M. Kundrotas. Sąvokų diktatūra (0)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Ar dažnai susimąstome apie sąvokas ir jų vaidmenį mūsų pasaulėžiūrose? Kas tos sąvokos – objektyvių esmių atspindžiai ar tiesiog tuščios tūtelės, į kurias galima sukišti bet ką?

Apie tai kalbasi profesorius Filipas Preobraženskis ir daktaras Ivanas Bormentalis filme „Šuns širdis“. Kai I. Bormentalis betvarkę ir skurdą aiškina krize (rusiškai – „razrucha“), F. Preobraženskis iškart jo klausia – o ką Jūs norite pasakyti šiuo žodžiu? Galutinė profesoriaus išvada, jog tos krizės išvis nėra, tai – išsigalvotas žodis, pridengiantis sovietų santvarkos idiotizmą. Pasak jo užtektų, kad kiekvienas gerai dirbtų savo darbą, ir krizė išnyktų savaime.Panašių atvejų gausu ir šiandienos politikoje. Ko vertos sąvokos „sistema“ ir „antisistema“, „radikalai“ ir „marginalai“, „patriotai“, „globalistai“, „vatnikai“, „veryganai“? Naudojamos senos sąvokos ir kuriamos naujos, į jas savavališkai sukišant norimas reikšmes.

Jei pritari vieniems valdančiųjų veiksmams ir priešiniesi kitiems – kas esi: sistema ar antisistema? Kas yra dabartinė parlamentinė dauguma, o kas – jai prieštaraujantys: kurie iš jų – sistema, o kurie – antisistema? Ramūno Karbauskio komanda demokratiniu būdu nuvertė politines jėgas, kurios – pakaitomis ir su pertraukomis – valdė mūsų valstybę nuo jos atkūrimo. Panašiai prieš tai jas buvo nuvertęs Rolandas Paksas, paskiau pats nuverstas apkaltos keliu. Kam dabar atstovauja Gabrielius Landsbergis, Gintautas Paluckas ir Andrius Tapinas – sistemai ar antisistemai?

Kas yra radikalai ar marginalai? Daugeliu atvejų – tokie patys, o kai kuriais atvejais – netgi tie patys žmonės, kurie kitoje santvarkoje vadinti disidentais arba net rezistentais. Tai – žmonės, prieštaraujantys valdžiai, santvarkai ir siekiantys esminių permainų. O kas yra patriotai? Šią savoką prisiskirti gali tiek Nerija Putinaitė, tiek Žilvinas Razminas, tiek šių eilučių autorius, ir kiekvienam ji reikš visai ką kita. Vienam patriotizmas bus kosmopolitinės pilietinės visuomenės puoselėjimas, kitam – kova su Vakarų vertybėmis ir už Rusiją, trečiam – savarankiškos tautinės valstybės kūrimas ir gynyba. Tačiau ir čia kyla klausimų dėl sąvokų.

Kas yra kosmopolitizmas? Pripažinimas, kad egzistuoja bendražmogiškos vertybės ir gal netgi tam tikri bendražmogiški solidarumo ryšiai, ar tiesiog siekis ištirpinti tautines tapatybes beveidžiame, bevardžiame, bedvasiame katile? O kas yra tautiškumas? Vulgarus priešiškumas viskam, kas svetima, o gal – priešingai: džiaugimasis pasaulio įvairove, suvokiant, kad ji galima tiktai kiekvienai tautai išliekant savimi savame krašte? Kas yra Vakarai ir jų vertybės? Krikščionybė ar sekuliarizmas, demokratija ar liberalizmas, o gal net marksizmas? O kas yra Rusija? Vladimiro Putino diktatūra ir imperializmas, o gal tautinė opozicija?

Renė Dekartas, o prieš jį – dar Sokratas suvokė, kad, norint pažinti tiesą, bent kartą reikia suabejoti viskuo, ką žinojai ir kuo tikėjai. Pavyzdžiui gali įsivardyti tautininku, bet rasti tautininkų, su kuriais nėra, apie ką šnekėtis. Ir gali rasti liberalų, su kuriais lengvai susikalbėsi. Panašiai gali būti krikščionis ir lengviau susikalbėti su pagoniu ar net ateistu, nei su kitu krikščioniu. O jei taip, kiekviena sąvoka – abejotina. Ji – tik sąlyginė ir santykinė. Nėra tokio reiškinio, kaip pastovi ir vienareikšmė sąvoka.

Žodis „džentelmenas“ kadaise reiškė kilmingą vyrą, šiandien – mandagų vyrą. Žodis „idiotas“ reiškė apolitišką pilietį, šiandien – tiesiog beprotį. Žodis „demagogas“ – liaudies vadą, šiandien – plepį, sukčių, apgaviką. Netgi tuo pačiu metu toje pačioje visuomenėje ta pati sąvoka gali reikšti skirtingus ar netgi priešingus dalykus. Pavyzdžiui žodis „nacionalistas“ vienam bus baisus įžeidimas, kitam – tiesiog komplimentas, o smetoniškas nacionalizmas iš esmės skirsis nuo hitlerinio.

Dauguma ginčų kyla dėl sąvokų. Pavyzdys – filosofų Vytauto Radžvilo ir Povilo Aleksandravičiaus ginčas dėl uždaros, atviros ir kiauros visuomenės. Perskaičius jų tekstus kyla įspūdis, kad abu pritaria, jog tautinės, religinės, kultūrinės tapatybės yra svarbios, saugotinos ir drauge turi vykti bendravimas tarp skirtingų tautų, religijų bei kultūrų, kuris praturtina ir brandina kiekvieną tame santykyje esantį subjektą. Bet abu šie gerbtini žmonės vienas kitą išpeikė, tarsi vienas jų siūlytų visišką atsiribojimą, kitas – visišką takumą, kuriame išnyktų bet kokie kontūrai.

Panašiai, kaip susipriešinimas dėl sąvokų, galima ir klaidinanti bendrystė dėl jų. Bendrystė, kuria tenka nusivilti. Pavyzdys – viena prieštaringiausių sąvokų: laisvė. Ji įkvėpė Sąjūdį. Paskui paaiškėjo, kad vieniems laisvė reiškė galimybę puoselėti tam tikras vertybes, o kitiems – apsispręsti, kas apskritai yra vertybė, ar net naikinti tai, kas pirmiesiems yra vertybės. Vieniems – savarankišką tautinę valstybę, kitiems – progą ištirpti Vakarų struktūrų ir civilizacijos katile. Vieniems – laisvę nuo žmogiškųjų silpnybių ir ydų, kitiems – laisvę joms.

Žmogus, išgirdęs pašnekovą operuojant tam tikromis sąvokomis, identifikuoja jį kaip savą. O paskiau paaiškėja, jog tas pašnekovas turėjo galvoje visiškai ką kita. Paaiškėja, jog tai – priešininkas, gal netgi priešas. Pavyzdžiais gali būti doros, tautiškumo, tolerancijos sąvokos.

Du žmonės gali kalbėti apie dorą, bet vienam jų dora bus leisti moteriai apsispręsti dėl aborto, o drausti abortą – visiškas amoralumas, kitam – priešingai. Du žmonės gali kalbėti apie tautiškumą, bet vienam tautiškumas reikš sutautintą savanaudiškumą, kitam – priešingai, artimo meilę, kuri per tautą skleidžiasi visai žmonijai. Pagaliau du žmonės gali kalbėti apie toleranciją, bet vienas reikalaus toleruoti homoseksualizmą, kitas – kokią nors puritonišką „sektą“.

Sąvokos – didžiausias painiavos šaltinis ir gūdžiausias minties kalėjimas. Deja, be jų nei gyventi, nei mąstyti nėra įmanoma. Visi mąstome sąvokomis ir pagal jas veikiame. Išeitis tėra viena. Sutikus naują žmogų ar net su senu pažįstamu pradedant naują pokalbį paklausti: o ką Jūs tuo norite pasakyti? Ką Jums reiškia ši sąvoka? Iš to daug kas paaiškės. Paaiškės, jog tariamas draugas yra priešas ir atvirkščiai. Paaiškės, ar su juo bendradarbiauti, ar kovoti, ar jį ignoruoti.

Žmones iš tiesų jungia ir skiria esmės. Ne sąvokos. Sąvokos – tiktai indai esmėms. Ant indo gali būti parašyta „barščiai“, o viduje gali būti kopūstienė. Bepigu, jei mėgsti ir viena, ir kita. O jei ten – tiesiog srutos? Nesinuodykime. Žvelkime giliau. Neapsigaukime sąvokomis.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *