V. Radžvilas. Lietuvos naikintojai turi suprasti – žaidimas baigtas (video) (42)

Vytautas Radžvilas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytautas Radžvilas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Skelbiame prof. V. Radžvilo kalbą, sakytą Balandžio 3 d. Lietuvos mokslų akademijoje  vykusiame Lietuvos Sąjūdžio 30-mečio minėjimo renginyje „Vilniaus sąjūdininkai žygyje į Nepriklausomybę“.

Labai smagu matyti tiek daug bendražygių. Pradedame Sąjūdžio minėjimą, kuris tęsis visus metus. Iš tiesų labai prasminga, kad jį pradeda Vilniaus Sąjūdis ir jis prasideda būtent čia, šitoje salėje, iš kurios buvo iškeliauta į laisvės žygį. Tačiau šis minėjimas yra mums svarbus ne tik todėl ir ne labiausiai todėl, kad atsimename, kokie buvome šaunūs prieš trisdešimt metų – jaunesni, žvalesni. Vienas dalykas, būtent, laisvės liepsna neturėtų užgesti.

Kad ir kokia šiandien šventiška nuotaika, turime kai ką suprasti. Jaučiuosi ne tik kaip tą lemtingą birželio dieną, bet apskritai jaučiuosi kaip 1988-ųjų metų rudenį, lydimas jausmo, kad istorija vėl sugrįžta. Istorija vėl sugrįžta todėl, kad nėra pasaulyje tautos, kuri visam laikui galėtų įplaukti į saugų ramų laisvės užutėkį. Laisvė yra tai, ką reikia ginti kiekvieną dieną. Ir mes ją giname panašiomis aplinkybėmis kaip tada. Šiandien mažai kas susimąsto apie vieną labai įdomią paralelę. Sovietų imperija iš esmės išgyveno septyniasdešimt metų ir, koks sutapimas, faktiškai tiek pat metų sukanka kitam viršvalstybiniam daliniui, kuris vadinasi Europos Sąjunga. Matyt, taip jau yra, kad tokie imperiniai daliniai tiesiog gyvuoja mažiau negu šimtmetį, o mums apie tai kalbėti yra labai svarbu ir tiesiog gyvybiškai būtina. Mes sakome, kad Europos Sąjunga šalia NATO yra mūsų tautos, valstybės išlikimo garantas. Iš dalies taip yra, bet reikia suprasti vieną esminę aplinkybę – vienas iš tų garantų byra akyse. 

Ir šiandien mes gyvename tokioje pat situacijoje kaip 1988-aisiais metais, kai reikia sugebėti labai aiškiai ir tvirtai pasakyti – mes toliau negalime gyventi beviltiškomis iliuzijomis. Didžioji 1988-ųjų metų skirtis, kuri perėjo raudona linija kaip neįveikiama takoskyra per visą Lietuvos visuomenę,  labai aiški – buvo tie, kurie ir toliau apsimetinėjo, kad nieko nevyksta, nes jie buvo išlaikomi iš vieno imperinio centro malonės. Kai kas vaizdingai tai vadino „Maskvos ėdžiomis“. Tačiau Lietuvoje buvo ir žmonių, kurie suvokė, kad vis dėlto vyksta kažkas be galo rimto ir padarė svarbiausią darbą. Niekada nepavargsiu kartoti, kad didžiausias Sąjūdžio laimėjimas ir svarbiausias jo indėlis buvo ne nepriklausomybės atkūrimas. Reikia aiškiai suprasti – mes nepriklausomybę atkūrėme tik todėl, kad įstengėme tai padaryti, o įstengėme tai padaryti todėl, kad sugebėjome susiorganizuoti į Sąjūdį ir šitos imperijos griūties nepasitikome kaip pakrika, pasimetusių ir nežinančių ką daryti žmonių minia. Mes buvome tapę tauta. 

Ir šiandien mes stovime panašaus iššūkio akivaizdoje. Yra žmonių, kurie ir šiandien sako, kad milžiniški poslinkiai, kurie vyksta Lenkijoje, Vengrijoje, Italijoje, visoje Europoje, yra viso labo autoritarinių nacionalistų siautėjimas. Prisiminkime, labai pažįstama leksika. Maskva irgi sakė, kad Pribaltikoj vyksta kažkokių pavojingų nacionalistų siautėjimas. Kodėl taip yra kalbama apie pokyčius Lenkijoje, Vengrijoje ir kitur? Todėl, kad ES vis dėl to pirmiausia yra eurokomunistinis projektas. 

Tuščia ir pigi demagogija teigti, kad tie, kurie kalba apie ES didėjančias problemas ir galimą griūtį, yra antieuropiečiai. Reikia skirti tris dalykus: Europą, Europos Sąjungą, kaip tam tikrą politinį susivienijimą, ir galų gale Europos Sąjungos valdžią, kuri tiesiai šviesiai sako, kad mes turime būti internacionalistai – jokių tautų ir valstybių Europos Sąjungoje esą nereikia. Ir tai, kas vyksta šiandien Rytų Europoje, yra reakcija į dalykus, kuriuos mes savo kailiu patyrėme, gyvendami sovietmečiu. Tai pirmiausia yra reakcija į valdančiojo elito užmojį niveliuoti, sumaišyti, galiausiai, ištirpinti tautas. Būtent todėl šitas pakilimas yra nesustabdomas ir mes jam privalome ruoštis, jei nenorime būti netikėtai užklupti staigių pokyčių. 

Nereikia būti įžvalgiam, norint suprasti, kad vokiečiai, britai, prancūzai, didžiulės šalys ir tautos išsigelbės. Mūsų padėtis – nereikia įrodinėti – yra visiškai kitokia. Arba mes tam pasiruošime, arba ne, ir todėl šiandien Lietuvoje iš tikrųjų reikia rimtų permainų. Mums nereikia primityvios propagandos, kad Europą griauna kažkokie niekadėjai, mums nereikia nepabaigiamų savęs drąsinimų, kad NATO mus apgins. Duok Dieve, kad jie apgintų, bet pirmiausia mes turime ruoštis gintis patys. Tai reiškia, kad mes privalome Lietuvoje daug ką keisti, privalome keisti ekonominę-socialinę politiką, kad šitoje šalyje nebūtų šimtų tūkstančių žmonių, kurie laukia išvaduotojo – tokių buvo, deja, ir 1940-aisiais. Kitaip tariant, reikalingi pokyčiai. 

Kaip juos pasiekti? Amžinas klausimas: ką daryti? Į šitą klausimą dabar jau galima atsakyti labai paprastai. Teikia vilčių tai, kad vis tik Lietuvoje daugėja žmonių, kurie supranta, jog mes turime valdžioje žmones, kuriems, deja, tautos ir valstybės likimas pernelyg nerūpi. Ir šitie žmonės negirdi nieko. Jie griauna Vilniaus senamiestį, jie kerta mūsų miškus, jie stengiasi ir yra pasiryžę, kaip ir sovietmečiu, padaryti lietuvių kalbą pamote. Atkreipėte dėmesį? Visos problemos pažįstamos iš tada. Ir kada mes jas pradėjome spręsti? 1988-aisiais metais. Tol, kol kovojame pavieniui, nieko negalėjome padaryti. Jiems tai kėlė šypseną. Šiandien irgi yra daug entuziastų, idealistų, bet kovoja pavienės grupelės. 

Todėl į amžiną klausimą, ką daryti, galima atsakyti vieno išmintingo žurnalisto straipsnio žodžiais. Jis sako: jeigu ateina mitinguoti ar protestuoti vienas, niekas nekreipia dėmesio ir jį laiko kvaileliu. Jeigu ateina protestuoti dešimt, tas pats. Jeigu ateina tūkstantis, tada pradedama aiškintis, teisintis. Jeigu dešimt tūkstančių, jau iš viso sunerimstama. Jeigu ateina šimtas tūkstančių – jis įžvalgiai pasakė – įvyktų tai, kas kažkada įvyko Vingio parke. Tereikėtų ateiti keliolikai tūkstančių su vėliavomis, tyliai pastovėti ir tie, kurie naikina Lietuvą – o šiandien Lietuva yra negailestingai naikinama, tik kitais būdais – tiesiog suprastų, kad žaidimas baigtas. 

Kito kelio nėra ir aš manau, kad šitie metai, šitas minėjimas bus prasmingas tik tuo atveju, jeigu jis padės įsisąmoninti esminę tiesą – laiko nebėra. Pakanka lieti pasipiktinimą interneto komentaruose. Pakanka, nors tai yra prasminga, svarbu ir labai malonu, kaip šiandien sėdėti salėse ir švęsti jubiliejus. Tiesiog dabar jau atėjo metas. Kaip ir tuomet, kaip Sąjūdyje, reikia išeiti ir pasakyti: mes piliečiai, mes tauta ir, galų gale, Lietuva, už kurią buvo sudėtos tokios aukos, yra ne jūsų nuosavybė. Ji yra tautos nuosavybė ir netrukdykite mums ją išgelbėti taip, kaip kartą jau išgelbėjome prieš trisdešimt metų.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .

42 komentarai

  1. alkanaitis:

    teisingas straipsnis, teisingi žodžiai :… privalome keisti ekonominę-socialinę politiką…šiandien Lietuvoje iš tikrųjų reikia rimtų permainų… dabar jau atėjo metas. Kaip ir tuomet, kaip Sąjūdyje, reikia išeiti ir pasakyti: mes piliečiai, mes tauta ir, galų gale, Lietuva, už kurią buvo sudėtos tokios aukos, yra ne jūsų nuosavybė. Ji yra tautos nuosavybė ir netrukdykite mums ją išgelbėti…Tai reakcija į valdančiojo elito užmojį niveliuoti, sumaišyti, galiausiai, ištirpinti tautas…

  2. D.:

    Tai kvietimas į naują sajūdį. Ir, jei pats neturi, ką pasakyti, bet esi tos pačios nuomonės iš principo, ateik, kai vyks tie mitingai!

  3. jurgis:

    Jeigu Radžvilas mane įtikins, koks šaltinis taip skelbė: “mes turime būti internacionalistai – jokių tautų ir valstybių Europos Sąjungoje esą nereikia…”, tai prisijungsiu prie Sąjūdžio III, o ne, tai…

    • Pikc:

      Hmm… Ar teko girdėti apie tokį Italijos komunistą Altiero Spinelli ir jo “Ventotenės manifestą”? O kad eurosajūzo politbiuras po Breksito suskubo aplankyti ne Šumano, Adenauerio ar de Gasperi, bet to paties Spinelio kapą ir iškilmingai pasižadėjo tęsti jo idėjas? O rompio pompio (Van Rompuy) pareiškimą: “The time of the homogeneous nation-state is over.” dar 2010 m.?

      • prie to paties:

        tai skaitykit: Ziono išminčių protokolus, H. Fordo “International Jew”, H. Waton “A program for the jews” ir t.t ir t.t Ir po to atlikit palyginamąją studiją su tuo kas jau Europoje ir pasaulyje įvyko, kas vyksta ir kas planuojama įvykdyti. Matosi, kad yra žmonių, kurie tuo netiki vien dėl to, kad sunku tuo patikėti, nes nenorėtų, kad tai įvyktų.

  4. Audronė:

    AČIŪ. JĖGA ! Esu pasirengusi daryti, kas pagal jėgas ir protą, kad įvyktų antrasis išsivadavimo mūšis, Dabar – išsivadavimo nuo savų…

  5. lietuve:

    Pabudome ir kelkimės (R.Paulauskas). Būtina žūtbūtinė kova prieš žydų įtaką. nes ši žydų okupacija bus daug aršesnė negu buvo prieš II PK. Eisim į mitingus ir padėsim kuo galėsim.

    • Arūnas:

      visur reikalingas tikslumas. Pabudome ir kelkimės- tai Kęstučio Genio žodžiai, nesvarbu kokia gaida išdainuoti, pasakyti ar išrėkti, jei tikrai skauda. Dar daugiau- nekurkim priešų daugiau negu jų turim: kalbėkim ne apie žydus ir jų įtaką, bet apie tuos svetimųjų įtakos geidžiančius lietuvius, kurių buvo visais laikais. Svetimas yra ne žydas, lenkas ar rusas (yra ir svetimų lietuvių), bet jų vedlių skleidžiama ideologija. Būtent todėl reikia atskirti, kas sudaro pavojų- rusas ar Kremlius, lenkas ar Tomaševskis, žydas ar zurofai su svetimais lietuviais

  6. Yra sakoma, kad dukartus įbristi į tą pačią upę nėra galima. Gi Radžvilas savo kalba šią aksiomą bando paneigti. Tai tiek yra ir teverta tokia jo kalba…

  7. Galima suprasti, kad Radžvilui oj kaip norėtųsi išgriebti Lietuvą iš ES ir tarkim, kaip kokiam Jogailai esant, prišlieti ją prie Lenkijos amžinai. Bet, deja,…

    • Siauro, tu, protelio, žmogeli, nes viską suvoki tik objektyviai, nemoki įsigilinti giliau ir išnagrinėti kiekvieną svarbią detalę.

      • Pikc:

        Spėju, norėta pasakyti “subjektyviai”, o ne “objektyviai”?

        • Dėl Jogailos ir kad jis neva norėjo amžinai prišlieti, Lietuvą prie Lenkijos, taip gali atrodyti tik žiūrint objektyviai, bet žiūrint subjektyviai taip neatrodo. Duosiu tau vieną pavyzdį ir įrodymą, jog Jogaila net ir sudaręs sajungą su Lenkija tuo pačiu norėjo, kad Lietuva, tiksliau Vytautas, sudarytų sąjungą su Maskva ir tai padėtų Lietuvai sustiprinti nepriklausomybę nuo Lenkijos. Taigi įvykių chronologija:
          1) 1383 – 1384 metais,po to, kai Tochtamyšas sudegino Maskvą, O Maskva pripažino Aukso Ordos viršenybę, Jogaila derėjosi su Maskvos kunigaikščiu dėl santuokos su Sofija Dimitrovna ir sajungos prieš totorius ir vokiečius bei lenkus.
          2) Tai sužinojęs Tochtamyšas pareikalavo Dimitrijaus atsiųsti į Aukso ordą jo sūnų ir įpėdinį Vasilijų, kad jis pasilktų čia įkaitu ir tai garantuotų Dimitrijaus ištikimybę Tochtamyšui.
          3) 1384 metais Jogaila susitaiko su Vytautu ir duoda jam valdyti Voluinę su Lucku, o pats persikelia į Lenkiją
          4) 1387 metais Jogaila Moldovos valdovą Petrą Mušatą padaro savo vasalu.
          5) Tais pačiais metais 1387 Vasilijus pabėga iš Tochtamyšo nelaisvės ir atvyksta į Moldovą, pas – Petrą Mušatą (Jogailos vasalą) ir ten pasislepia nuo Tochtamyšo
          6) Tų pačių metų pačioje pabaigoje Petras, įtakotas Jogailos, pasiūlo Vasilijui nuvykti į Lucką pas Vytautą.
          7) Lenkų lydimas Vasilijus atvyksta į Lucką ir ten slaptai nuo Jogailos sudaroma sajungos ir vedybų sutartis, kadangi Lietuva tuo metu neturėjo valdovo ( Jogaila buvo išsikėlęs į Lenkiją) tai Vytauto palydos palydėtas Vasilijus grįžo į Maskvą ir 1391 metais Sausio mėnesį įvyko vestuvės ( Vasilijus jau buvo tapęs valdovu, o Vytautas Lietuvos valdovu tapo 1392 rugpjūčio mėnesį,kai Jogailą jam pasiūlė laisvą sostą). Taip buvo sudaryta Lietuvos sąjunga su Maskva, bet tuo pačiu metu, Lietuva buvo sąjungoje su Lenkija, ir tai padėjo Vytautui laviruoti tarp Lenkijos ir Maskvos, o iš Jogailos veiksmų matome, kad jis sudarė genialias sąlygas susidaryti Lietuvos ir Maskvos sąjungai,kuri leido Lietuvai laviruoti. Tai tiek.

          • Pikc:

            Subjektyvumas – požiūris į ką nors, paremtas asmeninėmis subjekto pažiūromis, interesais arba skoniu (subjektyvus – asmeniškas, vienašališkas, būdingas tik tam asmeniui);
            Objektyvumas – nešališkumas (objektyvus – bešališkas, be išankstinio nusistatymo).
            😉

          • Tikrai, paties aiškinimas tiek subjektyvus, kad gaunasi ne istorija, o beletristika be jokios mokslinės vertės. Krėvos sutartis rodo ne kokią tai sąjungą su Lenkija, o tai, kad per Jogailą Lenkija prie savo karalystės prišliejo LDK. Taip LDK tapo Lenkijos karalystės dalis, jos karaliumi tapusio Jogailos valdoma, žinoma tik formaliai. Tuo buvo padėtas taškas Vytauto nuosavybės teisėms į LDK, prasidėjo jo tarnystė Jogailai ir Lenkijai, trukusi iki mirties – 1430 metais.
            Kas dėl Maskvos kunigaikštystės padėties, tai atsižvelgus į buvusius Algirdo veiksmus jos atžvilgiu, galima laikyti, kad ji buvo pripažinusi LDK viršenybę, kuri, matyt, tęsėsi dar kurį laiką ir po jo mirties. Tad Totochtamyšo 1383-1384 metais įvykdytas Maskvos sudeginimas ir Dimitrijaus duotas Aukso ordos viršenybės pripažinimas, be abejonės buvo LDK interesų užkabinimas. Ir tai visų pirma žeidė Algirdo žmoną Julijoną kaip buvusią Maskvos kunigaikštytę, susietą su kraujo ryšiais. Tas duotų pagrindą manyti, kad visi minimi Jogailos ir Vytauto santykių su Maskva faktai vyko Jogailos motinos Julionos valia. Suprantama, kad tiek Lenkija, tiek Julijona buvo suinteresuotos nepaleisti Maskvos iš savo įtakos rato ir tai Julijona vykdė giminiuojant Vytautą su jos giminaičiais – Maskvos valdovais.Kalbėti apie kokius nors savarankiškus Vytauto laviravimus su Maskva po Krėvos unijos vargu ar rastųsi kokio faktinio pagrindo. Toks trumpai būtų objektyvus to istorinio laikotarpio faktų aiškinimas.

            • Tu čia parašei komentarą su daugybe klaidų. Aš jas ištaisysiu:
              1) Be Krėvos unijos, nebūtų Žalgirio, kuris Lietuvai buvo gyvybiškai svarbus
              2) Jogaila Lenkijoje turėjo absoliučią valdžią. To pavyzdžių yra daug, galiu duoti vieną pavyzdį: 1412 metais Jogaila savo dukterėčią(Mazovijos kunigaikštytę) Cimburką, Krokuvoje, išleido už Austrijos valdovo Ernesto geležinio.
              3) Geri santykiai su Maskvos kunigaikštyste buvo nuo 1372 taikos su Dimitrijum Doniečiu, tačiau tik dėl 2 priežasčių; pirma Algirdas vylėsi, kad Lietuva iš Maskvos gali priimti krikštą, o antra Algirdo duktė Elena buvo susituokusi su Vladimiru Drąsiuoju – Maskvos kunigaikščio pusbroliu
              4) Tochtamyšas Maskvą sudegino ne 1383- 1384 metais ,o 1382 metų vasarą ir tik po to tarp Jogailos ir Maskvos prasidėjo derybos dėl krikšto
              5) Julijona buvo nebuvo susijusi giminystės ryšiais su Dimitrijum Doniečiu, o tik su ankstesniu Maskvos kunigaikščiu Simeonu Išdidžiuoju, kitaip sakant ji buvo Dimitrijaus dėdės svainė. Taigi tai labai tolima giminystė.
              6) Iš mano ankstesnio komentaro išvardintų faktų akivaizdžiai matyti,kad Jogailos ir Vytauto santykiai su Maskva buvo didelio Jogailos ir Vytauto žaidimo dalis ir genialumo apraiška. Julijona čia vaidino svarbų vaidmenį tik iki to momento,kai Jogaila derėjosi su dėl krikšto su Maskva, o kai šis projektas žlugo,o Jogaila išsikėlė į Lenkiją, tai Lietuvos sąjunga su Maskva galėjo būti sudaryta tik dėl formalių tikslų t.y – dėl tik dėl taikaus gyvenimo ir Julijonos reikšmė čia ir Lietuvai ir Vytautui buvo visiškai nesvarbi.
              7) Tavo teiginys,kad Lenkija ir Julijona buvo buvo suinteresuotos nepaleisti iš Maskvos iš savo įtakos rato tai tu čia darai 2 klaidas: pirma Lenkijos valdovu tada jau buvo Jogaila,o Julijoną su Maskva siejo labai tolima ir menka giminystė.
              8)Paskutinis tavo teiginys, kad Vytautas nelaviravo, tai klysti – Vytautas nekartą sudarė sutartis prieš Lenkiją tiek su ordinu,tiek su ta pačia Maskva: pavyzdžiui : Salynos sutartis, Ugros taika ir taip toliau.
              Tai tiek.

              • PS: Julijonos močiutė, iš motinos pusės, yra Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos sesuo. Yra žinoma, kad Julijona palaikė kontaktus su Liudviko motina ir savo giminaite Elžbieta Lokietkovna. Ši kaip žinome, turėjo didelę įtaką, savo sūnui, ir mirus jo pirmajai žmonai ji parinko jam, kaip antrąją žmoną, savo giminaitę – Elžbietą Bosnietę, o ši turėjo daug meilužių, todėl spėjama,kad Jadvyga gali būti ne Liudviko, o Elžbietos kokio nors meilužio dukra. Taigi, kaip matome Julijona darė viską,kad ateityje Jogaila sėdėtų Lenkijos soste.

                • Visi šie giminysčių faktai tik patvirtina Julijonos didžiulę įtaką to meto su Lietuva susijusiam istorijos procesui, taigi ir Jogailos atsisėdimui Lenkijos soste. Malonu, kad tą faktą pripažinote.

                  • Julijoną, Algirdas vedė neatsitiktinai – jis ne tik norėjo susilaukti palikuonių , bet jis įžvelgė,kad Julijona turi giminystės ryšių ne tik su Maskva, bet ir su Lenkija. Ir vėliau jau po Algirdo mirties ji tarpininkavo deryboms ir su Maskva dėl krikšto ir dėl Jogailos vedybų su Sofija Dimitrovna, bei su Elžbieta Bosniete dėl Jogailos vedybų su Jadvyga ir katalikško krikšto.

                    • Nemanyčiau, kad Julijonai būtų labai rūpėjęs krikštas. Jai daugiau rūpėjo išlaikyti savo giminaičių rankose turtus, o jų išlaikymą ir gausinimą spręsdavo atitinkamomis vedybomis su pasižymėjusiais karvedžiais. Taigi ne tiek Algirdui rūpėjo Julijona, kiek jai Algirdas kaip karvedys, reikalingas tiems turtams išsaugoti ir pagausinti. Be abejonės iš to paties Julijonos giminių lizdo yra ir Vytauto žmona Ona (Anna). Tais pačiais sumetimais Vytautas išleido dukrą už Maskvos Vasilijaus. Vytautas kaip Algirdas buvo žymiais karvedžiais. Tik Algirdas Julijonai “kėravojant”, o Vytautas Jogailai.

              • Tos Vytauto sudarytos sutartys su Ordinu ar Maskva tik paviršutiniškai žiūrint atrodo, kad yra nukreiptos prieš Lenkiją, o iš esmės tai buvo Lietuvos kaip Lenkijos karalystės subjektės, atstovaujamos jos karvedžio Vytauto, diplomatija, jam naudojantis prisišlietosios LDK valdymo aplinkybėmis (LDK valdyta per Vytautą). Taigi tas sutartis laikyti Vytauto laviravimu, iš tikrųjų nukreiptu prieš Jogailą, nėra pagrindo, o greičiau jos yra diplomatijos veiksmai išsisukant iš susidariusios padėties atitinkamais atvejais.
                Kiti teiginiai to fakto, kad Lenkijai prišliejus LDK ši buvo suinteresuota, jog Maskva ir toliau išliktų LDK įtakoje, nepaneigia. Pasakymo, kad klystu čia nepakanka…

                • PS: Tai, kad Vytauto žmona Ona yra ne rusė, o lietuvė – ji nuo Eišiškių, o ne nuo Smolensko ir su Julijona ji neturi jokių giminystės ryšių. Gedimino žmona Olga buvo nuo Smolesnko, o ne Vytauto.

                  • Onos (Annos) vardas rodo, kad ji buvo krikštyta pravoslavė, t.y. to meto supratimu jau buvo patapusi rusė. O tas faktas, kad ji kilimo nuo Eišiškių, kaip tik bylotų, jog tapti Vytauto žmona galėjo, būtent, Julijonos valia. Juk Eišiškės tiek iš Vilniaus, tiek iš Krėvos, kur yra pagrindo manyti nuolatos gyveno Julijona, ranka pasiekiamos. Tad labai gali būti, kad vėliau Vytautas ne be buvusių “julijoniškų” giminisčių su Maskva savo dukrą Sofiją (taip pat pravoslaviškas vardas) tekino už Maskvos Vasilijaus.

                    • Julijonos vaidmuo yra perdėtas, nes moteris pagoniškoje Lietuvoje daug teisių neturėjo. Jos balsas buvo galbūt virtuvėj, galbūt vaikus auklėjant ir tiek.

                    • O kaipgi moteris didesnio vaidmens neturėjo. Moteris pagal senąją baltų pasaulėžiūrą ūkyje,gyvenime kaip tik turėjo didelį vaidmenį. Pagal Tacitą aisčiai garbino būtent Dievų motiną. Iš istorijos matome Mindaugo Mortos, Kęstučio Birutės vaidmenis politikoje, apskritai gyvenimo reikaluose.

  8. Dl.:

    Nieko nebuvo pasakyta nei apie Lenkiją, nei apie žydus. Tai jūsų žodžiai. Gal jūs kokie provokatoriai.

  9. Skalvis:

    Kokie visi drąsūs ir ryžtingi ! Žavu, bet: o kur yra Deimantė ? Jeigu negalite išgelbėti vieno vaiko, kaip jūs gelbėsit Lietuvą ?

    • Jūratė:

      Skalvi, apie Deimantę “šauniai” pasisakė 15min.lt žurnalistė Liepa Želnienė (2018 m. vasario pabaigoje, Žinių radijo eteryje). Pasak šios moters, “niekam neturi rūpėti, ar Deimantė gyva, ar mirusi. Ji priklauso motinai”. Man tai pasirodė kraupu. Kitaip tariant, žmogaus gyvybė yra nulis. Atseit, gyvenk savo gyvenimą, žiūrėk savo siaurų interesų ir viskas bus gerai.

  10. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

    2 straipsnis
    Lietuvos valstybę kuria Tauta – aukštaičiai, žemaičiai, dzūkai, suvalkiečiai.
    ***
    Antilietuviškos neliustruotosios cccp komunist_kgb’istinės
    lsdp_ts-lkd_darbo_liberalų_valstiečių gaujos nukenksminimas – tikroji liustracija.
    ***
    Seimą (vyriausybę, … ) aptvėrus spygliuota viela, būtų užbaigtas 3 dešimtmečius trukęs liustracijos laikotarpis : )

  11. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

    Dėmesio,
    Lietuvos gynėjams, tikroji konstitucija buvo bei yra tik p_i_r_m_i_n_i_o pavidalo, priimta 1992.10.25.
    ***
    Kai Vytautas Landsbergis pasirašė antikonstitucinį Seimo rinkimų įstatymą, bei kai Lietuvos Respublika nuo pat savo Konstitucijos priėmimo 1992.10.25 dar nė karto neturėjo teisėtai išrinkto Seimo, tai bet kokie konstitucijos straipsnių keitimai Seime yra niekiniai.
    Lietuvos gynėjų tvirta nuostata – kelių partijų l. klastingi politikai neteisėtai pasisavino įstatymų kūrybos galias (Seime), įstatymų vykdymo (vyriausybines) galias.
    Daugiau apie tai
    [Teisinė (ne)tvarka]
    va čia
    https://www.lietuva2.lt/pasiulymas/teisine-ne-tvarka/59d9a6560a1d0d0f1c286e2d

  12. Gustavas.:

    Citata: ” Ir šiandiena mes stovime panašaus iššūkio akivaizdoje. Maskva sakė, kad Pribaltikoje vyksta kažkokių pavojingų nacionalistų siautėjimas. Ir tada nugalėjo Vakarai. Dabar kai Vakarai sako, kad vyksta Vengrijoje, Lenkijoje, Italijoje, Pribaltikoje nacionalistų siautėjimas”, manau, kad nugalės Maskva. Susimastom ( gal klystam) apie paralėles, susimastom, gerb. Radžvilai. Imperijos Rusija, Kinija, Amerika stiprina vidaus politiką. Mes gi Europoje norime atvirkščiai, jėgos centrus perkelt į respublikas. Maskolius nupirks mus atskirai, oi nupirks. Jau matosi net iš NATO narės Turkijos tūpčiojimų Putinui. O suvelt tekstą bendrai su Vilniaus senamiesčiu griovimu,miško kirtimu, kalbos išdavyste nereikėtu. O, kad rodos išrinkęs protingą žmogų Seiman o šis ten atsidūręs tampa APUOKU, negaliu paaiškint.

    • Pikc:

      Tai kad Vakarai jau seniai pralaimėję – užsikrėtę raudonųjų ideologija, su psicho-fanatiko įkarščiu skuba susinaikinti. Perkelti “jėgos centrą” į neomarksistų, svaičiojusių apie “bendrą erdvę nuo Lisabonos ir Vladivostoko” ir naikinančių Europą, nes įtikėjo italų komuniagos kliedesiais apie Europą be tautų ir valstybių, lizdą būtų tiesiog savižudiška kvailystė. Jei kas ilgisi “stiprios šeimininko rankos iš sajūzo Centro”, tai lygiai taip pat sėkmingai gali ilgėtis sovietų laikų. Vieno sajūzo fanatikai ne ką tesiskiria nuo kito sajūzo fanatikų.
      “O suvelt tekstą bendrai su Vilniaus senamiesčiu griovimu,miško kirtimu, kalbos išdavyste nereikėtu.” – kodėl? Gi čia tos pačios ideologijos grimasos.

  13. Jūratė:

    Skalvi, apie Deimantę “šauniai” pasisakė 15min.lt žurnalistė Liepa Želnienė (2018 m. vasario pabaigoje, Žinių radijo eteryje). Pasak šios moters, “niekam neturi rūpėti, ar Deimantė gyva, ar mirusi. Ji priklauso motinai”. Man tai pasirodė kraupu. Kitaip tariant, žmogaus gyvybė yra nulis. Atseit, gyvenk savo gyvenimą, žiūrėk savo siaurų interesų ir viskas bus gerai.

    O dėl Radžvilo kalbos. Nėra jokių abejonių, kad kalba yra taikli, pasakyta laiku vietoje. Daugelis esame įbauginti, pažeminti, tačiau tik tai, kaip atsilaikysime prieš dabartinius iššūkius, parodys, ar esame verti išlikimo. Dabar kiekvienas lietuvis sprendžia klausimą BŪTI AR NEBŪTI.

  14. Rimgaudas:

    Kol kas mūsų ekonomika juda neblogai, o Prezidentė, garantuojant šalies saugumą, veikia užtikrintai. Vidaus reikalai, kartu su keliamu Sąjūdžiu, turėtų spręstis naujo Prezidento (Prezidentės) rinkimuose. Dera atminti, kad revoliucija ekonomiką bloškia daugelį metų atgal, o mums reikalinga evoliucija. Piktnaudžiaujantiems laisve dera žinoti, kad taip šalį vedame į anarchiją.

    • Pikc:

      Dar reiktų ką nors apie “rusū agentus” pridėti (arba bent jau kad “tai Kremliui naudinga”) – ir kad “valdže žino gereu”, o “runkelems” negalima laisvės duoti, nes “pasikartos Krymo scenarijus”. 🙂

  15. Pikc:

    Kalbant apie naikintojus – žinios iš Amerikos: “specifinės faunos” pastangomis sužlugdyta iniciatyva pagerbti A. Ramanauską-Vanagą: https://plus.google.com/118198014712853689988/posts/EMy15bu5677. Manau, šita info verta paskelbimo ir kuo platesnio paskleidimo, nes “didžioji purvasklaida” apie tai tikrai neparašys ir jokių reportažų nekurs.

  16. Džiūgauk, tauta!:

    Pagaliau, pagaliau repolonizacija!

    Pietryčių Lietuva nemokamai matys lenkiškas televizijas
    lzinios.lt/lzinios/Gimtasis-krastas/pietryciu-lietuva-nemokamai-matys-lenkiskas-televizijas/263831#komentarai

    Ir komentarai:

    Iš Lenkijos
    Kas nutiko,kad Lietuva pasrinko labiausiai polonofilišką Vyriausybės vadovą?Užuot lenkakalbius integruoti į lietuvišką visuomenę.pasirinktas būdas juos paversti į satelitinius Lenkijos piliečius,deja.Tad,kodėl tyli Lietuvos Prezidentė ir Seimo Kultūros komitetas? Apgailėtina ir tai,kad kai kuriuose Lietuvos pakraščiuose prie Baltarusijos ir Lenkijoj netoli Lietuvos sienos ,pvz.Suvalkuose,nėra techninių galimybių matyti lietuviškų tv laidų.

    Jules
    Lietuvos inteligentai, neosovietinis elitas, matyt, turi slaptą susitarimą su Lenkija dėl Pietryčių Lietuvos sulenkinimo ar net perleidimo Lenkijai už geras babkes.

    Skutas
    Prie ko čia Vilnius dėl tų programų transliavimo. Tauta šitiek vargusi sovietmečiu sulietuvinant Vilnių dabar jame Lenkijos programos lenkų kalba daromos valdžioje ‘išdygusių’ Pranskiečių, Skvernelių su Grybauskaitės vykdoma tylos politika valstybės transtransliacijomis. Kas dėl paties Vilniaus miesto tai tokioms transliacijoms nėra jokio kalbinio pagrindo, jame gyvena tik 6-7 % lenkų. Tauta, vilniečiai dėl tokio aukšiausios valdžios valstybinio išsityčiojimo Vilniaus, vilniečių, kentėjusių lenkmečiu ir sovietmečiu kalbinę priespaudą, atžvilgiu netylės. Dėl to kils didžiausi neramumai, draskalynė. Taigi ar supranta ką valdžia daro savo veiksmais valstybėje. Tai Pilsudskystė viduryje baltos dienos. Tas Lenkijos transliavimas yra užsienio politikos veiksmas, už kurį atsakinga Grybauskaitė. Tikimasi, kad bus rasta išeitis padėti užvestą Lenkijos transliacijų vykdymą Vilniuje nevalstybine kalba už valstybės pinigus į stalčių.

    šiaip
    o lenkiškojoje Suvalkijoje ar Balstogėje lietuvišką televiziją irgi retransliuos, ar čia tik vienpusiški veiksmai? Jei jau pinigai iš Lietuvos biudžeto, tai jie ir skirti turi būti lietuvybės puoselėjimui ir palaikymui, o ne lenkakalbių lietuvių lenkiškos savimonės stirpinimui.

    Neabejotina
    Tai pagerins valstybinės (kurios valstybės?) kalbos mokėjimą šitame krašte, “sustiprins” Lietuvos žemių vientisumą, integralumą.

    negerai.
    Jau dabar Polonija laidas is “vilenshcyznos ” pateikia kaip is savo krasto.. ji tiesiog isibrovusi i musu istorines zemes. O mes ne tik nepriestaraujam , bet dar daugiau pateiksime ant lekstutes ! Na, nesamone po nesamones daro ponas premjeras.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *