I. Andrukaitienė. Lituanistika biurokratijos „okupacinio režimo“ gniaužtuose (7)

Irena Andriukaitienė | asmeninė nuotr.

Irena Andriukaitienė | asmeninė nuotr.

Mūšis dėl lituanistikos likimo, prasidėjęs daugiau nei prieš dešimtmetį, tai suaktyvėdamas, tai pritildamas tęsiasi iki šiol. 2009 m. vykdant valstybinių mokslo institutų pertvarką, Lietuvos mokslo taryba buvo parengusi „Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų institutų plėtros ir konsolidavimo galimybių studiją“ su numatytais galimais pertvarkos scenarijais. Tuo metu šiems institutams pavyko išsikovoti galimybę ir toliau likti savarankiškomis mokslo institucijomis.

Kaip žinia, dar vieną postūmį šio mūšio įsismarkavimui davė Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio 2017 m. lapkričio 10 d. sudaryta  darbo grupė parengti pasiūlymams dėl valstybinių mokslinių tyrimų institutų veiklos kokybės gerinimo. 2018 m. kovo 4 d. paviešintos šios komisijos išvados sukėlė didžiulę pasipriešinimo bangą ne tik akademiniuose sluoksniuose, bet ir humanitarinės visuomenės gretose.

Apie tai jau ne kartą rašyta spaudoje, kalbėta specialiai šiai temai skirtose konferencijose, diskutuota įvairiuose lygmenyse. Bet situacija ir toliau lieka neapibrėžta, mokslinėje bendruomenėje tvyro įtampa. Atrodytų, kad vienintelė oficiali raštiška reakcija į mokslininkų pateiktus kontrargumentus dėl pertvarkos buvo Švietimo ir mokslo ministerijos Komunikacijos skyriaus parengta ir ministerijos puslapyje pateikta informacija iš dešimties punktų kodiniu pavadinimu „Mitai apie mokslo institutų pertvarką.“

„Mituose“ norima institutų mokslo bendruomenę nuraminti ir teigiama, kad mokslo institutai nebus uždaromi, nebus sunaikinta lituanistika ir humanistika, nebus atimti šiuo metu institutams priklausantys pastatai, nebus atleisti tyrėjai ir mokslininkai, iš mokslo nebus atimami pinigai, nebus suardytas humanitarinių mokslų branduolys, nebus panaikinta mokslininkų tyrimų laisvė, nebus kišamasi į institutų vidaus politiką, nebus naikinami skyriai.

Dar negirdėtas reformos variantas – niekas, kaip žadama, nesikeis, bet pertvarka kažkokiu būdu vis tiek vyks, nes „Mitų“ pabaigoje pateikiamos institutų jungimo efektyvumo prielaidos, paremtos tik užsienio šalių bendriausiais praktikos pavyzdžiais.

Dešimtuoju „Mitų“ punktu patikinama, kad „reforma atliekama ne dėl reformos“ ir išdėstomi darbo grupės siūlymai. Kai kurie iš jų verti dėmesio:

„Valstybiniai institutai turi atitikti savo paskirtį, tenkinti aiškiai apibrėžtus viešojo sektoriaus irt verslo poreikius.“ Suprask – institutai šiuo metu neatitinka savo paskirties ir netenkina minėtų poreikių.

„Stiprinti tyrimų institutų valdymą ir vadybą, kad institutų vykdomi mokslo tyrimai būtų kryptingi.“ Reikia suprasti, kad institutų mokslo tyrimai vyksta chaotiškai ir nėra kryptingumo pasirinktose tyrimų srityse?

„Sutelkti mokslo institucijas, kad mažiau lėšų būtų išleidžiama ūkiui ir administravimui, o daugiau liktų įdarbinti stiprius jaunus mokslininkus.“ Iš tikrųjų šviesi perspektyva – tik sutaupytos ūkinės ir administravimo išlaidos gali ženkliai prisidėti prie Lietuvos humanitarikos suklestėjimo ir jaunų stiprių mokslininkų pritraukimo.

„Didinti investicijas į tyrėjų atlyginimus ir darbo sąlygas, kad mokslininko karjera būtų patraukli.“ Užduotis, skirta Vyriausybei. Ar pajėgs dabartinė Vyriausybė per jai likusį laiką bent iš dalies įgyvendinti šią sąlygą?

Įdomumo dėlei būtų galima sugretinti Darbo grupės parengtas išvadas dėl mokslo institutų pertvarkos, aukštų Švietimo ir mokslo ministerijos pareigūnų tiesmukiškus pasisakymus viešojoje erdvėje pertvarkos klausimais ir iš vienos pusės – neva raminančius, iš kitos – humanitarinių institutų adresu pasakytus užgaulius „Mitų“ teiginius, kad pamatytume, kaip varganai yra bandomi dangstyti tikrieji institutų reformos planai.

Buldozerinė pertvarka, besiremianti valdžios galia, be pagarbaus abiejų pusių dialogo – neretas reiškinys šiandieninės Lietuvos gyvenime.

Humanitarinių mokslų daktaras Darius Kuolys, portalui „Bernardinai.lt“ apibūdindamas šią situaciją, teigė, kad institutai yra „priversti kovoti dėl savo išlikimo su savo valstybės biurokratija kaip su dar vienu okupaciniu režimu.“

Kažkas nenormalu yra mūsų valstybėje. Kas slypi po naujojo „okupacinio režimo“ sąvoka? Kas suinteresuotas, kad mokslo žmonėms būtų sujaukta kūrybinė aplinka, sutrikdytas tiriamasis darbas, kad savo kūrybinę energiją jie būtų priversti eikvoti nesibaigiančioms biurokratinėms kovoms?  

Atrodytų, kad prielaidų šiuo metu rastis tokio pobūdžio „okupaciniam režimui“ nėra, nes Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkiminėje programoje pasakyta, kad „tapusi pagrindiniu XX a. Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir jo išsaugojimo motyvu, Lietuvos kultūra yra Lietuvos valstybės pagrindas, būtina kūrybiškos ir atsakingos pilietinės visuomenės sąlyga. Lietuvos politikos pagrindinis tikslas – išsaugoti nacionalinį kultūros paveldą, jį prasmingai ir įtaigiai aktualizuoti, pirmiausia išsaugant lietuvių kalbą – mūsų kultūros pamatą.“ Kultūra yra suprantama kaip visuma, apimanti visas gyvenimo sferas – meną, mokslą, švietimą, politiką, ekonomiką ir kt.

Vyriausybės programoje įsipareigojama Lietuvą kurti penkiais lygmenimis: darnaus žmogaus, darnios visuomenės, darnaus švietimo ir kultūros (taigi, ir mokslo), darnios ekonomikos ir darnaus valstybės valdymo.

Stebina tai, kad Vyriausybės programą turinčios įgyvendinti Švietimo ir mokslo ministerijos, kažkodėl tęsiančios nuo ankstesnių laikų užsilikusią neoliberalizmo liniją, ir Ministro Pirmininko sudarytos darbo grupės, rengiančios pasiūlymus dėl institutų pertvarkos, pozicija, viešojoje erdvėje mokslo autoritetų įvardinta kaip lituanistikos naikinimas, prieštarauja Seimo „valstiečių“ frakcijos bei Vyriausybės suformuluotoms nuostatoms dėl kultūros (tuo pačiu ir dėl mokslo) išsaugojimo, įprasminimo, plėtros ir įtaigaus aktualizavimo. Neįtikėtina, bet akivaizdu.

Demokratinėje valstybėje visuomenė bei mokslininkų bendruomenė turi teisę sulaukti pagarbaus valdžios institucijų atsakymo į iškilusius valstybinės svarbos klausimus. Nesulaukus tokio atsakymo, nuogąstavimai dėl lituanistikos ateities liko neišsklaidyti, todėl galiausiai šalies visuomeninės  organizacijos bei patys mokslininkai oficialiai kreipėsi į visas valstybės institucijas – Seimą, Vyriausybę, Prezidentūrą. Trys Seimo opozicinės frakcijos nariai –Audronius Ažubalis, Stasys Šedbaras ir Laurynas Kasčiūnas – Ministrui Pirmininkui įteikė memorandumą „Dėl lituanistikos ir lietuvių kalbos statuso valstybėje.“

O kas toliau?  Optimistiškiausias variantas: belieka tikėtis, kad vykdomoji valdžia, įsiklausiusi į reakciją, kurią sukėlė jos veiksmai lituanistikos fronte, dar kartą atidžiai perskaitys savo Vyriausybės programą ir apgalvos, kaip galėtų prisidėti prie joje deklaruojamos darnios Lietuvos kūrimo.

Jeigu būtų taip, kad ir pakartoję valstybinę pamoką vykdomosios valdžios atstovai jos vis tiek neišmoks?

Paskutinis žodis liks Seimui. Mokslo ir studijų įstatymo 40 str. pasakyta, kad „Sprendimą dėl valstybinio mokslinių tyrimų instituto, kurio tikslas – kaupti, sisteminti, saugoti, skleisti nematerialųjį ir dokumentinį lituanistikos paveldą, vykdyti fundamentinius lietuvių kalbos, etnologijos, raštijos, kultūros ir istorijos paveldo tyrimus, pabaigos ir pertvarkymo priima Vyriausybė Seimui pritarus.“

Seimo pozicija lituanistikos likimo klausimu parodys, ar biurokratijos „okupacinis režimas“ rimtai įsitvirtinęs mūsų valstybėje.

Autorė yra filologė, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė

Kategorijos: Etninė kultūra, Istorija, Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Mokslas, Mokslo naujienos, Nuomonių ratas, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

7 komentarai

  1. dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Cituoju: “„okupacinio režimo“”. Visiškai nereikia „okupacinio režimo“ dėti į kabutes. Dabar Lietuva yra OKUPUOTA. Visi 7 Seimai yra “išrinkti” antikonstituciškai ir ne tik. Netgi daugybę kartų apie tai informavus ir išaiškinus, kai net tai padarė LR KT, Seimai ir toliau “renkami” antikonstituciškai. O tai parodo, kad tikrai Lietuva dabar yra OKUPUOTA.
    Kai žvelgiame iš šio taško, tai tos problemos, apie kurias rašo Irena Andriukaitinė pasidaro labai aiškios, labai suprantamos. Vyksta Lietuvos naikinimas, taigi viskas pagal OKUPANTO planą.

  2. Žemyna:

    Principus, pagal kuriuos plaukdami į Šviesą bei Tiesą orientuojasi mūsų seimūnai, vienas iš „partijų” lyderių šiandien maždaug taip apibūdino:
    – Ne jis vienas taip darė, ne vienas ūkininkas taip daro, nes ŽŪ labai sudėtinga sritis!
    Taigi, jei jau yra TAIP darančių, tai ir jam ne nusikaltimas bindzenti kitų pramintu sukčiavimo taku…
    Tai ir su LR Konstitucija, ir su joje nustatytu lietuvių k. statusu, elgiasi taip, kaip iki jo KITI JAU DARĖ, kaip JAM daugiau NAUDOS bus…
    Kaip teko iš kai kurių seimūnų girdėti, „Konstitucija ne šventa karvė, ją žmonės sukūrė, žmonės ją ir pakeisti gali”…
    Visi, ką domina Lietuva ir konstitucinės jos vertybės, skubėkite į aukcioną! Kas mums pasiūlys daugiau už jau turimus pasiūlymus? Drąsiau ponai, nesivaržykite! Dabartinis Seimas atviras visiems siūlymams!

  3. Žemyna:

    Šiandien per radiją primintas S. Gedos teiginys:
    „Jei dabartinis amžius nebus humanitarinis, KITO išvis NEBUS!”

  4. Alina:

    Keisti dalykai vyksta. Valstiečių programa yra palanki lituanistikai, o Švietimo ministerijos bei Premjero darbai yra priešingi. Gal Vyriausybė ir ministrė yra liberalų bei konservatorių satelitai ir tęsia Šimašiaus bei Kubiliaus liberalią politiką? Lituanistikos naikinimas tiesiog kerta pasitikėjimą valstiečiais. Kodėl taip ilgai taikstosi Valstiečių frakcijos ir Švietimo komiteto pirmininkas? Ar Skvernelis su ministre tyčia kenkia?

  5. Žemyna:

    Švedų skandalas štai ką priminė: Švedijos karalius asmeniškai rūpinasi ir globoja valstybinės (švedų) kalbos ir literatūros tyrimais, mokslais, mokymu, studijom ir t.t.
    O mūsų valstybės „tautiškos” galvos lyg pagal komandą griebėsi skubių priemonių savo šalies valstybinės kalbos reikšmės menkinimui ir apskritai stūmimui į paraštes…
    Klausykite, o ar esame tikri, jog tos galvos turi tik vieną – Lietuvos piliečio pasą? Ar kas nors tai tikrino?

  6. jo:

    Iš kur ateina tokie reformų pasiūlymai? Nenormalu, kad Lietuvoje iš valdiškų institucijų nuolat kyla priešiški lietuvių kalbai, lietuvių tautai, Lietuvos valstybei pasiūlymai. Norėtųsi, kad kokia nors Seimo komisija ar prokuratūra ištirtų ir įvardintų kiekvieną asmenį prisidėjusį prie tų pasiūlymų ruošimo, išsiaiškintų kas yra iniciatoriai, kokie jų motyvai… Manau, kad išaiškinus tokius asmenis reikėtų juos teisti ir griežtai nubausti realiomis laisvės atėmimo bausmėmis už pasikėsinimą vykdyti antivalstybinę veiklą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *