O. Gaidamavičiūtė. Zita Vilutytė: kelias holizmo ir harmonijos link (0)

Zita Vilutytė prie savo kūrinio. O. Gaidamavičiūtės nuotr.

Zita Vilutytė prie savo kūrinio | O. Gaidamavičiūtės nuotr.

Šiauliuose gyvenančios ir kuriančios Zitos Vilutytės (g. 1970 m.) kūryba tokia įvairiapusė, kad ją sunku sutalpinti į bet kokius rėmus. Kūrėja – itin produktyvi muzikantė, kompozitorė, dailininkė, vienintelio Lietuvoje holistinio judėjimo teatro „S“ įkūrėja, mąstytoja, ieškanti naujų kelių, kaip ateinančioms kartoms parodyti, jog pasaulis neturi ribų.

Ji surengė daugiau kaip 30 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Latvijoje, Estijoje, Danijoje, Italijoje, Indijoje, Nyderlanduose, Gruzijoje, Makedonijoje), iš jų: „Tyliai“ (1992 m.), „Drugeliai“ (1993 m.), „Grafikos paroda“ (1994 m.), „Vartai“ (su holistinės muzikos grupe, 1996 m.), parodą ir muzikinį veiksmą „Gėlių sapnai“ (1997 m.), „Tarp dangaus ir žemės“ (2000 m.), „Mandalaluna“, „Lada Didi Lela…“ (2010 m.). 2011 m. vyko paroda „Atlas obscura“ Šiaulių dailės galerijoje „Laiptai“. 2011 m. paroda lietuvių mitologijos motyvais tarptautiniame meno festivalyje Kerteminde ART Danijoje. Tais pačiais metais Nyderlandų F.G.S. galerijos rengiamame tarptautiniame konkurse parodos kolekcija „Atlas obscura“ pelnė bronzinį apdovanojimą. 2012 m. OPENART projektas Romoje Italijoje, prestižinėje Sale del Bramante galerijoje pristatyta parodos „Atlas obscura“ kolekcija. Personalinė paroda „Bitė šamanė“ Šiaulių galerijoje „Laiptai“ bei Pakruojo dvare. 2015 m. vyko paroda Šiaulių P. Višinskio dailės galerijoje „Kokoro“.

O viena iš naujausių parodų „Klausyk“ atidaryta 2018 m. gegužės 7 d. Šiaulių bibliotekoje.

Kūrybos ištakos ir raida

Dalyvavo bendroje Lietuvos dailininkų parodoje „Dienos“ (1994 m., Estija), muzikinėse vizijose „Virš skambančio vandens“ (1997 m., menų sintezės festivalis „Oras“, Šiauliai). Visų muzikinių vizijų scenarijų, kostiumų, scenografijos, choreografijos autorė.

2004 m. įkūrė holistinį judėjimo teatrą „S“. Su juo sukurti projektai „Dangaus kukurūzai“ (2004), „Žvaigždžių knyga“ („Trinity“, 2004), „Saulės sodas“ (2005).

2007 m. Indijos mieste Bangalore su Indijos muzikantų grupe įvyko muzikinio veiksmo „Adaptatio“ premjera, kurioje dalyvavo pati Zita.

2008 m. balandį pristatytas muzikinis veiksmas „Fortūnos ratas“ pagal žymiojo armėnų mistiko Georgijaus Gurdžijevo (1866–1949) muziką. Naujausias muzikinis ritualinis veiksmas „Trečioji ausis“ pastatytas pagal Z. Vilutytės muziką.

Z. Vilutytė 2006–2007 m. Indijoje dalyvavo poezijos projektuose, kuriuos organizavo Delio poetų sąjunga ir „Soul Art Society“. Ten surengė dvi grafikos darbų parodas (Delyje, 2006 m., Bangalore, 2007 m.), iliustravo dvi knygas – I. K. Angiras poezijos knygą „Gajre“ ir į hindi kalbą išverstas „Lietuvių liaudies pasakas“.

Vieni iš svarbiausių Zitos Vilutytės dailės kūrinių (tapyba, grafika) ciklai: „Mandalaluna“, „Still“, „Atlas obscura“, „Saulala“, „Lithuanian myths“, „Equinox“, „Third ear“, „Garje“, „Mandala“; iliustracijos –  „O mere Sehyatri“, „Between heaven and earth“, „Sungarden“, „Songs“, „Heavencorn“.

Darbuose svarbiausia perteikti judėjimo įspūdį, regis, kad viskas sukasi centro lik. Visuose darbuose akivaizdžiai išreikštas centras, mandalos centruotos kaip mozaikos. Saulės forma. Visose Z. Vilutytės mandalose akivaizdi simetrija, ritmo pojūtis, perteikimas, erdvės gylis. Pasak M. Merleau-Ponty, reflektuojančio erdvės svarbą kūryboje, „Kaip tik šia erdve be slėptuvių, kuri kiekviename savo taške yra kaip tik tai, kas ji yra, kaip tik šia būties tapatybe remiasi estampų analizė. Erdvė yra (…) yra [būtis] savaime par excellence, jos apibrėžtis – būti savaime. Kiekvienas erdvės taškas yra ir yra mąstomas ten, kur jis yra, vienas – čia, kitas – ten; erdvė yra [buvimo] ten, kur akivaizdumas. Orientacija, poliariškumas, apsuptis yra išvestiniai fenomenai erdvėje, susiję su mano esatimi. erdvė rymo absoliučiai savaime ir visur lygi sau, vienalytė, o, pavyzdžiui, jos matmenys pagal apibrėžimą yra pakeičiami tarpusavyje“[1].

Z. Vilutytės ikonografinės kompozijos, šiuo atveju mandalos, ypač dekoratyvios, juvelyriškos. Pavadinimai poetiški, pvz., „Golden cranes born in fire rose“.

„Trinity“, „Intuition“jau kitokios stilistikos tapybos darbų ciklai – esminis ne ornamentas, ne ornamentinė datelė, o potėpis, spalvų simbolika. Visoje kūryboje ypač svarbus sparnų, drugelio, laivo, kelionės motyvas.

Mylimiausia – melsvų spalvų paletė… Čiurlioniška dvasia – „Over the singing water“. Atsiveria ypatinga sakralumo atmosfera.

Visumos – holizmo – link

Holistinė kūryba, muzika Lietuvoje neatsiejama nuo teatro. Vienintelio Lietuvoje holistinio judėjimo teatro „S“ vadovė Z. Vilutytė savo interneto tinklalapyje www.heavencorn.net (deja, jau nebeaktyviame) taip apibūdina pagrindinius šio teatro principus: „Holistinis judėjimo teatras „S“ dirba holistinės pedagogikos principais. Pagrindinis tikslas – ieškant gelmės savyje, kuriant savo pasaulį, jungiant ir vienijant visus pasaulio dalykus į visumą, ieškoti pusiausvyros, šviesos, naujumo, tiesos, jautimo gelmės, t. y. kurti TEISINGĄ meną. Žodis „holistinis“, šiomis dienomis vartojamas įvairiomis, dažnai ne visai tiksliomis reikšmėmis, tiksliausiai apibūdina būtent kūrybos procesą ir patį meną. Meną galima traktuoti kaip holistinį tada, kai jis tampa žmogaus – Kūrėjo – atspindžiu. Jo aktualumas ir tapatumas yra būtina sąlyga.

Šių dienų gyvenimas kiekvieną akimirką mums pateikia naujovių: mums siūloma – daugiau, ryškiau, greičiau, garsiau, tačiau taip retai – GILIAU. Yra tik viena kryptis, įgalinanti pasiekti originalumo ir atskleisti tikrąjį save, – tai sielos balsas, menininko – Kūrėjo – buvimo esmės Paslaptis. Mūsų studijoje kuriantys žmonės eina būtent šia kryptimi. Projektuose dažnai kartu dalyvauja ir vaikai, ir suaugusieji, profesionalūs menininkai. Visai nesvarbu, kas tu esi išoriniame pasaulyje ir kiek yra tau metų. Kuriant kartu viskas jungiasi į bendrą visumą, į kosmosą ir tampa vieniu, ištirpsta harmonijoje. Labai svarbu ieškoti kūrybos impulsų gamtoje, suvokti juos ir matyti jų atspindžius savyje, ieškoti ištakų, gelmės. Kiekvienam menininkui – kūrėjui grįžti prie tikro sielos išgyvenimo priežasties, kartu grąžinti meną prie jo ištakų, kai jis buvo naudojamas kaip priemonė išreikšti gyvenimo paslaptims. Ir kuriant atskleisti pačią didžiausią paslaptį – KAS MES ESAME[2].

Z. Vilutytės kūryba holistinė. Holistinį meną galima apibūdinti kaip „judėjimo“ meną – ne bendrąja prasme, bet žvelgiant plačiau, t.y. kiek menas yra aktualus kūrėjui šią akimirką, dabar, ir kiek jis atskleidžia, brandina savimonę ir suvokimą kūrybos proceso metu. Judesio teatras, šokis, grojimas, dainavimas be žodžių, piešimas ir tapyba – tai meno sritys, kuriose ryškiausiai gali atsiskleisti kūrėjas. „Kur nėra jokių ribų ir judėti galima atskleidžiant vis gilesnius sielos sluoksnius. Vienas svarbiausių kriterijų – kūrėjo motyvacija, t. y. jo saviraiškos autentiškumas, vientisumas, galimybė per savo išgyvenimus išreikšti originalų jautimą, kuris parodo menininko meistriškumo lygmenį. Tokioje kūryboje nėra už ko pasislėpti: nėra štampo, iš anksto numatyto veiksmo ar proceso – yra improvizacija ir spontaniškumas. Ir visai nesvarbu, kokioje srityje dirba kūrėjas – teatro, muzikos, šokio, tapybos, mes jungiame daug meno sričių. Svarbiausia, kad tai būtų JUDĖJIMAS į TEISINGĄ meną.“

Kaip teigia Z. Vilutytė, holistinis judėjimo teatras „S“ – tai kūrybos procesas. Kiekvienas veiksmas gimsta iš poreikio ieškoti atsakymų į klausimus ir troškimo atskleisti didžiausias gyvenimo paslaptis, kurios slypi kiekviename iš mūsų. Žiūrovas ir kūrėjas – neatsiejamos šio kūrybos proceso dalys, vyksmo dalyviai, šiame procese išgyvenantys virsmą. To proceso sudedamosios dalys yra metaforos. Jis apibūdina ne aiškindamas, o atkartodamas gyvenimą.

Z. Vilutytė. Iliustracija I. K. Angiras knygai „Gajre“.

Z. Vilutytė. Iliustracija I. K. Angiras knygai „Gajre“.

Gyvenimas – ornamento kūrimas

Z. Vilutytei, jos pačios žodžiais, gyvenimas – tai tarsi begalinio ornamento kūrimas. Iš paties centro tarsi keliaujama į visada naujas nežinomas erdves, kurios, sąveikaudamos tarpusavyje, piešia vienintelį ir nepakartojamą vaizdą. Metaforos, Zitos žodžiais, – tai mūsų patirtis. Mes suvokiame aplinką per informacijos, įvykių, energijos apykaitą. Metaforos dėka mes galime sujungti žinomą su nežinomu, atverti neišsemiamas kūrybos galimybes, pajusti kūrybos procese visatos dėsnius, harmoniją. Kai kūrėjas tampa proceso dalimi, jis keičiasi pagal visatos dėsnius. Sąveikaudami ornamentai vibracijų ir spalvų šokyje susilieja į vieną nedalomą besikeičiančią visumą. Nepaisant kūrybos vyksmo konteksto, mūsų sąmonė gali sujungti jį su kuo nors dar nepatirtu. Tai sinergetinis procesas: jo metu intuicija kuria naujus junginius, metaforas – idėjas, sąvokas, objektus, vaizdinius, procesus, kurių dėka randamas naujas sprendimo būdas. Jei ką nors praranda forma, tai gali surasti procesas. Procesas – tai judėjimas, kūrybos kelias į naują kokybę, formuojantis subtilesnį, tobulesnį ornamentą. Kiekvienas spektaklis – tarsi ornamentas. Kuo daugiau detalių, tuo daugiau atspalvių, vibracijų muzikos. Kiek šis ornamentas išaugs, priklauso nuo kūrėjo meistriškumo, sugebėjimo matyti dalelės atspindį galybėje sferų, išlaikyti centrą ir gebėti perkelti jį į bet kurį naują atskaitos tašką. Tokia kūryba nėra vien tik nežabotos chaotiškos laisvės produktas. Tai laisvės ir disciplinos sintezė, sugebėjimas sujungti dangų ir žemę ir tuo siauru horizontu judėti į tikslą.“[3]

Svarbiausia –intuicija

Dailininkė, paklausta apie pagrindines įtakas (ir filosofines) kūrybai, apie savo dvasios mokytoją, atsakė, kad jos kūrybos vartai yra intuicija. Z. Vilutytės žodžiais, visa tai, kas vyksta įžengus už intuicijos, jau nebetelpa  į jokios struktūros, estetinės ar filosofinės mokyklos rėmus, nes visa tai – tik mažos dalys to, ką atranda savo kūrybos erdvėje. Ji teigia: „Neturiu ir niekada neturėjau jokių dvasios mokytojų. Ar galima nukeliauti  tą patį dvasinį kelią du kartus?

Čia labai gerai būtų prisiminti A. Tarkovskio filmą „Stalkeris“ – jei prisimenate, zonoje  niekada neinama ir niekada negrįžtama tuo pačiu keliu.Tai ir yra gyvenimas, tai ir yra holistinis principas, kai nėra sugalvotos struktūros, bet yra visuma, ir viskas vyksta pagal labai aiškius dėsnius, kuriuos turi jausti, nes kitaip –pasiklysi. O kad juos jaustum, reikalinga  tam tikra dvasios būsena. Aš mokausi žingsnis po žingsnio. Būdama kūryboje jaučiu tikrajį savo judėjimo greitį. Nes visame tame išoriniame chaose, kurį mes vadiname gyvenimu, to nėra. Bet mums viskas duota.“

„Ornamento principas  užkoduotas kiekvienos  gyvos būtybės genuose

Z. Vilutytė, paklausta apie mandalų svarbą savo kūryboje ir apie akivaizdžiais baltiškų (kad ir saulės, mėnulio motyvai – įdomu, kad mėnuo – moteriškos giminės) bei rytietiškų motyvų sampyną, atsakė, kad mandalos jai labai svarbios, „jos yra visumos bei judėjimo ir kūrybos principų atspindys. (Dar nereikia užmiršti, kad ne viskas, kas šiais laikais vadinama mandala, iš tikrųjų yra mandala). Persipynę motyvai, taip, tai tiesa. Kaip gali nejausti jų sąsajų? …tai labai plati tema.

Pažvelkim į istorijos vingius, iš kur mes atėjome, kaip formavosi pasaulio istorinis  žemėlapis, kur visko pradžia?“

Z. Vilutytė patikino, kad visa ko esmė yra ta, kad „ornamento principas  užkoduotas kiekvienos  gyvos būtybės genuose. Ir tai veikia. Ir veikia tiek, kiek arti savęs mes esame.“

Menininkės žodžiais, žvelgdami į pasaulio tautų kontekstą, „mes esame labai jauni, manau, tai neturi įtakos esminių principų pajautimui. Pakartosiu, svarbu yra tik tai, kiek arti savęs mes esame.

Žvelgiant į šių dienų gyvenimą, kai viskas juda visai kita kryptimi, buvimas arčiau savo esmės arba joje  yra sunkiai suvokiami dalykai.

Einu prieš srovę,visiškai žinodama, kad liksiu daugelio nesuprasta, bet kas keisčiausia – tai visai nesunku, tai yra tikra palaima. Sunku matyti tik tai, kad didžioji dalis pasaulio veržiasi  į tą kitą pusę, eikvodama  didžiulę gyvybinę energiją, o tas tikslas anksčiau ar vėliau yra pasmerktas žlugti. Dėl to yra liūdna.“

Skirti tikrumą nuo iliuzijos

Akivaizdu, kad ir Z. Vilutytės vizualioji kūryba itin dinamiška, akivaizdus judėjimo, darnaus ritmo pojūtis… Akivaizdžios sąsajos su menininkės holistinio judėjimo teatru „S“. Z. Vilutytė, plačiau komentuodama šias sąsajas, teigė, kad holistiniame teatre veikia tie patys principai. Esmė juk labai paprasta, ir holizmo esmė yra labai paprasta, sutelpanti į kelis sakinius, apie ką kalbėjau anksčiau.

Bet, menininkės žodžiais, „reikia  vieno dalyko – valios prieiti iki savęs, kad pradėtum skirti tikrumą nuo iliuzijos.

Juk tikras žinojimas ir tikra gyvenimo energija pasireiškia ne tada, kai mes darome  tai, ką esame išmokę, o tada, kai veikiame, nors nežinome, ką turime  daryti ir pasiekiame tikslą.“

Akivaizdu, kad Z. Vilutytės vizualiojoje kūryboje itin veržliai, dinamiškai ir savitai atsiskleidžia holistinis pradas, taip pat ypač stipri sakralumo atmosfera, vienybės su gamta, visata, kosmosu pajauta.

Literatūra:

1. Maurice Merleau-Ponty. Akis ir dvasia. Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 72.
2. Prieiga per internetą: www.heavencorn.net . Žiūrėta: 2012 05 06 (dabar puslapis nebeaktyus).[1]
3. Ten pat.

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Kūryba, Menas, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *