V. Daujotytė. Kas savaime suprantama (7)

Viktorija Daujotytė | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Viktorija Daujotytė | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Žodis, tartas gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo dieną, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Vileišių rūmuose

Atstovauju humanitarams pensininkams, vadinasi, matau daug ką tarsi iš šono. Ir matau tikrai nelengvą savo jaunesnių kolegų situaciją. Jie visą laiką priversti teisintis, aiškintis, įrodinėti savo reikalingumą. Atrodo, kad jie kovoja tik dėl savo vietų, dėl malonumo dirbti. Neneigsiu, kad kūrybingam žmogui dirbti yra malonu, jei tik niekas jo netrikdo, nežemina, neįrodinėja, kad biurokratiškai tobulas projektas ar tokia pat nepriekaištinga ataskaita yra svarbesni už straipsnį ar knygą.

Susidaro įspūdis, kad humanitarai Lietuvos valstybei nėra reikalingi. Kad lietuvių kalba, Lietuvos istorija, tautosaka, literatūra, filosofija, dailės tyrimai yra tik pačių tyrėjų reikalas. Valstybei rūpi tik kaip nors humanitarinius institutus suspausti, suglaudinti, susiaurinti. Reformų reikia, bet jungimų-sujungimų argumentai neįtikina. Žvelgiama iš viršaus, iš šiandien aktualaus biurokratinio mokslo valdymo žodyno. Nėra žvilgsnio iš apačios, iš mokslinį darbą dirbančių žmonių realybės. Ką reiškia išardyti geriau ar blogiau veikiančias struktūras, lizdus, bibliotekas? Tvarkyti, atnaujinti reikia iš vidaus, rūpintis pritraukti gabių žmonių, jaunimo. Esmingos pertvarkos yra tik vidinės. Ir tarpdiscipliniškumas, ir tarptautiškumas randasi iš vidinių mokslinių struktūrų, iš dirbančių žmonių suinteresuotumo. Gabūs ir kūrybingi žmonės temas ir problemas renkasi patys, patys išeina ir už savo pirminių interesų ribų. Galiausiai paaiškėja, kad ir valstybei reikia to, ko reikia talentingiems jos piliečiams.

Kalba yra valstybės protas – neužmirškime šios, nuo Mikalojaus Daukšos ateinančios minties. Tik prigimtinė kalba leidžia valstybės protui, tai didžiajai metaforai, išsiskleisti pasaulyje, jame efektyviai veikti. Lietuvių kalba turi būti ir mokslo, pirmiausia humanistinės, humanitarinės jo šakos kalba. Kitaip mūsų mąstymas ims skursti. Nepriešinkime šiandien vyraujančios anglų ir lietuvių kalbos. Ieškokime kalbų darnos. Ieškokime galimybių kitakalbei sklaidai.

Nesuprantu, kaip gali susidarytų priešiškumas tarp humanitarų, tarp institutų ir Švietimo ir mokslo ministerijos, kurios pirmoji pareiga yra rūpintis tuo, kad mūsų mokslas, mūsų humanistika, mūsų mokyklos, mūsų aukštosios mokyklos dirbtų taip, kad mokslinis darbas, kūryba nebūtų kažkokia našta, kurią reiktų tai pasidėti ant kelių, tai užsidėti ant nugaros, ir visą laiką jaustis nesaugiai, nepatogiai, lyg būtum koks namudininkas, dirbantis be patento. Tos įtampos būti negali – mes turime dirbti išvien. Atsakomybė, mano supratimu, tenka galią, finansinius svertus valdančiai institucijai, tad ministerijai. Kultūros politika – tai ir susitarimų politika. Žemas kultūros lygis veikti pinigų kalba. Ministerija yra valstybės įstaiga. Jos finansai – valstybės, galiausiai jos dirbančių, mokesčius mokančių žmonių.

Išdrįsiu priminti nepaneigiamą autoritetą Aristotelį: neverta įrodinėti savaime suprantamų dalykų. O tą darome. Humanitarai įrodinėja, kad jie nėra kupranugariai. Tie įrodinėjimai ir svarstymai įvelia mus į neišbrendamas klampynes Užuot dirbę (rašę žodynus, rengę Vilniaus istoriją, leidę senųjų dainų tomus, tyrę sakralinius objektus) mes įrodinėjame savaime aiškius dalykus. Kas gali abejoti, kad mes turime turėti kalbos, literatūros, tautosakos, istorijos ir kultūros tyrėjų, negalime kitaip gyventi, nes kitaip negyveno nė viena tauta, ir negyvens. Ir turime konkuruoti su kaimyninėmis valstybėmis. Ne tik dėl objektų, bet ir dėl kompetentingų tyrėjų.

Iš kur atsiranda galvojimas, kad yra perskyra tarp Lietuvos visuomenės ir tarp institutų, kad jie nereaguoja į visuomenės poreikius? Taip nėra ir būti negali Mokslininkai yra visuomenės dalis, visuomenės deleguojami į kalbos, istorijos, kultūros tyrimus, į tyrimų, supratimų, kalbos kūrimą. Mokslininkai dirba mokyklai, dalyvauja kultūros programose, Kokia gali būti priešprieša tarp institutams atstovaujančių žmonių ir, sakykime, žurnalistų? Dalis jų yra lituanistai, dalis – istorikai, žurnalistai – tie patys humanitarai, išauginti žodžio, kalbos problemų. Turime jausti savo visuomenės bendrumą, ir gausus žurnalistų dalyvavimas šiandieninėje, institutų surengtoje spaudos konferencijoje rodo, kad nėra „jūsų“ ir „mūsų“, mums bendrai neramu.

Tikrovės problema yra visų mūsų problema. Dažnai laikome tikrove tik patį jos paviršių, apdengtą keiksmažodžiais, brutalia leksika, brutaliomis situacijomis. Tai nėra visa tikrovė, o tik vienas jos pavidalas, prieinamas paviršinei kalbai, paviršiniam mąstymui. Tikrovės visad yra daugiau, ji įvairesnė, gilesnė, ir kiek jos suvokiame priklauso nuo mūsų galimybių. Iš ko formuojasi mūsų galimybės? Iš sąmonės įgilinimų, kuriuos pirmiausia teikia humanistika perimama mokyklos, studijų, savarankiško skaitymo. Kiek kalbos, tiek ir tikrovės. Tik savitai mąstančių žmonių tikrovė yra gili, daugiaprasmė ir daugiaklodė. Joje yra ir Lietuva Lietuvoje, ir Lietuva Europoje, ir Lietuva pasaulyje. O svarbiausia – Lietuva mumyse, kaip mūsų savastis, tapatybė.

Mąstymas neleidžia mums susiaurinti tikrovės iki tam tikrų rėmų, iki schemų, kurios veržiasi į humanistikos supratimą ir vertinimą. Mąstymo šaknys kyla iš prigimties ir kalbos ryšio, iš to ryšio galimybių. Sutikime, kad žmonės, kurie kasdien dirba su kalbos, tautosakos, istorijos tekstais, galiausiai įgyja ir daugiau kalbos galių. Kalbos galios gilina tikrovę. Mes liečiamės prie to, kas atverta kitų žmonių. Neprivalome visko priimti, bet turime galimybę susitikti. Savo supratimą pasitikrinti.

Dvidešimt lietuvių kalbos žodyno tomų – mūsų pagrindinė knyga. Bet jau laikas ir naujų žodyno tomų rašymams ir leidimams. Nes viskas yra begalinis tyrimas, begalinis mąstymas, permąstymas. Begalinio judėjimo nesibaigianti tėkmė. Humanistika: kalba, literatūra, tautosaka, istorija, pereinanti ir į atminties tyrimus, visi dvasios mokslai nepaklūsta schemoms. Kai norime jomis remtis (pamatavau, pažiūrėjau, tinka, netinka), tai žlugdo humanistiką kaip begalinį gyvybingą procesą.

Džiaugiuosi savo jaunesnių kolegų humanitarų darbais, esu su jais solidari. Jei ir aiškinamės suprantamus ir savaime aiškius dalykus, tai tas mūsų aiškinimasis ir rūpinimasis irgi yra savaime suprantamas.

Autorė yra literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Mokslas, Mokslo darbai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

7 komentarai

  1. Taip:

    Negerovė yra ta,kad Mokslo ir Švietimo reikalus vertina ,planuoja ir tvarko MOSTA.Tai specialiai įkurta viešoji įstaiga,išlaikoma iš valstybės budžeto, kuri veikia grindžiama vien neoliberalizmo ideologija,-tai čia susibūrę radikaliausi nūdienos ,,europietiško” mąstymo ideologai,iš čia yra kilusi ir dabartinė ŠM ministrė Petrauskienė.Antra,- Lietuvos mokslo ir švietimo srityse aukščiausius ir svarbiausius postus užvaldė nūdienos liberalieji intelektualai ir veikėjai,kurie viešai ir neviešai atsikrato tautiškai ir valstybiškai mąstančius mokslo tyrėjus,patriotiškai nusitekusius švietimo žinovus.Apgailėtina,kad politinę valdžią laimėję Žalieji valstiečiai padarė didžiulę politinę ir moralinę klaidą teikiant į Premjero,Kultūros bei Švietimo -mokslo postus neoliberalios pakraipos politikus,kurie daro ,,eoropietišką” tvarką švietime, aukštosiose mokyklose ,mokslo institutuose,kur lietuvių kultūrai,kalbai,humanitariniams mokslams,ypač lituanistikai skiriama paraštės vieta.Išeitis: vykdyti nepaklusnumo akcijas, rinkimų metu atsikratyti globalistinių ir kosmopolitinių veikėjų, šviesti visuomenę tautiškumo ir pilietiškumo ,grįsto patriotinėmis vertybėmis, dvasioje,be to stiprinti dešiniosios pakraipos žiniasklaidą.

  2. Pilietė:

    Pagarba gerb. literatūros mokslo tyrinėtojai V. Daujotytei. Kokia turtinga jos leksika! Skaitau ir negaliu atsigėrėti. Palyginti jos su bet kurio šiuolaikinio jauno išsilavinusio žmogaus kalbėsena turbūt net neverta. Matosi aiški takoskyra. Ir labai graudu, kad mūsų gimtoji Kalba taip žiauriai nususinta. Darkart dėkoju gerb. profesorei. Perskaičiau jos straipsnį ir jaučiuosi lyg būčiau atsigėrusi iš gaivaus ir tyro tėviškės miškų šaltinio. Taip gera ir šviesu… Paskaitysiu darkart nuo pradžios. Labai ištroškau seniai girdėto taip gražiai sudėto Lietuviško žodžio…

  3. Liberalus reikia guldyti ant menčių NAUJAIS ATRADIMAIS LIETUVOS LITERATUROLOGIJOJE!!! Mat, SENIAUSIOS ŽEMĖJA LIETUVIŲ KALBOS DĖKA įminiau per 500 seniausiųjų kultūrų šaltinių (mitai, legendos, pasakos, padavimai)! Juose rastos informacijos dėka atradau mokslo pasauliui dar nežinomus TREČIĄJĮ IR KETVIRTĄJĮ ŽEMĖS AŠIES FIZINIUS JUDĖJIMUS! Šia tema yra parašytos ir išleistos knygos: “Perkūnas”, “Per praeitį į ateitį”, “Pažadinta praeitis”, “Praregėjimas”, Praeitis ir Ateitis”. Jau redakcijoje ir knyga “PROTĖVIŲ DVASIA GYVA”, Jos apimtis 50 000 metų laikotarpis!!! (Be SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS pasaulis YRA IR BUS AKLAS!!!!) Lietuvos mokslininkai ir aplamai visa akademinė visuomenė turi dėti visas pastangas, kad PASAULIS PAŽINTŲ – KAS? ŽEMĖJA ir KODĖL? buvo, kas vyksta? ir kas VYKS ateityje?!!!

  4. Jūratė:

    Kartoti tai, kas savaime suprantama, – verta ir teisinga. Dar ir dar kartą. Kol atsibusime. Profesorė Viktorija Daujotytė yra mūsų tautos perlas. Ji moka ramiai kalbėti apie tai, kas paprastai sukelia jausmų audras, agresijos protrūkį. Stebina ir džiugina ne tik profesorės rami laikysena, bet taikli it žeberklas mintis.

  5. Pikc:

    “Turime jausti savo visuomenės bendrumą, ir gausus žurnalistų dalyvavimas šiandieninėje, institutų surengtoje spaudos konferencijoje rodo, kad nėra „jūsų“ ir „mūsų“, mums bendrai neramu.” – autorė nesupranta liberazmo ideologinio pagrindo: “homo homini lupus est”. NETURI likti jokio bendrumo, jokios visuomenės, jokio “mūsų” – turi būti masė tarpusavyje besipjaunančių (“konkuruojančių”) individų, kuriems, išskyrus savo Nuostabųjį beigi Ypatingąjį AŠ nieko neegzistuoja. Idealūs vartotojai, ideali “mobili darbo jėga”, idealios lengvai manipuliuojamos masės – užtenka “pakutenti” jų kaip jautinės varlės pagurklis išsipūtusią savimeilę. Humanitarinių mokslų “modernizavimas” (naikinimas arba primityvinimas) – tik viena iš tokios masės formavimo priemonių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *