A. Rusteika. Ką daryti? (I) (4)

Algimantas Rusteika | Asmeninė nuotr.

Naujausioji Lietuvos istorija: kas ketveri metai – nauji gelbėtojai, kurie nieko neišgelbėja ir nuo kurių juos labai mylėję ir už juos galvas dėję gelbėjamieji po poros mėnesių nusisuka, ima labai nebemylėti ir ieškoti naujų gelbėtojų. Ir, be abejo, tokius vėl suranda ir pasaka prasideda iš pradžių.

Lietuviška nesisteminė opozicija: daugybė smulkių entuziastų ir būrelių, kurie tarpusavyje nesutaria dėl smulkmenų, raidžių, kokio nors vieno įvykio vertinimo – ir niekada nesutars. Nors tikra priežastis – kiekvienas toks būrelis turi vaduką, kuris žiauriai neapkenčia kokio nors kito būrelio vaduko ir už nieką pasaulyje to neatsisakys.

O aplinkui su spragėsių maišeliais ir bokalais prie ekranų palinkę tūkstančiai sofos filosofų, kurie geriau žino, kaip viską reikia daryti, tik nedaro, nes tie, kurie daro, jiems per kvaili ir nieko nesupranta. O kad parodytų, kokie jie patys protingi, kaip gerai viską supranta ir padarytų – rašo komentarus, kuriuose nieko nesiūlo, tik kritikuoja kitus už tai, kad kiti tik kritikuoja ir nieko nesiūlo.

Pagrindinis, vis pasikartojantis priekaištas besikuriančiam Tautos forumui – esam uždarokas politologų-teoretikų klubas, 90 proc. laiko ir energijos skiriantis lietuvybės ir TSPMI problemoms, kurios yra sistemos stagnacijos pasekmės ir būsimos griūties ženklai, tačiau ne priežastys. Užsidarę nuo žmonių ir nesugebam atsakyti, kaip sieksime savo tikslų, ar forumai bus partija, ar dalyvaus rinkimuose, kokie bus programiniai tikslai, pagrindiniai valstybės gaivinimo principai, jėgos ir veikimo būdai.

Politiniai judėjimai per naktį tuščioje vietoje, visuotinio abejingumo, netikėjimo niekuo ir baimės aplinkoje neatsiranda. Tautos forumo idėja gimė VU TSPMI, todėl būtų keista, jeigu būtų pradėta vengiat tos mokyklos problemų. Tačiau visada buvo veikiama ir teigiama, kad tai tik fundamentalios problemos išraiškos, leidžiančios sukonkretinti veikimo tikslus. Ir kam pasakysi, kad forumų veiklos gairės seniausiai paskelbtos – negi atsišaukimus ant stulpų klijuoti?

Kauno forumo steigimo parengiamieji darbai padaryti. Yra iniciatoriai, feisbuko puslapis ir tinklaraštis žmonėms telkti, paskelbta deklaracija, su kuria jau susipažino ne vienas ir ne du tūkstančiai žmonių, kasdien registruojami rėmėjai ir norintieji dalyvauti. Dar šį mėnesį juos sukviesime į steigiamąjį susirinkimą. Viskas, kas būtina ir ką galime, bus daroma ir padaryta. Tik abejoju, ar komentarų drąsuoliai padės į šoną bokalus, pakels užpakalius nuo sofos ir bent minute savo laiko ar puse euro tame reikale sudalyvaus.

Dabar tiesiog ore tvyro įtampa ir sklando senas kaip pasaulis klausimas: „Ką daryti?“ Iš esmės tai du klausimai: kaip susitelkti ir susitarti visuomenei, siekiant išspręsti likimines problemas ir fundamentalias grėsmes – organizacinis klausimas; kaip jas spręsti – programinis. Šiame tekste pakalbėkim apie pirmąjį.

Yra siūlančių Islandijos pavyzdžiu rašyti naują Konstituciją ir tuo pagrindu suburti žmones sisteminėms permainoms. Tai graži utopija – galiojančioje Konstitucijoje sunku rasti pasenusį sakinį, o priėmimas vargiai tikėtinas ir virstų begalinės diskusijos parodija. Problema ta, kad realus gyvenimas yra nutolęs nuo Konstitucijos principų, todėl priešingai – pati Konstitucija galėtų būti žmonių telkimo pagrindas.

Partijos kūrimas beprasmiškas ir iš anksto pasmerktas nesėkmei. Tai žaidimas jų aikštelėje pagal jų taisykles, švilpiant jų teisėjams. Užminuotas, iš anksto parengtas kelias, kur mūsų laukiama, už kiekvieno kampo tyko pasalos ir gudriai suplanuoti spąstai – įtakojama ir baili žiniasklaida, partijų finansavimo įstatymas, savų vyrukų teisėsauga, žmonių abejingumas ir tingėjimas veikti, generuojantis nepertraukiamą iš anksto pasmerktų gelbėtojų ilgesį.

Nauja partija kaip konkurentas nuteiktų prieš save visas – ir sistemines, ir opozicines, ir tuo pačiu visų jų elektoratą, rinkėjų komitetus ir kitus organizuotus sambūrius. Idealios sėkmės atveju, gavus visus protesto balsus (kas praktiškai neįmanoma), tai taptų dar viena gelbėtojų bangele su keletu savižudžių Seime, kuri nieko nepakeistų, susigertų į smėlį ir būtų savo balsuotojų pasmerkta ir nušvilpta po poros mėnesių.

Visos jau egzistuojančios nesisteminės jėgos turėtų suprasti – atėjo tiesos akimirka veikimo bendram tikslui pagrindu – arba jungiatės, arba ne. Išeitis – ne partija, o visuotinis judėjimas Sąjūdžio principu, atsiribojant nuo skirtumų ir telkiant tikslams, kurie visiems priimtini ir veikiant prieš grėsmes, kurios visiems aktualios. Sveikų jėgų yra visuose visuomenės sluoksniuose, visose partijose, visose valdžios ir visuomenės struktūrose.

Baimė sklaidosi, atėjo laikas baigti dejones virtuvėse. Sąjūdžio pavyzdžiu steikime nedideles, Forumo vienijamas piliečių grupes kur tik įmanoma. Bendraminčių rateliuose, darbo kolektyvuose ir sporto klubuose, studentų, senjorų, profesinėse ir moksleivių bendruomenėse, kaimų bibliotekose, sodų ir namų kaimynijose, socialiniuose tinkluose. Visur, kur dar liko gyvų piliečių. Veiklą koordinuosime tarpusavyje per įgaliotinius ir per alternatyvią žiniasklaidą, socialinius tinklus.

Eikime ne į valdžią, o į visuotinę, nuolatinę ir visišką valdžios pilietinę kontrolę, pateikiant reikalavimus, ko neturi būti ir kas turi būti padaryta. Priemonė – visi įmanomi legalaus spaudimo valdžiai būdai ir masinės pilietinės akcijos. Pagrindiniai tikslai ir reikalavimai diskutuojami, suderinami ir skelbiami viešai.

Bendram veikimui duodant nors kokį rezultatą ir procesui prasidėjus, pati įvykių eiga iškels asmenybes, nubrėš tolesnius tikslus ir sudėlios struktūrą. Sukurti didelę, funkcionuojančią ir galinčią paveikti valdžią organizaciją, visuotinai priimtiną, labai konkrečią programą ir tik po to pradėti politiškai kryptingai veikti – utopija.

Fundamentali valstybės problema jau įvardinta: savižudišką tautos savimonę apibrėžianti globalios Lietuvos ideologija. Lietuva tyliai miršta todėl, kad valstybės lygmeniu apsispręsta mirti. Didžiausia grėsme valstybei yra tapusi pati valstybės valdžia. Visos kitos problemos – tik šios vediniai ir konkretizacijos.

Sąjūdis pradžioje neturėjo jokių išankstinių organizacinių schemų ir politinių tikslų. Laikas sugrįžo ir darosi aišku: jeigu per visą Lietuvą suburiame kelis tūkstančius žmonių, galinčių reguliariai atvykti prie Seimo – viskas pasikeičia ir prasideda. Jeigu ne – Lietuvai ir pirmiausia sau patiems belieka užpirkti laidotuvių mišias.

Jeigu Jis dabar ateitų – niekas nekaltų prie kryžiaus. Išsityčiotų klikasklaida, konservatoriai bemat nustatytų: rusas ir KGB-istas, ir galėtų sau turguj kontrabanda prekiauti. Neišgelbėjo paksai su uspaskichais, neišgelbės nei šimtas radžvilų ar tūkstantis rusteikų. Norit pamatyti tikrąjį išgelbėtoją? Atsikelkit nuo sofos, nueikit į vonią ir pažiūrėkit į veidrodį.

Kas trys dešimtmečiai užauga nauja karta, negavusi per galvą ir prisikelia atstumtieji. Ir kiekvienai tautai ir valstybei dovanojamas šansas. Mes turtingi – turim jau antrą. Nejaugi nejuntat, kaip vos vos dvelktelėjo silpnas vėjelis?

Tai girgždėdamos, iš lėto veriasi tikrojo gyvenimo galimybių durys. Ar girdit, koks garsus ėriukų tylėjimas, laukiant naujo šeimininko? Po metų ar pusantrų, šie vartai taip pat lėtai ir tyliai užsivers. Kurie dar gyvi, įsižnybkim – gal atsibusim. Dabar arba niekada.