Parašyta prieš tūkstantį metų: „Priegalvio knyga“ (0)

Sei Šionagon. XVII a. pabaigos piešinys | Vikipedijos nuotr.

Sei Šionagon. XVII a. pabaigos piešinys | Vikipedijos nuotr.

Tai, kas verčia stipriau plakti širdį

Susijaudini matydama, kaip žvirbliai maitina jauniklius. Kai važiuoji pro žaidžiančius vaikus. Kai viena guli menėje, kur ką tik smilko nuostabūs smilkalai. Kai pastebi, kad brangus kinų veidrodis šiek tiek apsiblausė. Kai išgirsti, jog didžiūnas, sustabdęs vežimą prie tavo namų, siunčia tarnus pranešti apie atvykimą.

Kai išsitrinkusi galvą ir pasipudravusi apsivelki iškvėpintą suknelę. Net jei niekas tavęs nemato, jautiesi laiminga. Naktį, kai lauki mylimojo, kiekvienas garselis suvirpina: ir lietaus šlamesys, ir vėjo šnarėjimas.

Sei Shonagon. „Priegalvio knyga“

Sei Shonagon. Priegalvio knyga. Vilnius: Obuolys, 2007. Copyright Ivan Morris,1967, į lietuvių kalbą vertė Giedrė Tartėnienė, 2007, Andriaus Morkeliūno viršelio dizainas, MEDIA INCOGNITO, 2007.

Žiūrėdama pro langą į apačioje, dauboje esantį miestą bei matydama besileidžiantį lėktuvą, superparduotuvės šviesas ir cirko švieseles, šalia kurio ganosi arklys lyg afiša, tik jį išduoda besiplaikstantys vėjyje karčiai, aš,būdama kažkur toli savo mintimis, pradedu liesti pirštais priegalvio knygą, padėtą ant sofos atlošo, jaučiu jo „bambukinį“, gerą, bent jau man taip atrodo, popierių, medį, iš kurio jis buvo padarytas, staiga įsidėmiu, kad knygos dailininkas yra uždėjęs ant puslapių antspaudus su gėlių simboliais, lyg įvardijimą – tai dvaro rūmų raštai, ir „grįžtu“ į savo kambarį.

Sei Šionagon „Priegalvio knyga“ lietuviškai išleista kietais viršeliais, ant pirmojo – žiedo atvaizdas. Iš pradžių pagalvoju, kad tai sakura, staiga imu gilintis ir atidžiau stebėti – gal kriaušė? Juk rašytoja pabrėžia būtent kriaušės, o ne sakuros žiedą.

Kaip rašoma pratarmėje, Sei Šionagon „Priegalvio knyga“ (japoniškai „Makura no soši“) pasirodė paskutiniame X amžiaus dešimtmetyje, Hejano epochoje (794–1185 m.), japonų kultūros klestėjimo metu. Tuo metu valdė Fudživaros klanas, išsilaikė jis iki XII a. Hejano epocha laikoma aristokratų valdymo era, kai ypač buvo vertinama kultūra, menas, vyravo estetizmas, dvaro žmonės privalėjo mintinai mokėti klasikų eiles, privalėjo patys kurti eiles, groti keliais instrumentais, atitinkamai rengtis, turėjo mokėti pasirinkti drabužio kirpimą ir audinio spalvą priklausomai nuo valdininko rango ir pan., jiems reikėjo mokėti parinkti atitinkamą popierių laiškui, kvepalų ar smilkalų aromatą. Šios žinios, kaip ir šeimos ryšiai, buvo būtina sąlyga kopti karjeros laiptais.

Valdant imperatoriui Kamu (781–806 m. ) Japonijos valdovo dvaras stengėsi išsivaduoti nuo slegiančios didžiųjų budistinių vienuolynų ir šventyklų įtakos. Daugybė jų buvo pastatyta aplink tuometinę sostinę Narą. 784 m. imperatorius nusprendė pastatyti naują sostinę. Sostinei buvo pasirinktas Kamo ir Kacuros upių slėnis: šios upės turėjo jungti planuojamą miestą su šurmuliuojančiu jūrų uostu Naniva (būsimoji Osaka). Iš pradžių miestą pavadino Hejanu – Taikos ir ramybės sostine. Po daugelio metu jį imta vadinti Kiotu – sostine.

X a. pabaigoje imperatoriaus rūmai tapo kultūros klestėjimo centru. Visuotinis grožio kultas išugdė labai subtilią ir inteligentišką visuomenę. Šis Japonijos fenomenas turėjo įtakos ir pasauliniam kultūros vystymuisi.

Hejano epocha – Japonijos kultūros fenomenas. IX a. kinų rašmenų pagrindu japonai sukūrė savo skiemeninę abėcėlę – kana.Japonai nevengė mokytis iš kaimyninių tautų, ypač daug jie perėmė iš kinų ir iki šiol jiems yra dėkingi, bet ištirpti kinų kultūros įtakoje jie sau neleido. Tuo metu buvo sukurtas savo ir svetimo nemaišymo principas, harmonijos principas – va.Juo buvo vadovaujamasi visose gyvenimo srityse, taigi ir budizmui teko „susitaikyti“ su šintoizmu. Japonai nesiekė pakeisti savo svetimu, jie tik stengėsi praturtinti savo kultūrą.

Ypatingą pagarbą kelia Japonijos X a. valdovų sprendimai ir nurodymai surinkti visą liaudies kūrybos lobyną. Todėl dabar japonai turi tuos laikus menančią Manio Šiu (759 m.) antologiją, kurioje surinktos ir suklasifikuotos kelių kartų dainos; Kaifuso („Švelnus poezijos vėjas“) – japonų poetų parašytų kinų eilių kanši rinkinį (751 m.), Kodžiki (712 m.) – japonų istoriją, papasakotą mitais ir legendomis, ir jos kinišką variantą Nihongi („Japonijos analai“, 720 m.).

Sei Šionagon. Leidinio iliustracija. Edo periodas | Vikipedijos nuotr.

Sei Šionagon. Leidinio iliustracija. Edo periodas | Vikipedijos nuotr.

Hejano epochos japonai labiau vertino grožį, išorinį stilių, ne moralę. Moterims didikėms buvo keliami žymiai mažesni reikalavimai negu vyrams, tačiau ir jos privalėjo išmanyti etiketą, išsiugdyti geras manieras, mokėti atmintinai klasikinę poeziją ir sugebėti pačios rašyti eiles.

Laiškuose buvo rašomos tankos (5 eilučių, 31 skiemens eilėraščiai). Japoniškas dainas – vaka, pasakojimus – monogatari, dienoraščius – džiuihicu vyrai paliko moterims. Šios kuo puikiausiai tuo pasinaudojo, sukurdamos pasaulyje lygių neturėjusią „moterišką literatūrą“. Tuo metu buvo sukurtas garsusis Pasakojimas apie princą Gendžį – pirmasis pasaulyje psichologinis romanas (jo autorė Murasaki Šikibu). Be abejonės, Sei Šionagon savo užrašus pradėjo rašyti dar būdama imperatorienės rūmų dama, tačiau kai kurios dalys parašytos po imperatorienės Sadako mirties. Pavadinimas „Priegalvio knyga“ tikriausiai nusako, jog vyrai ir moterys laikė savo sąsiuvinius greta savo guolių miegamuosiuose, galbūt medinių priegalvių stalčiuose ir galėdavo fiksuoti priklydusias mintis, kai vėlų vakarą sugrįždavo į savo kambarius ir labai trumpam pasilikdavo vieni.

Murasaki liudijimu, Sei Šionagon buvo labai išsilavinusi, inteligentiška ir ypač ironiškai, gal net sarkastiškai sąmojinga, todėl turėjo daug priešų. Sei Šionagon nekentė netakto ir pavydo, mėgo geras manieras.

„Priegalvio knyga“ parašyta džiuihicu stiliumi. Džiuihicu tik iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprastas. Iš tiesų skaitytojas turi pasiruošti tarsi pokalbiui akis į akį: jei įsiklausysi, numaldysi širdies troškulį, jei liksi abejingas, – nieko nesužinosi. Japonijoje šis žanras atsirado neatsitiktinai. Japonai suvokia, jog viskas, kas supa žmogų, turi gilią prasmę ir neturi likti nepastebėta. Kiekvienas dalykas savaip žavus ir savitas, nė viena akimirka nepasikartos, kiekvienas metų laikas kasmet vis kitoks. Orientalistas Arthuras Waley (1889–1966) pavadino Sei Šionagon knygą „svarbiausiu to laikotarpio dokumentu“. Sei Šionagon yra laikoma japonų klasike. Knygos pabaigoje yra nežinomų papročių, pavadinimų, gyvavusių Hejano epochoje (794–1185 m.) žodynėlis, paaiškinimai.

Kiote stovi paminklas Sei Šionagon: stambus akmuo, kuriame iškalta viena jos tanka. Legenda pasakoja, jog čionai Nagiko atėjo po Mičinagos, Sadako dėdės, kuris ją nužudė, triumfo. Galima patikėti: netoliese stovėjo jos tėvo namas, už dešimties minučių kelio palaidota mylima Sadako.

1996 m. garsus britų autorinio kino meistras Peteris Greenaway‘us, įkvėptas šio literatūros šedevro, sukūrė itin prieštaringą vaidybinį filmą „Intymus dienoraštis“, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Vivian Wu ir Ewanas McGregoras.

Sei Šionagon rašė trumpais teksto „gabaliukais“, fragmentais, iš viso jų yra 185, kiekvienas turi pavadinimą. Knyga nuolat stebina, tarytum „nušvinta“, atsiveria, ji lyg ir be nuoseklaus siužeto, be galo, be pabaigos, nors iš tikrųjų knygos pabaiga viską kuo puikiausiai, kad ir paslėptai, paaiškina. Joje visko gausu – rafinuotų ir ironiškų pastebėjimų, papročių, manierų, elgesio,aprangos, augalų aprašymų, eilių, tai buvo tuometinis dvaro gyvenimas, mums tapęs istorija.

Kiekvienas trumpas fragmentas stebina. Pavyzdžiui, 43-iasis Poetiški dalykai susideda tik iš daiktavardžių, kuriuos retsykiais „nuspalvina“ būdvardžiai, nors kai kas aiškina, kad tekstas be veiksmažodžių neįspūdingas ir kad tik veiksmažodžiai teikią jam gyvybės. Bent jau lietuvių kalbai tai įprastas tvirtinimas. Tačiau toks statiškas tekstas net apstulbina – juk tai simboliai: Sostinė. Ajerai. Kumeliukai. Kruša. Jaunas bambukas. Apvalialapė našlaitė. Samanos. Vandeniniai ąžuolai. Plokščiadugnės upinės valtelės. Mandarininė antis. Pavienės čigaja nendrės. Vejos. Žali vijokliai. Kriaušės. Jojobos medžiai. Altėjos.

Jos trumpuose tekstuose išsakyti poetiški rytietiški rafinuoti pastebėjimai, juntami sielos blykstelėjimai, lyg deimanto metami spinduliai, staiga patyrus esmės apraišką.

Sei Šionagon. XIII a. piešinys | Vikipedijos nuotr.

Sei Šionagon. XIII a. piešinys | Vikipedijos nuotr.

Gausu moters gyvenimui svarbių apmąstymų, politinių pastebėjimų, kadangi ji gyveno imperatorienės rūmuose, rūmų damų gyvenimo apibūdinimų, paprastų žmonių papročių, dėvėsenos, elgsenos ir kt. pavyzdžių

Šiuose tekstuose telpa viskas – ironija apipintas pasakojimas apie gerbėjo pastebėjimą, kad moteris iš ryto, tik atsibudusi, yra ypatinga, kad ją tokią pamatyti yra nuostabus jausmas, moters grožio apmąstymas– moteris gali būti tarytum kriaušės ar obels žiedelis, kad kriaušės žiedai yra laikomi negražiais, bet įsistebėjus matyti, kad žiedo krašteliai yra rožinio atspalvio ir kad būtent kriaušės žiedo įvaizdį vartoja poetas, pasakodamas apie Jan Kueifei susitikimą su imperatoriaus pasiuntiniu, ir jos ašaromis apsipylusį veidą palygina su „rasos nuberta kriaušės šakele“.

Jeigu dabar nenukrypčiau į šalį nuo aptariamos knygos ir nepapasakočiau, kas rytų tradicijoje yra Jan Kueifei, nesuprastume ir deramai neįvertintume kriaušės žiedelio grožio. Jan Kueifei vardas, jos istorija, jos romantiškas ir tragiškas gyvenimas taip stipriai įaugęs į kinų ir japonų kultūrą, kad yra tapęs daugelio poetų kūrinių prototipu kaip paties Grožio įsikūnijimas. Jan Kueifei (719 – 756)– viena iš keturių senovės Kinijos gražuolių, grožio idealų, turėjusių didžiulę įtaką Tangų dinastijos imperatoriui Xuanzongui, savo grožiu bei meilumu atitraukusi jį nuo valstybės reikalų, sužlugdė Tangų dinastiją ir tragiškai žuvo sukilimo prieš imperatorių metu, kariams nusprendus, kad tai ji kalta, jog imperija taip nunyko. Jos grožis legendose ir poezijoje lyginimas su gėlėmis – neva gėlės nurausdavo iš gėdos ją pamačiusios, kad nėra tokios gražios kaip ji.

Panašaus likimo kitos trys gražuolės, gyvenusios I, III ir VII a. prieš Kristų senovės Kinijoje. Rašytiniai šaltiniai ir legendos liudija jas buvusias ypatingomis moterimis, ne tik grožio pavyzdžiais, bet ir savo krašto gynėjomis, pasiryžusiomis už jį aukoti net gyvybę. Jos buvo lyginamos su gamtos grožiu, ir gamta nusileisdavo joms.Apie Ksiši (Xishi), gyvenusią VII a. pr. Kr., buvo sakoma, kad ji buvusi tokia graži, jog net žuvys, pamačiusios ją pro šalį praeinančią, pamiršdavo plaukti ir skęsdavo… Diaočan (Diaochan), gyvenusi III a. pr. Kr., buvo lyginama su paukščiais, kurie, ją išvydę, pamiršdavo skristi ir negyvi krisdavo žemėn… Vang Zaojun (Wang Zhaojun), gyvenusi I a. pr. Kr., buvo lyginama su mėnuliu, kuris, ją išvydęs, imdavo gėdytis savo šviesaus veido, tokia ji buvusi graži, skaisti ir miela… Vėliau šios istorinės asmenybės, legendoms plėtojantis ir poetiniams personažams atsiradus, imtos net dievinti. Jan Kueifei pastatytas šiuolaikinis paminklas. Tad štai ko vertas kriaušės žiedelio grožis! Ši knyga tuo ir patraukli, kad netinginčius pasigilinti ir paieškoti papildomų šaltinių, įveda į gilius rytų kultūros klodus.

Keturios gražiausios senovės Kinijos moterys, dariusios įtaką valstybių likimui. Ritininis šilko piešinys. | Svetainės China private Tour Guide Service nuotr.

Keturios gražiausios senovės Kinijos moterys, dariusios įtaką valstybių likimui. Ritininis šilko piešinys. | Svetainės China Private Tour Guide Service nuotr.

Lietuvių senojoje kultūroje grožis, žinoma, gerbiamas, bet labiau gerbiamos mergelės moralinės savybės. Gražu, kas gera, taip būtų galima apibūdinti estetikos ir etikos santykį lietuvių tradicinėje kultūroje. Ir iš tiesų – labai stengiausi prisiminti istorines asmenybes, kurios žmonių atmintyje išliko būtent dėl grožio. Pirmiausia iš atminties iškilo karžygė Gražina, bet apie grožį toje legendoje ne kažin ką rasi. Paskui, be abejo, Barbora Radvilaitė – yra likusi legenda ir istorijos šaltiniai  liudija, kad Barbora Radvilaitė buvusi labai graži, turėjusi be galo baltą odą, gražiai rengdavosi pagal Vakarų Europos madą, be abejo, išskirtina yra jos karūna su perlais, be to, visiems žinoma legenda apie Žygimanto ir Barboros Radvilaitės meilę, brangias dovanas, jie vienas kitam mėgo dovanoti papuošalus,   jai buvo atvežtos gulbės iš užsienių, iki šiol paveiksluose išlikęs Barboros Radvilaitės dvaras su gražiu sodu, kaip Žygimantas Augustas po Barboros Radvilaitės mirties kviesdavosi jos sielą.  Tai ir karalystės reikalai – tai vienintelė lietuvė karalienė. Šiuo metu Vilniuje, netoli Tilto gatvės, atliekami archeologiniai tyrimai, manoma, kad atrasti Radvilų rūmų liekanos. Galiausiai prisiminiau Birutę – ši vaidilutė gal labiausiai primena senovės Kinijos gražuoles, mat kunigaikščio pagrobta, į pilį parsivežta, matyt, buvo graži, bet labiau nei grožis amžiams išliko legendos apie jos gerumą ir tyrumą. Žemaitijoje, sakoma, net iki XIX a. vidurio kunigaikštienė Birutė buvo dievinama, jai melstasi, jos prašyta sveikatos ant vadinamojo Birutės kalno Palangoje. Štai tokie kultūrų skirtumai.

Šionagon pateikia daugybę vaizdžios etnografinės savo laikotarpio medžiagos. Pavyzdžiui, ji pasakoja, kad per Naujuosius metus šalia rūmų buvo madinga pilti sniego kalnus ir ji su imperatoriene susilažinusi, iki kurios dienos jis išsilaikys; kad nuobodžiaujančios damos išvyksta pas paprastus žmones praleisti dienos ir stebisi jų buitimi bei patiekalais; rašytoja žavisi, kokios nuostabiai gražios imperatorienė ir jos sesuo; aprašo, kaip vienos išvykos pas valstiečius metu damos apkaišo savo karietą jazminų šakelėmis – ir štai jau (pagaliau!) važiuojant pro kažkokį dvarą atitinkamo rango gerbėjas sustabdo jų karietą ir apipila komplimentais – štai ir promenados atomazga, nes karietoje pagyvėjimas ir juokas.

Štai, pavyzdžiui, 21-ajame fragmente Pamokslininkas turi atrodyti malonus Sei Šionagon aprašinėja, kaip rengėsi dvariškis eidamas į šventyklą: „Apatinis apsiaustas pačių ryškiausių spalvų. Šviesiai violetinės plačkelnės tokios ilgos, jog žengdamas mindo apačias. Kai kurie prie kepurių prisilipina raštelius su užrašu: „Susilaikymo diena“. Nederėtų tokiu metu išvykti iš namų, – net ir į šventyklą. O jis tiki, jog nieko bloga nenutiks“. (Minėtame knygos žodynėlyje paaiškinta, kas yra ta „susilaikymo diena“. Tai viena iš dažnų nesėkmingų dienų, kurias nurodydavo Vyriausiasis pranašas. Tomis dienomis likdavo namuose, pasninkaudavo, nesilinksmindavo, stengėsi nieko nedirbti – kiekvienas pagal savo prietaringumą. Norėjo parodyti dievams, jog gali atsispirti pagundoms ir išvengti nelaimių.) Kaip ir pas mus, anksčiau Lietuvoje, aplink šventyklą būriuojasi žmonės, norėdami ne tik pasimelsti, bet ir pasižmonėti, pasikalbėti bei užmegzti pažintis, kas būdinga mažesnei bendruomenei, kur visi vieni apie kitus viską žino.

Šventykloje skaitomi „Aštuoni pamokymai“ – viena mėgstamiausių budistinių sutrų Japonijoje. Budistai tikėjo, jog atidavusi savo sūnų į vienuolyną šeima dar devynias kartas atgims rojuje.

Sei Šionagon samprotauja, kad kasdien klausytis pamokslų priklauso žemos kilmės damoms. Ji pastebi, kad senovėje damos nevyko pėsčiomis į pamaldas, kad turėjo apsirengti specialiais rūbais, skirtais pamaldoms, – susisupti į plačiausius apsiaustus, vadintus gėlių vazonais.

Sei Šionagon. Kikuči Josai piešinys. 1788-1878 m. | Vikipedijos nuotr.

Sei Šionagon. Kikuči Josai piešinys. 1788-1878 m. | Vikipedijos nuotr.

Sei Šionagon pastebi, kad tarnaitės dėvi dideles apyrankes, kas ir yra būdinga valstiečių sluoksniui,  lyg norėdamos pasakyti, kad jos ne prastesnės, o vaikinai jas už tų apyrankių kibina ir tai atrodo žaviai.

Damų bei didelių valdininkų apsirengime pabrėžiamas šilkas, matyt, jis buvęs labai brangus, kaip ir popierius.Nuolat minimas labai plonas šilkas, dažniausiai violetinės, raudonos, purpurinės spalvos (dažnai imperatorienė dėvi šios spalvos rūbus), rečiau ambros, mėnulio, baltos spalvos, dažnai minima vyšnios spalva – tai raudonas plonas šilko audeklas, o virš jo – baltas audeklas,  būtent šis iš dviejų spalvų susidarantis derinys yra vadinama vyšnios spalva. Dažnai aprašinėjami ir apatiniai rūbai, kadangi pro ploną viršutinį rūbą jie persišviečia, dėl to matosi ir svarbu jų spalva. Viename fragmente aprašinėjama, kokius rūbus dėvi imperatorienė – purpuro spalvos, pastebima, kad tai jai suteikia iškilnumo, jos sesuo – ūglio spalvos žalumo rūbą – tai pabrėžia jos jaunatviškumą. Tiek vyrai, tiek moterys dėvi šilkines plačkelnes.

Rūmų gyvenime ypač populiari poezija, – tai išsilavinusio žmogaus bruožas, o juo būti buvo privilegija.

Knygoje pabrėžiama aristokratizmo bei kultūros viršenybė.  Imperatoriaus damos išsilavinusios, talentingos, rašo puikias eiles arba moka kitų autorių eiles atmintinai, jų puikios manieros, protas aštrus, jos gali turėti mylimųjų ir gimdyti vaikus, jeigu išteka, – jos vis tiek puikios, nes savo dukrų vestuvėse vykstant ceremonijoms nepasimes. Jos turi teises, jos nėra vergės, joms yra leidžiama kurti, gyventi ir gimdyti vaikus. Su tarnaitėmis rašytojai nuobodu, jų kalbos nuobodžios.

Sei Šionagon, poeto ir mokslininko dukra, gauna privilegiją – pakliūna tarnauti į dvarą. Knygoje ji aprašo savo pirmą dieną dvare, kur ji iš pradžių jaučiasi labai droviai. Gyvendamą dvare šalia imperatorienės ji įgyja tam tikros patirties.

Fragmente Pamenu, tai nutiko… Sei Šionagon aprašo iškylą pas valstiečius. Damoms rūmuose pasidarė labai nuobodu, ir Sei Šionagon nusprendė, kad reikia kur nors išvykti, kur nors, kur kukuoja paukštis hototogisu (panašus į gegutę paukštis). Visos damos prašosi paimamos į kelionę.

Iš knygos galima susidaryti vaizdą, kaip atrodė imperatoriaus rūmai su žalio porceliano vazomis, plonais šilkais pasipuošusiomis damomis, širmomis su pragaro vaizdais atgailavimui ir kt. ir kaip atrodė paprastas kaimietiškas namas. Bevažiuodamos pakeliui damos sustojo prie pono Akinobu namų: „Namas atrodė kaimiškai paprastas. Ant popieriumi aptrauktų slankiojančių durų nutapyti arkliai. Pintos širmos. Vandenžolės mikuri užtvaros. Viskas įrengta taip, kad primintų senovę. Vargingas ankštas pastatas, panašus į galeriją, nėra vidinių kambarių, o kaip žaviai atrodo!“

Ponas Akinobu parodo kaimiškus papročius. Aprašinėjama, kaip kažkokiu nežinomu įrenginiu, kurio anksčiau nebuvo tekę regėti, kulami ryžiai. Pastebima, kad dirbdami dainavo keistą dainą. Tuo metu damų mintys išsilakstė ir jos pamiršo, kad turi sukurti eiles apie hototogisu (labai dažnai rūmų atstovų bendravimas vyksta eilėmis – atsiunčiamas laiškas su eilėmis ir gaunamas atsakymas taip pat eilių pavidalu, arba eilės gali būti padėka už dovaną). Vaišės buvo pateiktos tarnams atnešus mažus staliukus, pastebima, kad tokius gali pamatyti kinų piešiniuose. Kaimiškas patiekalas buvo paparčio ūgliai, kuriuos rinko pats ponas Akinobu. Panašu, kad šiame fragmente atsiskleidė, kaip visą laiką konkuravo dvi sferos – sacrum ir profanum: ponios taip išsiblaškė, kad joms sunku buvo sukurti eilėraštį valdovei apie hototogisu – paparčio ūgliai, ryžių kūlimas, kelionė, ponas Kiminobu, besivejantis damų karietą, užklupusi perkūnija ir audra, privalomas eilėraščio parašymas bei atsakomojo eilėraščio parašymas ponui Kiminobu tampa visos kelionės atomazga.

Tuo metu buvo švenčiama Kamo šventė (Kamo šventė, svarbiausioji šintoistų šventė, buvo švenčiama ketvirtojo mėnulio viduryje. Pagal legendą, dievybė Kamo Vaka Ikadzučis grįžimo į dangiškąją buveinę išvakarėse prisakė savo pasekėjams pasipuošti dedešvos šakelėmis, kai norės, kad jis vėl nusileistų į žemę.) Švenčių metu buvo daromi ir dirbtiniai medžiai, sakuros. Kamo šventės metu vykdavo iškilmingos ceremonijos. Rūmų damos dažnai aplankydavo Kamo šventyklas.

Knygoje dažnai užsimenama apie religinius, mitologinius dalykus, pvz., minimas keistas tiltas,vadinamas Šarkų tiltu, kuriuo dviejų žvaigždžių susitikimo naktį keliauja dangaus Audėja. (Tanabata – Audėjos, Dviejų žvaigždžių susitikimo šventė. Pagal seną legendą, dvi dievų išskirtos įsimylėjusios žvaigždės gali susitikti tik giedrą naktį. Buvo švenčiama septintąją septintojo mėnulio dieną.) Aprašinėjama gamta, pro karietos langą matytivaizdai – pvz., šaudymo varžybos. Tikima, kad demonai gali sukelti ligas. Chrizantemos – ilgaamžiškumo simbolis, buvo tikima, kad, jeigu chrizantemos vandeniu plausies veidą, tai suteiks jam jaunystės.

Sei Šionagon dažnokai atsiskirdavo nuo rūmų ir vykdavo į šventyklas. Kartą, išvykusi į Bodai šventyklą, ji gavo iš rūmų raštelį, kuriame buvo prašoma greičiau grįžti, nes be jos nuobodu…

Hejano epochoje griežtai laikytasi socialinės hierarchijos. Damos labai skyrė vyrų rangus ir titulus. Su žemesnio rango didiku bendrauti buvo negarbė. Sėdėti prie stalo susiglaudus kaip tarnaitėms damoms nepritiko. Visose srityse buvo laikomasi etiketo ir pabrėžiama, kad jos yra išsilavinusios rūmų damos.

Prieš šventes kambariai būdavo išpuošiami, pasakojama, kad imperatorienė įtaisė liūtą ir korėjiečių šunį (fantastinis į liūtą panašus žvėris), buvo padaryta dirbtinė vyšnia, taip vykusiai, kad buvo maišoma su tikra. Sei Šionagon juokavo, kad tarnai „nugvelbė vyšnios žiedus“, o imperatorienei aiškino, kad nupūtė pavasario vėjas. Šionagon pastebi, kad dirbtiniai žiedai buvo pagaminti įstabiai meistriškai, tačiau „liūdna galvoti, kad jie pradings pirmą kartą nulijus“. Dvariškiai pasipuošę. Minimos pilkos, mėlynos (vyrų spalvos), taip pat vyšnios, purpurinės spalvos, lygūs ir raštuoti visi žydinčios slyvos atspalviai – nuo tamsiausio iki šviesiausio, pavasarinės spalvos – jaunų ūglių, žaliuojančių gluosnių, raudonų slyvos lapelių, pastebima, kad spalvos dažnai buvo vadinamos augalų pavadinimais. Minimos kinų skraistės. Ryškus japoniškasis estetizmas, pavyzdžiui, imperatorienė atsakymą į laišką rašo ant plono raudono – slyvos žiedlapių spalvos kaip ir jos drabužis popieriaus. Rūmuose dovanojami geri drabužiai.

Damos labai ruošdavosi šventėms, pudruodavosi, darydavosi šukuosenas, balindavo veidus. Minimas išvykimo laikas – tigro valanda (senovės Japonijoje buvo priimtas mėnulio kalendorius. Para turėjo dvylika valandų, joms duoti Zodiako rato gyvūnų pavadinimai), apeiginiai drabužiai, aprašoma, kiek vidinės įtampos sukėlė viešas perėjimas visiems pasirodant, kai buvo perskaitoma pavardė, kviečiant pagal sąrašą. Sei Šionagon džiaugiasi, kad nepargriuvo ar neapalpo. Vežimų virtinė labai ilga, tokią virtinę būdavo galima pamatyti tik iškilmingiausių švenčių metu. Aprašoma, kad valdininkai kalba truputį „įsivaizdinamai“.

Imperatorių rūmai ypač vertina instrumentus ir muziką, instrumentai turi vardus. „Kokie malonūs staiga tolumoje pasigirdę ir pamažu artėjantys fleitos garsai! Arba tolstantys ir pamažu nutylantys… Nėra nieko žaviau už vyriškį, nuolat besinešiojantį fleitą. Tačiau kaip gera žinoti, kad ji ten! “

Minima trylikos vamzdelių fleita, pastebima, kad bambukinė fleita – hitiriki – vargina klausą, primena žiogo svirpimą, gėrimasi fleitų muzika, kuriomis grojama per ceremonijas, šventes, ypač svarbi Kamo šventė.

Visą dieną dvariškiai grojo fleitomis ir citromis sėdėdami priešais bambukinę užuolaidą, dengiančią nuo smalsių žvilgsnių imperatorienės Seirio rūmuose. Sutemus įnešė žibintus. Dvariškiai pasišalino – kiekvienas savo keliu.

Viršutinės sitomio sąvaros tebebuvo pakeltos, durys neužvertos. Šviečiant žibintams pro bambukinę užuolaidą galima buvo puikiausiai matyti viską, kas dėjosi imperatorienės kambariuose. Valdovė sėdėjo priešais liutnią. Jos purpurinio drabužio puikumo žodžiais nenusakysi. Dėvėjo jį virš daugybės minkšto blizgaus šilko apatinių apdarų. Rankovės dailiai krito ant juodu laku blizgančio instrumento“.

Dvaro instrumentai turėdavo vardus – liutnia Mumio – bevardė, kadangi ji niekuo neišsiskirianti, Inakaedži – „Ne, nesikeisiu!”, kurią turėjo imperatorius. Kiti valdovo instrumentai irgi turėjo neįprastus vardus: Genšio – slapčiau už paslaptį, Mokuma – arklių ganykla, Idė – užtvanka, Ikio – tiltas per Vei upę. Šešiastygės citros vadinosi Kučimė – sunykusi akis, Šiogama – druskinga krosnis, Futanaki – dvi kiaurymės. Fleitos: Suiro – vandens drakonas, Kosuiro – mažasis vandens drakonas, Uda no hoši – vienuolis Uda, Kugiuči – plaktukas, Hafutacu – du lapeliai.

Knygos viršelis.

Knygos viršelis.

Sei Šionagon pabrėžia, kad jos giminėje daug poetų. Tekstu kartais „žaidžiama“, lengvai tarytum ir ne iš esmės pasakojant, kaip pati rašytoja rašo, – tai apie tą, tai apie ką kita, vis dėlto kiekvienas teksto sakinys kupinas informacijos, pasaulis perpasakojamas tai simboliais, tai lyg piešiant paveikslą, pokalbiais, replikomis, jausmais, pojūčiais, detaliais istoriniais pavadinimais (gėlių, paukščių, daiktų pavadinimais,  aplinkos, švenčių, aprangos, manierų aprašymais), mintimis – taip atskleidžiama esmė.

Pavadinimas „Priegalvio knyga“ šiai knygai tikrai labai tinka, nes ji neturi nei pradžios, nei pabaigos, kiekvienas teksto gabaliukas su pavadinimu yra atskiras mažas kūrinys. Paskutiniame 185-ajame fragmente Užslinko vakaro sutemos… rašytoja pastebi, kad jos knyga išvydo pasaulį, papasakoja istoriją, kaip gavusi popieriaus Imperatorienės rūmuose, kuris buvo skirtas kopijuoti „Istorinius užrašus“, kaip ji paprašė jo savo „Priegalvio knygai“, ir štai knygos pabaigoje Sei Šionagon rašo, kad ją aplankė gvardijos viršininkas Cunefusa ir, pamatęs jos knygos rankraštį, jį pasiėmė, taip knyga išvydo dienos šviesą: „Rašiau, kol neužpildžiau paskutinio lapelio, apie šį bei tą, apie viską pasaulyje, kartais net visiškus niekus. Daugiausia savo knygoje pasakojau apie tai, koks keistas, įdomus ir turtingas mūsų pasaulis. Apie žmones, kurie yra puikūs. Pasakojau apie eiles, apie medžius ir žoles, paukščius ir vabzdžius laisvai, kaip noriu. Tegul žmonės smerkia mane „Tai mane nuvylė. Labai jau lėkšta…“Juk rašiau savo malonumui, viską, kas šauna į galvą“. Toliau Sei Šionagon pastebi, kad jos knyga yra žavimasi, ir kažkodėl paskutinė eilutė „galiu pasakyti: gaila, jog ji išvydo pasaulį“.

Ar tai reiškia, kad baigtas tam tikras jos gyvenimo periodas? Ir tai tarytum atsiveikinimas, savo kūrinio ir savęs pačios dalies kitiems atidavimas, galbūt pasakymas, kad tų dienų jausmo nebelieka? Kad tol, kol ji gyveno rūmuose ir rašė savo „Priegalvio knygą“, vyko tikras gyvenimas, o atidavus ją dienos šviesai, natūraliai tai kelia savotišką liūdesį, tai tampa nebe asmeniška, o vieša ir reiškia pabaigą ir jau kitų dienų pradžią? Tos dienos nuėjusios?

Nėra aišku, kada baigta rašyti knyga. Imperatorienės likimas buvo tragiškas – po tėvo mirties ji buvo nužudyta besilaukianti kūdikio, kadangi jos dėdę užvaldė valdžios godulys ir jis pareikalavo, kad jo dukra, kuriai tebuvo vos dešimt metų, taptų imperatoriene. Sei Šionagon pasitraukė iš dvaro, vėlesnis jos likimas nėra tiksliai žinomas, jos paminklas stovi Kioto mieste, kuris iki šių laikų yra laikomas kultūros sostine, netoli jos tėvo namų, kur, anot legendų, paskutinį kartą žmonės ją matė netoli savo tėvo namų ir imperatorienės palaidojimo vietos.

Ši knyga puikiai paliudija tų laikų Japonijos Hejano epochą – kultūrą, papročius, bendravimo būdą, manieras ir t. t. Taip imperatorienė Sadako ir jos aplinka, be abejo, ir pati Sei Šionagon liko istorijai.

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Mes skaitome knygas, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *