A. Butkus. Lietuvos valstybingumo pobūdžiai ir jų interpretacijos (82)

1 pav. XVIII a. alegorija, vaizduojanti Lenkijos I padalijimą 1772 m.

Straipsnis parengtas pagal 2018 m. balandžio 26 d. Daugpilio universitete skaitytą pranešimą šio universiteto Garbės daktaro vardo suteikimo autoriui proga.

Valdovo titulatūros klausimas

Senasis lietuviškas valdovo pavadinimas buvo viešpat(i)s – tokia jo reikšmė pasiekė ir lietuvių raštijos laikus, net XIX a., plg.: Krezus, Lydijos viešpats, turėjo vienturtį sūnelį nebylį (S. Daukantas). ‘Valdovo’ reikšme vartotas ir tebevartojamas lietuviškuose Biblijos vertimuose: /…/ mūsų viešpats Dovydas apie tai net nežino (1 Kar 1, 11), nors dažnai eina ir žodžio karalius pažyminiu: Amžinai tegyvuoja mano viešpats karalius Dovydas! (1 Kar 1, 31). K. Sirvydo žodyne (17-18 a.) žodžiu viešpats aiškinamas lenkų žodis pan, lotynų dominus, dominator, moteriškosios giminės žodžiu viešpati – lenk. pani, lot. domina, hera, mater familias, o žodžiu viešpatystė / valdžia – lenk. panowanie, lot. dominatio, dominium, imperium, potestas (1642 m. leidimas, p. 283).

Žodis viešpats yra sudurtinis: šaknis vieš- kildinama iš išnykusio daiktavardžio *viešis ‘svečias’ (plg. viešnia; latviai turi išlaikę sveiką porą: viesis, viešņa). Iš žodžio *viešis kildinamas būdvardis viešas, -a, o pati šaknis kildinama iš ide. daiktavardžio *u̯eik’-  ‘kaimas’. Žodis pats, -i dabartinėje kalboje turi dvi reikšmes: 1. ‘sutuoktinis, -ė; namų šeimininkas, -ė’; 2. ‘toks įvardis’. Semantiškai šis žodis siejamas su sąvoka galia, jėga, plg. lot. potis ‘galingas; galintis, pajėgus’, potens ‘galiūnas’, tocharų A pats ‘vyras’, senovės indų pati- ‘ponas, vyras’. Pirminė, rekonstruotoji reikšmė galėjusi būti ‘genties vadas’.

Krikščionybės laikais viešpačiu pradėtas vadinti ir biblinis Jahvė bei Kristus. Tokia sąvokos ‘ponas, valdovas’ ir ją reiškiančio žodžio transformacija buvo įvykusi ir kitose kalbose, kur krikščionybės laikais tuo žodžiu pradėtas vadinti ir dangiškas šeimininkas, plg. lot. dominus 1. ‘šeimininkas, savininkas; ponas’; 2. ‘valdovas’;  3. ‘krikščionių dievas, viešpats’; anglų lord 1. ‘lordas, senjoras (feodalas), didikas’; 2. ‘krikščionių dievas, viešpats’; rusų господин 1. ‘šeimininkas’; 2. ‘ponas’; 3. ‘valdovas, viešpats’; ir господь ‘krikščionių dievas, viešpats’. Latvių kalbos germanizmas kungs taip pat vartojamas ir ’pono’, ir ‘dievo, viešpaties’ reikšme. Panašią transformaciją lietuvių kalboje patyrė polonizmas ponas – religiniuose tekstuose jis tapo žodžio viešpats sinomimu, plg. ponas Dievas (iš lenkų pan Bóg) šalia viešpats Dievas.

Be žodžio viešpats, valdovo reikšme lietuvių kalboje vėliau imta vartoti ir trys skoliniai: ciesorius, karalius ir kunigas / kunigaikštis.

Ciesorius. Garsaus romėnų imperatoriaus Julijaus Cezario (Iulius Cæsar) pavardę mėgo prie savo asmenvardžio prisidėti vėlesni imperatoriai, kol pavardė Cezaris virto bendriniu valdovo titulu. Rusai jį sutraukė į царь ‘caras’, bet turi ir кесарь ‘ciesorius’, tiesa, ne saviems valdovams vadinti; vokiečiai buvo net išlaikę ankstesnį, senoviškesnį tarimą – Kaiser ‘kaizeris’ (æ anksčiau buvo tariamas [ai]).

Lietuvių bendrinėje kalboje titulatūra ciesorius neįsitvirtino.

Kunigas. Skolinys iš vokiečių aukštaičių kunig ‘karalius; kilmingasis’. Tos pat kilmės yra dabartinis švedų žodis kung ‘karalius’, vokiečių König ‘t. p’, anglų king ‘t. p.’ Pasak K. Būgos, lietuviai žodį kunig galėjo gauti apie 1200 m., kai jį taip tarė vokiečiai; apie tą laiką jis turėjo patekti ir į prūsų kalbą, plg. pr. konagis ‘karalius’ (Būga RR II, 91). Latvių kungs ‘ponas’ galėjo būti pasiskolintas iš švedų kalbos per kuršių kalbą (todėl išlikęs dvigarsis un) (Karulis 1992, I, 443-444).

Senesnė germaniška spėjama forma buvusi *kunja ‘gentis’, o iš jos – *kuning < *kuningaz ‘vyras iš kilmingos genties’. Iš čia ir estų / suomių kuningas ‘karalius’. Slavų kalbose žodis buvo sutrauktas į rus. князь ‘kunigaikštis’, lenk. książę ‘kunigaikštis’, ksiądz ‘dvasininkas, kunigas’ (Sabaliauskas 1990, 260).

Po jogailinio krikšto kunigu lietuvių kalboje imta vadinti ne valdovą, o dvasininką. Tam įtaką padarė minėtųjų lenkiškų žodžių książę ir ksiądz panašumas. Todėl valdovui reikšti žodis buvo modifikuotas priesaga -aikštis.

Ši rekonstrukcija ir fonetinis žodžių panašumas lietuvius pseudokalbininkus provokuoja kildinti žodį kunigas iš lietuviško būdvardžio kūningas – esą visi kunigai buvę stambios kompleksijos, kūningi, todėl jie taip buvę pavadinti. Tai dar vienas liaudies etimologijos pavyzdys, kuri mirgėte mirga nuo panašaus pobūdžio asociacijų. (Tarkim, Panevėžio vardas esą kilęs iš frazės panie vėžys, Kuršėnų – iš kur šienas, Palangos – po langu, regionas – regėti ir t.t.).

Karalius. Žodis atėjo iš germanų, iš vokiečių aukštaičių Karal / Karl. Tai frankų valdovo Karolio Didžiojo (lot. Carolus Magnus; valdė 768-814 m.) vardas. Manoma, kad lietuvių kalbon jau kaip bendrinis daiktavardis pateko per rusėnų kalbą, plg. brus. кароль (Sabaliauskas 1990, 231). Toks reiškinys, kai asmenvardis virsta bendriniu žodžiu, nėra retas (dėl titulatūros plg. ciesoriaus, caro atvejį) – net šiais laikais yra vartojami terminai, kilę iš literatūros personažų asmenvardžių (alfonsas, bernardinai, chamas, chuliganas, donkichotas, donžuanas, lovelasas, marijonai, tadas blinda) ar išradėjų, verslininkų bei jų šeimos narių, mitologinių būtybių vardų (gerbera, omas, voltas, brauningas, mauzeris, koltas, parkeris, marionetė, mersedesas, moneta, vagnorkė…).

Kai kurių pseudokalbininkų bandymai žodį karalius kildinti iš žodžio karas yra gryna liaudies etimologija, neturinti jokio pagrindo ir paremta tik skambesio panašumu. Žodžio karas senesnė forma yra karias, fiksuota mūsų XVI-XVII a. raštuose (tai rodo iš jo kilę vediniai kariauti, kariuomenė, dar plg. latvių kaŗš), o priesagos -alius vediniai daromi ne iš daiktavardžių, bet iš veiksmažodžių ir turi menkinamąją reikšmę, pvz., miegalius, snaudalius, skundalius.

Reikšmių kaita

Atsiradus kalboje dviem artimos ar tapačios reikšmės skoliniams – karaliui ir kunigui, natūraliai imta diferencijuoti jų reikšmes. Žodis karalius išlaikė pirminę ‘šalies valdovo’ reikšmę ir atitiko lotynų rex, vokiečių König, anglų king ‘karalius’, rusų царь ‘caras’; žodis kunigas > kunigaikštis ėmė reikšti srities valdovą, taip pat karo vadą ir atitiko lotynų žodį dux. Kunigaikščio titulas atitinka kitų šalių hercogo ar kniaziaus titulą.

Atitinkamai vartojamos ir karalystės bei kunigaikštystės resp. hercogystės sąvokos. Karalystė yra ‘karaliaus valdomas kraštas, valstybė’, o kunigaikštystė yra tik ‘kunigaikščio valdomas plotas’ (LKŽ). Vadinasi, kunigaikštystė yra kurios nors valstybės dalis. Ji gali būti daugiau ar mažiau priklausoma nuo karaliaus, tačiau kunigaikštystės valdovas teisiškai yra karaliaus vasalas. Prūsijos kunigaikštystė 1525 m. susikūrė kaip Lenkijos karalystės vasalė, likvidavus Prūsijos kryžiuočių ordiną ir paskutiniajam ordino magistrui Albrechtui Brandenburgiečiui tapus pirmuoju Prūsijos kunigaikščiu Žygimanto Senojo vasalo teisėmis. Panašiu keliu  1561 m. atsirado Kuršo-Žiemgalos kunigaikštystė, kurios pirmasis kunigaikštis, buvęs paskutinysis Livonijos ordino magistras Gotardas Ketleris gavo ją valdyti kaip Žygimanto Augusto vasalas. Kuršo kunigaikštystė, skirtingai nuo Prūsijos, taip ir netapo karalyste, nes vasalitetas išliko iki pat 1795 m., t.y. iki Lenkijos galutinio padalijimo. Prūsija tapo karalyste 1701 m., kai atsikratė Lenkijos vasalystės. Nebūdama katalikiška, Prūsija tapo karalyste be popiežiaus valios ar pripažinimo. To paties amžiaus gale ji dalyvavo savo buvusios siuzerenės Lenkijos dalybose.

Lietuvos karalystė ir kunigaikštystė

Lietuvos istoriografijoje vyrauja požiūris, jog Lietuva visą laiką – nuo XIII iki XVIII a. – buvo Didžioji kunigaikštystė (LDK). Vienintelis dešimtmetis (1253-1263), kai ji esą buvusi karalystė, yra Mindaugo valdymo periodas, kai jis buvo karūnuotas ir popiežiaus pripažintas karaliumi. Iki tol jis esą buvęs tik didysis kunigaikštis, Lietuvos kiti valdovai irgi buvę tik didieji kunigaikščiai, o valstybė – didžioji kunigaikštystė. Pagrindinis argumentas – tie valdovai nebuvo krikštyti ir karūnuoti. Tad vienintelis Lietuvos karalius esą buvęs Mindaugas.

Dar vienas postulatas, kuris, mano manymu, prieštarauja aukščiau minėtajam: Lietuva visą laiką buvo savarankiška valstybė, net ir tada, kai ji politiškai susipynė su Lenkija.

Pastaruoju metu šis požiūris yra užginčijamas. Argumentai yra tokie:

  1. Popiežiaus karūna tik leisdavo karaliui ir jo valstybei įstoti į tuometinę katalikišką Europos sąjungą, tačiau ji nekeitė valdovo statuso šalies viduje ir nekeitė šalies statuso kaimynių atžvilgiu. Keitė tik požiūrį į šalį. Manyti, jog krikštas ir popiežius iš nekrikščionio kunigaikščio padarydavo krikščionį karalių, yra klaidinga, nes buvo ir krikštytų kunigaikščių, tačiau jie ir likdavo kunigaikščiais, jei būdavo aukštesnio valdovo vasalai. Jei nekrikščionis karalius nėra kieno nors vasalas, jis ir yra karalius, ne kunigaikštis. Nes kunigaikščio ir karaliaus sąvokos koreliuoja kaip vasalo ir siuzereno, pavaldinio ir valdytojo. Prūsijos kunigaikštis (krikščionis!), kol Prūsija buvo Lenkijos vasalė, buvo viso labo kunigaikštis. Ta pati subordinacija buvo ir Kuršo kunigaikščio, arba hercogo. Irgi krikščionis, bet ne karalius, nes buvo Lietuvos (nuo 1569 m. – ATR) vasalas.
  1. Reikia paisyti ne popiežiaus nuostatos, o valstybės sandaros ir suvereniteto. Nuo Mindaugo laikų (XIII a. pirmoji pusė) iki Jogailos karūnavimo Lenkijos karaliumi (1386) Lietuva buvo suvienyta, nepriklausoma valstybė, ir jos valdovai nebuvo kokios nors kitos šalies vasalai. Europos šalys į Lietuvą žiūrėjo į ją kaip į karalystę.
  1. Šalies pavadinimas kronikose buvo Lietuva (Let(h)onia, Letowia, Littowen / Lettowen, Lithuania), jos valdovai vadinti karaliais. Pavyzdžiui, Livonijos eiliuotojoje kronikoje (XIII a. antroji pusė) Mindaugas Lietuvos karaliumi vadintas ir iki krikšto: „(tartis dėl krikšto) „su Mindaugu, lietuvių karaliumi“ (/…/ zu Mindowen / dem kunige von Littowen; LEK 3493-3494); H. Vartbergės kronikoje (XIV a.): „1329 m. lietuvių karalius /…/“ (Anno 1329 rex Letwinorum) (HVK 74); „lietuvių karalių Algirdo ir Kęstučio brolis“ (frater Algarden ac Keinstuthen, regnum Letwinorum) (HVK, 86); „karaliaus Kęstučio sūnus“ (filius regis Keinstut) (HVK, 95).
  1. Save karaliais titulavę ir patys Lietuvos valdovai. Pavyzdžiui, Gediminas 1323. g. sutartyje su Livonijos miestiečiais savo titulatūrą pateikęs taip: „Lietuvių ir daugelio rusų karalius (rex) ir žiemgalių kunigaikštis (dux)“. Tokią jo titulatūrą pripažinę ir livoniečiai, tiek sutarties partneriai, tiek priešai (Ordinas). Istorikas R. Petrauskas teigia, jog „Tikras karalius yra ne tas, kuris juo vadinasi, o tas, kuris tokiu aiškiai ir oficialiai konkrečioje politinėje sistemoje pripažįstamas. Svarbu suvokti, kad Lietuva XIV a. nebuvo karalystė to meto svetimšalių akimis, nes tokia karalystė galėjo būti tik krikščioniška“ (Petrauskas 2013).Tačiau toks teiginys disonuoja su pačiais istoriniais faktais. Politinėje sistemoje Gediminas, pavyzdžiui, buvo pripažįstamas karaliumi. Jo, hierarcho, funkcijos buvo karališkos, ne kaip kunigaikščio, kurios nors kitos valstybės karaliaus vasalo.Vadovaudamiesi tuo, pavyzdžiui, skandinavų istorikai karaliais vadina savo ikikrikščioniškų laikų valdovus, netgi sritinius, nepaisydami, kaip jų valdos atrodė „to meto svetimšalių akimis“.
  1. Lietuvos valdovų, o ir pačios valstybės statusas ryškiai pakito po Krėvos akto (1385), kuriuo Jogaila sutiko vesti Lenkijos princesę Jadvygą, tačiau su primestomis sąlygomis, tarp kurių buvo įsipareigojimas katalikiškai krikštyti Lietuvą bei prijungti (applicare) ją prie Lenkijos karalystės. Sujungti Lietuvos ir Lenkijos jėgas prieš Prūsijos (Lietuvoje dar ir prieš Livonijos) kryžiuočių grėsmę tikrai reikėjo, bet nebūtinai tokia brangia kaina – Lietuvos suvereniteto sąskaita.Tad šis žingsnis, skirtingai nuo mindauginio krikšto ir Mindaugo karūnacijos, nužemino Lietuvos valstybę iki kunigaikštystės (hercogystės) – Jogaila tapo tik Lenkijos, o ne Lenkijos ir Lietuvos karaliumi. Lietuvai administruoti buvo skirtas karaliaus vietininkas. Toks ir buvo didžiojo kunigaikščio Vytauto statusas – Vytautas buvo tik Lenkijos karaliaus Jogailos vasalas.Nenuostabu, kad ir sąvoka Magnus Ducatus Lithuaniae Europoje pasirodė tik XV a. pradžioje, t.y. tada, kai Lietuva iš tikrųjų jau buvo tapusi hercogyste.
  1. Natūralu, kad, nugalėjus Prūsijos ordiną ir pašalinus grėsmę, Vytautas 1429 m. nusprendė karūnuotis, kad išsivaduotų iš vasalystės, o Lietuvai sugrąžintų buvusį karalystės statusą. Natūralu buvo ir tai, kad šiems bandymams aktyviai priešinosi Lenkijos diduomenė – jos iniciatyva buvo net apiplėšta delegacija, gabenusi per Lenkiją į Lietuvą karūnavimo dokumentus. Antrąjį mėginimą karūnuotis nutraukusi Vytauto mirtis 1430 m.
  1. Paskutinis Lietuvos žingsnis žemyn, prarandant net buvusį kunigaikštystės suverenitetą, buvo Liublino unija (1569), pasirašyta, galima sakyti, beveik prievarta, nes Lietuvai žūtbūt reikėjo sąjungininkės sunkiame Livonijos kare su Maskva. Ir nors suvienytoji valstybė vadinosi Abiejų Tautų Respublika (Rzeczpospolita Obojga Narodów), ilgainiui ji tapo Lenkijos Respublika su visomis jai priklausančiomis nelenkų žemėmis. Beveik visą tą laiką Lietuvos diduomenės sluoksniuose būta antiunijinių nuostatų ir turėtosios nepriklausomybės ilgesio.
  1. Saviguoda, kad Lietuva buvo savarankiška – turėjo savo įstatymus, atskirą iždą, pinigus, kariuomenę ir t.t. – nekompensuoja prarasto ankstesnio valstybingumo. Visos kitos kunigaikštystės irgi visa tai turėjo, o Prūsijos ir Kuršo kunigaikštystės buvo netgi savarankiškesnės už Lietuvą: jos pasirinko protestantišką konfesiją (vadinasi, Lenkijos bažnyčia ir kunigai ten įtakos neturėjo), Kuršo kunigaikštystė XVII a. pasistatė laivyną ir įsigijo kolonijų (Tobagą ir Gambijos žiotis), Prūsijos kunigaikštystė sustiprėjo tiek, kad, kaip minėta, ėmė siekti nepriklausomybės ir XVIII a. pradžioje ją pasiekė, tapusi karalyste.
  1. Lenkijos karalių titulatūroje Lietuva tradiciškai minėta drauge su kitomis prijungtomis žemėmis, niekaip ypatingiau jos neišskiriant (2 pav.).
2 pav. Vladislovo IV Vazos titulatūra 1639 m. rašte Prūsijos lietuviams.

2 pav. Vladislovo IV Vazos titulatūra 1639 m. rašte Prūsijos lietuviams.

Reikia pridurti, kad 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija buvo likviduota ATR ir de iure paskelbta Lenkijos Respublika (Rzeczpospolita Polska), kuri de facto jau egzistavo paskutiniaisiais šimtmečiais iki tol.

Šiuolaikinė Lenkija save laiko trečiąja respublika, o šiuolaikinė Lietuva save – antrąja, tarsi pritardama požiūriui, kad 1569-1795 m. Lietuva buvo ne respublika, o Lenkijos Respublikos sudėtinė dalis.

Kitų šalių istoriografijoje vyrauja, mano nuomone, teisingas požiūris, jog 1772-1793-1795 m. vyko ne ATR, o Lenkijos padalijimai, tai liudija ir tų laikų dokumentai bei iliustracijos (1 pav.).

Išvados

1. Lietuvos valstybingumą galima suskirstyti į keturis periodus:

1.1. Lietuvos karalystė (~1236-1385);

1.2. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (1385-1569);

1.3. Abiejų Tautų Respublika, arba Lenkijos Respublika (1569-1795);

1.4. Lietuvos Respublika (1918-1940, 1990-).

2. Remiantis tuo, kas pasakyta, neturėtų stebinti, kodėl Lenkija 1918-1920 m. visai nesiskaitė su faktu, jog Lietuva yra nepriklausoma valstybė, bet traktavo ją kaip buvusios Lenkijos teritorijos dalį, kurią siekė ir geruoju, ir piktuoju prijungti prie atkuriamosios Lenkijos valstybės 1772 m. ribose. Pasak lenkų istoriko K. Buchovskio, į lietuvius (taip pat ir į gudus bei latvius) tuometinė Lenkija žiūrėjo arogantiškai, kaip į atsilikusias, valstybingumui nesubrendusias, todėl savos valstybės nevertas valstiečių tautas, o mėginimai priešintis Lenkijos ekspansijai laikyti šių tautų brandumo stoka (Buchowski 2012, 183, 217).

Tad 1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės aktas faktiškai įgyvendino kunigaikščių Vytauto, Švitrigailos, Radvilų ir kitų diduomenės atstovų siekius atkurti buvusią Lietuvos nepriklausomybę ir valstybingumą. Kartu pripažinta, kad buvimas Lenkijos karalystės sudėtyje buvo priverstinė klaida, kurią šis aktas ištaisė.

Literatūra

Buchowski, Krzysztof. Litvomanai ir polonizuotojai. Vilnius, 2012.

Būga RR II – Būga, Kazimieras. Rinktiniai raštai. T. 2. Vilnius, 1959.

HVL– Vartberges Hermaņa Livonijas hronika. Rīga, 2005.

Karulis, Konstantīns. Latviešu etimoloģijas vārdnīca divos sējumos. Rīga, 1992.

LEK – Atskaņu hronika (Livonijos eiliuotoji kronika). Rīga, 1998.

LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas. Prieiga per internetą ČIA.

Petrauskas, Rimvydas. Kiek karalių turėjo Lietuva? // Lietuvos rytas, 2013 gruodžio 31. Prieiga per internetą ČIA.

Sabaliauskas, Algirdas. Lietuvių kalbos leksika. Vilnius 1990.

Autorius yra humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas

Kategorijos: Istorija, Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

82 komentarai

  1. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nepanaikinta:

    ESMĖ:Nėra jokio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės panaikinimo (egzistavimo užbaigimo) denonsavimo akto.Panaikinant valstybę ne karu, o sutartimi ar prijungimu yra būtina sąlyga: aktu konstatuoti apie kitos”prijungiamos” valstybės egzistavimo pabaigą .Bet to nebuvo -nei Lenkijos -LDK seimuose, nei priimant 1918 m.nepriklausomybės aktą. Išvada: LDK kaip juridinis asmuo nepanaikintas , todėl egzistuoja nuo susikūrimo iki šiol .
    Ar Lietuva turi istorikus?Juk nei vienas iki šiol tokio “dramblio nepastebėjo” .
    Lenkų istorikai patvirtina, kad esminio dokumento originalo, galinčio patvirtinti LDK sujungimą su Lenkija, originalo nėra.Vatikano ir kt.valstybių archyvai net neaplankyti.Kieno, argi ne lenkų užsakymais ir pinigais spausdinami tokie straipsniai? Nes pvz. L. N. Rasimas. Dviejų juostų kelias iki Gegužės 3-osios konstitucijos Lietuvos-Lenkijos istoriją vertina visiškai kitaip.Ar tik ne Lenkija suteikė mokslinį laipsnį autoriui, nes Lietuvai argumentų nerasta.

  2. Algis:

    “Lenkų istorikai patvirtina, kad esminio dokumento originalo, galinčio patvirtinti LDK sujungimą su Lenkija, originalo nėra.”

    Nekliedėk! Yra įrodyta ir patvirtinta, kad Krėvos aktas (1385) yra originalus dokumentas. Yra juk studija su rašto ir kt. ekspertizėmis: 1385 m. rugpjūčio 14 d. KRĖVOS AKTAS. Sudarė Jūratė Kiaupienė. Lietuvos istorijos institutas. Vilnius: Žara, 2002.

    Apie Liublino uniją jau nešneku.

  3. Seniai žinoma, kad lenkai turi specifišką – kryžiuočių žiaurumu apvaisintą katalikybę.

  4. Perkūno Paukštis:

    Gal pastebėjai, lenkiškoji krikščionybės orda (ordinas) buvo labai atsigavęs, kai paparimskis buvo Paulius-2 .
    Kai pakratė kojas, tai jo balvoną lenkų skulptorius be didelių ceremonijų pastatė prie pat Kauno Pilies.

    • Lietuviai, kiek baudžiavų dar reikės atsikratyti, kad liautumės Lietuvos valstybę žeminti ir, lenkų primestą kunigaikštystės vardą kaišiotume. Kas panaikino Mindaugo karalystę (dvigubą — ir senovės lietuvių, ir popiežiaus įvardintą)? Negi valstybė, kurią valdė karalius (rex) Gediminas, tik kunigaikštystė? O valstybė, kurią valdo imperatorius (Bizantijos vadinamas bazileujumi) Algirdas irgi tik kunigaikštystė? Taigi kas išvadino Lietuvą žeminančiu vasalo vardu? Kam tai buvo naudinga? Ar tik ne šešis kartus mažesnei ir byrančiai Krokuvos “karalystei”, kuri tebuvo Vengrijos karalienės Jadvygos valda? Taigi suklastota Lietuvos istorija tęsiasi nuo Krėvos miglotos sutarties. Dėl jos tikrumo abejojo Amerikoje gyvenęs istorikas Jonas Dainauskas, parašęs knygą apie mūsų unijas ir krikštus.

  5. Manyčiau, kad autorius nepabrėžia nagrinėtu klausimu jame teisiškai svarbiausio dalyko, t.y. kad karalystė reiškia valstybę, o respublika yra tik atitinkama jos valdymo(si) forma. Pats pavadinimas respublika nereiškia valstybės . Taigi autorius neskiria objekto nuo jo formos. Tam, kad būtum valstybės subjektu teisiškai yra būtina būti teritorijos(žemės) atitinkamose ribose nuosavybės teisės subjektu. Įvertinus tai, kas pasakyta, yra koreguotinos ir autoriaus išvados dėl Lietuvos kaip valstybės egzistavimo skirtingais istoriniais laikotarpiais. Yra pakankamai pamato manyti, kad Lietuva nuo jos radimosi iki Krėvos laikų (1385 m.) buvo karalystė (valstybė). Po Krėvos unijos ji tapo vasaline Lenkijos karalystės (valstybės suverenės) sudėtyje esančia vasaline kunigaištyste (LDK), pradžioje valdoma Jogailos paskirto vietininko Vytauto, vėliau – kitų jos kunigaikščiais skirtų didikų. Po Liublino unijos (1569 m.) pasikeitė tik pati Lenkijos karalystės valdymo forma – ji tapo abiejų tautų respublika, o pati karalystė (valstybė) Lenkijos vardu išliko, kaip buvusi. Lenkijos karalystę padsidalinus kaimynėms valstybėms – jos kaip valstybės suverenės nebeliko. Lietuvos teritorija tapo Rusijos suverenios valstybės dalimi – ir buvo vadinama Sievero zapadnyj kray. 1918 metais atkuriant Lietuvai Nepriklausomybę – suverenę valstybę Lietuvos tarybos buvo nuspręsta istorijoje buvusius tiek valstybinį, tiek tautinį prisišliejimus su Lenkija nutraukti. Taigi 1918 metais buvo atkurtas iki Krėvos unijos egzistavęs Lietuvos valstybės suverenumas – valstybinė ir tautinė Nepriklausomybė. Lietuvos tarybai 1918 metais tai paskelbus Lenkija neteko tiek valstybinių, tiek tautinių teisių Lietuvos teritorije. Tokia yra Lietuvos teisinių santykių su Lenkija teisinė padėtis ir šiandien, kadangi Kovo 11-osios aktu yra atkurta Vasario 16-osios akto turinio deklaruota Lietuvos valstybė ir tauta.

  6. Vaidevutis:

    kažkiek nuvažiuota į lankas

  7. Lietuva karalystė, t.y.nuo niekieno nepriklausoma, buvo jau 1009m. O gal ir dar anksčiau.
    Jogailai, nužudžius karalių Kęstutį, nebeliko nieko kito kaip nešti kudašių iš Lietuvos, nes čia jam būtų buvę amen.
    Nuo to laiko nebelikom karalyste.
    Po to – Vytauto era.
    Negalima vienprasmiškai Vytauto laiko vadinti Lietuvos kunigaikštyste, Lenkijos vasale ir pan, nes:
    1. Lietuvos lėšomis ir pajėgomis bei kariniu išmanymu buvo laimėtas Žalgirio mūšis, kada į jį lenkai įsijungė tik tuomet, kada lietuviai buvo belaimį ir dar lenkai prisijungė tam, kad paimti kryžiuočių gurguolę, kur išrijo visą vyną ir tik dėl to nebebuvo įmanoma fiziškai pabaigti karo užimant Marienburgą;
    2.1399m. bajorai patvirtino Vytautą Lietuvos karaliumi;
    3. Vytautas, nenorėdamas karo, siekė karalium įsiforminti per Europoje priimtą tvarką, bet tam pritrūko sveikatos.
    Manau, kad Vytautas Didysis buvo Lietuvos karalius, nors ir susaistytas tam tikrų sutarčių su Jogaila.
    Po Vytauto jau buvome tik Didžioji kunigaikštystė, bet nebuvome Lenkijos provincija (nes ir valstybė vadinosi ne Lenkija, o Žečpospolita) – tokia Lietuvą siekė padaryti 1791m.gegužės 3d. Konstitucija: Vienuoliktasis straipsnis iškelia tautos kaip valstybės vientisumo ir suverenumo gynėjos idėją. Ne monarchas su kariuomene, bet kiekvienas valstybės pilietis privalo ginti savo ir tautos laisvę. Šis straipsnis yra tarsi visos Gegužės 3 d. pertvarkymų epochos garantas. Jau 1792 m., Rusijos kariuomenei įsiveržus į Lietuvos-Lenkijos Respubliką, jo idėjų pagrindu užsimezgė šiuolaikiškai suprantama nepriklausomybės idėja. Nors Valstybės pagrindų reformą vainikavo 1791 m. spalio 20 d. priimtas įstatymas, tapęs esmine konstitucijos pataisa. Lietuvos DK privalėjo būti atstovaujama taip, kad pusė iždo ir karo komisijų bei trečdalis policijos komisijos narių būtų iš Lietuvos DK, visi privalėjo 5 metus ištarnauti kariuomenėje,
    bet kokia tai tauta? Jei ne lietuvių, tai Lietuva kaip ir išnyksta.

    • 1) Lietuvos valstybė susikūrė 1253 metais, kai ją sukūrė Mindaugas, o 1009 metais Lietuva buvo paminėta tik dėl Brunono misijos ir apsilankymo Prūsijos žemėje, kai pasikrikštijo Netimeras ir dėka šio fakto Lietuvos vardas ir buvo paminėtas
      2) Jogaila nebuvo reikalo slėptis nuo Vytauto, nes į Lenkiją jis vyko kartu su juo.
      3) Vytauto manevras gal ir nulėmė Žalgirio mūšio baigtį, bet pamiršai paminėti 2 svarbius dalykus – Saulės faktorių, kurį Jogaila iš naudojo prieš kryžiuočius karštą Liepos mėnesio dieną ir melsdamasis, o antra jei ne lenkų atlaikymas Vokiečių magistro pleišto – nebūtų lietuviams ir Vytautui kur ir kaip grįžti atliekant tą manevrą. Trečia – Jogaila ir Vytautas neplanavo paimti Marienburgo, nes Ordinas turėjo išlikti, kaip atsvara prieš Lenkiją.
      4) Nors Lietuvos bajorai ir patvirtino Vytautą Lietuvos karalium 1398 metais Salyne, bet pamiršai paminėti, kad 1399 metais po katastrofiškos Vytauto avantiūros prieš totorius buvo sudaryta Vilniaus Radomo sutartis, pagal kurią Jogaila suteikė Vytautui didžiojo kunigaikščio titulą iki gyvos galvos.
      5) Vytautas nebuvo Lietuvos karalius, o greičiau Lietuvos administratorius gavęs visus titulus pagal savo šeimininko kuris sėdėjo Krokuvoje valią, o galiausiai tas šeimininkas jį ir pribaigė 1430 metų spalio mėnesį. Vytautas iš esmės buvo Jogailos politinės programos vykdytojas, kuriuo Jogaila labai pasitikėjo ir davė jam administruoti Lietuvą 1392 metais.
      6) Sakai po Vytauto nebuvome Lenkijos provincija – Tai, kad Lietuva buvo padalinta į vaivadijas( grynai lenkiška administracija) Lietuvos monarchas sėdi Krokuvoje, o į Lietuvą atvyksta tik pamedžioti, bajorai kalba lenkiškai, kultūra lenkiška, Lenkijos monarchas skiria Lietuvai didžiuosius kunigaikščius( Aš kalbu apie laikotarpį iki Liublino unijos) Tai kas Lietuva buvo tavo manymu, jeigu ne Lenkijos satelitas.
      7) Po Liublino unijos buvom jau visiška Lenkijos provincija – jos trečioji žemė, kurią įtvirtino gegužės 3 konstitucija. Tų pačių metų Spalį buvo priimti tik – formalūs pataisymai, kurie Lietuvos padėties, Lenkijos atžvilgiu, praktiškai nekeičia.
      Tai tiek.

      • Valstybė atsiranda tada, kada jau yra tauta, o tauta paminėta 1009m.
        Tuomet valstybė yra tautos apsaugos mechanizmas, Lietuva nuo nieko nebuvo priklausoma, todėl ir jos valdovas buvo tuomet karalius.
        Jau nuo 1009m.
        Mūšį nulėmė pleišto išardymas, o tai atliko Vytauto kariuomenė.
        Visos sutartus su lenkais buvo tik tam, kad juos apmulkinti – praktinės reikšmės jos neturėjo: Lietuva dar ilgai kariavo viena pati, be lenkų pagalbos, kas būtų buvę, jei būtų buvusi vieninga valstybė.
        Pavadinimai nieko nereiškia – svarbu kaip buvo iš tikrųjų, nes lenkai įsivaizdavo, kad jau baigia Lietuvą įtraukti į savo valstybę, dėl ko lietuvius lenkino, ale sulenkinti nepavyko.
        Išskyrus kai kuriuos atplaišas, kuriuos atlietuvinti visai nesunku – tik reikia panaikinti lenkakalbius gaminančias mokyklas.

        • 1) Be valstybės tauta yra niekas – gali būti tauta, bet jeigu ji neturi savo valstybės, tai ji yra arba ne tauta arba kažko kito dalis.
          2)Lietuva buvo nepriklausoma valstybė tik iki 1385 metų Krėvos sutarties – Po to Lietuvos valdovams titulą suteikinėjo Lenkijos karalius.
          3) Jokio pleišto išardymo nebuvo, nes Vytautas su savo kariais imitavo pabėgimą, o lenkai į mūšį įsitraukė tuo metu,kai Vytautas nešė kudašių ir tada Ordino magistras kovojo tik su lenkais.
          4) Yra daugybė įrodymų,kad Vytautas neapsiėjo be lenkų pagalbos – ar žygiuodamas į rytus ar šalindamas vietinius kunigaikščius. Lietuva tiek Krėvos sutartis tiek Liublino uniją sudarė nes tikėjosi gauti Lenkijos pagalbą, niekas jos nevertė jų sudaryti. Nes iki tol tai gana skystoka buvo ta mūsų imperija – Mėlynuosius vandenis su totoriais laimim, bet Kauno nuo nykštukinio Ordino nesugebam apginti. O sudarius uniją su Lenkija – laimėjom ir Oršos mūšį ir Žalgirio mūšį ir krikštą gavom, išsprendėm daugybę savo problemų Nuo 1392 metų Astravo sutarties Jogaila Vilniuje įkurdino lenkų vietininką,kurio Vytautas klausė, nes gavo valdžią iš Jogailos rankų, o visos jo sutartys nebuvo joks Lenkijos apmulkinimas greičiau šunelio Vytauto inkštimas prieš savo šeimininką
          6) Kalusi kas būtų buvę jeigu Lietuva būtų buvusi vieninga valstybė? Tu geriau paklausk kas būtų jeigu Lenkijos valstybę Kazimieras didysis būtų sukūręs anksčiau nei Lietuvą Mindaugas? Ar Lietuva būtų tapusi imperija? Abejočiau tuo.
          7) Tu sakai, kad lenkai lietuvius nutautino. Mielasis mums sutautėt pirmiau reikėjo. Kaip gali nenutautėti jeigu nesi sutautėjęs? O Lietuva nebuvo sutautėjusi iki 16 amžiaus, o kai sutautėjo jau buvo per vėlu.
          8) Sulietuvinti lenkakalbių Lietuvos piliečių nepavyks, nes jie tam priešinsis. Kaip sakoma kiti interesai, be to mūsų šalį valdo liberalai, todėl tavo svajonės ir tik lieka vaikiškom svajonėm.
          Tai tiek.

          • Simas:

            Tikras lietuvis: “Valstybė atsiranda tada, kada jau yra tauta, o tauta paminėta 1009m.”

            Kada paminėti baskai, kurdai, latviai, prūsai, estai? Ar jie nuo tada turi valstybę? Baskai su kurdais jos iki šiol neturi.
            Karaliaus titulą ne popiežius sugalvojo. Ir ne jo valioje titulus dalinti. Straipsnyje aiškiai pasakyta – skandinavai savo valdovus tituluoja karaliais, kai tie dar nebuvo krikštyti. Vikingų laikais ir dar anksčiau. Ir nereikia čia kišti azijinių valdovų titulų, Europai jie netinka.

            • Citata: “skandinavai savo valdovus tituluoja karaliais, kai tie dar nebuvo krikštyti”.
              Apie ką ir kalba – buvom karalystė ir mums nereikėjo kryžeivių išmįslų.
              Tavo paminėti tik šiais laikais tesusidarė kaip tautos, nors kai kurių iš jų tautiškumas yra abejotinas: pvz., katalonai, kurių protėviai buvo tie patys kaip ispanų.
              Todėl tokių pavyzdžiais mums nerodyk.

              • Julius:

                “Apie ką ir kalba – buvom karalystė ir mums nereikėjo kryžeivių išmįslų.”

                Gal galėtum nurodyti Lietuvos karalius tarp 1009 ir 1236 m.? Skandinavai savo tuos karalius žino; Olafas pagarsėjo dar ir kaip kariautojas su kuršiais. O kas buvo lietuviai? Ir kodėl 1219 m. (sutartis su Voluine) vis dar nebuvo vieno karaliaus, o visa kupeta sritinių kunigaikštukų?
                Kryžeiviai, beje, atsirado tik po 1000 m. po Kr., tad ne jie sugalvojo karalius. Be to, patys kryžeiviai Lietuvos valdovus titulavo karaliais. Iki 1385 m., žinoma 🙂

                • “1228 m. atvyko į Konrado I Mazoviečio jiems paskirtą prūsų Kulmo žemę pirmieji riteriai Konradas fon Landsbergas ir Otonas fon Zaleidenas”
                  htt p://www.lietuvos.org/istorija/byla/index.htm
                  Visi, kurie valdė Lietuvą, buvo karaliai.
                  Kitas klausimas ar tuo metu, kada pasirašinėjo sutartį 1219m., buvo karalius, o gal jis tokį svarbų klausimą pasiuntė spręsti kolektyviai?
                  Kad jo ten nebuvo, tai dar neįrodo, kad jo nebuvo iš viso: prisiminkim Erlicką (“norėčiau garsinti Lietuvą, bet ar laikas kada rusas tyko? Geriau jau, kad niekas nežinotų kur ji tokia yra.” 🙂 ).

                • Noriu papildytii tik dėl sutarties su Volyne datos. Jos istoriniu šaltiniu yra Ipatevo metraštis. Yra pripažinta, kad jame nurodyti įvykių metai kelia abejonių. Be to, tai, kad sutartyje nurodyta “visa kupeta sritinių kunigaikščių” rodytų kažką svarbaus ne per seniausiai įvykus ir kad taikos sutartis daroma skubotai gresiant kažkokioms karinio pobūdžio grėsmėms. Tuo nesenu svarbiu įvykiu panašu gali būti šalies karaliaus mirtis. Galinguoju Lietuvos karaliumi iki Mindaugo sprendžiant iš Eiliuotosios Livonijos kronikos minėjimo, kad Mindaugo tėvas buvo didžiai galingas karalius, manytina, juo buvo Mindaugo tėvas. Pagal Kojalavičių 1236 metų Saulės mūšiui vadovavo būtent Mindaugo tėvas. Be to, kaip žinoma iš istorijos 1239 metais Lietuvai grėsė Aukso Ordos puolimas, taip pat Lietuvai buvo žinoma, kad kartu su totoriai žygyje prieš Lietuvą rengiasi dalyvauti ir Volynė. Įvertinus visa tai – labiau panašu, kad sutartis su Volyne buvo sudaryta ne 1219 metais, o 1239 metais ir skubant, kad Volynė nesidėtų prie Aukso Ordos žygyje prieš Lietuvą bei dar neturint naujo valdovo – karaliaus. Dėl tos priežasties sutarties sudaryme teko dalyvauti „kupetai sritinių kunigaikčių“. Taigi išeitų, kad iki Mindaugo Lietuvos karaliumi buvo jo tėvas. Karaliumi yra įvardintas ir Netimeras (1009 metai).

                    • Algis:

                      “Karaliumi yra įvardintas ir Netimeras (1009 metai).”

                      Netimeras galėjo būti jotvingių sritinis karalius, ne Lietuvos.
                      O sutartys sudarinėjamos tarp aukščiausių valdovų. Volynietis Daniila būtų buvęs pažemintas, jei Lietuvos karalius sutarčiai pasirašyti būtų siuntęs žemesnio rango atstovus, pats viską stebėdamas, pasislėpęs iš už kampo. Jei Lietuvai atstovavo “visa kupeta kniazių”, tai rodo, kad vieno karaliaus iki Mindaugo dar nebuvo. Minddaugo tėvas irgi buvo “vienas iš daugelio” – Eiliuotoji kronika jo karaliumi nevadina.

                    • Algis:

                      Dėl Volynės sutarties datos ginčas ne tas. Diskutuojama dėl kronikoje nurodytos 1215 m. datos ir 1219 m. O 1239 m. Mindaugas jau buvo karalius, ir Volynei nebūtų jokio pagrindo tai slėpti.
                      Volynės metraščio vertimo fragmentas:

                      6722 (1214) metais. Buvo tyla.
                      6723 (1215) metais. Dievo valia atsiuntė lietuvių kunigaikščiai pas didžiąją kunigaikštienę Romanovą ir pas Danilą su Vasilku, siūlydami taiką. Štai lietuvių kunigaikščių vardai: vyriausiasis Živinbutas, Daujotas, Dausprungas ir brolis jo Mindaugas, /…/ O žemaičių kunigaikščiai – Erdivilas, Vykintas, /…/ Visi jie sudarė taiką su kunigaikščiais Danila ir Vasilka, ir įsiviešpatavo taika jų žemėje.
                      Bet lenkai nesiliovė kenkę – ir Danilas pasiuntė ant jų lietuvius (leičius), tie nugalėjo lenkus ir daugelį jų išmušė.

                    • Nelogiškai kalbi: nebūtų šalis Lietuva, jei nebūtų buvusi vieninga.
                      Ir galėjo būti taip, kad karalius, pvz., tuo metu sirgo.

                    • LEK Mindaugą Lietuvos karaliumi pavadina tik penktojo dešimtmečio viduryje, taip pat iš šaltinių žinoma, kad tik 1242 metais Mindaugas, kaip Lietuvos vadovas, Naugarduke pastatė mūrinę pilį. Atsižvelgiant į tai, istoriografijoje yra priimta, kad Mindaugas Lietuvos valdovu tapo ne anksčiau 1240 metų.
                      Tad išdėstytų argumentų, kad taikos sutartis su Volyne galėjo būti sudaryta ne Ipatevo metraštyje nurodytais 1219 m., o 1238-39 metų pradžioje, be to, skubotai ir esant 1239 metų Aukso Ordos žygio grėsmei, savo samprotavimais nepaneigiate.
                      Taip pat iš to fakto, kad nė vieno iš sutartyje minimų vyresniųjų kunigaikščių, išskyrus Mindaugą, šaltiniai daugiau nepamini, galima būtų manyti, kad jie galėjo žūti kovose su tuo metu žygius į Lietuvą rengusia Aukso Orda.

  8. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nepanaikinta:

    Algiui ir kt.:nagrinėjame Lietuvos valstybė ir valstybingumo (bet ne Lenkijos) pagrindus.O dokumentai įrodo, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kaip juridinis asmuo nebuvo panaikinta.Vyrai, susikoncentravę į Karalystės vardą visiškai susipainioja, nes karaliau titulas kaip ir karalystės vardas reiškė Vatikano popiežiaus pripažinimą.Kadangi Lietuva turėjo savo prigimtinį tikėjimą ,ilgai ir įnirtingai kovėsi su kryžininkais,karaliaus titulo nebuvo , o ir nereikėjo. .Gedimino , kaip aukščiausiojo Didžiosios Lietuvos valdovo titulas pavadintas karaliumi tik lotyniškame vertinyje, kad popiežius suvoktų ir įertintų valdovo lygmenį.
    O abiejų tautų respublikos aktuose Lietuva vadinama tikruoju pavadinimu -Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė , kokia ir buvo-už Lenkiją kelis kartus didesnė galinga valstybė.Tam, kad istoriją tirti objektyviai, nereikia žaisti pagal kryžininkų taisykles. Juk totorių ar turkų chanai nebuvo vadinami karaliais , o kokios galingos valstybės , nugalėjusios Europą buvo .

    • Lietuva nebuvo kažkuo galingesnė už Lenkiją. Dėl panašaus gyventojų skaičiaus, atitinkamai ir kariuomenių dydžiai buvo panašūs.

      • Žemyna:

        Oi, ilgai truko, kol būsimoji Lenkija tiek žemių prisigrobė (taip pat ir baltų, ne tik slavų!), kad Lietuvai prilygtų…

        • O, kuo Lenkija turėjo prilygti Lietuvai, greičiau atvirkščiai Lietuva turėjo prilygti Lenkijai.

          • Nešnekėk lenkomaniškų nesąmonių:
            Lietuva buvo didesnė = joje buvo daugiau gyventojų = daugiau karių.

          • Kęstutis:

            Pvz. 1144 metais kai Lenkija jau buvo “karalystė”, o Lietuvos anot lenkų (ir Tomo) net ir nebuvo… toliau Krokuvos gidės pasakojimas – jojo lietuviai per Krokuvą ir pamatė labai gražius Krokuvos katedros vartus, tai jie juos išsikabino ir išsivežė… Kas Lenkija per karalystė, jei jos sostinėje laisvai jodinėja lietuviai ir gali pasiimti ką tik panorėję???

            • Visiškai teisingai – jei ir buvo tuomet Lenkijos valstybė, tai tikrai nebuvo galingesnė už lietuvių, kurie jos teritorijoje sugebėdavo net tokius fokusus ištaisyti.

            • Lenkijoje po( Kazimiero didžiojo reformų) buvo apie 56 mūrinės pilys Lietuvoje(po Vytauto reformų) gal 6. Lenkija turėjo 2 įstatymų kodeksus, Lietuva -nei vieno.Lenkijoje buvo universitetas, Lietuvoje vos kelios pradinės mokyklos. Lenkijoje Kazimieras įkūrė apie 100 miestų ir 1000 kaimų, Vytautas Lietuvoje apie 20 miestų ir
              10 kaimų. Lenkijos kariuomenė turėjo katapultas, miestų apgulos bokštus, arbaletus, o Lietuvos kariuomenė šito neturėjo. Lenkijoje raštas buvo nuo 10 amžiaus,buvo rašomi metraščiai,o Lietuvoje tiek raštas tiek metraščiai atsirado tik apsikrikštijus Vytauto laikais. Tai kas tavo manymu buvo labiau pažengusi Lenkija ar Lietuva? Aišku, kad Lenkija.
              O,dėl tavo pasakymo, kad Lietuviai puldinėjo kaimynų žemes, tai čia lietuviai kažkuo ypatingi nebuvo, nes visoms ankstyvosioms valstybėms, kol jos buvo pagoniškos buvo būdingas ekspansyvumas ir agresyvumas. PVZ: Lenkija kol buvo pagoniška irgi puldinėjo kaimynų žemes, taip kad čia Lietuva nėra kažkuo labai ypatinga.

              • PS: aukščiau esantis mano komentaras skirtas Kęstučiui.

              • Kęstutis:

                Na pilių kiekis tik parodo, kaip lenkams reikėjo visomis išgalėmis gintis. Lietuviai puldinėjo, o lenkai gynėsi… Pvz. Taip kaip ir Čingis Chanas nepasistatė nei vienos pilies, o nugalėjo Kiniją su didžiausią gynybine siena pasaulyje. Jei kalba eina apie karinę galią, tai dar “Radviliadoje” rašoma, kad LDK kariuomenės galios santykis su Rusija buvo 1 prie 5, o su totoriais ir dar daugiau.Taip ir atsitiko Ivanui Rūsčiajam kai jo 20 tūkst. kariuomenę sumušė 6,5 tūkst. LDK kariuomenė. Ir Salaspilio mūšyje Švedų buvo penkis kartus daugiau, o stipriai buvo sumušti. Su Lenkija padėtis buvo panaši, kažkokių kelių šimtų tūkstančių Jotvingių negalėjo įveikti, prisireikė net ordino pagalbos, o jau tada genocidą įvykdė perdėm krikščioniškai – nuo vaiko iki senelio… Lietuvos karinė galia buvo žmogiškoje kokybėje, o ne kiekybėje…

              • Bartas:

                O jeigu Lietuva turėjo raštą ir dar senesni nei lenkai, pasiėmę lotynišką. Ką ?

                • Lietuviai laikė, kad su rašytiniu žodžiu randasi techninė galimybė meluoti, kas pagal pasaulėžiūrą buvo šventai neprimtina, netgi laikyta Dievo įžeidimu, kad su juo imama kalbėti ne tiesiogiai žodžiu, o per tarpininką – rašytą žodį, kurį laikė galimu velnio išmislu. Šiaip savo ryšio ženklus kur praktiškai jie buvo reikalingi, pvz. audiniuse, mezginiuose, visokioje puošyboje ir t.t. lietuviai turėjo, tačiau svetimųjų ženklų neįsleido. Iš čia radosi ir išsilaikė mūsų gyvenimo savitumai. Taigi rašyto žodžio įsivedimas sąlygojo žmogaus tolimą nuo Dievo, ką dabar ir matome vykstant…

            • Lietuviai mergų ieškant visokių šposų galėjo prikrėsti… O jeigu rimtai, tai, matyt, iš Lenkijos kaimų visas lenkaites jau buvo išsigabenę tarnauti į Lietuvą, tai ir teko tada į pačią Krokuvą užjoti…

              • Simas:

                Tomas: “Lenkijos kariuomenė turėjo katapultas, miestų apgulos bokštus, arbaletus, o Lietuvos kariuomenė šito neturėjo.”

                Na, čia tai jau persūdei, kolega 🙂 Visa tai turėjo ir Lietuvos kariuomenė. Pasidomėk Mindaugo žygiu į Kuršą ir Embutės pilies apgultį 1244 m., Daugpilio (Naujinio) apgultį 1277 m. (Traidenis). Arbaletus naudojo net žiemgaliai kovose su Ordinu, išmokyti vokiečio belaisvio (13 a. antroji pusė).

    • Simas:

      “Juk totorių ar turkų chanai nebuvo vadinami karaliais”
      O kodėl turėtų būti vadinami karaliais? Juk ne europiečiai buvo. Rusijos carai, kol pakilo iš “kniazių”, juk irgi nevadinti karaliais.

  9. Tauta atsiranda tada, kai susiformuoja kalba atkira nuo kitų. Tai vyksta gyvenant tam tikroje teritorijoje (žemėje). Jau tapus išsiskiriančiu nuo kitų atskira kalba, t.y. gentimi, gyvenamoji žemė tampa jųjų (genties) nuosavybe. Šiuos du požymius turinti bendruomenė (pradžioje gentis, toliau tauta) tampa suverenu, t.y. valstybėle, valdoma sienyčiaus. Tai žodis – bendrašaknis su žodžiu siena, iš jo išvestiniu žodžiu seniūnas bei slavėjant baltų gentims jose atsiradusiu, regis istoriko Strykovskio užfiksuotu ‘znyč’. Atlietuvinant šį be abejonės baltų žodį ir neįžvelgiant jo giminingumo su žodžiu ‘siena>sienyčius’, dabar turime žodį – ‘žynio’ pavadinimą. Taigi suverenu – valstybėle, valstybe tampama lygia greta su tapimu gentimi, tauta dėl nuosavybės teisės į savo kalbą ir žemę (teritoriją) subjekto radimosi. Laikui bėgant suvereno – valstybės požymiu liko tik nuosavybės teisės į teritoriją (žemę) priklausymas atitinkamam subjektui. Taigi LDK teritoriją Krėvos unija prišliejant prie Lenkijos karalystės pagrindinį požymį, kad ji yra valstybė, prarado, LDK kaip valstybė išnyko. Lenkijos karūna kaip suvereni valstybė išnyko po trečiojo jos padalinimo (1795 m.). Teritorijos, kurioje 1918 metais atkurta Nepriklausoma Lietuvos valstybė, teisėtu suverenu tuo metu buvo Rusija. Atkurtosios Lietuvos valstybės teritorijos buvę valstybiniai ryšiai su Lenkijos karūna yra dar papildomai nutraukti Vasario 16 -osios aktu. Taigi istorijos vyksme buvusiam bendram valstybingumui su Lenkija yra padėtas negičijamas teisinis taškas.

    • Citata: “Taigi LDK teritoriją Krėvos unija prišliejant prie Lenkijos karalystės pagrindinį požymį, kad ji yra valstybė, prarado, LDK kaip valstybė išnyko”.
      Ne taip buvo – dalinai prarado, nes dalis teisių perėjo Lenkijai.
      Panašiai kaip Lietuva buvo TSRS sudėtyje, nors pastaruoju atveju dar labiau buvome inkorporuoti (būdami vienoje valstybėje su Lenkija turėjom savo iždą, kariavom savo karus be lenkų pagalbos – ” Lietuvos etmonas Jonas Karolis Chodkevičius su mažyte kariuomenės saujele tuo tarpu buvo ties Tartu. Jo kariuomenė buvo išvargusi, išbadėjusi, negaunanti atlyginimo, tačiau dievino savo vadą. Jos buvo tiek maža, kad nepakako net pilių įguloms. Karalius Zigmantas Vaza atsiųsdavo tik pažadų, bet neatsiuntė nei pinigų nei kariuomenės”. ht tp s://lt.wikipedia.org/wiki/Salaspilio_mūšis ). Bet pasitaikė momentas, išsprukom ir tuoj pat sukūrėm valstybės mechanizmą, kurį sukurti nebuvo taip sunku, nes ir prie sovietų buvo administraciniai organai.

      • Besiginčydami apie smulkmenas (kaip vadinti? kam priklausė Lietuva? ir t.t.) nepastebime dramblio: lietuvių kalbos senumo ir joje slypinčių žinių. A. Butkus pasigauna žodį “kuningaz” ir teigia, jog tai gotų žodis, taigi mums skolinys. O iš kur radosi pati gotų vadinamoji kalba, jei ne iš indoeuropiečių prokalbės. O kas ta IDE prokalbė?
        Kita keistenybė — “karalius” esą iš 8 a. Europos valdovo Karolus Magnus kilęs. O kaip atsiradęs pats vardas, tinkamas garbingiems vyrams pavadinti? Iš kokios kalbos? Ar ne iš tos, kurioje bendrašaknių ir bendraprasmių žodžių gausu: KAR-das, KAR-ys, KAR-eivis, KER-ta, KIR-tis, KIR-vis ir t.t. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad ir KAR-alius šios kalbos pagimdytas. Beje, visose kitose europiečių kalbose Karolis, Karlas, Karelas neturi aiškios etimologijos…

      • Yra skirtinas suverenas (valstybė) nuo jo galių vykdymo struktūrinės sąrangos, nuo vykdytojų. Taigi po Krėvos unijos suverenu liko, kaip ir buvo iki tol, Lenkijos karalystė, akivaizdu sustiprėjusi, o LDK kaip valstybinis suverenas išnyko, tapo tik Lenkijos karalystės kaip suvereno atitinkamų galių vykdytoju – vardu kunigaikštystė. Kas to meto tikriausiai tik krikščionišku teisiniu supratimu reiškė valstybinį pavaldumą karalystei. Valstybės galių pasiskirstymo klausimai yra suvereno vidaus reikalas. Kad būtų suprantamiau, pateikiu galių pasiskirstymo nuostatų pavyzdį iš Konstitucijos. Antai, pagal Lietuvos respublikos konstituciją (2 str.) Lietuvos valstybės suverenitetas priklauso Tautai, o jos 5 str. sako, kad Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Šie atstovai veikia kaip Lietuvos valstybės valdžia (5 str.). Taigi po Krėvos unijos LDK gyvavo tik kaip tam tikras administracinis Lenkijos karalystės vienetas. Tai, žinoma, lietuviui yra karti tiesa, bet ji tokia… Tačiau tai dabar suprastina bei priimtina tik kaip vienas iš Lietuvos istorinių etapų, susidariusių krikščionybės plėtojimosi procese dėl, galbūt, Julijonos Algirdienės ir jos sūnaus Jogailos tarpdinastinio keršto ar, kaip dabar sakytume, korupcinių veiksmų, įvykdytų LDK valstybės valdyme.

        • Citata: ” po Krėvos unijos LDK gyvavo tik kaip tam tikras administracinis Lenkijos karalystės vienetas”.
          Ne visai taip – kaip jau sakiau nemaža dalis Lietuvos teisių perėjo Lenkijai, bet vis tiek buvom valstybė, kad ir su apkarpytom galimybėm:
          1. turėjom savo valdžią;
          2. turėjom savo iždą;
          3. turėjom savo kariuomenę;
          4. kariavom savarankiškai.

          • Julius:

            Be abejo valstybė. Tik kunigaikštystės statusu. Kaip ir Kuršo-Žiemgalos kunigaikštystė (nuo 1561 m.), kuri buvo dar savarankiškesnė už Lietuvą, nes:

            1. Turėjo savo valdžią ir statutą
            2. Turėjo savo iždą ir pinigus
            3. Turėjo kitokią tikybą (protestantų)
            4. Oficialioji kalba buvo vokiečių, bet pareigūnai privalėjo mokėti ir latvių k. (antraip grėsė pareigų netektis)
            5. Turėjo savo kariuomenę
            6. Turėjo savo laivyną
            7. Turėjo savo kolonijas
            8. Kariavo savarankiškai

            bet buvo Lenkijos vasalė, kaip ir Lietuva.

            • tikras lietuvis:

              Tu mums nekaišiok biesas žino ko ir nekalbėk maskoliškai:
              ne statusas, o teisinė padėtis.
              Ir kuo Lietuvos teisinė padėtis ir reali padėtis (de jure ir de facto) galėjo būti tokia, kad Lietuva nebūtų buvusi valstybė, jei
              bendra valstybė vadinosi ne Lenkija, o Žečpospolita (lenk. Rzeczpospolita Obojga Narodów htt p s://lt.wikipedia.org/wiki/Abiejų_Tautų_Respublika )?

              • Po Liublino unijos iki tol buvusi valstybė, vadinta Lenkijos karalyste, tapo pavadinta Lenkijos karūna, o taip pervadintos valstybės politinis valdymas pasirinktas respublikos formos. Naujajame valstybės pavadinime dar pridėti žodžiai „abiejų tautų“ respublika. Liublino unija pakeitė valstybės pavadinimą, bet ji liko Lenkijos valstybė, pavadinta – Lenkijos karūnos abiejų tautų respublika. Galima manyti, kad pavadinime žodžių „Lenkijos karalystė“ pastarasis žodis buvo pakeistas žodžiu “karūna” todėl, kad tiek karalystė, tiek respublika yra žodžiai išreiškiantys atitinkamą valstybės valdymo teisinę formą. Būti kartu karalyste ir respublika logiškai neišeina. Po Liublino pakeistas valstybės pavadinimas byloja, lad Lietuva ir toliau pasiliko Lenkijos valstybės dalimi. Išvedinėti, kad po Krėvos ar Liublio unijos Lietuva buvo šiek tiek valstybė yra tas pats, kas manyti, kad moteris gali būti šiek tiek nėščia.

                • Ne ten žiūri – žiūrėk į abiejų tautų.

                  • Abejoju, kad tas valstybės pavadinime esantis lenkiškas ‘Obojga’ panašus į lietuvių žodį ‘abiejų’ bei yra verčiamas šiuo žodžiu, iš tikrųjų yra įvardis, o nėra susietas su liet. ‘apeiga’ ar pan. reikšme. Taigi norint ką tikro išsiaiškinti yra būtina iš visų pusių ‚apčiupinėti“ šį žodį. Neteko aptikti, kad jis būtų moksliškai analizuotas. Juk jau vien tai, kad tuo metu Lenkijos karalystėje iš tikrųjų buvo ne dvi tautos, jų buvo gana daug, kelia abejones, kad tas ‘obojga’ galėtų reikšti ‘abiejų’ (‘dviejų’) tautų. Taigi žodis ‘obojga’ nėra įvardis reiškiantis ‘abi’ ar skaitvardis – ‘dvi’. Tas pavadinimas reikalingas platesnių istorinių ir kalbinių tyrimų.

                    • Matyt, tas “obojga” gali būti giminingas su rus. obajudno, obajudnyj – liet. ‘tarpusavis, tarpusavė’. Taigi pagrindo įžvelgti žodyje ‘obojga’ tiesiogiai esant skaičiaus prasmę – nėra. Dėl to tiksliau būtų valstybės pavadinimą lietuviškai versti ne Abiejų tautų respublika, o Tarpusavė (arba net susikibusių, apsiglėbusių) tautų respublika. Tokiu atveju pilnas valstybės pavadinimas po Liublino būtų: Lenkijos karūnos (herbo) tarpusavė tautų respublika. Taip taptų aiškesnė Liublino unijos pasikeitimų valstybės valdyme prasmė. Juk tuo metu kokios nors susiformavusios vienos tautos nei imant atskirai LDK, nei – Lenkijos karalystę nebuvo.

                    • Obojga reiškia abu:
                      ht tps://translate.google.com/?hl=lt#auto/lt/obojga

  10. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nepanaikinta:

    Dėl Lietuvos vardo kilmės -anksčiausias lietuviškas šaltinis: S.Daukanto ” Būdas senovės žemaičių ir lietuvių”.Rašoma, kad lietuviai eidavo į “Lietą”-tartis.tai bendruomeninis susitarimas ir valdymas-valstybės požymiai.Dar kartą dėl valstybės valdovo pavadinimo-Pagal Daukantą-vyriausias karo ir valstybės reikalų vadas vadinosi Didysis kunigaikštis(Kūrėjas), o pats aukščiausis buvo dvasinis vadovas-Kūrėjų Kūrėjas , kitur-Kunigas.(apie brolius valdovus Vytenį ir Vaidevutį) .Jie, savo ruožtu linki “Lietos” vyrams po jų mirties pakelti naują Rykį, kuris dievams tinka ir kūrėjų kūrėjo klauso. Abu vldovai svarbiausius sprendimus priimdavo tik pasitarę su tauta, sušaukę “Sueimą “, kuris vykdavo ne rūmuose, o laike, po ąžuolais 3 paras nevalgius ir negėrus.
    labai liūdna ir gaila, kad net istorikais save vadinantys neperskaito pirminių lietuviškų šaltinių,nereikėtų kokiais nors streikovskiais remtis ir žynių pavadinimą iš lenkų kildinti.Beje, kaip ir Krivių, kai net Vilniaus piliakalnio vardas -kreivuoju iš Krivių vardo iškraipytą ištaisyti.
    Todėl nesureikšminkite Karaliaus ir karalysčių.

    • Nei tu skaitei originalų Daukanto tekstą, nei tu komentuok.
      Dar nežinia ką ten rastume, jei perskaitytume originalų, o ne stilizuotą pagal dabarties kalbos normas tekstą.
      Ir dar – kas tas Daukantas toks buvo, kad mes privalėtume tikėti kiekvienu jo parašytu žodžiu? Jis negyveno senovėje, o pasakas sekti moka visi.

  11. Žemyna:

    Kaip jums patinka šio vakaro LRT TV visų trijų kanalų + radijo (ne)veikimas?
    EV tik neseniai įjungė. O 3 kanalo nė per kur.
    O prieš tai du šeštadienius dienos metu LRT pirmoji TV neveikė.

  12. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nepanaikinta:

    ‘Tikram lietuviui”.Taigi, kad skaičiau, pirminis tekstas yra išleistas 1993 m leid. ETHNOS 91.Daukantas lietuvių būtį ir istoriją aprašė remdamasis pirminiais, jo laikais dar nepavogtais kryžininkų,šaltiniais.DAUGIAU DOMĖKITĖS lIETUVOS ŠALTINIAIS IR TIKRAJA ISTORIJA.
    Aldona Jankevičienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *