Š. Šimkus. Tėvynės sielovaizdis ir gavėnia (1)

M. K. Čiurlionis „Karalių pasaka“ 1909 m. | Ciurlionis.eu nuotr.

M. K. Čiurlionis „Karalių pasaka“ 1909 m. | Ciurlionis.eu nuotr.

Lietuvos kraštovaizdis – drobulė lietuvio sielos išskleista: sielovaizdis. Visi geiduliai, troškimai, visos nuodėmės šitoj drobulėj – juodos dėmės. Dangus tik vienas amžiais tyras. Lietuvos kraštovaizdis – tai atspindys šitos savinaikos, tos neapykantos, kuri nūn gremžiasi kone kiekvienoj širdy. Kadais žmogus buvo dalimi kraštovaizdžio – jo puošmena, skaisčiausiu pumpuru. Kur pirkios, trobos, svirnai, klėtys, žardžiai ir pirtelės, malūnai ir klojimai, pilys ir keliai, javų vilnijančių laukai tarsi patys plaukė iš kraštovaizdžio, tarsi patys augo ir tauravo iš Motinos Žemės įsčių gimę, savo spalvomis, raštais, tobulu paprastumu atkartodami žemės spalvas, raštus ir paprastumą.

O bažnyčios, alkai, kryžiai, koplytstulpiai ir stogastulpiai tarsi pačios gražiausios mūsų laukų gėlės, patys drūtieji ir grakštieji mūsų medžiai stiebėsi dangun, Dievopi ir sudarė amžiną jungtį tarp šiųdviejų pasaulių bei savimi šventino visa aplinkui. Kur žmogus pasitenkino tuo, ką duoda Motina Žemė ir Tėvas Dangus, kur begalės rūpesčių, darbų ir vargų knypavoje jis rasdavo vietos ir laiko pasakai, sakmei, puošmenai, marginiui, dainai, švilpynei ar kanklėms, kur žmogus nesibijojo pažiūrėt į dangų, sustoti prie gėlės, delnu paliesti medį.

Kur tai? Kas ištrempė šventybę iš lietuvio sielos? Dabartinis kraštovaizdis rodo ne Žmogaus, o žmogystos arba gal net labiau mašinos sielą. Šitoji – didžiausia „šventenybė“. Jai – visi keliai atviri. Dėl jos – visi greitkeliai, visiems vieškeliams, keliukams pievų dėl jos pavirsti tvoromis aptvertomis alėjomis lemta, joms – visos mūsų pievos, laukai, miškai, jei būtų galima, su jomis ir prie altoriaus užvažiuotų (kapinės prie greitkelių nebestebina jau nieko). Kad tik greičiau, skubiau, spėriau į nebūtį. Ne kryžiai laimina joms kelią – o kamerų veizolai ir „policininkų kupros“ (geriausia juk ištiesinus duobėtą kelią pridėti tiek „policininkų“, kiek būta duobių). Nebe namai, ne trobos, o dėžės, nebe klojimai, o angarai ir stiklainiai. Svarbiausia – nieko asmeniška, nieko žmogiška, nieko meniška, nieko, kas primintų mūsų laikinybę ir dausų amžinybę. Betonas, stiklas, plytos, metalo tvoros, asfaltas ir trinkelės – kad viskas kuo tik vienodžiau, kuo bukiau. Kad niekad nesuabejotum, jog esi tik sraigtas, tik veržeklė sraigtelių parduotuvėj. Kur medžiai tiktai malkos ar „rekreacinė erdvė“, kur pati gamta nebe namai, o tik gražus vaizdelis telefonui, geriausia iš kuo aukščiau, iš kuo aukštesnio metalinio strypo, kuris sugadina vieną kraštovaizdį, kad pasigrožėtumei kitu, kol ten dar nepridygo tokių pat strypų. Kur ant piliakalnių šaligatviai ir laiptai kaip daugiabučių kvartale.

Per viską – buldozeriu ir ekskavatoriumi, džipu ir greitkeliais, prie nieko neprisiliečiant, ginkdie, nes savo sielos purvu išsitepsi. Kur nieko nieko ničničnieko šventa – tiktai mašinos, parduotuvės, pinigai. Nebe kryžius šventina vietą, o parduotuvė. Sugrubusios žemdirbio rankos ir paprasčiausia medžio pliauska – tiek grožiui užtenka, jeigu dvasioje šventa. O dabar visi pertekę milijonais, visi pertekę technikos šlamštu – ir nieko – plastmasiniai stogai vietoj kaimo pirkelių, vietoj sodo – parduotuvės dėžė, jeigu dvasioje mėšlas. Aure – šuns išmata ant pievos didesnė nuodėmė negu sielos mėšlynas!

Maumedžių, Gluosnių, Eglių gatvės, kur nėra nė maumedžių, nė gluosnių, nė eglių – tik išromytos kas savaitė gremžiamos vejos, o medžių ošimą atstoja žoliapjovių gargatavimas. Nuo pilko, keiksmais apsivėlusio juodadarbio iki robotabalsių stiklaininių pažų, nuo storžievio ūkininko iki įmantraus intelektualo – nuo visų smala išvirtusi drobulė klostos. Kodėl žmogus ne ką gražiausia, ne ką skaisčiausia turi – duoda, o drabstosi keiksmais ir srutom? Koks dvasinis kraštovaizdis padangėj Lietuvos, kai literatūra nebekelia sparnų su vėjais, neieško gintaro grynuolių, nebekošia savos kalbos, kad ta rasa pažirtų, o drebia purvą, cinišką asfaltą, koktybę, sielos taršą ir ištvirkimą? Kad tik pritapti, ginkdie, kad niekuom amžinu netapti… Argi ne tam palaiminti tie įžvalga ir protu, kad keltų dvasią tų, kuriems to gėrio stinga? Argi ne tam, kad žiburį uždegtų jų širdy, kad pataurintų kas jų – tauriausia?

Koktybė, nuobodis ir nyka tik iš rajumo randas – iš noro it kirminui suėsti viską – maistą, namus, žemes, keliones, postus, įtakas, mintis, žinias, kad tik nors akimirką galėtum pasijusti – „aš kaži kas“. Bet nelemta tam kirminui pavirst nei peteliške, anei boruže – tik maitvabaliu ar pasilikti amžiais slieku ir skaidyti kas dar likę iš kūno Lietuvos. Jau niekas nebeprikels Tėvynės, niekas – vienintelis mirties jos kelias. Išpuvusi širdis lietuvio, tiktai mirtis, tik pasninkas, tik atgaila ją saulėn vėl atbaus. Todėl, Tėvyne, pasninkauki – nuo šėralo parduotuvinio, nuo restoranų prabangos, nuo euroremontinių namų, nuo savo džipų, nuo kelionių, nuo tų reklamų įgrisusių, paikų, pasninkauki nuo telefonų, nuo muzikos privertuodegių katinų, nuo interneto, nuo greitmaisčio naujienų kasdiena tų pačių, nuo filmų ir visų ekranų, nuo svaigalų. Badauk, Tėvyne, aš nuoširdžiai linkiu tau bado nuo visų „europinių lėšų“, nuo „fondų“, nuo „projektų“, nuo „strateginių planų“ ir „hibridinių karų“ (joks okupantas negali sielos užkariauti, kurioje dega Lietuvos dvasia, o kirminą kiekvieną ėdalu pavergsi).

Nors vieną dieną atgailauk iš tikro, deinauk dievų, nors vieną dieną pažvelk į tolių ūkanas, į dangaus mėlį, į lašą ant langų. Užverk šėtono langus, nors dienai rajumo pramonę tu boikotuoki pagaliau. Lėčiau, giliau, mąsliau, švelniau, švenčiau – nėr kur skubėti, nėr į ką, net ir mirtis nepriima jon skubančio. Nors vieną dieną, prakeiktoji, iškelk rankas vidur laukymės ir sušuk – „o Dangau“! Palik, Tėvyne, nors kartą savo „transportą“, savo tvoras ir kameras, nuo sąžinės skrupulų tik apsigint skirtas, paliki smulkmenas, taisykles, nuostatus, nutarimus, paliki ėdalą ir svaigalą, palik, kas užkemša akis, ausis, pilvą ir galvą, ateiki atviras, atvėręs širdį į laukus ir gerki vyturio cirenimą, klausykis pempių gyvumos, skanauki žemės kvapą, paleisk mintis skrajoti ligi žydrynės gilumos. Apraudok nors kartą niekšiškai suterliotą drobulę savo – mūsų sielos, kuri aplinkui viešai regis. Nors vieną kartą panūsk kažko gi tyro, doro ir skaistaus.

Net purviniausia siela nušvisti geba per akimojį, vos tik joje suplazda amžina ugnis. Numirk, Tėvyne, dvėsk su savo šiukšlėm, su kaukėm ir apgaulėm, lai dvėsta viskas, kaip rudenį gamta mirtin panyra ir šiurpso tik likę stagarai. Nėr prisikėlimo be mirties, nokimo be nykimo, bylos be tylos. Todėl užtilk, nuščiūk, numirk, kad pavasarį, Velykų rytą pražįstumei vėl pumpurais. Kad vėl atgimusi ne rytum, o maitintumeis, ne lėktum, o keliautum, ne dirbtum, o aukotum, ne projektuotum, o svajotum, ne parduotum, o išdalintum, kad pasišlykštėjusi savo paikybe, tuštybe, rajybe, goslumu vėl grįžtumei prie skaistos, doros ir grožės, kad sieloje per amžius būtų tau aisu – tik Dievo tu ilgėtumeis ir jo šventų ženklų.

Ir tada viskas sužaliuos, sužydės vieškeliai, kaimeliai, miestai ir laukai saulutėmis nekaltomis, nukaltomis žaizdruose širdies.

Su Šventom Velykom! Atsigavėjimo, atsitokėjimo visiems!

Kategorijos: Grožinė kūryba, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *