M. Kundrotas. Radikalumas ir nuosaikumas: kas, kam ir kodėl? (3)

Gandis vs Hitleris | Alkas.lt koliažas.

Radikalumo ir nuosaikumo sąvokos – viena dažniausiai politikoje, etikoje ir net religijoje vartojamų diadų. Šiais laikais radikalumas dažnai siejamas su blogiu, nuosaikumas – su gėriu. Nuosaikumo bei radikalumo skirtis suskaldė ne vieną judėjimą. Peržvelkime šiuos du principus jų esmės, sampratų, tikslingumo, atskaitos ir įkvėpimo atžvilgiais.

1. Radikalumo sąvoka yra kilusi iš lotyniškos sąvokos radix, reiškiančios šaknį. Priešingai, nei galėtų atrodyti, radikalai dažniausiai nėra tie, kurie laikosi šaknų – tai daro konservatoriai ir fundamentalistai – o tie, kurie siekia permainų iš pat šaknų, iš esmės. Nuosaikumas savo ruožtu susijęs su saiko sąvoka, daugelyje Europos kalbų nuosaikieji vadinami lotyniškos kilmės žodžiu moderatai, dar reiškiančiu santūriuosius, kantriuosius, blaiviuosius.

Saiko sąvoka, kalbant apie vertybes, natūraliai kelia klausimų. Ar kokios nors vertybės gali būti per daug, kad reiktų ją seikėti? Ar gali būti per daug meilės? Teisingumo? Ištikimybės? Deja, taip. Žmogaus ir visatos būtis pernelyg sudėtinga, kad būtų galima ją aiškinti viena kuria vertybe. Kur vyrauja meilė, dažnai trūksta teisingumo, kur pirmauja teisingumas, kenčia meilė, o ištikimybė klaidai ar niekšybei apskritai nėra jokia vertybė.

Tą patį galima pasakyti apie politinius principus. Tautiškumo vertė atsiskleidžia tiktai drauge su žmogiškumu, tiek asmens atžvilgiu, tiek žmonijos mastu, o tautinėje valstybėje – su pilietiniu patriotizmu. Laisvė – drauge su atsakomybe. Teisė – su pareiga. Socialinė brolybė – su asmenine iniciatyva. Religijoje ir filosofijoje ištikimybė tiesai glaudžiai susijusi su atvirumu jai: susikaupus deramam kiekiui kontrargumentų pažiūros gali ir privalo keistis.

Nuosaikumas šiuo atveju reiškia pusiausvyrą, suvokiant, kad viena vertybė dažnai atsveria kitą, kad viena vertybė saugo kitą nuo kraštutinumo, kuris gali vertybę paversti antivertybe. Kraštutinis religingumas pagimdė inkviziciją, kryžiaus žygius ir džihadus. Kraštutinis tautiškumas – Aušvico koncentracijos stovyklas. Kraštutinis socializmas – Gulagą. O kraštutinis liberalizmas – žmonijos atomizaciją, slegiančią vienišumo beprasmybę, laukinį kapitalizmą, naikindamas tautą ir šeimą, gamtą ir žmogų žmoguje.

Radikalumas, kaip jau minėta, reiškia esmines permainas. Bet ar visada tai – blogai? Ar Klausas fon Štaufenbergas, siekdamas sunaikinti Adolfą Hitlerį, vedusį vokiečių tautą ir visą Europą į pražūtį, elgėsi blogai? Ar Lietuvos Nepriklausomybės aktas 1990 m. kovo 11-ąją, radikaliai nutraukiant ryšius su okupacine sovietų valdžia, buvo blogis? Dar kiek pasilaikę nuosaikiai būtume turėję prezidentu „draugą“ Michailą Gorbačiovą, už kurio nugaros jau driekėsi būsimojo GKČP šešėlis. Kai vyrauja absoliutus blogis, gėris reikalauja radikalumo.

2. Nuosaikumas ir radikalumas, visų pirma, yra sąvokos. Dauguma susikalbėjimo problemų kyla būtent dėl to, kad skirtingai suprantamos sąvokos. Radikalumas dažnai klaidingai tapatinamas su ekstremizmu, kitaip tariant – kraštutinumu. Nuosaikumas, savo ruožtu, taip pat klaidingai siejamas su kompromisais bet kokiais atvejais ir bet kokiomis sąlygomis. Šia prasme nei viena, nei kita nėra gėris.

Dabartinis liberalizmas, paradoksaliai sumišęs su marksizmo elementais, aukština nuosaikumą, bet tiktai oponentų stovyklose. Kuo nuosaikesnis konservatizmas, kuo nuosaikesnis tautiškumas, kuo nuosaikesnė krikščioniškoji demokratija, tuo geriau liberaliesiems marksistams. Tuo tarpu savoje stovykloje nuosaikumo principas pamirštamas.

Jei politinę būtį įsivaizduosime kaip tiesią liniją, sugraduotą nuo nulio iki begalybės, tai kiekvienos ideologijos šalininkai suinteresuoti priartinti padėtį prie savosios atkarpos. Nuosaikus konservatizmas arba nuosaikus nacionalizmas toleruojami tol, kol ateina laikas nuosaikiam liberalizmui, po to – radikaliam liberalizmui, tada – nuosaikiam marksizmui ir galiausiai – radikaliam marksizmui. Galiausiai ir patys liberalai klasikine prasme išmetami į šiukšlyną: mauras atliko savo darbą, mauras gali išeiti.

Nuosaikumo sąvoka dažnu atveju dangstoma aiškios pozicijos stoka arba tiesiog bailumas. Savo ruožtu radikalumo vėliavos dažnai žavi žiaurius arba tiesiog – nutrūktgalvius žmones. Stokojančius tiek meilės, tiek atsakomybės savo artimajam. Kuriuose aistringasis pradas permuša protingąjį. Jei nuosaikiesiems dažnai trūksta drąsos, tai radikaliesiems – išminties.

3. Radikalumas ir nuosaikumas daugeliu atvejų pristatomi kaip principiniai dalykai. Iš tiesų tai dažnai tebūna tiktai priemonės. Nei radikalumas, nei nuosaikumas normatyviam žmogui nėra savaiminiai tikslai. Kai sistema keistina iš esmės, tam pritars netgi didžiausias konservatorius. Kai ją užtenka pakoreguoti, tam pritars bet kuris protingas radikalas.

Kita vertus, kai kuriais atvejais net siekiant radikalaus tikslo tenka imtis diplomatijos. Jonas Basanavičius savo laiku siekė kultūrinės ir politinės autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje, o Antanas Smetona priėmė Nepriklausomybės aktą drauge su Lietuvos sąsaja su Vokietija. Nei pirmasis labai mylėjo Rusiją, nei antrasis – Vokietiją. Abiejų siekis buvo liuosa Lietuvos valstybė. Tačiau reikėjo taikytis prie aplinkybių, kol iškovotas galutinis tikslas.

Tas pats A. Smetona ryžosi radikaliam žingsniui – 1926 m. perversmui – kai reikėjo gelbėti tautą ir valstybę nuo liberalų ir kairiųjų sukeltos krizės. Tačiau po to jo valdymo būdas tolydžio vis nuosaikėjo, nuo autoritetinio valdymo vis labiau pereita prie demokratijos, pradedant savivalda, baigiant Seimo institucijos grąžinimu ir koalicine Vyriausybe. Ne visi jo žingsniai pasiteisino, tačiau jis puikiai suvokė, jog tikslas – aukščiau už priemones.

Dabartinėje Lietuvoje politinė santvarka – aiškiai pasiligojusi. Radikalai siūlo iš principo keisti šią santvarką – atsisakyti rinkimų pagal partinius sąrašus, Konstitucinio teismo, mažinti Seimo narių skaičių ar net naikinti pačią demokratiją.

Iš tiesų užtektų dalinių reformų. Suteikti lygias galimybes visoms partijoms, panaikinant partinę oligarchiją. Konstituciniam teismui palikti teisę aiškinti įstatymų atitikimą Konstitucijai, užuot kėlus savas doktrinas aukščiau pačios Konstitucijos. Šalia atstovaujamosios demokratijos stiprinti dalyvaujamosios demokratijos institutus. Grąžinti referendumų vaidmenį, įvesti renkamą seniūnijų valdžią ir pripažinti visuomenės atstovus teismuose.

Kita vertus, jei kuri nors išorinė jėga peržengtų Lietuvos suverenumą ar pačios Lietuvos valdžia imtųsi masinių represijų prieš alternatyviai mąstančią piliečių daugumą, atsirastų erdvės sveikam radikalumui. Nuo taikaus protesto iki ginkluoto pasipriešinimo, kam suteikia teisę pačios Lietuvos Konstitucija. Viskam savas laikas ir savos formos. Tikėkimės, jog to… Neprireiks.

4. Radikalumas ir nuosaikumas priklauso nuo atskaitos taško. A. Smetona buvo radikalus tautininkas ir autoritaras liaudininkų ir krikdemų atžvilgiu. Nors tarp jų buvo tautiškų žmonių, jie labiau kėlė pilietinius ar konfesinius akcentus, nei tautinius, o valstybės santvarkos atžvilgiu laikėsi liberalios parlamentinės demokratijos. Tačiau tas pats A. Smetona buvo nuosaikus, lyginant su Benitu Musoliniu ar juolab – A. Hitleriu. Jų kontekste jis buvo humanistas, demokratas, o gal net liberalas.

Maža to. Tas pats asmuo gali būti radikalus vienu aspektu ir nuosaikus kitu. Galimos tokios kombinacijos kaip nuosaikus tautininkas ir radikalus konservatorius, radikalus tautininkas ir nuosaikus socialistas, nuosaikus socialistas ir radikalus liberalas. Tas pats tautininkas gali būti radikalus Rusijos atžvilgiu, nuosaikus Europos Sąjungos atžvilgiu, arba atvirkščiai. Dar kitas gali būti radikaliai nusiteikęs prieš LGBT plėtrą, bet nuosaikus imigracijos klausimais, arba radikalus abiem šiais atžvilgiais, bet nuosaikus santykiuose su Lenkija, raidyno klausimais ir taip toliau.

Iš tiesų tokio reiškinio, kaip radikalumas ar nuosaikumas visais klausimais, tiesiog nėra. Tėra atskiri radikalumai bei nuosaikumai tam tikrais klausimais ir tam tikrais atvejais. O jei taip – radikalumas ar nuosaikumas, kaip pagrindinė judėjimo vėliava, tėra… Nesusipratimas.

5. Radikalumas arba nuosaikumas savaime dažnai išplaukia iš žmogaus temparamento. Cholerikai ir sangvinikai dažniau būna radikalai, flegmatikai ir melancholikai – nuosaikūs. Tačiau temparamentas nėra idėjų sistema. Aistringasis pradas, įkvepiantis radikalumą, bei jo stygius, sąlygojantis nuosaikumą, tėra visiškai subjektyvios duotybės. Iš tų duotybių galima išsiveržti per racionalų mąstymą ir kryptingą valią.

Jausmuose tiesos nėra. Juose tėra polinkiai, simpatijos ir antipatijos. Tikrąją tiesą atranda protas, o įgyvendina valia.

Apibendrinant – radikalumo ir nuosaikumo skirtis dažnai tėra dirbtinė, jų raiška iš tiesų yra situacinė, esmė – santykinė. Užuot akcentavus radikalumą arba nuosaikumą verčiau kalbėti apie konkrečias idėjas, vertybes, jomis pagrįstus tikslus ir priemones tiems tikslams pasiekti. Tada mažiau liks laiko ir jėgų etiketėms, kurios dauguma atvejų – labiau, nei abejotinos. Nesvarbu, ar tos etiketės būtų klijuojamos sau, ar kitiems. Neverta būti nei indiferentiškais moderatais, nei nutrūktgalviais radikalais. Verčiau būti drąsiais ir išmintingais, principingais ir strategiškai mąstančiais žmonėmis, kurie žino, kada laikas radikalumui, kada – nuosaikumui.