje galima numanyti, kad krikščioniškas vertybes ginantys konservatoriai nenorėtų į konservatyvųjį lauką įsileisti ko nors panašaus į neopagonybę ar dar kitaip pavadintą reiškinį.

Manau, kad tai skirtingų plotmių dalykai ir negali pretenduoti net į menkiausią konkurenciją.

Katalikybės vaidmuo Lietuvoje yra labiau negu aiškus ir jos reikšmė neginčijama. Romuviečių intencija yra labiau kultūrinis projektas, nukreiptas į išsamesnį savo tautos dvasinių ištakų pažinimą, net jeigu praktikoje ir pretenduojama į tam tikrus papročius bei ritualus, kurie esamų įstatymu fone nesunkiai suderinami.

Pažinimas skirtingais laikais skirtingas. Turime Lietuvos senovę tyrinėjusius pasaulinio garso mokslininkus. Gana paminėti A.J.Greimą, M.Gimbutienę.

Dabartinis „Dievturyba“ vadovas Latvijoje V.Celmas yra ir menininkas, ir mokslininkas semiotikas. Tačiau ne vien pavardės svarbu. Kur kas svarbiau yra geranoriškumas tautos praeitimi ir ateitimi besirūpinančių žmonių ir jų intencijų atžvilgiu.

Kategorijos: Kultūra, Laiko vinys, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Religija, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *