K. Šeraitė. Ar Europos Sąjunga parašys Lietuvos istorijos vadovėlį? (32)

Kamilė Šeraite | Propatria.lt nuotr.

Kamilė Šeraite | Propatria.lt nuotr.

Šiandien istoriją perrašyti nelengva, tačiau pasitelkti ją savo tikslams kurį laiką bandė dažnas Europos federalizmo šalininkas. Jų teigimu, istorija priklauso tiems, kurie ją kuria šiandien, o ne „populistams“, kurie „nostalgiškai laikosi įsikibę į praeitį ir atsisako žvelgti į ateitį“. Supraskime – noras stiprinti valstybingumą, ugdyti tautinę ir istorinę savimonę yra siejamas su populizmu.

Atrodo, esame pernelyg silpni, kad galėtume atsilaikyti tokioms manipuliacijoms kaip ankstesnio Europos Komisijos pirmininko Chose Manuelio Diurano Baroso (José Manuel Durão Barroso), kuris Europos Sąjungą (ES) lygino su imperija ir nuolat kalbėjo apie bendrą ES istorinį pasakojimą, nepaisydamas, kad tam prieštaravo nemažai valstybių narių. Tačiau, anot buvusio pirmininko ir jam pritariančiųjų, tokią istoriją būtina sukurti, kadangi be to nebus vertybinio pagrindo ir labiau integruotai, galbūt federacinei valstybei, kuri skirtingas teritorijas turėtų suvienyti istorine, kultūrine, tautine ar dar kokia kita prasme. Paradoksalu, tačiau viena ranka norėta įtvirtinti bendrą istorinį pasakojimą, kuomet kita ranka buvo stengtasi panaikinti viską, kas yra stabilu ir nekintama. Šis dar karštesnis noras pasipriešinti bet kam, kas yra istoriška, ir tikėjimas visuotine pažanga galiausiai privedė bandymus sukurti ES istorinį pasakojimą apie visišką fiasko. Šiuolaikinė ES savo esme yra istoriška, ir tai dar viena priežastis, kodėl bendras istorinis pasakojimas yra neįmanomas.

Kiekviena valstybė yra atsakinga už savo istorinio naratyvo kūrimą, pasakojimą ir gynimą. Todėl ES lygmeniu neįmanoma susitarti dėl bendros ir visiems priimtinos įvykių interpretacijos. Tačiau tai nereiškia, kad privalome griežtai atsiriboti nuo ES vykstančių diskusijų dėl istorinės politikos. ES lygmeniu be galo svarbu sutarti bent dėl esminių žemyno istorijos įvykių ir tragedijų vertinimo. Juolab, kad pastaruoju metu minėti įvykiai tampa įvairių dezinformacijos, ar kitų informacinio karo priemonių taikiniais. Esminis nesutarimas, ypač aktualus Lietuvai – skirtingas nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nusikaltimų vertinimas. Sąjungininkų ir Sovietų Sąjungos pergalė Antrajame pasauliniame kare prieš Vokietiją negali būti išlyga ir atleidimas už penkis dešimtmečius trukusią nepriklausomų valstybių okupaciją ir gyventojų represijas. Lietuva privalo siekti ES lygmeniu sulyginti komunizmo nusikaltimus su nacių nusikaltimais žmonijai.

Tai nėra naujas tikslas, jau seniai dėjome pastangas tai padaryti: 2008–2012 m. vyriausybės kadencijos metu istorinė politika buvo įtraukta į Užsienio reikalų ministerijos užsienio politikos strategiją, parengtos gairės diplomatams, kaip nuo nedraugiškų išpuolių apginti mūsų istoriją, tačiau visa tai iki šiol renka dulkes stalčiuose. Bet juk dabar, kai Rusijos informacinės atakos tik sustiprėjo, būtent šios priemonės, jeigu būtų taikomos ir vystomos, galėjo atlikti pagrindinį tokių išpuolių nukenksminimo darbą. Todėl ES politikos kontekste Baltijos ir Višegrado valstybės privalo atgaivinti iniciatyvas, kurios užtikrintų deramą komunizmo pasmerkimą bei lygiavertį totalitarinių režimų aukų vertinimą Europoje. Skirtingos šių dviejų totalitarinių režimų interpretacijos, Europą siekiančios suvienyti organizacijos rėmuose, yra ne tik neteisingos istoriniu požiūriu, bet ir žeidžia komunistinių režimų aukų atminimą – žmonių kančios ir gyvybės negali būti vertinamos skirtingai.

Ne vien mūsų ryžto trūkumas lėmė nesėkmes, bandant sulyginti nusikaltimus. Daugelis komunistinio teroro nepatyrusių „senųjų“ ES valstybių lengvai gali įvardinti nacių vykdytus nusikaltimus žmoniškumui, pagrindines žydų žudymo vietas ar aukų skaičių. Tačiau tų pačių žmonių paklausus apie komunizmo įvykdytus nusikaltimus, retas galėtų įvardinti net kokie jie buvo, o dažnas gal ir paklaustų, ar į Sibirą žmonės važiavo ne savo noru.

Taip pat trukdo ir kai kurių valstybių, pavyzdžiui Prancūzijos teigiamas požiūris į komunizmo ideologiją. Daug šiuolaikinės kairės politikų Europoje neslepia savo simpatijų komunizmo ideologijai, o senesnės kartos kairieji yra netgi dalyvavę komunistinių judėjimų veikloje.

Istorinei politikai vis dažniau patenkant į tarptautinių santykių darbotvarkę, itin rizikuojame nekurdami savo istorinio pasakojimo ir politikos. Istorija ir istorinė politika yra neatskiriama kiekvienos valstybės tapatybės dalis. Valstybė turi lavinti savo Tėvynės istorijai ištikimą visuomenę, nes jei valstybė to padaryti nesugebės – visuomenė taps paviršutiniška, vartotojiška, parsidavėliška ir neatspari grėsmėms.

Natūralu, kad tokia visuomenė nesugebės pasipriešinti ir dezinformacijai, kuri dažnai bando juodinti svarbiausius Lietuvos istorijos epizodus: partizanų kovas, Sausio 13-osios, 1941 m. įvykius ir t. t. Netgi matydami visa tai mes toliau vengiame pateikti aštrius klausimus žmonėms, kurie mums meluoja į akis. Dar daugiau: dažnai net pasiūlome pamirši nuoskaudas ir „žiūrėti tik į ateitį“…

Kad iš tiesų suvoktume istorijos politikos svarbą, palyginkime Lenkijos ir Lietuvos reakciją į du dezinformacijos incidentus. Prieš kelerius metus Baltuosiuose Rūmuose JAV prezidentas Barakas Obama nacių stovyklas pavadino lenkiškomis mirties stovyklomis. Tuometinis Lenkijos Premjeras Donaldas Tuskas pareikalavo B. Obamos atsiprašyti jo ir visos lenkų tautos, nes tai buvo ne lenkiškos mirties stovyklos, o nacių mirties stovyklos okupuotoje Lenkijoje. Šiais metais Lenkijoje buvo priimtas įstatymas, kuris draudžia nacių mirties stovyklas vadinti lenkiškomis stovyklomis, ir taip galutinai užkerta kelią informacinėms atakoms šalies viduje bei numato atsakomybę pažeidėjams. Tuo tarpu ne taip seniai Lietuvoje Rūta Vanagaitė kartu su Efraimu Zurofu ėmė skleisti melą apie tai, kad Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo žydšaudys. Premjeras Saulius Skvernelis pareiškė, kad kiekvienas žmogus turi teisę į savo nuomonę, o Tautos atstovybei vadovaujantis Seimo pirmininkas šiuo klausimu apskritai nepasisakė. Minėtos reakcijos aiškiai rodo, kad mūsų valstybė nėra pajėgi apginti savo istorijos ir tiesos – mes tylime, o tylėjimas reiškia neturėjimą ką pasakyti, kuris yra suprantamas kaip leidimas toliau tęsti pasibjaurėtinas melo kampanijas.

Deja, bet šiandien vis dar turime įtikinėti savo politikus, kad istorinės atminties politika yra viena pagrindinių sąlygų valstybės išlikimui ir visuomenės darnai. Net švęsdami savo valstybės šimtmetį akcentuojame tapimą modernios Europos dalimi, o ne tautinį ir istorinį pasakojimą, kurio pagrindu prieš šimtmetį mūsų valstybė buvo sukurta. Liūdna, kad turime įtikinėti savuosius politikus, jog jei nekursime istorinės atminties politikos, ateinančio Lietuvos valstybės bei tautos šimtmečio nebešvęsime – galbūt žemėje gyvens lietuviai, bet neliks lietuvybės turininio, o kartu ir prasmės švęsti. Matydami, kaip priešiškos mums jėgos bando perrašyti mūsų istoriją, kaip visuomenė nebesieja savęs su Tėvyne ir tauta – turime susivienyti vardan savo valstybės išlikimo. Ne ES, ne kas nors kitas, o tik mes patys privalome parašyti istorijos vadovėlį Lietuvos ateities kartoms. Tik autentiška ir stipri Lietuva galės kurti stiprią Europą!

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

32 komentarai

  1. tiek:

    pritariu ir didžiuojuos ,kad turim tokių šaunių ,protingų lietuvaičių .Ir kartu liūdžiu ,dėl tiesiogine prasme “lopų” ,paprastuoju greituoju būdu sušokusių prie “lovio” su savo labai primityviais žmogaus poreikiais

  2. Aha:

    Vat paskutinis sakinys viską ir sugadino…

  3. Be abejo, laikas prolietuviškai istorijai pasirodyti, nes lig šiol skelbiamos: prolenkiškos (bumbliauskinės), provatikaniškos, prorusiškos (nuo J. Žiugždos laikų) ir kt. Prolietuviška — tai pačios mūsų Tautos prisistatymas su pergalėm ir nuopoliais, su išgyvenimo pakilimų ir nuovargių ciklais, o svarbiausia — atskleidžiant mūsų tautos misiją žmonijai.
    Kita vertus, būtina jaunimui atskleisti, kokia ypatinga yra ir mūsų kalba, neveltui pristatoma kaip IDE prokalbė. Tai didi brangenybė ir raktas į daugelį planetos paslapčių, tad ja būtina pagrįstai didžiuotis, o ne niekinti kaip “mužikišką”.

    • Pikc:

      “kokia ypatinga yra ir mūsų kalba, neveltui pristatoma kaip IDE prokalbė” – Tikrai? KUR ji taip pristatoma?

      • Tvankstas:

        KUR rodo isterišką riksmą.
        Labai jau keistai atrodo PIKC, būdamas aršiu tautininku ir akiplėšiškai neigdamas, tiesiog protą temdančią neapykantą liedamas, jei lietuvių kalbą kas nors pamini kaip visų kalbų Motina ar IDE prokalbe.
        Nesunku vietoj rašomų pasisakymų atsisėsti prie google ir nuo penktadienio vakaro pradėti 10 vakarų paieškas šia tema, kad ir prof. O. Poliakovo pasiūlymą : lietuvių kalbai – UNESCO paveldas.
        Nereikės metų metais isterikuoti dėl lietuvių kalbos aukštenybės prieš visas kitas kalbas. Nesunku tiek pasisakymų rašant pasidomėti tuo, kas rašantiems žmonėms yra žinoma ir panaudojama lietuvių kalbai ginti.
        Suprantu šiandieninį politinį tvaiką ir norą nebūti runkeliu, atmesti bet kokią mintį, kad lietuvių kalba yra pamatinė kalba visoms kalboms žemėje, kai Seimas prievartauja Konstituciją ir įveda dvikalbystę su ponų lenkų kalba.
        Pirmas garsiai pasakęs/ parašęs apie lietuvių kalbą kaip raktą į Žmonijos istorijos paslaptis buvo I. Kantas – praėjo 220 metų ir tikrai daug nuveikta įvairiose šalyse daugybės kalbininkų ir toliau dirbama.
        Keista ta PIKC dviskėla/dichotomija/ – nuo tautininkiškos meilės Lietuvai ir ligotos neapykantos viskam, kas teigia apie lietuvių kalbos ypatingą senumą. Stebint tautininkus, nori nenori tenka pripažinti, kad tai yra saugumo kontroliuojamų vadų judėjimas ir tuo galima nesunkiai paaiškinti tą dvilypumą – vengimą giliai pažinti tautą ir kelti jos dvasią. Tautininkų vadovybei paprasčiausiai to nereikia – reikia tik Seimo kėdžių bet kuria kaina. Tai matosi ir iš AfD nesėkmės užmezgant ryšius su tautinėmis srovėmis Lietuvoje – kontroliuojamiems žmonėms neleidžia instrukcijos, kaip ir ryšių nebuvimas su V. Orbano Madjarija. Kol sugalvos viršuje, kad reikia duoti leidimą – tada aktyvuosis per naktį.
        Apie lietuvių kalbą vis labiau sklinda pasaulio mokslininkų kalbininkų tarpe nuomonė – tai neįsivaizduojamas lobis ta lietuvių kalba, neįtikėtina.
        PIKC telieka išsividuriuoti iš pykčio : KUR ?
        “Nežarstyk kiaulėms perlų.”
        Nuo jų tik tryda apima.

        • Apsižiūrėjai po metų, kad marti be papų…

        • Pikc:

          Pirma, su tautininkais santykius aiškinkitės be manęs. Antra, tamstelės isterijos pliūpsnis yra iš tos pačios serijos, kaip kokio “superdupermokslinyko” Zubino įsiūtis, kad jo “kažkeliolikto Žemės judesio” vis nenorima pripažinti ir kokios Nobelio premijos duoti. Lietuvių kalbos vertingumui ir svarbai pagrįsti nereikia pseudomokslinių kliedesių. Atvirkščiai – jie tik žalą daro.
          P.S. Juokingiausia, kad šitame jausmų fontane taip ir nebuvo nė vieno įrodymo, kad lietuvių kalba yra “kalbų Motina ar IDE prokalb[ė]”. 😉

          • Citata: ” su tautininkais santykius aiškinkitės be manęs”.
            Na, va ir išsidavei – esi konservatnykų šnipas. 🙂

          • Tvankstas:

            “Nežarstyk kialuėms perlų.”
            Nesiruošiu duoti kokių nors įrodymo, nes esu pateikęs pasisakymuose dešimtis mokslininkų pavardžių iš daugybės šalių.
            Mane stebina vienas tapatus reiškinys : tiek jedinstivininkai, tiek avtanomyninkai, tiek PIKC negali pakęsti to paties – jei lietuvis pasako, kad jo kalba yra seniausia pasaulyje ar IDE prokalbė, tai amžinai pasipila tie patys isteriški kvatojimaisi, politinio-buitinio lygmens užgauliojimai.
            Vien tik praeitame pasisakyme buvau davęs prof. O. Poliakovo pavardę ir jo nuomonę, bet vėlgi PIKC isteriškai kartojo “nė vieno įrodymo” – tai negi prof. parašė knygą ir laikosi tos nuomonės be įrodymų ?
            Kodėl PIKC pasisakymuose dėl lietuvių kalbos, kaip seniausios pasaulyje ar IDE prokalbės, išlenda jedinstvininkų, avtanomyninkų, “tikros” nuomonės iš Varšuvos ar Maskvos ausys – nekeistas sutapimas ?

          • Tvankstas:

            “Pasaulis ir lietuvių kalba”, Olegas Poliakovas, Leidėjas: Vilniaus universitetas, Išleidimo metai: 2008
            Indoeuropiečių ir lietuvių kalbų giminystė. Monografija. Lietuvių kalba yra langas į platų indoeuropiečių kalbų pasaulį, jo dabartį ir praeitį.

            PIKC, per 10 metų galima nors kartą perskaityti, ar pareigybinės instrukcijos neleidžia tokių knygų skaityti tam, kad užgaulioti žmones, tai žinančius ? Gal pacituoti G. Orwell “1984” apie tokius reiškinius ?

          • Tvankstas:

            “Pirma, su tautininkais santykius aiškinkitės be manęs.”
            Va čia tai atvirumas.
            Tada išvestiniu logikos būdu (dedukcija, kurią naudoja A. Konan Doilio Šerlokas Holmsas) ta neapykanta lietuvių kalbos ypatingam senumui atveda prie dar įdomesnio PIKC, kaip gudriojo kurmio arba Maskvos ar Varšuvos trolio vaidmens, nenuilstamai dirbančio nuleidžiant lietuvių orumą į baudžiauninkų menkystumo liūnus – kaip chamai lietuviai išdrįstate didžiuotis savo kalba.
            PIKC, dėkingas už profesionalumą rašant begales pasisakymų prieš homunizmą, bet dėl lietuvių kalbos įvyko tai, kas turėjo kada nors atsitikti – kiekvienam dviveidiškumui ateina “osiečka” (šaunamojo ginklo užsikirtimas ar gaiduko nepakankamas smūgis į šovinio gilzę).
            PIKC, esu dėkingas pačiam už atvirą požiūrį į lietuvių kalbą kaip QWX bičiuliui.

            • Man regis, kad čia “Pikc” vardu gali būti “šauta” iš tos pačios būstinės, iš kurios prieš keletą metų du “kvalifikuoti snaiperiai” į dvi dalis padalintomis serijomis “šaudė” į J.Statkutės de Rosalles tyrinėjimus, nustatančius, kad gotai buvo ne germanai, o baltai (lietuviai)…

  4. Rašinys perdėm pro “patriškas” – radžviliškas, siniciškas… Jo esmė ta, kad Lenkija – gera, o negeras – Barozas. Nors Lietuvai lenkiškas raides, pavardžių, vietų pavadinimų lenkišką rašymą, lenkišką Lietuvos istoriją ir t.t. bruka ne Barozas, o Lenkija. Argumentų lėkštumas akivaizdus. Tarkim, Radžvilui viešai lenkti, kad Lietuva bizentų paskui Lenkiją, galima, o Barozui, kad ES būtų federacija, t.y. kad Lietuva būtų lygiu su kitomis šalimis jos subjektu, tai jau negerai. Viskas grindžiama maždaug tokio lygio argumentais. Tad vargu, ar čia tas jų reiškiamas “pro patriškumas” yra lietuviškas, o gal panašiau, kad “žečpospolitinis”…

  5. Iš Lenkijos:

    Gerb.K.Šeraitė pateikė auksines įžvalgas ir vertinimus,- ačiū Jai. Pastebėkime,jog Lietuvos istorija perašinėjo ir perašinėja ne tik Rusija,bet ir Lenkija bei mažesne apimtimi kai kurios kitos valstybės.Kovo 11-osios Lietuvos didžiulė problema dėl istorijos įvykių vertinimo ir pasakojimo yra daugelio savų istorikų ,intelektualų ir politikų bei ženklios dalies lietuviškos žiniasklaidos sulibėralėjimas,o tai nuvertina tautines vertybes,tapatybę ir pertekliniai pasikliaunama klastotojų istorinėmis ,,tiesomis”.Tad, Lietuvoje lengvai pasiduodama ,pvz. rusa- ir polonocentristinėms interpretacijoms.

  6. Šiaip:

    Užsičiaupkit, pašlemėkai. Mergaitė ir graži, ir protinga. Mūsų ateitis. Ačiū jai.

  7. Rimgaudas:

    Akademinė (mokomoji) Istorija apie lietuvius nuo pradžios iki Mindaugo laikų jau yra rašoma. Ji bus pristatyta visuomenei, jei pasiseks, ateinančiais metais. Sutrumpintas video variantas su esme bus pateiktas, jei pasiseks, šiais 2018 metais. Knyga rašoma kelioninio lietuvių epo “Eglė žalčių karalienė” pagrindu ir apims lietuvių istoriją, kuri prasidėjo 160.000 metų atgal. Tada (“Tiesa apie istoriją”, leid. Alma littera iš serijos Reader’s Digest) Homo sapiens vaikščiojo dvejomis kojomis ir jis buvo ne iš beždžionės kilęs produktas. Iki!

  8. Tvankstas:

    “Garsieji” Lietuvos istorikai perrašo knygas iš Maskvos, Varšuvos, Berlyno, Londono, Briuselio, na dar Vašingtono, taip ir pragyvenimui užsidirba, ir iš televizorių neišnyksta.

  9. Tvankstas:

    Gerb. Kamilei :
    José Manuel Durão Barroso – tarti Žozė Manuel Duran Barozu, rašyti lietuviškai reikėtų Žozė Manuelis Duranas Barozas
    Šią pastabėlę rašau linkėdamas lavintis, tobulėti nesustojant ir džiuginti skaitytojus brandžiomis amžinybės požiūriu mintimis.

  10. Citata: “Minėtos reakcijos aiškiai rodo, kad mūsų valstybė nėra pajėgi apginti savo istorijos ir tiesos – mes tylime”.
    Valstybė yra pajėgi, nes valstybė – tai mes, kas kita, kad į vadovus dažnai patenka tokie, kokius žiemgaliai, kurie turėjo anksčiau karalių negu Lietuva, vadina ištęšmyžiais.
    🙂

  11. Bet jei kalbame apie Lietuvos istoriją, tai ją derėtų rašyti nuo pačių pradžių.
    Pvz., Wiki randam – “Некоторые историки полагают, что земгалы были одним из первых балтийских народов, установивших централизованную власть”. Šaltinis rusiška Wiki, žiemgaliai.
    Žiemgaliai tai žino, bet likusi Lietuva vargu. O juk su Lietuva tai netgi labai siejasi:
    – toliau ten pat skaitom “Виестарт(a)с объединился с литовцами, вместе с которыми достиг своей самой громкой победы — разгрома Ливонского ордена в битве при Сауле в 1236”.
    Kada skaitom eiliuotą Livonijos kroniką, tai randam, kad kryžeiviams labai nepalankioje kautis (riteriai netgi pasakė, kad toje vietoje kautis negali, nes paterios žirgus, tuomet magistras juos išvadino bobomis) vietoje kelią pastoja priešai, “žiemgaliai juos žudė be gailesčio”.
    Tai kas ten kovėsi su kryžeiviais? Aišku, kad žiemgaliai, bet Lietuvos istorikai šneka būk tai padarė žemaičiai, nors tam patvirtinti nėra jokių šaltinių, minėtoije kronikoje jie iš viso nepaminėti, o žodis lietuviai minėto mūšio aprašyme paminėti tik tokiame sakinyje – “lietuviai vertė ant kryžeivių medžius”. Kaip tai įmanoma? Na, nebent iš anksto kur tai pasiruošus kokius rastus.
    Bet kas gali žinoti tokią vietą, kur sueina du upeliai ir pieva baigiasi pelke, į kurią įvarė kryžeivius, jei ne tose vietose gyvenantys, t.y žiemgaliai?
    Kas gali staiga susiorganizuoti, jei ne arčiausiai gyvenantys, kada kryžeiviai reidą surengė labai trumpą, kelių dienų ir kariuomenė iš kitur tiesiog būtų nespėjusi reikiamoje vietoje atsirasti, nes pirma reikia gauti žinią, paskui susiorganizuoti, o dar žiemgalių žemė nebuvo praeinamas kiemas: Viestartas, pirmasis žiemgalių karalius, apie 1205m. lietuvių kunigaikštį Žvelgaitį, iš anksto perspėjęs, galiausiai neapsikentė ir, grįžtantį iš plėšikiško žygio, nukovė;
    – dabar grįžkime prie žydšaudystės.
    Visų pirma, jei jau kalbame apie niekuo nekaltus žmones, tai kodėl juos vadina žydais, kas yra tikrai ne apie geriečius žodis (žr. Wiki, lkz lt), kodėl jų nepavadinus judėjais, kadangi kadaise pabėgę iš priešų siaubiamos Judėjos buvo judėjai, o izraelitai save vadina jehudimais.
    Dar apie gelbėjimą.
    Teisuolių sąrašuose matome apie 1000 lietuvių, kada iš daugelio šaltinių, tame tarpe lrt filmų, aišku, kad, norint ką nors išgelbėti, reikėjo dešimčių žmonių pagalbos ir dalyvavimo, dėl ko, sulyginus skaičius tų, kurie “žydus” žudė ar kitaip tame dalyvavo su tais, kurie nelaimėlius gelbėjo, tikrai gelbėjusių skaičius būtų kur kas didesnis.
    Ir t.t.
    Vienžo, Lietuvos istorikai labai silpnai ne tik analizuoja istorinius faktus, bet ir, kas matyt ir yra, yra labai baukštūs, vadovaujasi jau kieno tai išmestomis “tiesomis”, dėl ko tikroji istorija niekaip ir nepasirodo.
    Netgi latviai lietuvius jau lenkia toje srityje.
    Pvz.: be jokių baimių n metų jų legionieriai eina eisenose, stato filmus apie žiemgalių karalius – https://lt.wikipedia.org/wiki/Pagonių_žiedas

  12. Istoriją Lietuviškai – PRAEITIS! Niekada kitos tautos “istorikas” nėra parašęs ir niekada neparašys teisingai LIETUVIŲ tautos praeitį-istoriją. Kodėl? Todėl, kad į LIETUVOS PRAEITĮ žvelgs ne LIETUVIO bet kitataučio akimisI
    Gaila, tačiau nei vienas mūsų laikų vadinamasis istorikas, išskyrus garbiąją Mariją Gimbutienę, nėra aprašęs bent kiek išsamesnę LIETUVOS PRAEITĮ! Mat, mūsų praeitis yra tokia turtinga, kad ją galima perprasti- įminti bei pažinti tiktai ir tiktai pažinus TREČIĄJĮ ŽEMĖS AŠIES JUDĖJIMĄ! O tai 6000 metų laikotarpis! Garbioji Marija Gimbutiene apie TREČIĄJĮ Žemės ašies judėjimą nežinojo nieko! Tačiau nežiūrint į tai, jos, kaip archeologės ir chronologės, padarytos išvados, stebėtinai sutampa su Trečiojo Žemės ašies judėjimo chronologija.
    Kada gi mūsų vadinamieji “istorikai” pažins bent truputį mūsų praeities, kurią atrado kita garbioji mūsų laikų mokslininkė JŪRATĖ DE ROSALĖS?! Kada pažins mūsų garbiojo poligloto – proistoriko Česlovo Gedgaudo knygą “Mūsų praeities beieškant” ?! Kada mūsų “istorikai” atvers IV -me amžiuje gyvenusio Krivių Krivaičio Girdonio ( Žordano – Jordano ) “3000 metų gudų istoriją”, kurią, beja, ATRADO Jūratė DE ROSALĖS?! Istorikai – Kur JUS?!

  13. Ne tiktai Europa bet ir Pasaulis turėtų pažinti savo praeitį – ISTORIJĄ! Tačiau, ar jie gali tai padaryti nepažinę LIETUVOS PRAEITIES?! Niekaip!!! Paimkime kad ir ne taip jau tolimąją praeitį – laikotarpį nuo 1000-jų iki 500-jų m.pr.m.e. Tuo metų mūsų protėviai gyveno tarp Baltijos ir Juodosios jūrų! Visą minimą laikotarpį, šiame regione, klimatas pastoviai šalo. (Beje, tuo metu Saulė tekėjo ATLANTO pusėja! ). Tad mūsų protėviai pradėjo KELTIS Saulės link! Pirmoji protėvių banga Centrinėje Europoje pagimdė KELTŲ ( nuo liet.- KELTIS!) kultūrą! Antroji protėvių banga, dabar jau KELTŲ pastumėjo Atlanto link! Kadangi pastarieji daėjo iki ŽEMĖS GALO (iki Atlanto!), jie tapo ( o gal vietiniai jos taip praminė?) GALAIS!!! :Šį protėvių vardą prancūzai garbina, – net save kildina iš GALŲ!! Sekanti protėvių banga, patekusi į dabartines Britų salas, atradusi anglis ir įsisąvindama jas, buvo vadinama ( o gal ir pati pasivadino?) ANGLAIS ( nuo liet.- anglis!) !
    Europiečiai privalo būti dėkingi mūsų protėviams ne tiktai už IŠ “DANGAUS JIEMS NUKRITUSIAS” KELTŲ BEI GALŲ KULTŪRAS! Bet ir UŽ TAUTINIUS RŪBUS! UŽ “ŠEROLIŲ” ( nuo liet.- šerti, atšerti?) GALVIJUS! Už ispanais išsaugotą, dabar jau 5000 metų senumo, GŪDŲ-GOTŲ istoriją, kurią IV- me amžiuje iš praeities buvo prikėlęs, mūsų arijų- baltų kultūros Krivių – Krivaitis GIRDONIS (Jordanas, Žordanas). O ką apie visa tai žino mūsų istorikai?! Ką jie perduos mūsų vaikams, anūkams?! Laikas jau padėti KRYŽIŲ ANT VISŲ nežinia kieno ant LIETUVIŲ PRAEITIES UŽDĖTŲ TABŲ IR PAŽINTI SAVO GARBINGIAUSIĄJĄ IR TURTINGIAUSIĄJĄ PRAEITĮ!!!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *