A. Lapinskas. „Pavojinga terlionė“ prasiskverbė į Seimą (video) (37)

Anatolijus Lapinskas | Asmeninė nuotr.

Lietuvoje veikianti viešoji įstaiga „Europos žmogaus teisių fondas“ (www.efhr.eu) pateikė „Alternatyvią ataskaitą dėl Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje“. Visas tekstas skelbiamas angliškai „Alternative report about the Framework Convention for the Protection of National Minorities (FCPNM) in Lithuania“, o lietuviškai, lenkiškai, rusiškai – tik dokumento santrauka.

Tokio juodo paskvilio apie Lietuvą, prisipažinsiu, neregėjau nuo liūdnos šlovės Lenkijos URM 2009 ir 2012 išleistų „Pranešimų apie lenkų padėtį užsienyje“, kur rašoma ir apie Lietuvą. Lenkijos žiniasklaida tuomet persispausdino mano kritišką įvertinimą, ir jį pavadino „Raport polskiego MSZ to niebezpieczna bazgranina“ („…pavojinga terlionė“).

Apie fondo ataskaitą pranešiau Vyriausybei. Jos atsakingas darbuotojas mane patikino, kad „pastaruoju metu mažumų klausimas iš Varšuvos pusės praktiškai nebekeliamas“. Puiku! Deja, iš Vilniaus pusės „pavojingos terlionės“ vis tiek sklinda. Jų autoriai – lenkų organizacijų lyderiai, taip pat lenkai Lietuvos Seimo nariai.

Vienas jų Jaroslavas Narkevičius ėmėsi jau ne kartą bandyto žygio – įrodyti, kad Lietuvos moksleiviams lenkams mokytis lietuvių kalbos yra pernelyg sunku, reikia tą procesą kaip nors palengvinti. Nutarta – padaryta.

Švietimo įstatymo 38 straipsnio 4 dalį jis siūlo taisyti taip: lenkiškoms mokykloms nesivadovauti bendrąja ministro patvirtinta lietuvių kalbos mokymo programa, bet sukurti specialią „tik lenkams“, „atsižvelgiant į nevienodas lietuvių kalbos vartojimo ir mokymosi sąlygas“. 

Jaroslavas Narkevičius | Alkas.lt nuotr.

J. Narkevičius įstatymo pataisų poreikį aiškina grėsmingai: „Pripažįstant, jog JT Konvenciją ratifikavusios valstybės privalo susilaikyti nuo veiksmų, kuriais siekiama asimiliuoti tautinėms mažumoms priklausančius asmenis; siekiant užtikrinti, kad LR įstatymuose… būtų išlaikoma pusiausvyra tarp tautinio identiteto išsaugojimo ir integravimosi į valstybės gyvenimą; atsižvelgiant, kad gimtakalbių ir negimtakalbių lietuvių kalbos mokėjimo kokybė negali būti matuo­jama tais pačiais kriterijais, nes jų kalbiniai gebėjimai skiriasi“.

„Gimtakalbiai kalbą įsisavina natūraliu biologiniu procesu, o negimtakalbiai kalbą „įgyja“ formaliame procese, t.y. išmokstant mokykloje; Dėl menkesnio žodyno negimtakalbiams yra mažiau suprantama tiek gramatika, tiek literatūros kūriniai; Kalbinių gebėjimų skirtumus didina nevienodas ugdymui skirtas mokymosi laikas pradinėse ir vidurinėse mokyklose, negimtakal­biams jo skirta gerokai mažiau, todėl lietuvių kalbos programos ir žinių vertinimas gimtakalbiams ir negimtakalbiams privalo būti skirtingas“.

Seimo Teisės departamentas neišsigando grėsmingų J.Narkevičiaus užuominų – esą pagal JT Konvenciją valstybės privalo susilaikyti nuo tautinių mažumų asimiliacijos (lyg Lietuva tai darytų), užtikrinti, kad LR įstatymuose būtų pusiausvyra tarp tautinio identiteto ir integracijos į valstybės gyvenimą (jokios priešpriešos LR įstatymuose nėra), pripažinti, kad lenkų lietuvių kalbos mokėjimas neturėtų būti matuojamas tais pačiais kriterijais (kaip, tarkim,  rusams ar žydams?), nes lenkų kalbiniai gebėjimai esą nuo jų skiriasi.

Seimo Teisės departamentas pažymi, kad „pagal Europos Konvenciją mokymasis tautinės mažumos kalba neturi kenkti oficialiosios kalbos mokymui. Lengvatos jos mokymui taip pat pažeistų Konvenciją. Reikalavimas lenkiškoms mokykloms atskirų lietuvių kalbos programų neužtikrintų vienodų galimybių įgyti visų lygių išsilavinimą ir pasiekti veiksmingą mažumos ir daugumos lygybę ekonominio, socialinio, politinio ir kultūrinio gyvenimo srityse“.

Be to, „iki 2019 metų nustatytas net 8 metų pereinamasis laikotarpis tautinių mažumų mokyklų moksleiviams pasiruošti naujam reguliavimui. Atsižvelgiant į visa tai, dabartinis reglamentavimas, pagal kurį lietuvių kalbos egzaminas laikomas pagal vieną programą, neprieštarauja tarptautiniams teisės aktams, reguliuojantiems tautinių mažumų teises“, sakoma Seimo departamento išvadoje.

„Lietuvių kalbos egzamino laikymas ir jo rezultatų vertinimas pagal vieningą programą vykdomas nuo 2011 m., tokio reglamentavimo atšaukimas ir iki 2011 m. galiojusių nuostatų grąžinimas, nepagrindžiant tokio reglamentavimo būtinybės, prieštarauja teisinio tikrumo ir stabilumo principams. Tai pažeistų tautinėms mažumos priklausančių asmenų, kurių ugdymas jau aštuoneri metai vykdomas pagal vieningą programą, interesus“.

J.Narkevičiaus projekto aiškinamajame rašte dar minimos  nevienodos lietuvių kalbos vartojimo ir mokymosi sąlygos. „Tokia neapibrėžta formuluotė nenustato jokių objektyvių kriterijų, kuriais remiantis švietimo ir mokslo ministras būtų įgalintas patvirtinti tinkamus įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus“.

Kovo 29 Seime teikdamas Švietimo įstatymo pataisas, J.Narkevičius dar labiau sutirštino „engiamų lenkų“ spalvas. Ko tik čia nebuvo: kad vienodi vertinimo kriterijai yra diskriminacija, o vienodas vertinimas yra neįmanomas, taip pat melavo, kad lenkai „tu­ri di­džiu­lį 800 valandų skir­tu­mą lie­tu­vių kal­bos lie­tu­viš­ko­se kla­sė­se ir ne­lie­tu­viš­ko­se. To skir­tu­mo išelimi­nuo­ti ne­įma­no­ma, nes ta­da rei­kė­tų ko­kio nors ki­to da­ly­ko są­skai­ta – ma­te­ma­ti­kos, ge­og­ra­fi­jos ir t. t.“ Belieka tik atsidusti, nes Seimo nario nupiešta padėtis tiesiog be išeities.

Bet kaip čia yra, rusiškų, baltarusiškos, žydiškos mokyklų moksleiviai dėl vienodų kriterijų nesiskundžia. O mano kalbinta Gardino lenkiškos mokyklos direktorė, sužinojusi apie silpnesnį valstybinės kalbos mokymą Lietuvos tautinių mažumų mokyklose tiesiai pasakė: „Jūs rengiate proto invalidus. Pas mus tėvai neleistų vaikų į tokią mokyklą, kur valstybinės rusų ir baltarusių kalbos yra susilpnintos“. 

Manau, kad šia proga tiktų priminti prieš septynerius metus paskelbtą mano  straipsnį „Tautinės mažumos niekada neišmoks lietuviškai?“ Jame cituoju ministerijos pranešimą: „Abitūros egzamino vertinimo išlygos mokyklų tautinės mažumos kalba abiturientams gali būti taikomos iki tol, kol dabartiniai priešmokyklinukai baigs mokyklas pagal naujas lietuvių kalbos programas, kurioms skiriamas didesnis pamokų skaičius“.

„Lengva suskaičiuoti, kad tokiu atveju tik 2025 metais Lietuvos tautinių mažumų abiturientai pasieks reikiamą brandžiam gyvenimui lietuvių kalbos mokėjimo lygį. Tačiau gali būti ir taip, kad 2025 metais jie pareikš, kad norint jį pasiekti, reikėtų ir namie retkarčiais pabendrauti lietuviškai. Tik tada, kai tėvai gerai mokės lietuviškai, bus galima reikalauti to paties iš vaikų. Tuo būdu galutinis terminas, matyt, nusikels iki 2040 metų. Čia jau būtų Gineso (Guiness) rekordas – per 30 metų išmokyti tautines mažumas kalbėti valstybine kalba“.

Valdemaras Tomaševskis | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

O kaip į egzamino suvienodinimą tuomet reagavo Lietuvos lenkų veikėjai? Lietuvos lenkų lyderis Valdemaras Tomaševskis iš karto pareiškė, kad „sprendimas iš esmės netenkina. Pats vienodo lietuvių kalbos egzamino principo įvedimas, anot jo, yra klaida. „Egzaminas objektyviai negali būt suvienodintas, nes gimta kalba, kuria žmogus mąsto, skiriasi“…

„Tuomet kiltų klausimas, kaip iš viso lenkai gali gyventi Lietuvoje, pvz., studijuoti aukštojoje mokykloje, dirbti teisininkais ar gydytojais, nes mąstymas, kaip žinome, yra neatsiejamas nuo žodžio ir kalbos, taigi mąstymas tik lenkiškai reikštų, kad lietuviškiems žodžiams ir kalbai jame nėra vietos. Kur tokia filosofija nuves?“

„Dar griežtesnę nuomonę išdėstė žinoma žurnalistė Renata Vidtman. Anot jos, jeigu vienodo lietuvių kalbos egzamino pažymys bus per mažas lenkų abiturientams stojant į universitetus, tai bus „žmogaus teisių pažeidimas ir tokia byla galėtų būti Strasbūre“. Tuomet tektų galvoti, kad jau studijuojant universitete, bet kokio egzamino neišlaikymas Lietuvos rusui ar lenkui irgi galėtų būti traktuojamas kaip žmogaus teisių pažeidimas! Kur tokie absurdai nuves?“

„LEU docentas Romualdas Naruniecas, dėl to, kad neatsiranda norinčių mokytis polonistikos,  apkaltino „valstybės vykdomą politiką lenkų mažumos atžvilgiu“. „Visuotinis(!) lenkų persekiojimas(!), naujasis Švietimo įstatymas naikina lenkų švietimą. Nebus polonistų – neliks ir lenkų mokyklos. Prie to eina mūsų valdžia“. Matyt, teiginius apie lenkų persekiojimą docentas kartoja ir savo studentams“.  

„Kas be ko, Lietuvos lenkų „gelbėjimu“ rūpinamasi ir Lenkijoje. Viename iš paskutinių mitingų prie Lenkijos premjero kanceliarijos, skambėjo ir tokie prašymai Donaldui Tuskui: „imtis ryžtingų veiksmų, kurie užtikrintų normalų Lietuvos lenkų gyvenimą – ateitį po studijų Lenkijoje arba lenkų mokyklos baigimo be pasityčiojimo darbo rinkoje; sėkmingą lenkų mokyklų konkurencingumą Vilniaus krašte“.

„Taip išeitų, kad Lietuvos valdžia lenkų jaunuoliams, studijavusiems Lenkijoje, turėtų suteikti valdišką darbą ir ko gero butą – normaliam gyvenimui, visai kaip anais gerais laikais.

Taip pat atsisakytų reikalavimo jiems mokėti lietuvių kalbą, nes tai būtų palaikyta pasityčiojimu. Tos pačios privilegijos turėtų būti taikomos ir lenkų mokyklų abiturientams“.

Taip rašiau 2011-ųjų rugpjūtį. Manyčiau, kad paminėti ir nepaminėti lenkų veikėjai, deja, panašiai kalba ir dabar. J. Narkevičiaus projektas tai patvirtina.

Neturiu supratimo, koks velnias visus tuos veikėjus neša į konfrontaciją su Lietuva, kurioje jie turi geriausią lenkų švietimą už Lenkijos ribų. O gal tas velnias pasislėpęs už Lietuvos ribų. Rytų pusėje?