Z. Zinkevičius. Senieji lietuvių ir slavų santykiai (45)

Zigmas Zinkevičius | Alkas.lt nuotr.

Zigmas Zinkevičius | Alkas.lt nuotr.

Lietuvių tautos ir jos vardyno tolimoji praeitis buvo glaudžiai susijusi su senųjų baltų slavėjimu. Didžiuliuose senovės baltų gyventuose plotuose, kuriuos galima nustatyti iš baltiškos kilmės vandenvardžių, ilgainiui buvo pereita prie slavų kalbos. Tai – ilgas ir labai sudėtingas istorinis vyksmas, kurį suintensyvino, iš esmės nulėmė rytų slavų krikštas (X a.) ir su juo susijęs slavų raštijos atsiradimas bei bizantinė kultūra.

Manoma, kad slavų skverbimasis į senąsias baltų žemes prasidėjo apie IV a. po Kristaus, kai hunų įsiveržimas į Europą (375 m. po Kr.) sukėlė didįjį tautų kraustymąsi. Didžiuliuose plotuose tarp Kijevo ir Naugardo slavų kalba įsivyravo V–VIII amžiais. Vietinės baltų gentys buvo asimiliuotos, nors jų salos kai kur išliko iki XII–XIII a., o vietomis, matyt, ir ilgiau. Bėgant amžiams, jau istoriniais laikais, slavėjimą sustiprino lenkėjimas, pasiglemžęs lietuvių tautos elitą, po to pavertęs prastuomenę „tuteišiais“. Galop laikotarpiu tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Lenkijos ekspansija prarijo net trečdalį tuometinio išlikusio lietuvių tautos ploto. Pavyko atgauti tik vakarinius jo pakraščius su sostine Vilniumi dėl neva „geranoriškų“ bandymų ištaisyti Lietuvai padarytą skriaudą.

Rytinės slavų gentys dar prieš ekspansiją į baltų žemes ir jos metu patyrė nemaža permainų, turėjusių lemiamą reikšmę tolesnei jų raidai. Tai buvo vikingų epocha. Maždaug nuo VIII a. per rytų slavų užimtas žemes upėmis ir ežerais iš Baltijos jūros į Juodąją nusidriekė garsusis variagų [1] vandens kelias, kuris susiejo rytų slavų gentis tiek su Skandinavijos kraštais, tiek ir su Bizantija bei jos centru Konstantinopoliu, labai pagyvino prekybinius ir kitokius ryšius. Ypač didelę reikšmę turėjo rytų slavų valstybės – Kijevo Rusios IX a. sukūrimas dalyvaujant variagams. Pirmųjų valstybės valdovų vardai yra skandinaviškos kilmės, greičiausiai ir pats valstybės pavadinimas Rusià bei etnonimas rùsai [2]. Šioje valstybėje Bizantijos graikų ir anksčiau pakrikštytų Balkanų slavų pastangomis 988–989 m. buvo įvesta krikščionybė. Įsteigtos pirmosios vyskupijos arčiau Lietuvos: Polocke, Naugarde, Turove ir Vladimire. Orientavimasis į aukštą Bizantijos kultūrą iš esmės pakeitė rytinių slavų gyvenimo būdą. Su krikščionybe atėjo raštas. Nuo tada slavų (ir suslavintų baltų) plitimą į senąsias baltų žemes skatino misijų tikslai – noras pakrikštyti pagonis. Krikščionybė labai pagreitino išlikusių baltiškų salų rytuose slavėjimą ir, matyt, buvo svarbiausias jį nulėmęs veiksnys. Pati baltų asimiliacija greičiausiai buvo ne tiek fizinė, kiek dvasinė; tai iš esmės religijos pakeitimas, privedęs prie tautybės kaitos. Netekę senosios religijos žmonės neteko ir savo tautybės bei protėvių kalbos, kuri buvo pakeista slavų kalba. Baltiškumą pakeitė rusų (Rusijos) tautybė. Taip tada radosi baltų (lietuvių) kilmės slavakalbiai gudai.

Išnykę rytuose baltai (tarp jų – rytinių lietuvių protėviai) paliko gilius pėdsakus vietos slavų materialinėje ir dvasinėje kultūroje. Baltų (ir lietuvių) substratas apėmė antropologijos, etnografijos ir mitologijos sritis, savaime suprantama, taip pat kalbą. Ypač reikšmingas jis buvo gudų tautai, kurios teritorija maždaug iki VII–VIII a., vietomis ir ilgiau, buvo baltų gyvenama. Taigi ši tauta išaugo ant baltiško substrato. Jis ir lėmė jos, kaip tautos, susidarymą.

Intensyvi ankstyvoji slavų ekspansija apie VII a. greičiausiai šių dienų lietuvių protėvių dar nepalietė. Baltų ir slavų riba tada bus ėjusi kažkur netoli Minsko, Polocko ir Pskovo. Istoriniais laikais lietuvių užimamo ploto slavai toje epochoje nepasiekė. Tuomet rytinių baltų kalbų skirtumai turėjo būti palyginti menki. Lietuviai nuo kitų giminiškų genčių kalbos požiūriu nedaug tesiskyrė. Nebuvo ryškesnio kalbos skirtumo ir tarp rytinių slavų genčių.

Tiesioginis slavų sąlytis su mūsų protėviais vargu ar galėjo rastis anksčiau kaip IX a. pradžioje, nes seniausi lietuvių kalbos slavizmai tesiekia IX amžių, senesnių nėra.

Prie rytinio lietuvių gyvenamų žemių pakraščio šliejosi slavų gentis krivičiai (vardas greičiausiai baltų kilmės). X–XI a. įsigalėjo jų sukurta sritinė Polocko kunigaikštija, savo įtaką plėtusi ir į lietuvių žemes. Tačiau XII a. antrojoje pusėje netikėtai padėtis iš esmės pasikeitė. Galinga Kijevo Rusia dėl sritinių kunigaikščių tarpusavio kovų nusilpo ir nebepajėgė atsispirti atslinkusiai iš rytų (totorių, mongolų) invazijai. Maždaug apie tą laiką prasidėjo energingas lietuvių veržimasis į rytus. Greit susikūrusi stipri Lietuvos valstybė savo ribas išplėtė dideliuose Kijevo Rusios plotuose, kur tada dar buvo išlikę baltų salų, pagaliau prisijungė ir patį Kijevą. Tasai veržimasis pristabdė slavėjimą.

Jano Safarevičiaus (Jan Safarewicz) atlikti lietuvių kilmės gyvenviečių pavadinimų su priesaga -išk- paplitimo tyrimai rodo, kad oficialaus antrojo Lietuvos krikšto metu (XIV a. pab.) lietuvių kalbos ploto rytinė riba ėjo zigzagais maždaug pro Gardiną, Ščiutiną, Lydą, Valažiną, Svyrius, Breslaują. Ji bemaž nekito ar nedaug tekito iki Liublino unijos (1569 m.) ir dar kurį laiką po jos. Tačiau ir toliau į rytus už šios ribos krikšto metu tebebuvo išlikusios didelės lietuvių (ir kitų baltų genčių?) kalbos salos. Tai rodo faktas, jog Jogaila iš septynių pirmųjų bažnyčių dvi pastatė anapus minėtos ribos: vieną – Ainoje (Гайна, 40 km į šiaurę nuo Minsko), kitą – toli, net daugiau kaip 200 kilometrų nuo tuometinio lietuvių kalbos masyvo, prie Obolės (dab. Оболянка – pavadinimas baltiškos kilmės) aukštupio, netoli Oršos, taigi rytinėje dabartinės Gudijos dalyje. Dėl nedaugelio lietuvių Jogaila nebūtų statęs tų bažnyčių ir steigęs parapijų. Beje, to krašto dvarų inventoriuose užfiksuota nemaža lietuviškų asmenvardžių ir vietovardžių.

Į rytus nuo J. Safarevičiaus išvestos ribos gyventojai tada (Lietuvos krikšto metu) jau buvo perėję prie slavų kalbos, išskyrus minėtąsias ir kitas mažesnes vietoves, kuriose buvo išlikusios lietuvių (gal ir kitų baltų) kalbos salos. Slaviškai šnekančių žmonių kalboje turėjo išlikti daug substratinių lietuvių (baltų) kalbos elementų, nes nemaža jų tebėra ir mūsų dienomis. Tie žmonės save vadino lietuviais (литвины), nes gyveno Lietuvos valstybėje, buvo rytų apeigų krikščionys. Pagal kilmę tai buvo tie patys lietuviai, tik šnekantys kita kalba – slavakalbiai – ir kitos tikybos. Jie sudarė didelę senosios Lietuvos valstybės gyventojų dalį. Taigi nuostabą keliantis ano meto Lietuvos valstybės labai didelis išplitimas nebuvo joks „stebuklas“ (kaip šiandien ne vienam gali atrodyti), padarytas vien lietuviškai kalbėjusių lietuvių. Nors lietuviakalbiai lietuviai vadovavo valstybės sukūrimui, tačiau buvo remiami slaviškai kalbėjusių tėvynainių. Pastarųjų indėlis buvo svarus. Net praėjus porai šimtmečių (XVI–XVII a.) tebebuvo tradicija pusę Lietuvos sostinės Vilniaus miesto pareigūnų skirti stačiatikius, kitą pusę – katalikus. Suprantama, tarp tų stačiatikių buvo ir atsikėlėlių, gal šiek tiek net etninių slavų, tačiau daugumą, be abejonės, sudarė vietinės kilmės žmonės, prie slavų kalbos perėję lietuviai.

Rytų krikščionybės vaidmuo suslavinant senąsias baltų (ir lietuvių!) gentis negali kelti abejonių. Rytų krikščionybė daug prisidėjo prie lietuvių ir kitų rytuose gyvenusių baltų genčių nutautinimo, jų asimiliavimo, pavertimo slavais. Neturime duomenų, kad Rytų krikščionybės platintojai būtų išvertę į lietuvių kalbą poterius ar kitas maldas, kaip darė Vakarų misionieriai. Vėliau carinė Rusija, okupavusi Lietuvą, prievarta platino stačiatikybę ir stengėsi ją panaudoti Lietuvos rusinimui, laimei, nesėkmingai. Tačiau ir Vakarų krikščionybės platintojai lenkai ją yra plačiai naudoję lietuviams lenkinti, beje, sėkmingiau negu tai darė rusai. Kalta ne krikščionybė, abi jos atmainos – Rytų ir Vakarų, bet klastingas mūsų kaimynų krikščionybės panaudojimas piktiems, savanaudiškiems tikslams.

Išnašos:

[1] Taip slavai vadino vikingus, žodis iš sen. skandinavų *váringr „sąjungininkai, bendrijos nariai“.

[2] Plg. Bizantijos graikų Rhōs „vikingai“, arabų Rûs „vikingai Ispanijoje ir Prancūzijoje“, suomių Ruotsi „Švedija“. Manoma, jog etnonimui rusas pradžią davė skandinavų žodis róþ „irkuotojas“. Bandymai įrodyti slavišką šio etnonimo kilmę nėra įtikinantys.

/Pagal: Zinkevičius, Zigmas. Senosios Lietuvos valstybės vardynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, p. 15–24./

Kategorijos: Istorija, Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Kažin Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *