Krivė Inija Trinkūnienė: Mes esame verti būti pripažinti (36)

Ramuvos stovykla atgaivino lietuvišką dvasią | V. Girskienės nuotr.

Ramuvos stovykla atgaivino lietuvišką dvasią | V. Girskienės nuotr.

Lietuvoje yra ne viena religinė bendruomenė ir bendrija, tačiau ne visos sulaukia valstybės pripažinimo. „Praėjusiais metais, minėdami 25 metus nuo oficialios religinės bendrijos registracijos, Seimui pateikėme prašymą gauti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą, ir iki šiol tikimės, kad būsime pripažinti“, – sako Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ krivė Inija Trinkūnienė.

Iš pradžių – nedidelės žmonių grupės

Nors „Romuva“ tik 1992 m. buvo oficialiai įregistruota kaip Baltų tikėjimo bendruomenė, bet jos tikrą pradžią reikėtų laikyti 1967 m. Tais metais nedidelė Vilniaus universiteto dėstytojų ir studentų grupelė sumanė Kernavėje paminėti senąją vasaros saulėgrąžos šventę, kurios metu buvo užkurtas aukuras.

„Mūsų pradžia buvo pogrindinė, nes patys aktyviausi dalyviai, tarp kurių buvo ir buvęs krivis Jonas Trinkūnas, buvo persekiojami KGB. Apie visus sambūrius žmonės susižinodavo vieni per kitus, todėl šventės paminint dievus vyko ne tik Kernavėje, bet ir kitose Lietuvos vietose“, – apie sunkumus iki nepriklausomybės atkūrimo pasakoja I. Trinkūnienė.

Šventinė eisena - Jorė | Alkas.lt nuotr.

Šventinė romuvių eisena Jorė šventėje | Alkas.lt nuotr.

Vėliau, atgavus nepriklausomybę, ,,Romuvos“ veikla gerokai suaktyvėjo, daugėjo žmonių, kuriems baltų pasaulėjauta ir jos dievai tapo svarbūs. „Mes manome, kad kiekvienas lietuvis turi rasti savyje pajautimą, artimumą gamtai, ryšį su dievais. Tai yra asmeninio apsisprendimo reikalas, jeigu tu jauti, kad tau tos vertybes yra svarbios ir artimos“, – aiškina I. Trinkūnienė.

Nesigina kitų religijų

Baltų religija daug kuo skiriasi nuo kitų religijų, ji grindžiama ne apreiškimu, o per daug amžių sukaupta protėvių patirtimi, kurią bandoma šiomis dienomis puoselėti. Jeigu lygintume konkrečiai krikščionybę ir baltų religiją, derėtų paminėti, kad baltai nesako, jog jų dievas yra vienintelis teisingas ir tikras, o krikščionys sako, kad tik jų dievas yra teisingas ir tikras. Todėl tai galėtume laikyti ryškiausiu skirtumu tarp šių religijų.

„Mes tęsiame kunigaikščio Gedimino tradicijas, kai jis kvietė visus amatininkus į Vilnių ir sakė, kad pripažįsta visus tikėjimus. Tai rodo, kad mes pripažįstame kitus, pripažįstame pasaulyje įvairovę ir kad kiekvienas turi teisę pasirinkti, ką jis nori išpažinti. Mes nekvestionuojame, nesakome katalikui, kad tavo dievas yra ne tas. Tačiau patys katalikai sako, kad jų dievas yra vienintelis teisingas“,  – apie skirtumą tarp krikščionių ir baltų religijos aiškina I. Trinkūnienė.

Krivė atkreipia dėmesį ir į tai, kad mes turime didžiuotis savais dievais. „Romuva“ tęsia mūsų protėvių tradiciją ir tokiu būdu stiprina tautos gyvastį. „Ypač dabar, kai galime keliauti po pasaulį ir matome pasaulio įvairovę, pasidaro šiek tiek liūdna, kai kažkas bando sulyginti ir suvienodinti religijas, teigdami, kad yra vienintelis teisingas dievas“, – sako I. Trinkūnienė.

Populiariausia apeiga – jungtuvės

Be to, Senovės baltų religinė bendrija turi ne vieną apeigą, tačiau bene populiariausios šiandien jungtuvės ir krikštynos. „Šitas apeigas mes atliekame dažniausiai gamtoje, prie aukuro, užkuriame ugnį. Tam skirtos giesmės, aukojimai dievams“, – apeigų struktūrą apibūdina I. Trinkūnienė.

Baltiškos jungtuves | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Baltiškos jungtuves | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Baltų apeigos būna labai turtingos ir išplėtotos. Jas galima būtų skirstyti į dvi grupes: šeimos švenčių apeigas ir kalendorines švenčių apeigas. Įdomus dalykas ir tas, kad dauguma švenčių sutampa su krikščionių švenčių datomis, bet jas, šio tikėjimo žmonės, švenčia kiek kitaip.

Pavyzdžiui, „Romuvoje“ jungtuvių apeigos vyksta pagal senus istorinius šaltinius ir tautosaką. Dabartinėse lietuviškose vestuvėse nėra populiaru švęsti prie piliakalnio ar ąžuolo, bet baltų religijoje, kurią tęsia romuviai, tai yra itin populiaru. Pačios apeigos metu ratu siunčiama jungtuvių juosta, grūdai. Apeigos vadovas – Vaidila  pakerpa jaunosios ir jaunojo plaukus, juos perkiša per žiedus ir sudegina. Paduoda jauniesiems žiedus, šie juos sumaino. Po to apeigų vadovas suriša jaunųjų rankas juosta. Jaunieji apeina tris kartus apie aukurą, giminės ir artimieji laimina juos apiberdami grūdais. Tokių apeigų paprastai nepamatysi tradicinėse vestuvėse, todėl baltų jungtuvių papročiai pritraukia vis daugiau žmonių.

Siekia valstybės pripažinimo

Vilniuje įkurtas Romuvų sambūris | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Nepaisant visų suteiktų laisvių, Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ praeitais metais pateikė Seimui prašymą gauti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą. „Lietuvoje yra gana sudėtinga religijų bendruomenių arba bendrijų skirstymo sistema. Ją aš galėčiau įvardinti kaip varžančią lygias teises, nes bendrijos yra skirstomos į tris pakopas: aukščiausią padėtį užima tradicinės valstybės bendruomenės, antroje pakopoje yra valstybės pripažintos netradicinės bendruomenės, o mes priklausome jau pačiai prasčiausiai kategorijai – valstybės nepripažintai bendrijai. Tačiau mes manome, kad esam verti būti pripažinti, dėl to ir pateikėme prašymą“, – dėl galimybės tapti valstybės pripažinta bendrija svarsto I. Trinkūnienė.

Anot specialistų, ši Senovės baltų religinė bendrija per pastaruosius metus pradėjo sparčiai augti. Pastebima, kad labiausiai suaktyvėjo 2001-2011 m. laikotarpiu, per kurį susikūrė dar daugiau bendruomenių ir šiuo metu Lietuvoje yra 22 šios religijos bendruomenių, kurios veikia gana aktyviai.

Kategorijos: Kultūra, Politika ir ekonomika, Religija, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .

36 komentarai

  1. Virginijus:

    Maloniai nuteikiantis straipsnis.Turėčiau tik vieną klausimą.” Senovės baltų religinė bendrija turi ne vieną apeigą, tačiau bene populiariausios šiandien jungtuvės ir krikštynos. “Su jungtuvemis aišku,o krikštynos?Gal kas paaiškintų?

    • Laba diena,
      Gyvenimas ir mūsų prigimtinės kultūros tyrimai vis dažniau įrodo, kad reikia neskubėti sąvų brangių – lietuviškų – baltiškų vertybių perleisti tiems kurie juos lengva ranka „savinasi“. Apie žodžio/sąvokos „krikštas“ prasmę ir reikšmę yra rašęs garsusis mūsų semiotikas Algirdas Julius Greimas (Tautos atminties
      beieškant. P. 314-321), bei kiti kalbos ir mitologijos tyrėjai. Čia, atsakydamas į klausimą, pateikiu trumpas kalbininkės Vandos Kazanskienės tezes:

      Vanda Kazanskienė
      Valstybinis Sankt Peterburgo universitetas
      Sankt-Petersburg State University

      Lietuvių kalbos žodžių krìkštas и krýžius etimologija

      Jau seniai kalbininkai yra pastebėję, kad nemaža dalis krikščionybės terminų yra skoliniai,
      daugiausia iš slavų kalbų. Tokie pasiskolinti žodžiai yra kalėdos, kūčios , verba, gavėti ir kiti (K.
      Būga, Rinktiniai raštai, I t., 348 p.). Šis faktas nestebina, nes žinome Lietuvą dar iki krikšto
      priėmimo jau buvus daugiakonfesinę valstybę (plg., pavyzdžiui, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių
      Gedimino ar Algirdo bažnytinę politiką).
      Skoliniais iš slavų kalbų laikomi ir lietuvių kalbos žodžiai krikštas su denominatyvais krìkštyti,
      krìkštinti bei krýžius (E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, s.v., V. Urbutis,
      Kalbotyra, I t. 1958, 219 p.; II t. 1960, 201p.). Panašiai traktuojamas ir senovės prūsų *crixta-,
      rekonstruojamas iš crixti lāiskas “krikšto knyga”, crixtitwi “krikštyti” (Mažiulis V., Prūsų kalbos
      etimologinis žodynas, II t. 277-279; Топоров В.Н. Прусский язык. Словарь, 2. С. 189, 191-193),
      bei skrīsin „kryžius“ (Mažiulis V., Prūsų kalbos etimologinis žodynas, IV t., 124 p.)
      Toks šių žodžių traktavimas atrodo visai įtikinantis, jeigu žiūrima tik jų termininių reikšmių.
      Tačiau jų semantinės galimybės yra žymiai platesnės, išeinančios už krikščionybės ribų. Šiuo
      požiūriu leksemas krikštas, krikštai, krikštelis yra nagrinėjęs A. J. Greimas (Tautos atminties
      beieškant. P. 314-321) ir nustatęs, kad šie vienos šaknies žodžiai gali būti vartojami ir erdvės bei
      laiko prasme. Pirmuoju atveju jie nurodo tašką, iš kurio išeina dvi ar daugiau linijų („kertė,
      garbingiausia vieta užstalėje; kryžkelė“), antruoju atveju nurodo kokio nors veiksmo ar įvykio
      pradžią bei jo simbolį (krikštai, kaip spėjo A.Greimas, galėjo būti pagoniškų Naujųjų metų
      pavadinimas ir krikštu vadinami trys ar keturi surišti pirmieji gubos pėdai). Čia reikia priminti, kad
      krikštas gana plačiai vartojamas ir kryžiaus, krikščionybės simbolio prasme, plg. Pakely sovėjo trys
      seni krikštai. Ant jos kapužėlio žyd brūnas bijūnėlis, o ant krikštužėlio tup raiboji gegelė (d.)
      Krýžius taip pat vartojamas ne tik kaip krikščionybės terminas. Daugeliu atvejų šio žodžio
      reikšmės yra krikšto sinonimai, tačiau esama ir skirtumų. Sakysim, tik pirmoji leksema turi
      anatominę reikšmę.
      Šių žodžių reikšmių sinonimiškumas leidžia spėti juos turint istoriškai giminingas šaknis. Tai
      galėtų būti šaknis *kreik-/*kraik-/*krik- ir fonetiškai nereti jos variantai *kreig-/*kraig-/*krig- bei
      *kreiĝ-/*kraiĝ-/*kriĝ-, kurios pagrindinė reikšmė būtų erdvinė – “susikirtimas, sukryžiavimas“.
      Suponavus tokią šaknį čia galima prijungti dar ir visą eilę neabejotinai giminingų žodžių,
      nesusijusių su krikščionybe, bet be abejo senų: kraigas ir kraikas „stogo viršus, šelmuo“, būdvardis
      krikštas, plg. Sėdi pana krikštam suole; kryžmai „skersai, sukryžiuojant“, kryžmė „netaisyklingas
      metmenų susipynimas“
      Galimas daiktas, kad tokiu atveju ir slavų kьrstъ galėtų būti šios šaknies vediniu: istorinė
      fonetika tam neprieštarautų (žr. И. Ван-Вейк, История старославянского языка. М., 1957. С. 74)
      ir nereikėtų nugalint daugybę sunkumų laikyti šiuos žodžius skoliniais iš lotynų kalbos.
      Įdomi kryžiaus termino kilmė ir kitose kalbose. Pavyzdžiui, senovės graikų kalboje jis
      nusakomas žodžiu stauros, ikikrikščioniškais laikais reiškusiu „kuolą, karteles, iš kurių tveriama
      statinių tvora; T formos kryžių kaip kankinimo įrenginį“. Žodžiu crux romėnai taip pat vadino
      kankinimo įrenginį, panašų į tam tikrus rėmus, ir kuolą, ant kurio sodindavo pasmerktąjį mirti.
      Pačioje krikščionybės pradžioje germanai kryžiui pavadinti vartojo žodį, turėjusiu šias reikšmes:
      „kuolas, kartis“ bei „įtaisas, panašus į kartuves“. Paskui žodį Galgen išstūmė Kreutz – skolinys iš
      lotynų crux (G. Drodowski, P. Grebe etc., Etymologie. Herkunftswörterbuch der deutschen
      Sprache. Mannheim/Wien/Zürich, 1963, S. 369-370).

      Tokiu būdu lietuvių kalbos žodžiai krikštas bei kryžius visai atitinka izosemantinę eilę senovės
      graikų, lotynų bei vokiečių kalbose ir laikytini savais – lietuviškais – žodžiais, tačiau jų tapimą
      terminais, žinoma, galėjo paveikti slavų kalbos.

      ****
      Beje, jei kam atrodo, kad ir vardą Jonas reikia nedvejojant atiduoti kruvinojo kryžiaus nešėjams, tai tegul pasiskaito vieno garsiausių šių laikų baltų kultūros ir religijos tyrinėtojo dr. Dainiaus Razausko darbą:

      D. Razauskas. Ar tikrai Jonas ir Joninės – krikščioniški žodžiai?

      http://alkas.lt/2012/06/24/d-razauskas-ar-tikrai-jonas-ir-jonines-krikscioniski-zodziai/

      • Tvankstas:

        Noriu pasakyti pastabas, kad dar 5 amžiuje dab. vokiečių kalba tebuvo lietuvių kalbos tarmė, tas išsiskyrimas ir susipriešinimas įvyko 400-402 metais, mirus paskutiniajam mūsų valdovui iš Taurėjo valdovų palikuonių.
        Slavų kalbą krikštui sukūrė Metodijus, kiek prisidėjo Kirilas ir nuo 863m. krikštu pagal Miklagardo (Konstantinopolio) apeigas išplatino.
        Žodžių ‘krikštas’ ar ‘kryžius’ išvedinėjimas iš vokiečių ar ‘slavų’ kalbų yra juokingas ir vergo sąmonės pataikavimas šios dienos galybei – lietuvių kalba yra Motina šioms kalboms.

    • Krikštynos arba Vardynos. Galima vadinti abejopai. Krikštas, Krikštai, Krikštynos (Kumeliuko krikštynos – daug apie tai rašyta) yra senai naudotas įvardinimas. Pvz. apie Krikštus Nidos kapinaitėse: “Krikšto funkcijos kur kas platesnės nei paprastas mirusiojo atminimo ženklas. Juose – archajiškosios pasaulėžiūros atspindžiai. Krikštų formose netgi mitinių būtybių atvaizdus ar paaukoto žvėries kailį galima įžvelgti. Tačiau dažniausiai šis paminklas reprezentavo mitinį Pasaulio medį, jungiantį visas Visatos dalis. Tai žvaigždėtasis vėlės kelias į amžinybę. Štai kodėl krikštas prie mirusiojo kojų… Visatos modeliavimas padeda vėlei lengviau persikelti į dangiškąsias pomirtinio gyvenimo sferas.”/L.Klimka/ Apie krikštus rašė irJonas Basanavičius – taip aiškino: “mitiškai mąstant, vėlė medžiu pakylanti į dangiškas sferas, dausas. Ir kiti tyrinėtojai – Pavelas Knyševas, Balys Buračas, Marija Gimbutienė – krikštus kildina iš prosenovinių laikų, baltų mitologinių įvaizdžių. Juk daugelio istoriografijos šaltinių tvirtinimu, senovės lietuviai ir prūsai religines apeigas atlikinėdavę šventose giraitėse, ąžuolynuose, prie pavienių keistai nuaugusių medžių. Ten ir aukas dievams aukodavę. Ant šventojo medžio pakabindavę nudobtos meškos kailį, laukinių bičių korį, išaugintų linų kuodelį.Vėlesniais laikais religinių apeigų vieta tapo specialiai įrengti alkakalniai. Archeologai kai kuriuose yra aptikę aukų stulpų pėdsakų.”

  2. prijaučianti:

    Tikiuosi, kad ši seimo dauguma turėtų pripažinti Romuvą, kaip valstybinį statusą turinčią religinę bendriją. To labai norėčiau.

  3. Rimgaudas:

    Ryšys su gamta, darnos pojūtis su ja, aukšto dangaus skliauto buvimas ypač reikalingas miesto gyventojams. Gyvenant tarp aukštų pastatų, asfalto gatvių, aikščių ir šaligatvių, dviračio takų ir sporto aikštynų, dera pereiti kartais per žemę, pajausti miškų, žolynų kvapą. Pasilabinti, veidą nusiprausti, liaudies dainas pasidainuoti, šokius pasišokti. 16 – 18 procentų depresinių ligų atvejų pasaulyje (gerb. Verygos žodžiai) kyla dėl to, kad žmogus būna praradęs ryšį su gamta. Jei neturėsi ryšio su gamta (o ji yra matoma ir nematoma), tai prarasi ir tapatybės su savo žeme pojūtį, neisi drauge su tėvais ir vaikais Lietuvos ginti. Esu kalbėjęs su verslininku iš Islandijos, kuris turėjo grįžti namo, kadangi mirė Altingo (jų parlamentas) sesijas uždarantis ir atidarantis tradicinio islandų tikėjimo vadovas. Mat, kad nebūtų spragos ceremonialuose, skubiai reikėjo rinkti naują vadą. Labai norisi, kad taip būtų ir Lietuvoj, todėl balsuoju, kad senasis baltų tikėjimas būtų pripažintas tradiciniu. Keliu ranką už.

  4. Ženklas:

    Katalikų bažnyčios hierarchai padarys viską, kad Romuva netaptų valstybės pripažįstama religija. Jų lobistinė įtaka Seimui didžiulė ir nepaneigiama. Nepakanka paduoti Seimui prašymą ir laukti katalikų hierarchų malonės. Jie jau iš anksto ėmėsi priešiškų veiksmų. Žiūr katalikės, Vilijos Aleknaitės – Abramikienės straipsnį čia Alke, jos teiktas Religinių bendruomenių Įstatymo teiktas pataisas prailginti pripažinimo terminą iki 75 metų, kunigo Doveikos propagandą prieš, plačiai reiškiamą televizijose ir Lryte. O kur mūsų veikla, straipsniai, televizijos laidos, aiškinančios plačiajai visuomenei Romuvą?

    • Kemblys:

      Nežinau kaip jūsų ‘baltų’, bet LIETUVIŲ protėvių Žyniai, manau, nesikreipė su jokiais prašymais ir nelaukė malonės iš kryžiuočių 🙂 🙂 🙂

      • Ženklas:

        Taip mintis įdomi. Aš irgi nemanau ,kad tik pateikus prašymą, mes būsime pripažinti, o jau va tada parodysim kur ežiai žiemoja. Manau kova bus ilga. Ir Vaidilų Ratas turi ne tarpusavyje šnabždėtis, o aiškinti visiems kaip mums telktis ir stiprinti bendruomenę, kaip ją pristatinėti, kaip skleisti žinią visuomenėje.

        • Kemblys:

          Tai, kad romuviai jau seniai seniai skleidžia ‘žinią’ pasaulyje. Jie įkūrė ‘Pasaulio etninių religijų kongresą’ (WCER ir ECER…). O lietuviams tik bandė kažkada pristatyti. Aš pats tuomet sumokėjau 10 litų Kauno Žinijoje už bilietą pristatyme. Litas brangus buvo, bet viskas, ką aš išgirdau, kad reikia pirkti Trinkūno knygelę…

  5. Zemaits:

    Pagonybe niekada neturi tapti religija nes tai jau nebe pagonybe. Pagonybes neturi varzyti knygos, istatymai ir t.t. Nes pagonybe turi buti kintanti ir evoliuciunuojanti, imli Dievo valiai, nes jeigu nekintanti tai kitu atveju ji nieko nesiskirs nuo islamo ar krikscionybes. Pagonybei svarbios visos knygos bet tuo pat metu jokia knyga nesudievinama, nes pirmoje vietoje Dievo valia, o ne kazkieno sugalvoti “istatimiukai”. Tai linkiu Lietuvos gamtatikiams ne bristi i suda kaip, kad ibrido kitos Pasaulio religijos, o sekti Dievo sviesa. Linkiu tapti ne religija, o tiesiok gyvenimo filosofija, Dievojauta.

  6. Zemaits:

    Be Dievo valios net sapelis nenukrenta, linkiu Lietuvos gamtatikiams isminties, romumo, islikti Dievo sviesoje.

  7. Zemaits:

    Mano pastebejimu Lietuvos gamtatikiai nera pasiruose burti mases ir duoti zmones sviesa. Nera iki galo suprasta ir isisavinta o kas mes? nera isgryninta mintis. Vyrauja daug skirtingu poziuriu ir nesutarimu, vadinasi Dievo sviesos daug nera. Linkiu jaunajai kartais isdrysti apsigyventi ne miestuose ir fantazuoti koks as pagonis, o isikurti gamtos apsupty ir semtis isminties is Visa tos. Grynintis, valytis, nusvisti. Gal kazkada ir ateis laikas kai tauta pasieks atitinkama samones lygmeni, kada Lietuvos gamtatikiai isvirs i brandzia, Dievojautos kultura.

    • Dievojauta, Žemaiti, ir yra tas žodis, kuris galėtų pakeisti žodį religija. Beje, jį mums padovanojo latvių dievturiai (žr. Valdžio Celmo “Baltu dievastibas pamati / Baltų religijos pagrindai”). Jie abiem kalbom siūlio toliau “išgryninti mintis”. O kad daug nuomonių ir net nesutarimų, gerai — tai gyvo ir itin didžio tikėjimo (dievojautos) požymis. Ir niekados tai nebus “iki galo suprasta”, Visa ta yra begalinė…

  8. Gamtatikis Zemaits:

    Krenta į akis jog, romuviečiai turi daug Dievų ir be galo tuom džiaugiasi. Tik ar ne pagal krikščionybės užsakyta muzika šokate? Buvo laikai kada krikščionybė menkindama pagonis šaipėsi jog anie daug Dievų turi, o romuviečiai taip ir padarė. Pas aisčius buvo Dievas – visa ko kūrėjas, buvo Perkūnas – oro, teisingumo dievaitis , Medeina – miško globėja ir t.t.. Bet kur ir kada yra įvardinta jog Perkūnas ar Medeina ar Žemyna buvo laikomi Dievais? Visos pagoniškos kultūros Pasaulyje turi supratima apie aukščiausia dievybę, viso ko kurėją ir jėgą, tik po aukščiausio Dievo, rikiuojasi įvairūs dievaičiai, žemiškosios stichijos ir herojai, kurie visgi yra priklausomi nuo aukščiausio Dievo. Tas aukščiausias Dievas faktikšai yra visata-gamta. Polinezijoje aukščiausias Dievas tai Ke Akua, Pietų Afrikoje tai Unkulunkulu ir t.t. Žmogus gyvenantis sveikame, tvraiame kosmuse, tai yra gamtos apsuptyje intuityviai jaučia harmoniją visatoje, vientisa visumą, jėgą, kuriai paklūsta visi, prigimtinė duotybė yra jausti ir suvokti Pasaulį kaip vienį, o ne šimtus skirtingų segmentų. Žemiškos stichijos, dievaičiai kaip Perkūnas ar Gabija negali prilygti aukščiausiai visumai, tad nevadynkite Perkūno Dievu, Nevadinkite Patrimpo Dievu ir t.t. Nes jie yra tik žemiškieji, mūsų susikurti dievaičiai ir herojai ir vadintis Dievais neturi teisės. Tai yra šių laikų ir krikščionybės primesta mada, nei indėnai nei afrikiečiai įvairiuasių totemų ar butybių nevadina aukščiausio Dievo vardu. Pagonis visatą mato kaip Vienį, o tas kuris mato šimtus skirtingų segmentų ir Dievų tas yra tamsoje ir nepažysta nei savęs nei Pasaulio, tas yra nevykęs gamtatikis. Tik beletristikoje ir gyvenime pasiklydę šiuolaikiniai žmonės, gyvenantys miestuose, gali tikėti tokiomis nesamonėmis kaip daugybės Dievų buvimu ir nesuvokti vieno Vienio. Gal tada padėkite tas knygas rašytas krikščionių, kronikas į šalį ir eikite į gamta pravalyti galvų, kol suvoksite vienį, Dievo šviesą, Visatos paslaptis. Tada įvairūs žemiški dievaičiai liks tik žaidimas. Beja… Jiezus Kristus irgi yra žemiškas Dievaitis. Krikščionys Dievo nepažysta, jie seka žemiškaisiais dievaičiais, tad nesekite jūs žemiškaisias dievaičiais Perkūnais, nes nieko nebesuprasite.

  9. Rimgaudas:

    Mielieji, dera žinoti, kad archeologų atkasta struktūrinė astronomijos observatorija Palangoje turi 9,6 tūkst. m. senumą, ir tai reiškia, kad su Aukščiausiuoju, kuris tvarko Saulės, Mėnulio, planetų, Žemės gyvūnų ir žmonių gyvenimą, kontaktą turėjome visuomet. Mes, kaip tūkstančius metų gyvenanti tauta, dangų ir laiką supratome per dvasinius stebėjimus. Žodžiai “pagonis, paganus” lotyniškai reiškia kaimietį, valstietį, sodietį. Praėję kryptines atskirų baltų genčių rekonstrukciją į rusus, vokiečius, švedus, ispanus ir t. t. (lietuvių kalba pripažinta Europos kalbų prokalbe), su senu ir nauju tikėjimu išlikom gyventi mažam lopinėlyj apie patį Europos centrą. Krikščionys pasidarė absoliučia mūsų tikėjimo dauguma, tačiau kruopelytė mūsų žmonių išliko gamtonys, iki šio pasitikintys vietos dievais bei deivėmis. Bet, atsidūrę už savo šalies ribų (pvz. Vorkutoje, Londone ir pan.), jie kreipiasi jau į pasaulio dievus pagalbos. Manau, kad Lietuvos katalikiškų, taipogi reformatų bažnyčių hierarchai, kurių tikslas yra sergėti dorą, baltų tikėjimo žmonių norą tą dorą sergėti kartu su jais, tikrai toleruos. Labai tikiu, kad pravoslavų, stačiatikų, islamo, judaistų tikėjimo, islandų senos religijos vikingų žmones tą seną kruopelės lietuvių norą savo tikėjimą pripažinti teisiniu, irgi tikrai nevetuos.

    • Zemaits:

      Rimgaudai, nieko tu nesupranti kas yra religija o kas Dievas o kas pagonis.

      • Rimgaudas:

        Dievai (vietiniai ir pasauliniai) būna visuomet: yra žemaičiai, aukštaičiai ar suvalkiečiai, ar jų nėra. Religiją, kuri reikalinga gyvenimui, kuria ne Dievai, o žmones. Žodis pagonis, kartoju (žr. ne medicininį, o pilną lotynų – lietuvių kalbų žodyną, Kaunas,1958 m.), lotyniškai reiškia kaimietį, valstietį, sodietį. Jei suprantate kitaip – jūsų reikalas.

        • Zemaits:

          Tai jei zmonys kuria tai vadinasi zmonemis ir tiki tie religingi ne Dievu ( ar Dievais). O Dievo kurti zmogui nereikia jis ir be zmogaus egzistuotu. Pagonis kaip ir sakai reiskia kaimieti, bet tai turi gilesne prasme, kuom skiriasi religingas ir pagonis. Tuom, kad religingas skaito sventus rastus, lyderius seka, o pagonys kamieciai neturi nei sventu rastu nei kitokiu amzinu lyderiu, nes pagonybe yra is lupu i lupas perduodama ir kintanti. talpinanti savy kiek tik nori. Taip, kad gretinti pagonybe su pasaulio religijomis yra kvaila ir pazeminimas pagonims. Nes religijos yra tamsuma.

  10. Tvankstas:

    Niekaip negaliu suprasti pavadinimo : Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“.
    Kažkada Nesselmann (1835 m.) sukurtas kabinetinis iščiulpinys ‘baltai’/Balten/ niekaip negali išnykti iš lietuvio sąmonės, kas rodo nesugebėjimą atsistoti ant kojų ir laikytis oriai.
    Liaudyniškas ‘religia’ vėlgi seniai Lietuvoje keičiamas ‘tikyba’, ‘tikėjimas’.
    Kaip be lietuvių kalbos grynumo gali būti atkuriamas senasis lietuvių tikėjimas ?
    Tiek Lietuvos ir lietuvių, tiek Latvijos ir latvių žodžių pradinė kilmė yra bendri žodžiai Liauduva ir liauduvis.
    Žodis ‘liaudis’ eina jau nuo liaudynų>latinus/lotynų pavadinimuose per Europą ir išlikę arba užrašyti, arba dar ir šiandien išlikę daugiau mažiau aptrupėję : Lotharingien/ Lotaringija < Liaudavaringija, Luik < Leudovicus < Liaudavykas.
    Kaip galima atkurti tikėjimą, neturint savyje jaudulio ir nepatogumo prieš svetimžodį ?
    Vėlgi, tie svetimžodžiai tėra lietuvių kalbos nuotrupos per paskutinius 3204 metus po Taurėjo (graikiškai iš Nykos amžiaus – Daurėjas) žlugimo, bet tai jau gedgaudysmas, ypatingai neapkenčiamas ir lietuvių kalbininkų, stojančių prieš QWX.
    Visi krikščioniškojo tikėjimo graikiški ir liaudyniški žodžiai buvo lietuviški ir per laiką aptrupėję, kaip ir 'religia', kurią nesunku atlietuvinti, bet senojo/naujojo tikėjimo atkūrėjams taip nesmagu būti gedgaudiškiais.
    Teisus Kemblys, ištisai besišaipantis iš senojo tikėjimo atkūrėjų naudojamų žodžių, teisus savo nepatogiąja tiesa.

    • Ženklas:

      Gerbiamasis Tvankste, terminas ,,Baltai“ yra pasiūlytas mokslininko kalbininko apibūdinti tautas ir gentis, gyvenusias prie pietrytinės Baltijos, pasirenkant tik vieną požymį, – kalbų bendrumą ir artimumą. Jis nevertino akių spalvos, svorio ar ginkluotės, kažkokio liaudiškumo. Kažkada taip kalbėjo 28 tautos ir gentys, gyvos šiandien liko dvi , latviai ir mes. Grb Tvankste, pasiūlykite geresnį žodį šios tautoms ir gentims apibūdinti būtent kalbiniu požiūriu. ,,Sarmatai“, ar ,,aisčiai“ ir t.t netinka, nes jie šias tautas apibūdina ne kalbiniu, bet gyvenamosios teritorijos požymiu. Laukiu.

      • Ženklas:

        Ir dar, priekaištas, kad pavadinimas ,,baltai“ atsirado tik 1835 metais, nors minimos tautos gyvavo žymiai anksčiau atmestinas, nes anksčiau tiesiog nebuvo kalbų mokslo (lingvistikos).

        • Zemaits:

          Zenkle, nebenusisnekek ir durnu neapsimetinek. Gentys gyvavusios daug tukstanciu metu pagal baznycia ir jus neturejo nei pavadinimo, isvis nieko kol 1835 kazkas neuzrase????? Isikalk sau i galva ir vaikams pasakyk jog cia Aisciai gyveno, o kad baznycios kronikos stengesi istrinti ne tik ju varda bet ir gyvensena is istorijos tai niekam ne paslaptis. Visgi neturim pagrindo ignoruoti istoriniu saltiniu gausos kur pabalcio zmones Aisciais ivardijami.

          • Zemaits:

            Tvanksas sako tiesa, jeigu jums jusu istorija turi pasakyti koks vokietis ar lenkas ar Briuselis patvirtinti, gal Vatikanas? Tai apie kokia jus savita kultura ir tauta kalbate? Vergu nebent sintetizuota kultura kur angliskai ar rusiskai puse zodziu. Jeigu nesugebate buti savimi tai nebejuokinkite pasaulio. Jeigu jus bijote buti aisciais bijote buti nepripazinti kaip religija, jums svarbu ka parase koks Lenkijos istorikas ir kiek Dievu isvardino, tai jus esate vergai kurie visiems klaupiasi ir neturi savo sviesos ir stuburo. Savo zodzio neturi. Jums tik lemta begioti paskui kitus, nes savo Dievo sviesos neturit. Dabar laukit kol dar kas kokia knyga parasys ir sokit pagal ja.

  11. Zemaits:

    Reikia kelti klausima o kas yra Dievas romuvieciams? Kokia jo koncepcija populiariai kalbant. Jeigu romuvieciai patys uzsima tik aisciu kulturos atkurimu ka padaryti tiksliai nelabai imanoma, tai tada romuvieciai tik ir vienys archeologus ir istorijos entuziastus. O kokia viso sio reikalo dvasine puse? ar ji atitinka siuolaikinio zmogaus keliamus lukescius ir dvasios evoliucija? Jeigu nera ka zmonems pasakyti ir parodyti, nera dvasios tai tada blogai.

    • Gamtatikis Zemaits:

      Reikia suvokti jog žmogaus siela KARTAIS patiria evoliucija, KARTAIS kinta sąmonė į blogają ar į gerają puse. Tai kas buvo suprasta prieš 1000 buvo veinaip, šiandien yra kitaip, kitoks samonės ir pasamonės laukas, Mes šiandien turime aiškinti ne kaip atrodo plokščia žemė, o pamatyti ksomusą tiek kek yra šiandieniniam žmogui prieinama ir suvokta, apsorbuoti ir suvokti visumą. Jeigu kažkada Perkūnas, Medeina ir kiti dievaičiai buvo graži žaidimo forma, padedanti atjausti kasdienybėje pasaulio sakralumą, mokanti Dievo šviesos. Tai šiandien žaidimo laukas yra prasiplėtęs, turime suvokti ir mokitnis kitas žinias, ar tai būtų astralisniai-liucidiniai patirimai, ar fenh shui filosofija, ar akupunktūra, nebūtina aisčių ainiui tai praktikuoti, tačiau būtina suvokti, nes tai padeda labiau pažinti save ir Dievą, eiti Dievo šviesos keliu, o ne įsikalinti tarp 4 sienų kaip tai sėkmingai daro katalikybė islamas ir kitos religijos, sukaustydamos sielos ir sąmonės evoliucija. Pagonis-gamtatikis taip nedaro, gamtatikis yra atviras kosmusui – Dievui. Atviras pažinti, mokintis, būti šviesoje. Tad neapsiribokite vien archeologija ir krikščioniškų analų studijavimu, nes liksite tik iškraipytos istorijos kraipymo burelis. Jeigu mums svarbu mūsų tauta, aisčių palikimas ir gaivinimas tai tik Dievo šviesa palaistys šitą nudraskytą ištroškusį medį.

      • Baltai — kažkas praminė. Aisčiai — keltai, atvykdavę gintaro, praminė mus “rytiniais” — aesti. Visi Baltijos rytų pakrantėje keltams yra aesti ar esti. Tacitas nugirdo ir užrašė. Vokiečiai išvertė — Ost-see, “rytinė jūra”. Tad su vardais gali sprandą nusisukt — visiems neįtiksi. Siūlau sutarti tik dėl vienos nuostatos, kuri išreiškia visą romuvių tikybos esmę: SIEK DARNOS. Tą išreiškia ir SVASTIKA — siek keturgubos darnos: su gamta, su protėviais, su dieviškumu, su ainiais.

        • Gamtatikis Zemaits:

          Niekas nepasakys iš kur kilęs tas žodis Aistijai ir aesti, kad keltai taip pavadino “rytiečius” čia yra tik nerimta hipotezė, kurią primti už tiesą būtų nelabai rimta. O man įdomu jog lietuviai dar šiandien turi veiksmažodi “esti” reiškianti patys žinote ką.

          • Atmintis:

            Pirmasis aisčių vardą ir geopolitinius metmenis 320 m. pr. m. e. nurodė Pitėjas (Phyteos). Išmintingas jūrų ir įvairių tolimų kraštų žinovas iš Masilijos (Marselio) ieškodamas naujų prekybos kelių apibudino Ostiaioi (ostinioi) tautą, kuri gyvena „šaltoje šalyje”. Aisčiai „maitinasi sora ir kitomis žolėmis, šaknimis ir šakniavaisiais”. Turėdami medaus ir grūdų, gamina iš jo tam tikrą gėrimą. Jie mala grūdus „erdviuose pastatuose, kur suveža varpas, nes lauke jos žūtų nuo lietaus”. Aisčiai – tai dabartinių Baltijos kraštų kartu su Estija apibūdinimas, o baltai – nuo lietuvių, latvių, prūsų kalbinio paveldo.

  12. Tvankstas:

    Tiesiog neturiu laiko, tarsiu galimai trumpiau.
    Baltai – šiuo žodžiu matome Kristaus laikų didikus Europoje, dar daugybę asmenų, bet tai nebūtinai iš veiksmažodžio ‘balti’ ar būdvardžio ‘baltas’, kurie kilę iš pradinio ‘varada’, bet iš tos šaknies ir dar daugybė kitų reikšmių atsirado per laiką (70 tūkst. metų).
    Sarmatai – tai pirminiai ‘savara’/saulė ir ‘mada’/matyti, dar ‘sarmatos’ ir ‘sauromatos’ užrašyti, atminkime, kad mūsų žodis ‘sarmata’ yra išlikęs iš tų 70 tūkst. metų pradžios.
    Aistis, aisčiai – nesunku atsekti ‘eiti’, bet vėlgi – gal pirmesnis buvo ‘gaistis’, latvių ‘gaisma’ – liepsna. Su ‘gastas’ pilna vietovardžių Perkūnos/Arkonos netolimose apylinkėse, tai šventaviečių įvardijimas. O gal ‘vaistis’ ?
    Minėjau Liauduva ir liauduvis.
    Gadava – iš šio vardo kilo ir Hetitų karalystės vardas, ir gudai, godai, šiandien katalonai, vytigudai/visigodos ispaniškai.
    Paskutinių keturių tūkstančių metų eigoje mes nešėme ir nešėme gudų vardą kaip savo ir palikome paskutiniais šimtmečiais dabartiniams baltarusiams.
    Ost – tai Aušta < Auštra.
    See, sea, zee – tai žuvėja, 'žū-ti' + 'ėja'.
    Keltos, keltoi dgs. – taip užrašė dar graikai, o veiksmažodis jiems tik lietuviškas 'kelti' ir jų kalbos likučiai yra skaudžiai ir graudžiai gražūs lietuviški, kur bebūtų tie keltai – tai lietuvių tarmėmis kalbėję žmonės prieš Kristų.
    Pagonis, tai liaudyniškas 'paganus', bet nėra jų kalboje veiksmažodžio jam, tai reiškia, kad tėra skolinys iš lietuvių kalbos – 'paginti'.
    Žmogus, vadinantis senąją lietuvių tikybą 'pagonybe' – tai išskaistintos (iškastruotos) sielos žmogus, užlietas svetimdvase krikščionybe.
    Šiandieninis atkuriamas tikėjimas yra perduodančio žodžiu ar raštu paveldo neturintis tvarinys, žinant dvasinę /metafizinę žodžio viršenybę prieš kūno /fizinę, tai naudojami žodžiai atskleidžia – žmogaus darbai, Viešpaties juokai.

    • Zemaits:

      Taigi idomu. Jeigu ne baltais tai kaip vadinti? jeigu ne pagonimis tai kaip vadinti? As vadintis pagonimi nebijau kad kitiems butu lengviau suprasti, kad bijotu visokie katalikai. Nors siaip gamtatikis butu tiksliausias zodis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *