G. Burneika. Kaip atgaivinti tautos šaknis (I) (9)

„Pamokėlės šeimai: Pasaulio medis“ | Svirnas.wordpress.com nuotr.

1. Archetipinės galios

Tautos, kaip ir medžio, šaknys nematomos. Jos tarpsta giliai žmogaus sielos „dirvoje“, širdyje. Iš jos gelmės kyla gyvybės syvai, teikiantys tautai galių, maitinantys jos tradicijas ir papročius. Be šaknų teikiamų syvų tautiškumas vysta, džiūsta, nebegali skleistis ir augti, virsta sausu pernykščiu stagaru – negyvais muziejiniais eksponatais. Tautiškumo šaknys slypi senajame prigimtiniame tautos tikėjime, todėl jo nesutaikomas priešas – krikščionybė nepaliaudama stengiasi žmogų iš jo iškirsti ir įskiepyti jį į saviškį „alyvmedį“ (Rom 11, 24, 17)[1], maitinamą tolimų svetimų šaknų.

Filosofas Arvydas Šliogeris sakė: „Krikščionybė yra pirmoji sąmoninga totalitarinė religija, ir tai ji pademonstruoja keliais būdais. Pirmiausia – totalinė sielos kontrolė per tikėjimą, toliau totalinė kūno kontrolė per askezę, celibatą, įvairiausius gimnastikos pratimus, savo kūno prievartavimą […]. Totali visuomenės kontrolė kuriant mašininio tipo imperiją su popiežiumi viršuje, ji spjauna į visus tautinius ypatumus, prisirišimą prie žemės, prie konkrečios vietos, prie individualizuotų juslumo masių. Krikščionybė yra bevietė, kaip ir mašina. Mašina tėvynės neturi, todėl ir krikščionybė nekenčia tėvynės, nekenčia prisirišimo prie konkrečios vietos“ [2].

Krikščionybei svarbu, kad žmogus turėtų klerikalinį mentalitetą. Buvęs kunigas, psichoterapeutas ir rašytojas Eugenas Drevermanas (Eugen Drewermann) žodį „klerikalas“ (vok. Kleriker) supranta plačiai. Pasak jį plačiai komentavusio Gintaro Beresnevičiaus, „į šį žodį talpinama visa dvasininkija – kunigai, vienuoliai, teologai, tiek profesionalūs, tiek mėgėjai, taip pat žmonės, esantys arti bažnyčios. Kleriker galima pavadinti ir žmogų, kuris daug mąsto apie Dievą, teologijos studentą ir žmogų, kuris kas sekmadienį vaikšto į bažnyčią, jei tai daro įtaką jo savimonei.“

Suformuodama klerikalinį mentalitetą krikščioniškoji ideologija nutraukia ryšį su giliosiomis tautos galiomis – tiek su senaisiais dievais, tiek ir su savita tautine Dievo išpažinimo tradicija. Kokios tai galios, iš kur jos kyla ir kas nutinka, praradus su jomis ryšį, atskleidžia Karlo Gustavo Jungo mokymas apie archetipus – kolektyvinius vaizdinius, glūdinčius giliausiuose antasmeninės nesąmonybės [dažnai į lietuvių kalbą verčiama klaidingai – pasąmonės, žr. toliau cituojamus vertimus – Alkas.lt pastaba] kloduose ir nepavaldžius asmeninei žmogaus nesąmonybei nei sąmonei. Archetipai – tai „bendražmogiški pirmykščiai vaizdiniai“, Jungo dar vadinami dominantėmis. Jis sako: „Privalome skirti asmeninę pasąmonę ir neasmeninę, arba antasmeninę, pasąmonę. Pastarąją mes dar vadiname kolektyvine pasąmone, nes ji atskirta nuo bet ko asmeniško, yra absoliučiai universali […]. Pirmykščiai vaizdiniai yra seniausios ir universaliausios žmonių įsivaizdavimo formos. Jie yra ir jausmai, ir mintys; maža to, jie netgi pasižymi tam tikru nuosavu, savarankišku gyvenimu, panašiu į dalinių sielų (Partialseelen) gyvenimą“ [3].

Toliau vėl: „Manęs jau ne karta klausė, iš kur atsiranda šie archetipai arba pirmavaizdžiai. Man atrodo, kad jų kilmės negalima niekaip kitaip paaiškinti, kaip tik darant prielaidą, jog jie yra nuolat pasikartojančio žmonijos patyrimo nuosėdos. […] Regis, archetipai yra ne tik vis pasikartojančių tipinių patyrimų įspaudai; tuo pat metu jie empiriškai funkcionuoja kaip tam tikros jėgos arba tendencijos, veikiančios tų pačių patyrimų pasikartojimą.“ (Tai tinka ir senajai baltų pasaulėžiūrai, sutelkusiai mūsų protėvių dvasinį paveldą.) „Kai tik toks archetipas pasirodo sapne, fantazijose arba gyvenime, jis visuomet pasižymi ypatinga „įtaka“ arba jėga, kuri daro numinozinį, kerintį arba veiklą skatinantį poveikį. […] Dėl savo specifinės energijos (jie funkcionuoja kaip autonomiški įkrautos jėgos centrai) pirmykščiai vaizdiniai sąmonę veikia kerimai, viliojamai ir todėl gali gana stipriai pakeisti subjektą. Tai matome religinių atsivertimų, sugestijos, o ypač tam tikrų šizofrenijos formų protrūkio atvejais“ [4].

Archetipai yra įkvėpimo ir kūrybos šaltinis. Libido (taip Jungas vadina psichinę energiją, galią), „sekdamas savuoju nuolydžiu, teka žemyn, į pasąmonės gilumą, kur pažadina visa tai, kas iki šiol snūduriavo. Jis atranda ten paslėptą lobį, iš kurio žmonija visuomet semdavosi peno, iš kurio ji iškėlė savo dievus ir demonus, o taip pat visas tas stipriausias bei galingiausias idėjas, be kurių žmogus liaujasi būti žmogumi“ [5].

O taip G. Beresnevičius persako Drevermaną: „Pasak Drevermano, archetipai yra bet kokio žinojimo ir bet kokio religinio žinojimo, taip pat suvokimo centrai bei organai. […] Pasak jo, archetipą galima suvokti kaip sapną (Traum). Archetipas yra dvasinių, fizinių psichofizinių įvykių centre. Traum pažodžiui yra sapnas, bet čia žodis vartojamas platesne prasme, apimančia ir sapną, ir viziją, ir regėjimą, ir kliedesį, ir įkvėpimą“.

Klerikalinis mentalitetas, sekdamas bibline ideologija, privalo atmesti arba saugotis sapnų, vizijų ir regėjimų, prieštaraujančių krikščioniškajam Šv. Raštui, sudarytam vienos – žydų tautos šventraščio pagrindu. Todėl nuo kitų tautų, vadinamų pagoniškomis, dvasinių šaltinių klerikalas atsikerta. Krikščionybės požiūriu, visi sapnai, vizijos, regėjimai, kitados duoti žydų tautai ir įėję į Bibliją, baigėsi. O jeigu jų vis dėlto pasitaiko, tai jie arba turi skatinti atsivertimą į krikščionybę ir neprieštarauti Šv. Raštui, arba yra „nuo Velnio“ – kitaip tariant, pagoniškos kilmės.

Biblijos poveikį vizijų interpretacijai atskleidė K. G. Jungas, trumpai pakomentavęs šv. Ignaco vizijoje regėtą daugiaakę gyvatę, „kurią jis pradžioje aiškino kaip dievišką, o vėliau – kaip demonišką regėjimą. Tokiais perinterpretavimais tikrasis išgyvenimas pakeičiamas iš skirtingo šaltinio pasiskolintais vaizdiniais ir žodžiais, taip pat požiūriais, idėjomis ir formomis, kurios galbūt išaugo ne mūsų dirvoje ir todėl yra susijusios ne su mūsų širdimi, o vien tik su galva, kuri net nesugeba jų aiškiai matyti, nes niekada jų nesukūrė. Tai lyg pavogtas gėris, kuris neneša vaisių“ [6]. Mat Biblijoje gyvatė reiškia Šėtoną (Pr 3, 1–4; Apr 12, 9), o kitose, prigimtinėse tradicijose dažiausiai – gyvybę, gyvatą, t.y. gyvybines galias.

Kad klerikalinio mentaliteto žmogus net neprisiartintų prie savo protėvių lobyno, Biblijos veikėjų pavyzdžiu jis mokomas nekreipti dėmesio į sapnus bei vaizduotėje kylančius vaizdinius, o tiktai vergiškai sekti tuo, kas parašyta: „Savo sapnais, kuriuos pasakoja vienas kitam, jie nori priversti mano tautą užmiršti mano vardą. […] Pranašas, kuris sapnavo sapną, tepasakoja savo sapną! O tas, kuris turi mano žodį, ištikimai teskelbia!“ (Jer 23, 27–28).

Net jeigu sapnas perspėjo apie grėsusius įvykius ir tikrai išsipildė, į jį atsižvelgti nevalia, už tai net gali būti baudžiama mirtimi:  „Jei pasirodytų tarp jūsų pranašas ar sapnuotojas, duotų tau kokį ženklą ar padarytų stebuklą ir sakytų: Sekime kitais dievais, – kurių jūs nebuvote pažinę, – ir jiems tarnaukime, – nors tau paskelbtasis ženklas ar stebuklas ir įvyktų,  neklausyk to pranašo ar to svajotojo žodžių, nes Viešpats, jūsų Dievas, bando jus, kad sužinotų, ar jūs iš tikrųjų mylite Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi ir siela. […] Bet anas pranašas ar anas svajotojas bus nubaustas mirtimi, nes skelbė išdavystę Viešpaties“ ( Įst 13, 2–4, 6).

Per sapnus, regėjimus, vizijas, jas kartojančius ir jų šaukiančius ritualus žyniai susisiekdavo su protėvių dvasiomis ir dievais prašydami patarimo, palaikymo, pagalbos, jėgų, įkvėpimo. Dabar pasakytume, kad jie kreipėsi į antasmeninės nesąmonybės archetipus. Klerikalui Biblija šitaip elgtis draudžia, nes tai būtų žydų tautos tikėjimo išdavystė, o už tai gresia mirtis: „Vyras ar moteris, kurie užsiima mirusiųjų dvasių iššaukimu ir žyniavimu, turi mirti; juos užmuškite akmenimis; jie patys kalti dėl savo mirties“ (Kun 20, 22; Kosto Burbulio vertimas). „Nesikreipkite į mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir nieko nesiteiraukite iš žynių, kad per juos nesusiteptumėte. Aš esu Viešpats jūsų Dievas“ (Kun 19, 31; K. Burbulio vert.). „…Nesiteirauk apie jų dievus, sakydamas: Kaip garbino tos tautos savo dievus? Ir aš noriu sekti tomis apeigomis“ (Įst 12, 30).

Naujajame Testamente burtininkavimas prilyginamas šlykščiausiems nusikaltimams (Apr 21, 8; 22, 15). „Nebus tarp jūsų tokių, kurie leistų savo sūnų ar dukterį per ugnį, nei ateities spėjėjų, nei ženklų aiškintojų, nei kerėtojų, nei burtininkų, nei žavėtojų, nei mirusiųjų dvasių iššaukėjų, nei žynių, nei raganių. Visi, kurie taip daro, yra pasibjaurėjimas Viešpačiui, ir už tokias bjaurystes Jis išnaikins tas tautas, prieš tau užimant kraštą. […] Tautos, kurių žemę paveldėsi, klauso ženklų aiškintojų ir žynių patarimų, o tau Viešpats, tavo Dievas, ne taip skyrė“ (Įst 18, 10–12, 14; K. Burbulio vert.).

Krikščionybė, naikindama kitų tautų žynius ir dvasines tradicijas, tokio tikslo visuomet ir siekė – atkirsti nuo archetipų – gelminių galių, protėvių vėlių, dvasių, dievų ir galiausiai – nuo tikrojo Dievo. Tad klerikalas, iš baimės prarasti nuodėmių atleidimą bei susiviliojęs rojaus pažadu, atmeta ir užgniaužia viską, kas kyla iš sielos gelmių, – savo tautos gyvybinius syvus. Kerta savojo tautiškumo ir savo tautos šaknis. Nes šis gyvybės ir laimės šaltinis prieštarauja Biblijai ir Bažnyčios interesams, yra priešingas peršamam „išgelbėjimui“, todėl užkeiktas kaip velniškas.

Atmetęs savo prigimtinio tautinio dvasingumo šaknis klerikalas savaime išsižada ir dvasios laisvės bei dvasinės pilnatvės – tampa savojo tikėjimo fanatikas ir bet kokių kitokų pažiūrų priešas. Tokia krikščionybė ir yra. Pasak K. G. Jungo, „ji nei praeityje, nei šiandien neįgijo senosios pagonybės simbolizmo pilnatvės, todėl pastaroji gana ilgai išsilaikė dar ir pirmaisiais krikščionybės šimtmečiais, o paskui pamažu įsiliejo į tam tikrus pogrindinius judėjimus, kurie nuo ankstyvųjų viduramžių iki pat naujųjų amžių nė karto nebuvo visiškai praradę savo gyvybingumo. Nors daug kur jie buvo pradingę iš akiračio, tačiau jie vėl grįžta pakeitę savo pavidalą, kad kompensuotų moderniosios sąmonės suvokimo vienpusiškumą. Mūsų sąmonė yra taip persunkta, netgi, sakyčiau, visiškai suformuota krikščionybės, jog ji nepriima jokio jai priešingo pasąmoninio nusistatymo, ir paprasčiausiai todėl, kad ši atrodo pernelyg priešiškas vyraujančioms esminėms pažiūroms“ [7].

Nors klerikalas guodžiamas Kristaus pažinimo pilnatvės turtais (Kol, 2–3), vis dėlto, kaip sakyta, krikščionybei toli iki „senosios pagonybės simbolizmo pilnatvės“. Taigi, ar klerikalas nėra paprasčiausiai suvedžiotas, apgaudinėjamas? Ar prislėgta, užsmaugta ir išniekinta jo siela pakirstomis šaknimis dar gali augti, skleistis, pražysti ir užderėti iš savo protėvių sėklos?

O gal verčiau nusimetus visas tas dvasią smaugiančias kilpas nuo kaklo – svetimų religijų pančius nuo savo tūkstantmetės išminties ir papročių, kuriuos klerikalai šitaip nuožmiai naikino ir tebenaikina? Gal verčiau atsigręžus į ją, tą savo paniekintą ir užmirštą išmintį, pamėginus ją perprasti ir tuo prikelti naujam gyvenimui?

Mūsų protėviai tebemiega piliakalniuose, laukdami, kada juos prižadinsime; mūsų dievai, giliausieji mūsų sielų archetipai, laukia, kada vėl į juos kreipsimės; mūsų aukščiausias didysis Dievas laukia, kada vėl pakelsime į jį akis. Pasak  Jungo: „Visi žmonės – jei ne sąmonėje, tai pasąmonėje – turi visagalės dieviškos būtybės idėją, nes ji yra archetipas“ [8].

„Tie vaizdiniai kilo iš protėvių gyvenimo, kančios bei džiaugsmo ir siekia vėl grįžti į gyvenimą išgyvenimų ir darbų pavidalu. Tačiau dėl savo priešingumo sąmonei jie negali būti tiesiogiai perkelti į mūsų pasaulį, tad reikia rasti kelią, jungiantį sąmoningą ir pasąmoninę tikrovę“ [9]. Tas kelias – tai mūsų dainos ir sutartinės, mūsų pasakos, sakmės ir padavimai, mįslės ir priežodžiai, užkalbėjimai ir tradiciniai sapnų aiškinimai. Reikia tik žengti žingsnį kitą – ir mūsų kasdienybė sužydės naujais senojo tikėjimo žiedais.

Bus daugiau

Išnašos:

[1] Visos Biblijos citatos, jei nenurodyta kitaip, bus: Senojo Testamento – iš Antano Rubšio, Naujojo Testamento – iš Česlavo Kavaliausko vertimų.
[2]  Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013, p. 315.
[3] Carl Gustav Jung. Du traktatai apie analitinę psichologiją.Vilnius: Margi Raštai, 2012, p. 89–90.
[4] Ten pat, p. 94–95.
[5] Ten pat, p. 90–91.
[6] Carl Gustav Jung. Du traktatai apie analitinę psichologiją, p. 106.
[7] Ten pat, p. 105.
[8] Ten pat, p. 96.
[9] Ten pat, p. 107.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *