D. Apalianskienė. Naujųjų „raudonarmiečių“ maršai per Lietuvą? (35)

Nuo Žaliojo tilto nukeltos visos keturios sovietinės skulptūros | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Nuo Žaliojo tilto nukeltos visos keturios sovietinės skulptūros | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Liūdna stebėti, kai Lietuvoje, tarsi  kokie grybai,  vienas po kito naikinami  iš senesnių laikų  užsilikę meno, architektūros paminklai, kurie, suprantamai,  savu laiku  atspindėjo anų dienų  idėjas, mintis, siekius, lūkesčius. Tie senesni  paminklai Lietuvoje griaunami gaivališkai,  vos ne  „raudonarmietiškai“, kaip ir per „per naktį“ nusprendus – tie ar  anie praeitį atspindintys kūriniai turi būti nugriauti,  jie mums nebereikalingi. Dabar vėl girdisi  naujas dūzgesys apie ketinimą griauti P. Cvirkos paminklą Vilniuje.

Bet ar  tikrai yra pamatuoti, pilnutinai ir išsamiai apsvarstyti tokie Vilniaus ar ir kitų miestų valdžių sprendimai – griauti, naikinti, šluoti nuo žemės paviršiaus – paleisti į užmarštį iš seniau užsilikusius architektūros, meno kūrinius?

Juk  jei apsidairysime – tų praeities paminklų rasime vos ne kiekviename Lietuvos mieste. Vakar dienos  reliktai primenantys senas ir dar nesenas  praeitis.  Ir tas puiku, nes jie gražiai atspindi tų miestelių,  vietovių istorijas ar jau ir visos šalies  praeities įvykių raidas. 

Taip jau yra, kad naująją valstybę kuriame, keliame ne  iš pelenų. Ją statome ant praeities griaučių, bandydami visa tai  kuo geriau pritaikyti nūdienos poreikiams, šiandienos laisvei, naujai, vis dar mūsų  beįsisavinamai  demokratijai, jos dvasiai, naujam žmogui ir jo auklėjimui.  Nes, kitaip,  turbūt,  viską  praktiškai turėtume   išgriauti, išsivalyti,  jei jau tikrai  norėtume  gyventi  „sterilioje“ tik šių laikų dvasioje,  atsikračius, bet kokių praeities „vaiduoklių“, tame tarpe ir tų labai vertingų kultūrinių reliktų.

Beje, bet koks paveldo vertinimas  labai  priklauso nuo jį  vertinančios „akies“ profesinio  išprusimo,  istorinio ar  literatūrinio palikimo išsaugojimo svarbos suvokimo, gaudymosi istorinėse  raidose, pagaliau – sugebėjimo mąstyti į ateitį.

Tik ar  šitaip viską iš  eilės šluojant,  neliksime visiškai plyname lauke, nes per dvidešimt su trupučiu metų  kažko labai svarbaus ir  itin  reikšmingo  kažin ar, ir sukūrėme. Tiesa, yra tas  diskutuotinas „Vamzdis“, yra atkurti  Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių rūmai,  labai nesėkmingai  „patobulinta“ Gedimino pilis ir – tiesiog  skandalingas  biurokratų atsisakymas statyti „Vytį“ Vilniaus centre.  Atseit – „Vytis“ ne toks, koks jis turėtų būti.

Bet daugiau nei keista, kad kaip ir  „neatsiranda“ tokių skulptorių (tik ar tikrai!?), kurie „sugebėtų“ sukurti  tokį „Vytį“, kuris pagaliau įtiktų to klausimo sprendimą lemiančiom, bet, regis, jo  teigiamai išspręsti ir  nesiruošiančiom, tautiškumui abejingom  biurokratinėm viršūnėlėm.  Bet tai jau būtų kita tema.

Galbūt, šiandiena rimtam menui  įgudusių  rankų  per daug ir neturime. Tai gal saugokime tai,  kas  jau yra sukurta,  nes dauguma tų praeities paminklų yra neabejotinai  išliekamosios vertės meno kūriniai, sukurti  pačių žymiausių  Lietuvos  menininkų,  tų  senosios  Lietuvos meno mokyklos auklėtinių ir kas ypatingai svarbu – tie kūriniai  puikiai  atspindi  mūsų šalies istorines ir menines  raidas, jų tėkmių  atspalvius. 

Gal tikrai kultūrinkime, švieskime  save, kad pilnutinai suvoktume – kas iš tikrųjų yra tas istorinis, kultūrinis paveldas ir svarbiausia – nežiūrint jo  kilmės, jo atsiradimo priežasčių, jo  ideologijų – toks paveldas  šiandiena  jau niekam nėra pavojingas, niekam negrąsinantis. Nebijokime pažvelgti į praeitis, savotiškai  jų prisiliesti. Tai tik istorijos ar  meno pamokos. Kai tą suvoksime – gal tada ir  tie paminklai  neatrodys tokie „baisūs“.

Ir dar – šiandieniniai tų ankstesnių  istorijos paminklų griovimai,  neretai  labai prieštaringi – prieštaraujantys pačiai pagrindinei tokių vajų idėjai: atsikratyti bet kokių  okupacinių simbolių, bet kokiu reiškinių,  kas tokias idėjas atspindėtų.  Puikus tokio prieštaringumo  pavyzdys – dabartinis kėsinimasis į paminklą rašytojui P. Cvirkai, ir lygiagrečiai  – tik prieš  keletą  metų, priimtas nutarimas įamžinti vieno  buvusio  partinio lyderio  atminimą – A. Brazausko vardu  buvo pavadinta viena Lietuvos vidurinių mokyklų.

Taigi, nušlavėme nuo žemės paviršiaus keturias Žaliojo Tilto skulptūras, jos buvo labiausiai kontroversinės (tai pačių  žymiausių Lietuvos skulptorių darbai), prieš tai dar  ir kitokius  idėjinius paminklus  paaukojome užmarščiai, bet gal, sakau, per daug tame  neįsismaginkime, nepridarykime neapgalvotų  klaidų, bet susimąstykime – ar tikrai reikėtų griauti  žymių Lietuvos rašytojų biustus, paminklus.  Rašytojų, kurie žinomi tik  kaip puikūs rašto, kultūros atstovai, bet ne kokios tai  politinės figūros.

Kaip žinoma, kūrėjai  paprastai  labai įtaigūs,  jausmingi, spontaniški – galbūt  tas suvaidino lemiamą vaidmenį, kad jais  pasinaudojo svetimos sistemos, kad jie neapgalvotai  įsivėlė į neigiamus politinius procesus, kurie vėliau jau neatitaisomai paveikė  jų gyvenimus,  jų ateitis ir net pomirtines šloves. Neigiamai paveikė ir  visos tautos gyvenimą.

Kaip jau minėjau, P. Cvirka žinomas kaip rašytojas, vaikų knygelių autorius ir  jau ne viena  karta išaugo besidžiaugdama  jo puikiais kūriniais. Manau, netikslinga būtų išrauti iš lietuvių  kultūros fondų tokį svarbų rašytoją, kurio ypatingam  žodžio įtaigumui, lankstumui, realistiškumui lyg šiol niekas nesugebėjo prilygti. Turime paminklą rašytojui  P. Cvirkai, tokį jį ir  palikime.

S. Nėris, P. Cvirka – tai rašytojai, kurių kūriniai džiugino jau ne vieną kartą. Puikūs jų romanai, apsakymai, poezijos atspindinti to laikmečio žmogų, tų dienų žmonių mąstysenas, jų viltis. Jų kūrinių dėka mes galime geriau pažinti praeitį.   

Kaip jau minėjau – ar nebūtų protingiausia  tokius  paminklus palikti kaip savotiškas ISTORIJOS pamokas? Tie paminklai tai mūsų praeitis – vienokia ar kitokia,  bet mūsų praeitis, kurios  nenuneigsime, neuždarysime į stalčius, nenušluosime nuo žemės paviršiaus. Bet ar ir vertėtų tą  daryti? Istorijos  žinojimas dar niekam nėra pakenkęs.
Istorijos pažinimas, jos įsisavinimas, tai tik  lengvesnis kelias į teisingą ir gražią ateitį.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Menas, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

35 komentarai

  1. Gintautas:

    Tarybine moteris pasiilgusi tarybines jaunystes.

  2. Vidas:

    Ar perskaitėte , Gintautai, visą tekstą, kad taip lengvabūdiškai viską apibendrinate. Turime kovoti ne nesu mirusia praeitimi, o tobulinti dabartį. Deja, demesys koncentruojamas ant praeities, kad sudaryti vaizdą – kažkas pažangaus vyksta.

  3. Raimis:

    Kažin ar būtume tapę kultūringesni palikdami visus sovietinius šedevrus. Juos reikia Grūtan visus dar nesurinktus vežt, kad ruskis neturėtų ko “gint”. Nes nors ir prasilenkia su tema, bet kolkoradai daug pilietiškesni su savo “našidiedyvojevali”.

  4. Raimiui ir Gintarui:

    Teisingai, dar keletos vamzdžių reikėtų Vilniui, bunkerių, sienų, tvorų su pavardėmis, kam čia tos skulptūros, a ne…

  5. BrAnys:

    Jeigu dar neatsigėrėjot tarybiniais “šedevrais” pavažiuokit iki baltarusijos, širdys atsigaus.

  6. rimas:

    Labai priestraingos mintys.Asmeniskai man nusispjuti i toki pavelda, kuris primena tos sistemos ir santvarkos brutualuma ir prievarta.Ta prievarta buvo vykdoma ne tik paciu okupantu rankomis, bet ir prisistaikeliu.Prisitaikiusiu vardan savanaudiskumo, lengvesnes duonos ir lengvesnio gyvenimo?Meno ir kurybos negalima atskirti nuo prievartines santvarkos.Nes prievartine ir okupacine santvarka buvo vykdoma ir tokiais irankiais kaip menas ir kuryba.Ir, jeigu jus, Apalinskiene, to nesupratote, reiskia ir jus esate tais nuodais apnuodyta.

  7. Skaitytojas:

    Nusivyliau Alku, dedančiu tokius straipsnius. Tikras LTSR dvasingumo perlas, po galais.

  8. Aidas:

    Ką Jus visą laiką tarybinis netarybinis, į viską žiūrite tik per politinę prizmę. Tikri megztų berečių palikuonys. Autorė teisingai rašo, kad reikia atsirinkti, o ne viską šluoti. Taip jau buvo Kinijoje. Pasikeis geo-politinė situacija (gal Vyšegrado sutartis, Kinijos įtaka ) ir vėl griausime , tik tokius kaip modernius liberastinius vamzdzius, pastatus-stiklainius.

  9. Vietos, kuriose stovėjo, stovi sovietų komunizmo statyti paminklai yra ilgam dvasiškai užterštos, dėl to jos galėtų būti verstinos uždaromis “tamsiųjų muziejų” vietomis. Antai, vadinamas Dzeržinskio tiltas – tai yra gatavas toks “tamsusis muziejus”, žinoma, jį atitinkamai papildant informacija apie tai kągi iš tikrųjų vykdė Lietuvoje skuptūrose pavaizduoti komunizmo statytojai – trėmimų, kalėjimų, partizanų kovų ir kita statistika. Tokiu atveju šalia jo, kairėje “Dzeržinskio tilto” būtų statytinas modernus, išvaizdus naujasis tiltas, jam statyti erdvės ir vietos galimybių atrodytų pakaktų. Atitinkamu erdviškai uždaru ‘tamsiuoju muziejumi” galėtų tapti ir Cvirkos paminklo vieta, kurioje pakaktų vietos informacijai ir apie kitus panašaus likimo kūrėjus. Tai galėtų būti turistų iš kitų šalių traukos, jaunimo supažindinimo su okupaciniais nesenos Lietuvos valstybės istorijos laikais muziejai.

  10. Leonas:

    Tegu mūsų vandalai Vienoje aplanko Austrijos parlamento rūmus. Gal gi ten išvydę stovinčius nuo 1918 metų Tris komisarus išgrius iš klumpių ir nebegrįš į Lietuvą…

  11. Kiemsargis:

    A žinot , kad Vilniuje yra skulptūra “Lakštingala”, kuri sukurta pagal to paties pavadinimo P.Cvirkos apsakymą? Gal yra norinčiu ir ją nuverst?

  12. Ne virkaukit...:

    Virkauja šiandien tie dėl sovietmečio paminklų ,kuriems neteko pašildyti savo šonkaulių prie Laptevų jūros,ar pagerinti
    Sibiro dirvožemį savo artimųjų kūnais.Turėkit gėdos tie,kuriems dar ir šiandien po ketvirčio amžiaus dar ilgitės soviet-
    mečio “rojaus” ir prisimena kukurūzinės duonos skonį.O totalinis deficitas ne vienam sukrovė didelius turtus,kai
    didžiausias turtas buvo – blatas.
    P.C.paminklo vieta yra -Grūto parkas.
    Sovietmetis negailestingai sunaikino šimtus talentingų menininkų,rašytojų. Nužudė šimtus tūkstančių Lietuvos
    šviesuolių , darbštuolių.Tai Lietuvos “indėlis” totalitariniam kruvinajam rėžimui.Ir baikite vieną kartą virkauti dėl kru-
    vinosios imperinės praeities Lietuvoje.

  13. Labai geras straipsnis. Taip tikra tiesa istorija ir zinojimas dar niekam nera pakenkes! Tad negriaukime o palikime vertus istorinius paminklus , kad primintu musu nukialiauta kelia kad Lietuva isliktu savita savo praeities paminklais o ne kokiais mikimauzais ar vamzdziais kurie tipo menas ir jau paminklas…

  14. alkanaitis:

    Geros mintys, geri žodžiai: Tie paminklai tai mūsų praeitis – vienokia ar kitokia, bet mūsų praeitis, kurios nenuneigsime, neuždarysime į stalčius, nenušluosime nuo žemės paviršiaus. Bet ar ir vertėtų tą daryti? Istorijos žinojimas dar niekam nėra pakenkęs.
    Istorijos pažinimas, jos įsisavinimas, tai tik lengvesnis kelias į teisingą ir gražią ateitį.

    • Skaitytojas:

      Kažkam naudingo idioto kliedesiai. Tikro rusiško dvasingumo pavyzdys. Tai tas pat, kas sakyti, kad išprievartauta moteris turėtų pasikabinti ant sienos prievartautojo nuotrauką. Nes išprievartavimas esąs „vienokia ar kitokia, bet jos istorija, kurios nenuneigsi“.

  15. Cibas:

    Dar viena sovietinio meno apologetė siūlanti ir toliau aktyviai koloboruoti išlaikant rusiškos komunistinės smarvės dvasią. P. Cvirka, S. Nėris, L. Gira aktyvūs rusiškų autkojų garbintojai ir žmogžudžiai turi savo vietą tik istorijos srutų duobėje.

  16. T0mas J.:

    Okupacijos laikų nostalgija sergančio žmogaus straipsnis. Sergančius reikia gydyti.
    Visi okupantai didžiuojasi savo pergalėmis, stato paminklus savo pergalėms įamžinti, okupuotiesiems paniekinti, pvz. rusai pastatė ant Žaliojo tilto, statė ir paminklus kolaborantams – Nėriai, Cvirkai Tai nekeista. JAV panašiu laiku 1945 m. atominėmis bombomis subombardavo Japoniją, nugalėjo ją, okupavo ir iki šiol tuo didžiuojasi, o bombonešis kuris tas atomines bombas tada mėtė – šiandien šviežiai restauruotas priima turistus. Mes paminklus turim statyti tiems, kuo mes didžiuojamės, ką gerbiame ir vertiname. Ar mes didžiuojamės kolaborantais? Ar juos gerbiame? Mano vyresnieji giminaičiai kolaborantus savo laiku šaudė. Kai “istorinė atmintis” yra okupacinė – paminklai tokiai atminčiai turi būti panaikinti – tai mūsų SAVIGARBOS reikalas.
    Kolaborantus ne gerbti reikia, o niekinti. Tas, kas tave užpuola ir naikina – padugnė, o kas padugnei talkina – padugnės tarnas. Padugnėms padugnių likimas – srutų duobė.
    Paminklai – tik kovotojams didvyriams.
    Įžvelgti meną tame, kad okupantas pastatė paminklą kolaborantui – tai lyrinis-idėjinis iškrypimas-nukrypimas. Kaip kad Vaižgantas kadais įžvelgė kažkokį grožį mėšlavežtyje.. Išmėžkime neris ir cvirkas, kad neliktų jų smarvės, juk šiaip ar taip TSKP – labiausiai nusikalstama organizacija pasaulyje.

  17. Pikc:

    Mane šitame straipsnyje nustebino du dalykai: pirma, tai nesugebėjimas atskirti, kur MŪSŲ, o kur OKUPANTO. Autorės minimiems veikėjams okupantai paminklus statė NE DĖL TO, kad jie geri rašytojai ar poetai buvo, o dėl to kad jie GERAI TARNAVO okupantui. Pavyzdžiui, Bronius Krivickas buvo LABAI talentingas poetas – kur paminklai jam? Ir apskritai – prieš virkaujant dėl to, kad nebus gerbiami okupantams tarnavę literatai, reikėtų pagalvoti apie tai, kiek talentų tie okupantai PRAŽUDĖ. Na, bet tiek to – aš suprantu, kad kažkas gali būti sovietinis nostalgikas, nes jaunystėje ir žolė žalesnė, ir dangus mėlynesnis buvo. Bet čia išlenda antras punktas: autorė piktinasi antitautinėmis ir antipatriotinėmis dabartinės liberastinės valdžios nuostatomis. Bet pala – taigi autorės garbstavojami kolaborantai buvo LYGIAI TOKIE PATYS “kovotojai” prieš “buržuazinį nacionalizmą”, kaip ir dabartiniai liberastai. Tai jeigu jau tinka anie – kodėl netinka šitie? Arba atvirkščiai – jei nepatinka dabartiniai homunistai – iš kur tos simpatijos jų komunistiniams pirmtakams? Kažkokia vertybėse pasimetusi moteriškė, reik pasakyt. 🙂

  18. Vytenis:

    TEISINGAS STRAIPSNIS. Daug mūsų praeities paminklų – tai žymiausių mūsų dailininkų darbai. Atskirkime ideologijas nuo pačios skulptūros meninės vertės. Vertės nusveria. Be to – GRIAUTI DAUG SMEGENŲ NEREIKIA. AR NE? Autorė teisingai sako – praeitis jau istorija, tai ar kariausime su istorija? Būtų puiku, jei savo vidinį pyktį sugebėtume pergeneruoti į teigiamas energijas dabarties problemoms spręsti. Geras straipsnis, gerb. Dijana. Dėkui!

    • Hm:

      „Atskirkime ideologijas nuo pačios skulptūros meninės vertės.“

      Aha, o kaip reaguotumėte į labai menišką Hitlerio statulą, dvasinguoli?

    • jo:

      Taigi, būtent pašalinti iš viešųjų erdvių tą okupantų simboliką reikia daug smegenų, t.y., supratimo, kas yra mūsų istorija, o kas – okupantų. Turbūt, nereikia aiškinti, kad nei Rusijoje, nei Prancūzijoje, nei Lenkijoje, nei Graikijoje negali būti ir nėra miestų aikštėse paminklų nei Hitleriui, nei vermachto kareiviams, nei kokiems nors vietiniams kolaborantams. Tik Lietuvoje vis ieškoma besmegenių, drįstama tokias demagogijas tautai pateikti.

  19. jo:

    Tipiškas koloradinis (vatnikų) mastymas, vemti verčia nuo tokių homo sovietikų.
    keturias Žaliojo Tilto skulptūras, jos buvo labiausiai kontroversinės
    Jos -ne kontroversinės, jos – 100% sovietinių okupantų simboliai, riboženkliai žymintys sovietinę teritoriją. Nereikia dangstytis demagogija, kad jos turi kokią nors meninę vertę, nes tokių „leninų“, „sovietinių karių“ ir „sovietinių darbo žmonių“ prištampuota kiekviename SSRS rajono centre.
    Neris, Cvirka dalyvaudami okupacijos priedangos spektaklyje tapo Tėvynės išdavikais, okupantų kolaborantais. Normaliose šalyse už tokius dalykus pakariama arba sušaudoma.
    ar nebūtų protingiausia tokius paminklus palikti kaip savotiškas ISTORIJOS pamokas?
    Būtų labai kvaila ir labai savotiška. Tikra pamoka būtent ir yra nebūti idiotais, nepasiduoti tokiems kremliškiems gražbyliavimams ir nepalikti okupantų riboženklių savo teritorijoje.

    • Aldona:

      Ligotu zmoniu pasisakymai. Valykimes is vidaus, kuopkime savo vidu nuo praeities mentaliteto, vien paminklu griovimai tamstoms nepades tapti laisvais zmonemis. Viskas prasideda nuo paties zmogaus. Nugriausime meno kurinius, bet liksime tokie patys. Tie bandymai uzciaupti protingo zmogaus mintis, zodzius.

      • jo:

        Tai pati ir neišsivalai iš vidaus nuo sovietinio mentaliteto, todėl ir sovietinių atributų pašalinimą iš miestų gatvių vadini „meno kūrinių griovimu“. O jų, beje, niekas nesiūlo griauti – siūlo tik perkelti, išvežti į Grūto parką ar kokį okupacijos muziejų… Normalūs lietuviai nuo pat okupacijos pradžios nepriėmė sovietizacijos ir visada suprato kas yra svetima, t.y., visi tie „leninai“ Lietuvos gatvėse yra svetimi, okupantų atributai. Jei tu to nesupratai, tapai sovietinė, tai bandyk bent dabar nelikti tokia pati, bandyk kuopti savo mentalitetą, o ne ieškoti dingsčių neišsikuopti.

  20. klausimėlis:

    “ar nebūtų protingiausia tokius paminklus palikti kaip savotiškas ISTORIJOS pamokas? ” O prie jų dar viena pamoka – leninai, stalinai, sniečkai, padleckiai?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *