A. Judžentis. Kai lietuvių kalba tampa kliūtimi internacionalizuotai Europai (24)

Artūras Judžentis | Alkas.lt nuotr.

Artūras Judžentis | Alkas.lt nuotr.

Kovo 30 dieną Lietuvos universitetų rektorių konferencija (LURK), siekdama didinti aukštųjų mokyklų tarptautiškumą, nutarė kreiptis į Švietimo ir mokslo ministeriją ir siūlyti „keisti Valstybinės kalbos įstatymą. Rektorių manymu, aukštųjų mokyklų vadovams neturėtų būti taikomas reikalavimas mokėti valstybinę lietuvių kalbą, tokiu būdu atveriant galimybę dėl vadovaujančių pozicijų konkuruoti ir užsienio šalių piliečiams“. Balandžio 11 d. „Lietuvos žiniose“ paskelbtas Aušros Lėkos straipsnis „Iškreiptas lietuviškumas“, kuriame kalbinami Artūras Žukauskas, Giedrius Viliūnas, Paulius Subačius ir Mantas Adomėnas. Jie bandė tokią nuostatą pagrįsti detaliau.

LURK atkreipė dėmesį, kad „Valstybinės kalbos įstatymo norma nedera su kitais teisės aktais ir valstybės aukštajam mokslui nustatytais prioritetais, tarkime, tarptautiškumo lietuvių kalba, valstybinė kalbaplėtra“. Tai, kas pastaruoju metu Lietuvoje vadinama tarptautiškumu, iš tiesų yra iškreipta jo samprata. Juk pats terminas sako, kad tarptautiška gali būti tai, kas yra „tarp tautų“, t. y. kas tautoms yra bendra, kas jas sieja. Jis grindžiamas tautos sąvoka. O radikali kairiojo neoliberalizmo ideologija nepripažįsta jokių ribų ar sienų – nei tautinių, nei religinių, nei valstybinių. „Tarptautiškumas“ joje išreiškia ištautinimo ir išvalstybinimo siekį ir daug kuo siejasi su kadaise Lietuvoje patirtu „proletarinio internacionalizmo“ principu. „Internacionalizmo“ lietuviškas atitikmuo kaip tik ir yra „tarptautiškumas“, tik dabar jau nebe proletarinis (darbininkų).

LURK nuomone, reikalavimas rektoriui mokėti lietuviškai „kertasi su Mokslo ir studijų įstatymu, kuriame nurodyta, jog mokslas yra grindžiamas lygių galimybių, orientavimosi į tarptautinius kokybės standartus, dalyvavimo tarptautinėje ir Europos mokslinių tyrimų erdvėje principais“.  Lietuvių kalbos mokėjimo reikalavimas lygių galimybių principui neprieštarauja, nes lygių galimybių sąvoka apima ir tai, kad bet kuris mokslininkas yra kokios nors valstybės pilietis ir moka jos kalbą. Vadinasi, užtikrinti lygias mokslininkų galimybes galima tik tautinės valstybės ribose. O taikyti į tarptautinius kokybės standartus (jeigu tokie yra) ir dalyvauti tarptautinėje bei Europos mokslinių tyrimų erdvėje (!) galima ir mokant lietuvių kalbą.

Reikalavimas rektoriui mokėti lietuviškai, LURK nuomone, „netiesiogiai diskriminuoja kitus Europos Sąjungos piliečius“. Taip teigti yra nepagrįsta ir neatsakinga. Juk kiekvienas iš jų turi savo gimtąją šalį ir moka jos kalbą. Reikalavimas išmokti šalies, kurioje ketinama dirbti, kalbą yra savaime suprantamas dalykas. Jeigu tokio reikalavimo Lietuvoje nebūtų, tai priešingai, diskriminuojami būtų jos piliečiai, nes (jų) valstybė neužtikrintų jiems socialinės ir kultūrinės apsaugos.

LURK teigimu, lietuvių kalbos mokėjimo reikalavimas „pažeidžia laisvą darbuotojų judėjimą ES“. Švietimo ir mokslo viceministras G. Viliūnas patikslina: „laisvo intelekto judėjimo principą, kuriuo vadovaujamasi Europos mokslinių tyrimų erdvėje“. Laisvas intelekto judėjimas – ekonominė neoliberalizmo sąvoka, kai mokslininkai (kaip ir menininkai, kūrėjai) prilyginami darbo jėgai, o mokslinis darbas – paslaugų teikimui (arba prekių gamybai). Ši sąvoka rodo, kad neoliberalizmo ideologijoje tarp mokslinės veiklos (protinio darbo, kūrybos) ir fizinio darbo (tiksliau, skirtumai laikomi nereikšmingais) nedaroma skirtumo, viena prilyginama kitam.

G. Viliūno nuomone, reikia siekti „padidinti Lietuvos mokslo ir studijų institucijų konkurencingumą“. Ekonomikos sąvoka konkurencingumas, griežtai imant, negali būti taikoma nei mokslo, nei švietimo srityje. Švietimo todėl, kad mokomi turi būti visi valstybės piliečiai, nepaisant jų gabumų, pomėgių ir mokymosi įgūdžių, o tai švietimo įstaigų (vidurinių, didele dalimi ir aukštųjų mokyklų) konkurenciją daro neįmanomą. Mokslo srityje konkurencija yra iš principo neįmanoma todėl, kad mokslas nemaža dalimi yra (ar bent turi būti) tam tikra kūryba. Palyginti kūrybos rezultatus vien kiekybiniais kriterijais neįmanoma. O konkurencingumas kaip tik matuojamas (daugiausiai) kiekybiniais, o ne kokybiniais rodikliais.

G. Viliūno noras „sudaryti vienodas sąlygas visų šalių mokslininkams ir dėstytojams dirbti Lietuvos aukštosiose mokyklose bei mokslinių tyrimų institutuose“ yra iš principo neįgyvendinamas, nes užsienietis niekada neįgis gimtosios lietuvių kalbos jausmo, jis niekada nepajaus dvasinės vienovės su lietuvių kultūra, susitapatinimo su ja, „ištirpimo“ joje. Jis visada liks svetimas. Galima sudaryti tik vienodas materialias (medžiagines) sąlygas užsieniečiams dirbti Lietuvoje, tačiau tik išmokus lietuvių kalbą.

Nuolat kaip savaime suprantamais dalykais remiantis „europine patirtimi“, „Europos Sąjungos kriterijais“ norima priimama už esama. Europa yra skirtinga ir įvairi. Europa yra tautų ir valstybių darinys. Politinis vieningos federalistinės Europos Sąjungos projektas jau yra žlugęs, todėl juo vadovautis yra neišmintinga ir trumparegiška.

Vilniaus universiteto rektorius A. Žukauskas minėtame straipsnyje netiesiogiai teigia, kad Lietuvos universitetai rengia absolventus globaliai rinkai. Lietuvos universitetai – aukščiausia tautinės mokslo sistemos grandis, lietuvių tautos kultūros ir mokslo židiniai bei sąmoningų ir patriotiškų šalies piliečių ugdymo institucijos. Absolventus jie privalo rengti Lietuvos valstybės poreikiams patenkinti ir lietuvių tautos gyvastingumui užtikrinti. Tai turėtų būti jų pirmasis ir aukščiausiasis tikslas bei paskirtis. Orientuodamiesi į globalią rinką, absolventus jie rengia emigracijai. Tautinės valstybės atžvilgiu tai yra nenormalu ir tuojau pat taisytina. Rektoriai, Lietuvos universitetams keliantys tikslą „parengti globalioje rinkoje gebančius veikti absolventus“, vykdo prieš tautą nukreiptą, jos valstybės interesų neatitinkančią politiką.

Šio universiteto Tarybos narys P. Subačius moko, kad „neturėtume aukštojo mokslo tarptautinių galimybių varžyti smulkmeniškais apribojimais“. „Smulkmenišku“ jis vadina reikalavimą mokėti valstybinę kalbą. Jam antrina Seimo narys M. Adomėnas. Valstybės pareigūnai, kuriems reikalavimas mokėti valstybinę kalbą yra tik smulkmena, tik kliūtis tapti rektoriumi, nusikalsta tautai, nes paniekina jos pamatinę vertybę – kalbą.

Noras į Lietuvą „pritraukti pasaulinio lygio mokslininkų ir mokslo vadovų“ atrodo gražus, tik, deja, ne visada taip jau aišku, kas yra tas „pasaulinis lygis“. Manyčiau, kad ir mes, čia, Lietuvoje, turime tokio lygio mokslininkų, o jau mokslo vadovų – tai tikrai.

Jei norime būti lygiaverčiai Europos Sąjungos nariai, tai privalome ugdyti savo tautos kultūrą, puoselėti lietuvių kalbą ir palaikyti valstybės jai suteiktą teisinę apsaugą. Tik tokia – savitų ir stiprių tautų Europa turi ateitį.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

24 komentarai

  1. Antanas St.:

    Tai man, lietuviui, einant, pvz., į priėmimą pas rektorių – “europietį”, reikės kartu vestis vertėją ar kaip? Visiškas pyyyypiecas!!!

  2. Žemyna:

    Tokie net aukštas pareigas samprotavimai verčia klykte klykti SOS dėl mūsų švietimo, mokslo, kultūros institucijų veiklos, dėl atestų ir diplomų vertės! Kepame profanus su diplomais, ideologizuotus jiems asmeniškai pelninga kryptimi. Net sovietmetis tokia sparta nutautinti, taip nunulinti savimonės nesugebėjo.
    Kartu turime aiškiai suvokti tai, kad tiems, kas gimė jau Nepriklausomybės metais, ar dar sovietmečiu, bet mokytis ir studijuoti tenka dar nesustyguotoje valstybėje, kas kūlversčiais stengiasi rasti sau vietą visuomenėje, kas stengiasi tapti šiuolaikišku, tapo sistemų perversmo auka ir lengvu taikiniu grobuoniams. Tad ir mūsų „diplomuoti specialistai” dabar tokie, todėl jie smurtu bruka mitus apie moralės principų ir tautinės savimonės „atgyvenas”. Kaip susiorientuoti jauniems, kaip rasti pusiausvyrą, kad vėliau netektų gailėtis dėl savojo šių dienų „pažangumo”, suskaičiavus, kiek žalos yra pridaręs? Tai švietimo psichologų užduotis – jei dar turime, kas patys dar netapo aukomis, neskelbia amoralaus absurdo, vedančio tautą į pakrikimą.

  3. Taip:

    Seimas turėtų svarstyti LURK likvidavimo procedūrą,nes minėtų rektorių institucija veikia prieš lietuvių tautą,jos kalbą, o esminis nusižengimas -prieš Konstiticiją. O Švietimo ir mokslo viceministrą G.Viliūną nedesiant atstatydinti iš užimamų pareigų.Tad,kas nutiko Lietuvos akademinei bendruomenei?

  4. Ar pasirengę VISAI 3 dalių dienos programai?:

    Balandžio 25 d. po šventinės eisenos su trispalvėmis (pradžia 12 val. nuo Seimo),
    13 val. Daukanto aikštėje įvyks pilietinis mitingas
    „LIETUVA YRA ČIA!“
    Tarp kitų jame bus iškeltas ir reikalavimas
    „Grąžinkite Vilniaus universitetą Tautai ir Lietuvos Valstybei!“

    Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę visa šalis ir jos švietimo ir mokslo sistema bei akademinė bendruomenė buvo įtraukti į neoliberalizmo ideologija grindžiamą globalistinę rinkos revoliuciją. Jos idėjiniu vėliavnešiu ir avangardu tapo Vilniaus universitetas, didžiąją dalį savo istorijos buvęs tvarią vertę turinčių žinių kalve, tautos intelektinio potencialo kūrimo ir kultūros tradicijų puoselėtoju ir perdavėju, taip pat sąmoningų ir patriotiškų piliečių ugdymo židiniu. VU rektoriumi tapus prof. A. Žukauskui šios universiteto misijos atsisakyta. Jo iniciatyva įgyvendinant neoliberalizmo ideologija ir pseudomoksline „naująja viešąja vadyba“ grindžiamas pertvarkas, VU vis labiau atsaistomas nuo įsipareigojimų bei atsakomybės visuomenei ir valstybei. Universitetas sparčiai darosi ištautinta ir išvalstybinta globalaus akademinio verslo įmone. Vis labiau surinkinamas ir suprekinamas universitetas faktiškai verčiamas specialistų rengimo fabriku. Siaurinamas jo kuriamų žinių ir studijų laukas: nuosekliai atsisakoma visuomenės intelektualinio elito ugdymui reikalingų mokslo tyrimų ir studijų, prioritetą vis atviriau teikiant tik komerciškai naudingoms ir reitingus generuojančioms veikloms. Pertvarkos taip pat keičia pačios VU akademinės bendruomenės narių žmogiškus ir profesinius santykius – sveiką mokslinę konkurenciją ir akademinį bendradarbiavimą vis labiau išstumia bendruomenę ardanti kova dėl pelningų veiklų.
    Kartu stiprėja ideologinio ir politinio VU resovietizavimo tendencijos. Dangstantis „globalumo“ ir „tarptautiškumo“ šūkiais VU nuosekliai ir kryptingai ribojama lietuvių kalbos vartojimo erdvė ir griaunamas jos prestižas. Siaurinamos lituanistikos studijos ir menkinamas jų statusas. Studijų ir tyrinėjimų srityje įtvirtinamos neomarksizmo ir neoliberalizmo nuostatos, todėl VU sparčiai darosi ideologizuota neosovietinio stiliaus aukštąja mokykla. Reikalavimas grąžinti universitetą Lietuvai yra tautiškai ir valstybiškai mąstančios visuomenės dalies atsakas į šias tendencijas. VU Tarybos pirmininkas ir Rektorius bus pakviesti susitikti su mitingo dalyviais ir paaiškinti jo dalyviams universitete voliuntaristiškai vykdomų pertvarkų tikslus ir naudą šalies visuomenei, valstybei bei pačiai VU akademinei bendruomenei. Jiems bus įteiktas Tautos forumo pareiškimas „Dėl VU misijos“ su konkrečiais reikalavimais sustabdyti VU kaip Lietuvos mokslo ir kultūros židinio griovimą.

    MITINGAS BUS PRATĘSTAS prie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto.
    14 00 val. Vokiečių g. 10 įvyks protesto akcija
    „VU TSPMI – ne vienos ,,partinės” tiesos institutas!“

    VU TSPMI buvo įsteigtas kaip valstybės išlikimui ir raidai strategiškai svarbi mokslo ir studijų institucija. Ilgą laiką gana sėkmingai vykdęs šią savo misiją, institutas dabar jos neatlieka. TSPMI studijų programose ir vykdomuose mokslo tyrimuose įtvirtinus neomarksizmo ir neoliberalizmo ideologines dogmas, smuko šios nacionaliniam saugumui itin reikšmingos įstaigos akademinis lygis. Visada gyręsis diskusijų laisve ir deklaravęs siekį ugdyti kritišką mąstymą, pastarąjį dešimtmetį VU TSPMI pamažu virto nepagrįstai liberaliomis pristatomų, bet iš esmės antitautinių ir antivalstybinių idėjų sklaidos židiniu. Jo taryba ir dėstytojų kolektyvas nuosekliai apvalytas nuo kitaminčių. Sovietmetį primenančiais metodais slopinama akademinė laisvė ir pažeidžiamos „neteisingai mąstančių“ darbuotojų pilietinės ir profesinės teisės. Tęsiasi apie šias neigiamas tendencijas viešai kalbančio prof. V. Radžvilo ideologinis ir politinis persekiojimas bei pastangos pašalinti jį iš instituto. Mitinge bus pareikalauta esminių VU TSPMI pertvarkų. Subrendusi būtina jų sąlyga – instituto direktoriaus R. Vilpišausko at(si)statydinimas.

    Kviečiame aktyviai dalyvauti Trispalvių eisenoje ir abiejuose pilietiniuose mitinguose.

  5. Šiaip:

    Šiaip gal ir būtų nieko straipsnelis – dėl lietuvių kalbos padėties ginčytis negali. Tik labai jau propagandinis ir atpasakojantis kitą straipsnį. Mes skaitėme. Nei atpasakoti, nei alkininkų agituoti nereikia.

  6. Žemyna:

    Jei кремлёвидные iš tiesų būtų liberalūs, nesiektų visai valstybei primesti savųjų nuolankaus kolonijos gyventojo pažiūrų.

  7. Kemblys:

    Artūras Judžentis:
    ,,detaliau, terminas, radikali, neoliberalizmo ideologija, religinių, principu, principui, standartus, diskriminuojami, socialinės ir kultūrinės, intelekto, ekonominė neoliberalizmo, konkurencingumas, konkurenciją, fizinio, iš principo, rezultatus, kriterijais, Politinis, federalistinės, projektas, absolventus globaliai, sistemos, kultūros, patriotiškų, institucijos, Orientuodamiesi į globalią, emigracijai, nenormalu, interesų…”

    Artūras Judžentis:
    ,,Jei norime būti lygiaverčiai Europos Sąjungos nariai, tai privalome ugdyti savo tautos kultūrą, puoselėti lietuvių kalbą…”

    Man patiko, kad Artūras Judžentis rado lietuviškus žodžius dviems svetimžodžiams: ,,proletarinis (darbininkų), materialias (medžiagines)”. Tikiu juo – ras lietuviškus žodžius ir likusiems svetimžodžiams savo kalboje!

  8. Arūnas:

    Kemblys:
    2018 04 24 19:59 | IP adresas: 188.69.215.44

    Artūras Judžentis:
    ,,detaliau, terminas, radikali, neoliberalizmo ideologija, religinių, principu, principui, standartus, diskriminuojami, socialinės ir kultūrinės, intelekto, ekonominė neoliberalizmo, konkurencingumas, konkurenciją, fizinio, iš principo, rezultatus, kriterijais, Politinis, federalistinės, projektas, absolventus globaliai, sistemos, kultūros, patriotiškų, institucijos, Orientuodamiesi į globalią, emigracijai, nenormalu, interesų…”

    Artūras Judžentis:
    ,,Jei norime būti lygiaverčiai Europos Sąjungos nariai, tai privalome ugdyti savo tautos kultūrą, puoselėti lietuvių kalbą…”

    Man patiko, kad Artūras Judžentis rado lietuviškus žodžius dviems svetimžodžiams: ,,proletarinis (darbininkų), materialias (medžiagines)”. Tikiu juo – ras lietuviškus žodžius ir likusiems svetimžodžiams savo kalboje!

  9. Arūnas:

    atsiprašau už pakartojimą, norėjau persiųsti susipažinimui kaip išvengti svetimžodžių 🙂

  10. Deja:

    Klausiate, kodėl autoriaus kolegos paskui jį nebėga ir neprotestuoja? Deja, deja… Tas, kas pažįsta Judžentį, kam yra tekę su juo dirbti ar pas jį mokytis, niekad paskui jį neis. Tai vilkas ėriuko kailyje. Paklauskite jo, kodėl grįžusio iš Vokietijos jo nepriėmė Institutas? Todėl, kad visiems jis ten įsiėdęs iki kaulo, visus apdergęs. Kai dirbo Institute, pūtė į vieną dūdą kaip ir Vaicekauskienė: niekam nereikia Kalbos komisijos, niekam nereikia normų…, o dabar jau, girdėjau, į Komisiją taikosi?! Išverstaskūris. Paklauskite, kodėl susipyko su Holvoetu? O dar geriau – paties Holvoeto paklauskite apie Judžentį 🙂 Paklauskite, kodėl Filologijos fakultete (visame!) iki šiol jo pavardė skamba kaip keiksmažodis. Paklauskite, kaip jis suskaldė ir supriešino Lietuvių kalbos katedrą, kai prieš katedros žmonių valią buvo į ją paskirtas (ar tik ne iš keršto taip dabar ją puola?). O jeigu paklaustumėte studentų, o, kokių istorijų apie jo dėstymą išgirstumėte…
    Taigi, tokie vėliavos neneša.

    • Elena:

      Nemeluokite ir negąsdinkite nesamais baubais. Kaip galite kalbėti už VISUS? Filologijos fakulte įsigalėjo vienvaldystė ir pataikavimas. Daugybė dėstytojų mandagiai tyli prieš valdžią bei jų pateptuosius, nes bijo :). Universitetas tampa paslaugų teikimo įstaiga, kurioje vyrauja ekonomikai, o ne mokslui būdingi dėsniai.

    • Sarbievijaus beržas:

      Sarmata skaityti, kaip Tamsta dergiate Judžentį. Štai taip ir būna: kai be reikalo baramasi tarpusavyje, atrėplioja autistinis dinozauras ir “išvadybina” fakultetą. O tada dar pakakoja akmeninį kubą tam faktui atminti. O būtumėt buvę vieningi, to nebūtų įvykę.

  11. Rimgaudas:

    Visiems ir Žemynai: be panslavistų кремлевидн’ų yra tą pačią ideologiją per jėgą pas mus varantys
    Marszalkowkos (lenkai yra slavai) panslavistų видна’i, veikiantys per mūsų pačių istorikus, mokslo, ir kultūros veikėjus. Jie “trolina” mūsų inteligentiją ne tik per radiją, televiziją, forumus, knygas, konferencijas, straipsnius, bet ir per komentarus, todėl mes, jų Tėvai, privalome kartais imtis diržo, kad galėtume tinkamai tokius “trolintojus” paauklėti. Komentatorius “Deja” taip ir daro. Dėkoju.

  12. et:

    o aš apie A. Judžentį esu girdėjusi tik labai gerai. Iš profesorius, kuris mėgo et kartoti.
    Geriau palaikykime vieni kitus, kol iš mūsų neatėmė balso.

  13. Negi:

    O, pagaliau kažkas drįso parašyti, kad karalius nuogas?! Jeigu buvę kolegos prakalbėtų, A.J. tikrai iš gėdos ausys turėtų nusiraityti. Nežinau, kas tamstai galėjo gerai ir gražiai apie jį kalbėti, dar ir šiandien su kolegomis apkalbėjome, kad Deja nors puse lūpų, bet pagaliau langą į teisybę pravėrė. Mus tik stebina vienas talkininkų ir čia rašančių vergiškas mąstymas: ant jūsų dergia, o jūs jį palaikykit ir tylėkit. Sovietmečio mužiko mentalitetas. Ar ne todėl dabar tokie A. J. ir keliami ant šakių kaip… Ne, mes dar nepamiršom visų jo kiaulysčių.

    • Neringa:

      Ką šis ir “Deja” pasisakymai turi bendro su straipsnyje išsakytomis mintimis? Drąsos užtenka tik buitinio lygio anoniminėm paskalom skleisti?
      Juk ne tie vagšai A. Judženčio “nuskriaustieji” buvo išguiti iš mokslinės akademinės bendruomenės? Juokinga… Įtikdami vyraujančiai politikai, savo darbo vietose dabar išliksite jūs, o ką, kokius nuveiktus darbus po savęs paliksite?…

  14. rima:

    Dergiate straipsnio autorių už principingumą, neprisitaikėliškumą, už tai, kad niekada niekam nepataikavo, kad nebuvo parankus? Užmynė ant pačių nuospaudų?

  15. Nuo globalizacijos, mes niekur nepabėgsim.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: