G. Songaila. Metas telktis Tautos žygiui (video) (15)

Signatarai Romualdas Ozolas (1939-2015), Algirdas Patackas (1944-2015), Kazimieras Uoka (1951-2016), Leonas Milčius, Vidmantė Jasukaitytė, Vidmantas Povilionis Kovo 11-osios eitynėse Vilniuje 2013 m. | Alkas.lt., A. Sartanavičiaus nuotr.

Signatarai Romualdas Ozolas (1939-2015), Algirdas Patackas (1944-2015), Kazimieras Uoka (1951-2016), Leonas Milčius, Vidmantė Jasukaitytė, Vidmantas Povilionis Kovo 11-osios eitynėse Vilniuje 2013 m. | Alkas.lt., A. Sartanavičiaus nuotr.

Skiriama Kovo 11-osios Akto signataro Romualdo Ozolo (1939-2015.04.06) šviesiam artminimui

Prisimindami tą tautos išsivadavimo kelią, kuriuo kilome savo Tėvynėje ir dėl savo Tėvynės prieš 30 metų, mes šiandien kažkodėl svarstome, ar nereikia mums ieškoti kažin kokių naujų kelių, iš esmės – naujo Sąjūdžio. O iš tiesų tai tuomet jis buvo, dabar yra ir privalo būti vienas ir tas pats – Vasario 16-osios Sąjūdis. Lietuviui jis niekuomet nesibaigia: nei ateityje, kuri mus pasitinka vis naujais pavojais ir galimybėmis, nei praeityje, kuri nuo itin senų laikų gyvena su mumis kartu, teikdama daug patirties ir įkvėpimo, skatindama pasišvęsti bendrajam labui.

Lygiai prieš šimtą metų mūsų senelių karta ant protėvių pečių atvedė į šią naują, šiuolaikinės lietuvių valstybės kūrimo, sakyčiau lemiamą istorinę takoskyrą, kuri kiekvienam brandžiam lietuviui suteikia reikšmingiausią gairę aiškiai apsispręsti, ką gi jis pagaliau renkasi – ar Lietuvos pražūtį, kuri seka paskui kiekvieną vienišą neviltį, pakrikimą, abejingumą, tiktai tuščių patogumų ieškojimą, ar sąmoningą, veiklų gyvenimą Lietuvai.

Šiandien ir mes, jau tapę ar tapdami prieš 30 metų atgimusios Lietuvos, atvedusios į Kovo 11-ąją seneliais, galime tvirtai paliudyti, kad laisvosios Lietuvos kelias niekada nebuvo nutrūkęs, nepaisant okupacijų ir tautos naikinimo. Kaip gi jis staiga nutrūktų dabar? Skirtingoms kartoms tenka skirtingi iššūkiai ir skirtingos istorinės aplinkybės, tačiau atsakomybės ir pasirinkimo našta išlieka visuomet ta pati.

Prieš 30 metų, kai gyvenome mums prievarta primestoje, gūdžioje ir negailestingoje sovietų sistemoje, susidarė proga remtis klasikinės demokratijos principais. Formaliai paskelbtoms, esą konstitucinėms, sovietų teisėms tuomet ėmėmės grąžinti tikrąjį jų turinį vietoje apsimestinio. Jei viešumas, tai tikras viešumas arba informacijos laisvė.

Jei demokratija, tai tikri laisvi rinkimai, tautos valia. Jei suverenitetas, tai pamatinis tautos suverenumas ir ne šiaip kokios, bet Lietuvos valstybės nepriklausomybė. Tačiau kas išties atstatė tikrąją sąvokų reikšmę? Kas tuomet sutelkė pasitikėjimą ir dvasios vienybę? Tik ryžtingas daugelio lietuvių žygis į tiesą, netrukus atvedęs į principinį sovietinės aneksijos neteisėtumo pripažinimą.

Nors ir sunkiomis sąlygomis, dar okupacinei kariuomenei nepasitraukus iš Lietuvos, Sąjūdžio deleguoti, tautos išrinkti parlamentarai ėmėsi nepriklausomos valstybės institucijų ir teisinės sistemos kūrimo darbo.

Daugeliu atveju buvo pasinaudota butaforinėmis sovietų kvazivalstybės struktūromis. Objektyvios ir subjektyvios priežastys lėmė, kad atkurtoje Lietuvos Respublikoje, deja, prasitęsė ir sovietinės respublikos šleifas.

Visgi sovietinis elitas į valdžią grįžo jau ant tautos referendumu priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos pamato. Ne visi jo atstovai ir ne iš karto susitaikė su nauja politine ir teisine tikrove. Kita vertus, tuomet nepriklausomos valstybės revizija jau nebebuvo įmanoma, nebeturėjo prasmės ir net nebegalėjo būti naudinga. Kaip tik grupinės ir asmeninės naudos motyvas juk greitai iškilo į pirmą vietą.

Deja, net ir po to, kai pokomunistinės jėgos pralaimėjo 1996 metų Seimo rinkimuose, iš šios nomenklatūrinio elito pelkės ir atitinkamų valstybės valdymo tradicijų Lietuvai jau nebepavyko išbristi (neretai stebimės estų pasiekimais, bet juk kai mes, anksčiau ėję Europos permainų priešakyje, patys sumurkdėme save į šią pelkę, estai padarė Baltijos tigro šuolį).

Nors mūsų valstybės teisėkūra pasuko ligotu keliu, tačiau konstituciniai valstybės pamatai ne vien iš baimės, bet ir iš nesumeluoto pripažinimo dar nebuvo klibinami ir nepradėjo virsti fikcija. Koks šleivas bebūtų Konstitucinio teismo įstatymas, kurį tada priėmė Seimas, bet šis teismas pradžioje nuoširdžiai veikė, ir veikė Konstitucijos, jos vertybių labui, gerbdamas Tautą, kaip valstybės suvereną ir valstybinės valdžios šaltinį.

1994 metų sprendime teismas nurodė, kad jokios komisijos, ir net Seimas negali stabdyti tiesioginės piliečių teisėkūros iniciatyvų. Po dvidešimt metų Konstitucinis teismas jau išaiškino, kad VRK turi teisę neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, jei manytų, kad piliečių iniciatyva esą gali prieštarauti Konstitucijai, ir net paaiškino, kad referendumas dėl lito esą prieštarautų „konstituciniam aktui“ dėl narystės Europos Sąjungoje.

Beje, šis aktas buvo priimtas ne referendumu, bet tyliai tyliai 2004 m. liepos 13 d. Seime, jau keturiolikai mėnesių praėjus po stojimo į ES referendumo. Taigi, Konstitucijos 150 straipsnyje nurodytas priedas ir tikri ar menami įsipareigojimai Europos Sąjungai teismo sprendimu buvo iškelti aukščiau už Lietuvos Konstitucijos pirmąjį skirsnį, kuris juk gali būti keičiamas tik referendumu. Taip pat aukščiau ir už jos pirmą straipsnį, nurodantį, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika, kurį juk galima keisti tik trim ketvirtadaliais visų aktyvią rinkimų teisę turinčių piliečių balsų. Ir tiktai vienas teisėjas, Egidijus Šileikis, paprieštaravo, kad ratifikuoti sutartiniai įsipareigojimai, nors ir turėdami pirmenybę prieš Lietuvos įstatymus, neturi jokios pirmenybės ar viršenybės prieš pačią Lietuvos Konstituciją.

Tai, kas valstybės atkūrimo laikotarpiu buvo pamatinė konstitucinės doktrinos nuostata, dabar, neteisėto išvalstybinimo laikotarpiu, tapo tik atskirąja teisėjo nuomone. Tad Konstitucinis teismas įvykdė konstitucinį perversmą – pamynė tautos priimtą Konstituciją. Konstitucija tapo 150 straipsnyje nurodyto vieno iš priedų priedėliu (Lietuva tapo vienintele ES valstybe nare, kuri „europos teisę“ iškėlė aukščiau už savo Konstituciją. Esame slenkančio eurofederalizmo pionieriai). Kaip tai galėjo atsitikti ir kodėl taip atsitiko? Čia dar derėtų priminti ir „Konstituciją Europai“, kurią Seimas tuomet pionieriškai ratifikavo vienu ypu, tik dviem savaitėm praslinkus po to, kai prezidentas Paksas ją pasirašė. Nors Prancūzijos ir Niderlandų referendumai šį federalizacijos kelią atmetė, tačiau ir tose šalyse, kaip ir Lietuvoje, nepaisant šalių piliečių valios ir šalių konstitucijų, parlamentuose buvo ratifikuota Lisabonos sutartis, į kurią juk buvo įtrauktos pagrindinės nuostatos, kurios atmestos referendumuose.

Štai ir atvykome į išsvajotąjį laisvąjį pasaulį! Vos spėjome atvykti, o jį tuoj ėmė iš mūsų vogti. Susidūrėme su eurobiurokratų valdžia ar vadinamu demokratijos deficitu, kai iš tiesų netgi ir atstovaujamosios demokratijos principai drauge su valstybių narių suverenumu yra palaipsniui stumiami į antrą planą.

Tik neseniai ėmėme atpažinti, kad vyraujanti liberalizmo idelogija jau nebėra klasikinis Vakarų liberalizmas, o neomarksistine pasaulėžiūra atmieštas naujojo pasaulio ir naujojo žmogaus socialinės inžinierijos projektas, įgyvendinamas iš viršaus, o ne iš apačios, ne laisva valia. Taigi, visiškai ne pagal klasikinius liberaliosios demokratijos principus. Dabar pagrindinis instrumentas – jau ne tiesioginė prievarta, kaip sovietijoje, bet pinigai, galios struktūrų apmokamos komunikacijos vajai, palaipsniui valstybių demokratines institucijas verčiant beprasmiais kevalais, o labai svarbią žmogaus teisių puoselėjimo misiją išverčiant į jos karikatūrą su vienintele gėjų tema (griaunant tradicinę visuomenę, jos vertybes, gi „europinei liaudžiai“ instaliuojant naujas, pažangesnes). Vienas iš tokios apmokamos viešosios komunikacijos pavyzdžių – tai tie 20 milijonų litų, kurie piliečių labui buvo išleisti vykdant euro įvedimo procedūrą.

Šios įsivyravusios ideologijos ir naujo viešojo administravimo metodo kulminaciją neseniai stebėjome Vokietijoje, kurios kanclerė, net nė nepasiklausiusi Bundestago, sulaužydama Šengeno sutartį, taigi, net ir tą vadinamąją europinę teisę, pakvietė į Vokietiją nekontroliuojamai atvykti vadinamuosius pabėgėlius iš Azijos ir Afrikos. Po viso šito, ją ir vėl išrinko, o ji netgi suorganizavo naują valdančiąją koaliciją. Tiesiog demokratijos šventė! Netgi didesnė, nei Lietuvoje. O juk šis veiksmas buvo tiesiogiai nukreiptas ne tik prieš Vokietijos ir kitų Europos šalių nacionalinius, taip pat ir saugumo interesus, bet ir prieš tautinės valstybės pamatus.

Kur čia Šarlio de Golio Europos, kaip tėvynių Europos vizija? Tokios vizijos nebėra. Tai kas mėginama daryti po Europos vėliava, labai dažnai tampa tiesiog Antieuropa. Tėvynes mėginama sunaikinti.

Mums, kaip pafrontės valstybei, didžiulį pavojų kelia ypač tai, kad rytinis kaimynas sistemingai ir gudriai išnaudoja ES ydas, netgi pateikia save kaip europinių vertybių gynėją. Bet tai, kad jo propagandiniai ruporai kartais pasako tiesą, šio mūsų rytinio kaimyno niekaip nepaverčia tiesos ir gėrio imperija. Atvirkščiai. Jis tuo tampa tik dar pavojingesnis. Didėja Lietuvos piliečių pasimetimas, jie vis labiau dezorientuojami.

Visgi didžiausias pavojus slypi mūsų šalies viduje, kai valstybės valdymas didele dalimi tapo neveiksmingas (prieš dvidešimt metų jis tarsi įstrigo). Dažnai užduodamas klausimas, kaip čia yra, kad valdžia, jos pareigūnai ir institucijos niekaip nepradeda spręsti gyvybiškai svarbių dalykų – jau dvylika metų vyksta spartus tautos išsivaikščiojimas, nykstame, piliečių atskirtis ir neviltis tik auga, o jokios aiškios politinės valios neatsiranda.

Kaip ji gali atsirasti, jei mūsų valstybės institucijos vis didesne dalimi vėl tampa butaforija? Jos tiesiog nėra tam skirtos. O mūsų politinė klasė ir politinė sistema jau gamina tokią viešąją politiką, kurioje paprastai net nebėra jokio ryšio su realiai siekiamais uždaviniais, su kokiais nors piliečių ir tautos gyvenimo kokybės rodikliais. Nebėra ir jokio viešo pokalbio apie mėginimą imtis tikrųjų tautos rūpesčių. Tiesa, dar pasitaiko vienas kitas judesys, padedantis sudaryti kažkokią prasmę turinčio proceso įspūdį.

Todėl labai pritariu prof. Vytauto Radžvilo ne sykį kartotai minčiai, kad čia jau nėra kokių nors kovų tarp partijų reikalas. Bėdos slypi jau gerokai giliau. Liga labai įsisenėjo. O dėl ateinančių istorinių permainų, turėdami nusilpnintą valstybę, mes galime patekti į dar žymiai didesnį pavojų. Beje, grėsmės Lietuvos ateičiai jau seniai akivaizdžios ir dabar.

Turėdamas gydytojo išsilavinimą, jaučiu pareigą neapsiriboti vien tiktai diagnoze, bet pasiūlyti ir receptus. Pritariu čia, šiame Sąjūdžio minėjime pasakytoms mintims, kad vienintelė priemonė, kuri dar gali padėti mūsų politinės sistemos žvaigždutėms atsitokėti, – tai daugiatūkstantiniai viešų protestų veiksmai, kaip buvo Sąjūdžio pakilimo metu.

Siūlau prisiminti neseniai viešai aptartą idėją, kad tautinės Kovo 11-os eitynės turėtų tapti šimtatūkstantinėmis nacionalinėmis eitynėmis. Jos niekada ir nebuvo vien tautininkų eitynės. Šūkį „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai“ reikėtų išversti į labai konkrečių, raštiškai išdėstytų reikalavimų kalbą, kad būtų suprantama, kad Lietuvos valstybę siekiama sugrąžinti pirmiausia jos pagrindinei tautai. Bet šio Tautos žygio rengimo grupę reikia sudaryti jau dabar, tam sutelkus sutariančias visuomenines grupes ir forumus jau dabar, o ne tada, kai vėl ateis vasaris ar kovas.

Būtina sudaryti ne tik labai aiškių politinių reikalavimų programą, bet ir nuoseklų bendrų veiksmų planą ir drauge imtis pačių veiksmų, kad kitų metų valstybės ir nepriklausomybės šventės jau taptų šių mūsų bendrų pastangų aukščiausia išraiška.

Straipsnis parašytas pagal kalbą 2018 m. balandžio 3 d. Lietuvos Sąjūdžio 30-mečiui skirtame šventiniame renginyje „Vilniaus sąjūdininkai žygyje į Nepriklausomybę“

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

15 komentarų

  1. Žemyna:

    Džiaugiuosi diena, kai iš premjero ar Seimo pusės neatskrieja bjauri, mūsų valstybę žeminanti žinia, kai neatkapstoma, jog kažkas iš jų vėl slapčia susitikinėjo su kaimynėmis ir kažin kokius „slaptuosius protokolus” pasirašė. Jau net gretos su milenom smulkmena atrodo.
    Jums dar nesusidaro įspūdis, jog viskas, kas susiję su mūsų valstybe, jos suverenumu, tvarumu bei Lietuvos Respublikos Konstitucija, paleista iš varžytinių, kad tiriama rinka, siūlantis ir vienai, ir kitai kaimynei? Jog kažkas žvalgosi, katra iš jų daugiau duos?
    O mes turime numatę, kaip, ką, kada ir kas turi suveikti susiklosčius situacijai, kai valstybei iš tiesų iškyla toks pavojus, kai jau į konkretaus veikėjo kabinetą turėtų įeiti įgalioti pareigūnai ir ištarti: „Respublikos vardu!”? Ar nekyla įtarimų, jog tokia situacija jau visai reali?

  2. urba:

    maža G.Songailos smulkmena – “Būtina sudaryti ne tik labai aiškių politinių reikalavimų programą, bet ir nuoseklų bendrų veiksmų planą…”. Kur yra tautos smegenys ir kas dirbs už ačiū?

    • Žemyna:

      Manyčiau, jog tie, kam Lietuvą skauda, seniai kažką širdyje bei mintyse nešioja. Tik reikia reguliariai sueiti ten, kur galima susiburti ir drauge aptarti bei ant popieriaus tas mintis suguldyti. Galime tam skirti vieną pavakarę per savaitę ir sunešti ten savo per savaitę brandintas mintis?
      Pamenu, kaip kadaise ir bibliotekose aktyvieji burdavosi. Šiandien ne vienas jų yra politikoje ar viešame gyvenime. Tik, žinoma, skirtingais keliais nuėję…
      Randame, kur burtis, lieka tik atsinešti savo žinias, mintis, popieriaus ir kuo rašyti.
      Turėtume susiburti Sąjūdžio susikūrimo (birželio 3), Molotovo-Ribentropo pakto, LPS steigiamojo suvažiavimo (spalio 23) metinių proga. Prieš tuos susibūrimus jau turėtų būti parengti mūsų kassavaitinių susibūrimų ir suformuluotų idėjų rezultatai.

  3. manau:

    geriausiai į žygį vestų Žemyna.

  4. Manau didžiausias Tautos žygis būtų padarytas, jeigu pavyktų sujudinti dalyvauti ne mažiau 80 % rinkėjų Seimo , kituose rinkimuose ir turėti ką rinkti, t.y. turėti nors 120 tinkamų kandidatų, tarp kurių būtų 3-5 patrauklūs, išprusę ir kompetatingi lyderiai. Toks Seimas per 2-3 metus pastatytų valstybę į teisines, demokratines vėžes. Taigi reikalingas 80 % dalyvavimo Seimo rinkimuose ir tinkamų kandidatų turėjimo sąjūdis. Tam būtina jau dabar Tautai rodyti 3-5 nepriekaištingus lyderius su atitinkamais teisinio ir demokratinio valstybės pertvarkymo projektais juos pristatant važinėjus po Lietuvą ir jeigu būtų galimybės per žiniasklaidos priemones. Žinoma visa tai reikalinga, kad būtų daroma be kokių nors įsipareigojimų oligarchinėms jėgoms.

    “Daugiatūkstantiniai viešų protestų veiksmai” vargu ar gali rastis, neturint 3-5 politiškai, teisiškai, ekonomiškai išprususių, nepriekaištingų sutartinai veikiančių lyderių bei nesant visuotinio tautą sujudinančio įvykio. Be to, tokiais atvejais paprastai viskas pasibaigia nesminiais kosmetiniai pakeitimais, vieno kito prisiplakėlio įsileidimu į valdžią. Beje, pirmiausiai derėtų suprasti ir sutarti, kad mums ne ES problema, o ji yra pačioje mūsų šalies netinkamoje valdžioje, jos valstybiniame valdyme, tobulintinoje valdžių sąrangoje ir t.t., ir pan.

    • LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

      Be LRT – laiko gaištas.

    • Žemyna:

      Labai pritariu tamstos minčiai dėl rinkimų.
      Prieš kiekvienus rinkimus raginu dalyvauti net ir viskuo ir visais nusivylusius, nes kiekvienas PANAUDOTAS balsalapis didins dalyvavusių rinkimuose procentą ir tokiu būdu mažins nepageidaujamų Seime „atstovų” gaunamų balsų procentą. Blogiausiu atveju – išbrauk visus ir tai jau mažins anų „populiarumo”, didins nebalsavusių už jį skaičių…
      Tačiau kartu reikia neužmiršti žadinti visų, net ir atokiausių kampelių žmonių aktyvumą, kad iš visų Lietuvos kampų sklistų jų mintys į centrą, kad centras jaustų jų paramą ir pagalbą pagal jų jėgas ir gebas. Juk Nemuną ir visai maži upokšniai vandenų pripildo! Centre dar turime galvų – nors jau nebe tiek, kiek norėtųsi, kiek Sąjūdžio metais jų buvo, tačiau jų dar yra. Branginkime jas, tausokime, paremkime. Savo pačių neviltimi neįvarykime dar ir jų galutinį nusivylimą…

    • Amelija:

      Fantastika, svajoklių idėjos… Jokių galimybių “sujudinti dalyvauti ne mažiau 80 % rinkėjų Seimo, kituose rinkimuose ir turėti ką rinkti, t.y. turėti nors 120 tinkamų kandidatų, tarp kurių būtų 3-5 patrauklūs, išprusę ir kompetentingi lyderiai” nėra. Bobutės ir diedukai, keliantys aštrius klausimus, yra absoliučiai neįdomūs jaunimui, kuris vis aktyviau įsitraukia į rinkimų kampaniją. Pamirškim idėjas, kurios savo laiku nebuvo įgyvendintos, ir atiduokim savo balsus ateičiai – išsilavinusiems, pasaulio mačiusiems, globalų mąstymą išpažįstamiems jaunuoliams. Jie ir į 100, ir į 150 kandidatų žiūrės su ironija, jiems tai dulkėti istorijos puslapiai. Tą žinau iš savo šeimos jaunimo, diplomuotų politologų ir jų bendramokslių, ir jiems nuoširdžiai pritariu.

      • O kur pasakyta, kad tarp tų 120 kandidatų, tų 3-5 lyderių nebūtų “išsilavinusio, pasaulį mačiusio, globaliai lietuviškai mąstančio jaunimo”? Nesupratusi idėjos tuoj pat šokate ją be jokio pagrindo suniekinti – priskirti “dulkėtiems istorijos puslapiams”. Tai piktybiškumo reiškimasis…

  5. Petras:

    Vilniaus forumas
    Tautininkai
    Lietuvos liaudies partija
    Rolandas Paksas
    Rolandas Paulauskas
    Mūsų gretos (alternatyva Lietuvai)
    Zigmas Vaišvila
    Audrius Butkevičius
    AlRespublikos leidinių grupė, Alkas.lt, ekspertai.eu, kiti kaltinti ir išteisinti.
    Jei nors keliems susitikimams visa ši kompanija, ir ne tik, susivienytų (kaip buvo per žemės referendumą)
    Tai papūstų pokyčių vėjai, tik bent keliems susitikųmams reiktų sukąsti dantis neprasivardžiuoti vienus kitus vatnikais ir būtų rasta bendra kalba.

    Man stebint viską, kas vyksta Lietuvoj pastaruosius 20 m., tik veda į neviltį mintis, ar demokratija nėra ta sistema kurioje užprogramuotos visos problemos. Padiskutuokime, jei ateina balsuoti kIp kažkas sakė 80% rinkėjų, koks bus jų išrinkimo rezultatas? Kiek iš jų bus protingų žmonių suvokiančių kad paminta konstituciją o kiek bus balsuojančių už gražų plakatą?
    Atsakymą kolkas tik randu Kapos teisėje (lyg dar vedose minimoje ir lyg Lietuvoje galiojusioje senovėje)
    Tik jau kažkodėl nieko neįmanoma apie tai rasti google ir kituose demokratiniuose kanaluose…
    Bet esmė sistemos iki kaulų smegenų logiška ir paprasta. Giminė/šeima renka nuo savęs vieną atstovą patį protingiausią. Tada 10 tokių šeimų atstovų renka vienbalsiai vieną toliau ir tt bet vienbalsiai. Kol išrenkamas vienas pats protingiausias monarchas kuris nesprendžia klausimų kurių negali išspręsti žemesni lygiai.

    Gal kaip tarpinis variantas būtų seimo rinkimai nuo berods 60 LT rajonų panaikinant partijas ir jų sąrašus. O tie 60 seimo narių rajojose renkami kiek imanoma arčiau kapos principų!

    Padiskutuokime

    • LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

      Taip, gera mintis – naikinti partijas bei jų sąrašus. Partijų nukenksminimas – tikroji liustracija.
      2 straipsnis
      Lietuvos valstybę kuria Tauta – aukštaičiai, žemaičiai, dzūkai, suvalkiečiai.

    • Žemyna:

      Štai ir prisiminkime aktyvių žmonių susirinkimus bibliotekose sovietmečio saulėlydyje – jų metu tiems, kas buvo toli nuo tikrosios tautos istorijos, kas net mokykloje mokytą istoriją užmiršę buvo – ir ji, ir prarandamas kultūrinis tautos paveldas, ir pramonės niokojama gamta, ir politinė visuomenės sąranga, ir daug kitų visuomenei svarbių dalykų buvo priminta ir prisiminta.
      Bibliotekos – vieta, kur galima laisvai burtis, vėl auginti savyje atsakomybės už Lietuvos likimą jausmą. Tais laikais bibliotekų vadovėms ir vadovams reikėjo drąsos leisti tam vykti, nes mažiausia, kas grėsė – lėkti lauk iš posto. Patikrintume, kaip dabar yra, praėjus kone trečdaliui amžiaus – kiek dar tautiško orumo liko dabartinėje kultūros įstaigų vadovybėje. Faktas tas, kad prieš keletą metų didžiosios sostinės(!!!) bibliotekos ne tik nerodė entuziazmo renkant parašus dėl Talkos paso projekto, bet netgi išreiškė nedviprasmišką nepageidavimą. Taigi, pasitikimas išskėstomis rankomis ir pagalba, arba trukdymas dabartiniam Tautos dvasios kėlimui rodys tikrąją padėtį šalyje. Kiek čia realios demokratijos, kiek netrukdoma piliečiams ginti šalies Konstituciją! Ar neįdomu, kaip dabar būtų Vilnijos ir kitose visų pasienių bibliotekose, skirtingų partijų valdomuose rajonuose? Savotiška medžiaga politologiniams ir kt. tyrimams

  6. urba:

    “metas telktis tautos žygiui” – lietuviai moka žygiuoti nuo arkikatedros iki seimo. Na ir kas? “Nuoseklus bendrų veiksmų planas” – čia jau žymiai rimčiau, bet kad jei tokio plano per tris dešimtmečius taip ir neatsirado, tai ar jis turi galimybių būti sukurtu dabar? Komentaruose pasirodė mintis burtis bibliotekose. Kodėl gi ne? Tačiau turi būti ir veiksmas. Rinkimai: 3- 5 kompetetingus? Kai Valdžioje – seime desėtkas komisijų, o vyriausybėje 14 ministerijų? 3-5 gali duoti reikalingą viltį, bet ne analitiką. Rinkimams kiekviena partija turėtų parengti savo konkrečių įstatymų rinkinėlį (svarbiausia – mokesčių tarifai, užimtumas, socialinės lengvatos ir kainų šėlsmo suvaldymas), kad turėtų už ką atsakyti. Kol orientuositės vien į šnekorius, vizionierius – dar trisdešimt metų klaidžiosite plynėmis. Laikas įsisavinti demokratijos elementorių – būtinas yra įsipareigojimas, ir atsiskaitinėjimas

    • Žemyna:

      O, taip – atsakomybės jie vengia, kaip velnias kryžiaus!
      Išsisukinėja gudraudami, meluodami, jog atsakomybė, esą, ateinanti per rinkimus – atseit, per rinkimus galėsite jo neberinkti :). Ar tikrai taip? Kas ir kaip vyksta per ir po rinkimų?
      „Partijų” bei frakcijų vadai (2K ir Co) dar prieš rinkimus pasirūpina laikyti jiems ištikimai paklūstančius pirmame „rinkiminio” sąrašo 10-ke. Tai kur čia tautos valia ir galėjimas neberinkti??? Tikrovėje „tautos atstovus” į Seimą atrenka pseudopartijų „elitas” – nežinia kam, bet ne Lietuvai tarnaujantys partijų vadai (taigi, šie „vadai” irgi leidžiasi kažkieno už virvelių tampomi ir mielai tam kažkam klapčiukauja! )
      Būtent tokie, ne sykį save kaip ne Lietuvai tarnaujančius parodę, mūsų seniai nepageidaujami „šlovingieji” 10-kai jau netoli trečdalio amžiaus veikia kaip STABDŽIAI, kurdami ir tvirtindami ne Lietuvai naudingus įstatymus ir sprendimus!
      Nežiūrint tautos valios, šie išbandyti ir garantuoti stabdžiai amžiams (lyg Leninas mauzoliejuje) įkurdinti Seime apsupti ištikimosios palydos – tokių pat patikimų partinių STATISTŲ, kurių vaidmuo tėra pabalsuoti, kaip vadas liepia, ar ciniškai, demonstratyviai jiems rodo per balsavimą Seime. O mūsų „teisė” (t. y., jų primesta mums prievolė) čia tėra iš savo kišenių išlaikyti šį cirką, t.y., tuos, kas ne mums ar netgi prieš mus pluša, kas brutaliai ir įžūliai rinkėjų valią ignoruoja.
      Apie balsavimo derinimą su rinkėjais, apie SĄŽININGĄ išaiškinimą, kokie būtų vienokio ar kitokio balsavimo padariniai, net kalbos nėra (jie juk ir patys to neišmano, nes ne pagal išmanymą, o apie lojalumą vadui į Seimą pateko!). Juolab, apie atšaukimą. Juk tada visų pirma tokio, kokį dabar turime „elito” jau seniausiai Seime būtų pėdos ataušusios. Būtų likę tie, kas ne užsieniui, kas Lietuvai tarnauja.

  7. Benediktas:

    Tikrai taip, Konstitucinis teismas virto kažkokia institucija virš Konstitucijos. Draudžia rengti referendumus, jų sprendimai prieštarauja Konstituciniams principams. Turime galvoti ką reikia daryti, reikia eiti, telktis, vienytis už tautą, už Lietuvą, už tradicines vertybes, už savo kalbą, už savo papročius. Antraip neliks mūsų mažos valstybės, tapsime betaučiais, neturintys jokios tapatybės, neturintys savimonės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *