J. Arasimavičius. Dr. Julių Šalkauską prisimenant (0)

Julius Šalkauskas | Propatria.lt nuotr.

Julius Šalkauskas | Propatria.lt nuotr.

Prisimeldžiau, o Viešpatie! Dabar tyliu
Ir tylinčio manęs Tu pasitikt ateisi
Balutėm blizgančiu pavasario keliu.
Antanas Maceina

Prieš mėnesį, saulėtą pavasario dieną, kai Vilniuje dviejų skautų organizacijų nariai rinkosi į suvažiavimus, vidudienį, kada jaunieji Lietuvos skautų sąjungos vadovai tirpstančio sniego upeliais ir balutėm blizgančiu keliu kopė  į Trijų kryžių kalną duoti skautininko priesaikos, Viešpats pasišaukė ir pasitiko kilnų Lietuvos valstybės sūnų, mokslininką, sportininką, tradicinės lietuvių kultūros puoselėtoją, visuomenės veikėją, publicistą, vyr. skautininką dr. Julijoną Stanislovą Šalkauską.

Tą šviesią kovo 18 dieną, netekome tikro grynuolio – nuoseklaus patrioto idealisto, šviesuolio, tikro kataliko ir tikro skauto optimisto. Tai visuma išsiugdytų savybių, kurios yra būtinos pilnutinei asmenybei, kaip ją kažkada apibrėžė velionio tėvas, garsus tarpukario filosofas ir pedagogas prof. Stasys Šalkauskis.

Brolis Julius, kaip į jį kreipdavosi dideli ir maži skautai, buvo tikras pilnutinės asmenybės pavyzdys, kuriame dvasia, siela ir kūnas rado savo paskirtį ir išsipildymą.

Skautininkas suvokė, kad be kūno ir valios jėgų stiprinimo jokie didesni darbai negali būti nuveikti. To jis mokė jaunuosius skautus, ir tuo gyveno pats, dažnai keliaudamas, slidinėdamas, buriuodamas, kasdieną darydamas mankštą. Net paskutinėmis valandomis ligos palaužtame kūne švytėjo per gyvenimą išlavinta valia, dar jos pajėgomis velionis stengėsi iš nebūties išplėsti trupinėlį laiko, todėl vis tiek sportavo – namuose ėjo bent aplink stalą, kad gal būt sustiprėjus raumenims dar pajėgtų nueiti į Šv. Mišias ar į Lietuvos mokslo akademijos Vrublevskių biblioteką, kurios nuolatiniu skaitytoju buvo kone visą gyvenimą.

Bibliotekos, kasdienis skaitymas, fizikos mokslas (jo aktualijas sekė iki pat mirties), filosofija, politika, kultūrinis gyvenimas, muzika (jaunystėje griežė smuiku simfoniniame orkestre, vėliau rinko, tyrinėjo ir dainavo liaudies dainas įvairiuose ansambliuose), daugybė parašytų straipsnių nuo plazmos fizikos iki pedagogikos, nuo atsiminimų iki šalies politikos problemų analizės, tai – vis plačiai išlavintos sielos pajėgos.

Brolis Julius visada pabrėždavo, kad neužtenka būti intelektualu, išsiugdžiusiu protą, bet reikia tapti inteligentu – proto pajėgas nukreipiant pagal aiškias moralines nuostatas ir jį naudoti tarnavimui Tėvynei ir kiekvienam greta esančiam. Šią nuostatą velionis perėmė iš savo tėvo prof. Stasio Šalkauskio ir stengėsi perduoti ateinančioms kartoms.

Sielos pajėgų lavinime be proto ir moralės dar svarbus vaidmuo tenka estetikai, brolis Julius ypač vertino liaudies dainas, kurias geriau suprasti jį mokė jo mamos draugė garsi etnomuzikologė prof. Jadvyga Čiurlionytė. Kiekvienais metais per Trijų karalių šventę, jo namuose rinkosi draugai dainuoti liaudies dainų, ir šis dainavimas iki vėlumos visada baigdavosi psalme „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“, simboliška, kad ši psalmė skambėjo ir atsisveikinant su broliu Julium prieš pat išsiskirstant po gedulingų pietų. Psalmės žodžiai visiškai atspindėjo tą katalikišką tradiciją, kuria ir brolis Julius tikėjo. Kiekvieną vakarą prieš eidami miegoti jiedu su žmona vienas kitą palaimindavo peržegnodami ir visada buvo pasiruošę atsiliepti į Viešpaties kvietimą. Mirtis brolį Julių ištiko namuose prieš tai dar kartą susitaikius su Dievu. Prieš pat mirtį žmonos padedamas fizikos mokslų daktaras Julius Šalkauskas dar pasėdėjo prie savo darbo stalo ir tikriausiai mąstė apie gyvenimo ir būties prasmę.

Kad galėtų paskutinį kartą atsisveikinti su mokslo šventove brolis Julius buvo pašarvotas Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios koplyčioje, čia jo pagerbti rinkosi giminės, draugai, bendraminčiai, stovėjo skautų garbės sargyba, skambėjo vargonai, į dangų kilo giesmės. Šv. Mišias už velionį aukojęs arkivyskupas Gintaras Grušas akcentavo gyvąją dvasią, kuria švietė brolis Julius. Brolis iki pat mirties neprarado tos dvasios jaunatvės ir smalsumo, noro suprasti ir žinoti. Ši amžinosios jaunystės dvasia padėjo velioniui taip lengvai bendrauti su jaunimu, dirbti Lietuvos skautų judėjimui.

Skautai pripažino ir gerbė šį savo vadovą, buriavimo mokytoją, akademinių mokslo populiarinimo seminarų organizatorių. Ypač graudus, širdį spaudžiantis jų atsisveikinimas su savo broliu buvo prieš pat velionio karsto išnešimą sugiedota tradicinė skautiška giesmė „Ateina naktis“. Susikabinę sukryžiuotomis rankomis skautai giedojo: „Ateina naktis, saulė jau nuslinko, nuo kalnų, nuo miškų, nuo laukų. Saldžių sapnų! Užmiki. Dievs yr čia“. Ir tikrai Viešpats visada buvo kartu, juk tiek jėgų ir pastangų reikėjo broliams skautams palydint savo brolį vyr. skautininką Julių į paskutinį žygį, jie nešė brolio karstą į aukštą apledėjusį, akmenuotą kalnelį Antakalnio Saulės kapinėse. Nors suplukę, bet neprarasdami vilties ir pritardami kun. Sauliaus Bužausko vedamai giesmei broliai kilo vis aukštyn ir štai pagaliau viršūnė – šeimos kapas, kuriame velionis atsigulė amžinojo miego kartu su motina Julija Paltarokaite – Šalkauskiene ir krikšto tėvais prof. Kaziu Šalkauskiu su žmona.

Atsisveikinant prie karsto gražiai liejosi šviesūs atsiminimai apie velionį, skautų lūpose suskambo brolio Juliaus mylėto poeto Vytauto Mačernio eilėraštis, kurį prieš mirtį velionis dar mokėsi atmintinai. Poeto eilėse atgijo tai, kuo brolis Julius gyveno ir kuo tikėjo „<…> Gyvenimas daug atima, bet dar daugiau jis duoda. / Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti.<…>“. Vėliau skambėjo Tautinė giesmė, kurios žodžių tiesa buvo plienu įsilydžiusi brolio Juliaus širdyje, juk jis, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio ordino „Už Lietuvos laisvę“ kavalierius, visą gyvenimą sielojosi ir dirbo vardan gražesnės Tėvynės rytdienos.

Nors br. Juliaus gyvybės žvakė užgeso, tačiau jos šiluma visada pasiliks ir toliau šildys iš jo rašytų straipsnių, atsiminimų knygos „Prasmės beieškant“, o gyvenimo pavyzdys ir toliau bus atrama ugdantiems pilnutines asmenybes ir gyvenantiems pagal skautišką priesaiką – tarnaujant Dievui, Tėvynei ir artimui bei būnant pavyzdžiu kitiems.

Autorius yra Lietuvos skautų sąjungos Akademinio skautų sąjūdžio dr. Jono Basanavičiaus draugovės narys

Balandžio 18 d., trečiadienį,  18.30 val. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje Šv. Kazimiero koplyčioje už Velionį bus aukojamos šv. Mišios.

Kategorijos: Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *