V. Bagdonavičius, A. Martišiūtė-Linartienė. Vydūnas: Būti tautoje aiški žmoniškumo apraiška (4)

Alkas.lt koliažas

Alkas.lt koliažas

Kovo 22 d. sueina 150 metų nuo Vydūno gimimo. Ta proga didžiai jį pagerbiame valstybiniu mastu. Lietuvos Respublikos Seimas 2018- uosius paskelbė Vydūno metais, ankstesnioji Vyriausybė patvirtino šios sukakties komisiją, o ši parengė renginių bei atliktinų darbų programą. Ši programa daugelyje Lietuvos vietų vykstančiais renginiais jau pradėta gražiai įgyvendinti.

O baigus ją įgyvendinti, turėtume skaityti naujai išleistus bent rinktinių Vydūno raštų tomus, leidinius apie jį. Įstabųjį kūrėją būsime pagerbę prie jam iškilusių paminklų Klaipėdoje, Kaune, Pagėgiuose, regėsime jo vardu pavadintas gatves, alėjas, bibliotekas, būsime aplankę sukaktuvines parodas, būsime pabuvoję iškilminguose minėjimuose, koncertuose, spektakliuose, konferencijose.

Abejoti netenka, kad visa tai bus. Tikėkimės, kad viskas praeis iškiliai, bet ne pompastiškai, kad ne tik dar kartą bus prisiminti žinomi Vydūno nuopelnai tautai ir valstybei, bet bus pasakyta apie jį ir daug naujo, išryškinta ir konceptualiai pagrįsta jo palikimo tiek istorinė vertė, tiek svarba dabarčiai. Viena iš ryškesnių gilesnio Vydūno pažinimo apraiškų – ką tik pasirodžiusi filosofo Vaclovo Bagdonavičiaus ir literatūrologės Aušros Martišiūtės-Linartienės didelės apimties monografiją „Vydūnas“, kurią išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Monografijoje pateikta pirmoji tokio išsamumo originaliais tyrimais grįsta šio mąstytojo ir kūrėjo biografija, išanalizuota jo filosofija, parodytos jos formavimosi politinės ir socialinės prielaidos bei ištakos, išryškinta jos sistema, atskleistas turinys bei sąsajos su kūryba ir visuomenine kultūrine veikla, naujausių literatūrologinių tyrimų kontekste išanalizuota draminė Vydūno kūryba, išryškinti saviti jos principai, parodytas jos novatoriškumas ir vieta ne tik lietuviškajame, bei europiniame dramaturgijos ir teatro kontekste.

Autoriams sutikus, skaitytojų dėmesiui pateikiame monografijos įvadą.

Vydunas virselis (4)-K100ĮVADAS. „Būti tautoje aiški žmoniškumo apraiška”.

„O tik labai norėčiau, kada teks gyvenimą baigti, būt buvęs tautoje aiški žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinęs“,[1]– rašė Vydūnas savo septyniasdešimtmečio išvakarėse. Vargu, ar tiksliau nusakysi šio kūrėjo atliktos gyvenimo misijos esmę. Bevartant Jono Meko Dienų raštus pavyko aptikti gal ir atsitiktinai pažymėtą, bet labai taiklų to Vydūno pasakymo apie savo misiją patikslinimą: „Gyvenimas yra daug laisvesnis, negu filosofai mato, ir žmonija gal pasimoko daugiau iš tų „literatūrinių“ filosofų negu iš filosofinių filosofų. […] Kristus ir Sokratas mokė savo gyvenimais. Iš visų lietuvių filosofų Vydūnas gal arčiausiai priėjo prie to“[2]. Šie J. Meko žodžiai tiesiog gali būti raktas į Vydūno fenomeno bei keistoko jo buvimo mūsų kultūros erdvėje mįslės įminimą. Tą keistumą labiausiai lemia ne tiek neįprastos skelbiamos mintys ar kūrybos originalumas, o būtent mokymas savo gyvenimu, gebėjimas gyventi pagal tuos principus, kuriuos skelbi.

Toks gebėjimas žmonių didžiumai atrodo beveik neįmanomas arba gyvenimo kasdienybėje nebūtinas ir tas, kuris jį savo elgsenoje nuosekliai įkūnija, yra suvokiamas beveik kaip ne šio pasaulio žmogus. Tokių žmonių visais laikais būna nedaug. Dėl išskirtinumo iš pradžių jie laikomi keistuoliais, paskui kai kurie iškeliami į vos ne šventuosius. Vydūnas patenka į negausias tokių keistuolių gretas, nors į šventuosius niekas neketina jo kelti.

Nenuostabu, kad jo būtis mūsų kultūros erdvėje nuo pat jo vardo pasirodymo iki šiolei buvo ir tebėra ypatinga. 1911 m. pasirodžiusiame istoriosofiniame traktate „Mūsų uždavinys” būties slėpiningumui pabrėžti jis panaudojo sfinkso įvaizdį. Tą įvaizdį galima pritaikyti ir jam pačiam. Vydūno fenomenas visą laiką buvo ir tebėra, kaip tas sfinksas – slėpiningas ir žiūrima į jį nevienareikšmiškai. Vieni pagarbiai žvelgia į jį kaip gilios išminties šaltinį, kiti prieš jį jaučiasi pasimetę, nes nežino, kaip jį vertinti, dar kiti juo piktinasi kam jis drįso praverti platesnius minties horizontus nustatytoms tikėjimo tiesoms patikrinti, pagrįsti ar jų aiškinimus savaip pakoreguoti, o labai daug kam nei šilta, nei šalta, kad jis buvo ir yra. Kaip kas tą fenomeną bevertintų, kultūriškai aktyvesnioji tautos dalis neišvengiamai jaučia jo buvimą, nors kai kam norėtųsi, kad jo nebūtų arba kad bent nesimaišytų mūsų dienų kultūrinio ir dvasinio gyvenimo vyksmuose.

O jei tas fenomenas vis dėlto yra ir tuo buvimu vienaip ar kitaip mus veikia, yra svarbu jį pažinti ir išsiaiškinti, kur slypi jo veikimo galia ir kokį poveikį jis mums daro. Kitaip tariant, reikia įminti šio mūsų kultūros erdvėje stūksančio sfinkso slėpiningumo mįslę. Tą įpareigoja ir mąstytojo gimimo 150-mečio sukaktis, kurios proga Seimas nutarė 2018-sius paskelbti Vydūno metais ir kurią ruošiamasi iškilmingai pažymėti valstybės mastu. Tikėkimės, kad pagerbimo iškilmės praeis iškiliai, bet ne pompastiškai, kad ne tik dar kartą bus prisiminti žinomi šio kūrėjo nuopelnai tautai ir valstybei, bet bus pasakyta apie jį ir daug naujo, išryškinta ir konceptualiai pagrįsta jo palikimo tiek istorinė vertė, tiek svarba dabarčiai.

Vydūno mįslės įminimo, jo palikimo aktualinimo, atminimo įamžinimo keliu jau einama senokai ir palikta nemažai to ėjimo ženklų. Keliais tomais yra išleista svarbiausioji Vydūno filosofinio, literatūrinio, eseistinio palikimo dalis, fotografuotiniu būdu publikuojami atskiri veikalai, įgalinantys pažinti autentiškąjį kūrėją su originalia betarpiškai jo dvasią atspindinčia rašyba. Vien mūsų laikais išleista net 10 autorinių Vydūno gyvenimą, grožinę kūrybą bei filosofiją analizuojančių ar fotografiškai atspindinčių knygų, kolektyvinių darbų, paskelbta keli šimtai mokslo ir populiarių straipsnių. Kaip klasikas Vydūnas išsamiai pristatytas akademinėje XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių literatūros istorijoje, grąžintas į mokyklų programas, iš kurių prieš keletą metų buvo išbrauktas, o dabar pristatomas kaip viena iš ryškiausių XX a. pirmosios pusės mūsų kultūrą reprezentuojančių asmenybių. Jo kūryba analizuojama universitetuose dėstomuose kursuose (būta ir jam specialiai skirtų), parašyta nemažai diplominių, bakalaurinių, magistrinių darbų.

Mūsų kultūros erdvėje Vydūnas matomas ir iš daugelio kitų jo pristatymo formų. 1993 m. apie jį sukurtas dokumentinis filmas Tamsoje būti šviesa (režisierius Zacharijus Putilovas, 1932–2007). Apie Vydūną skaityta nemažai paskaitų visuomenei, pasakota radijo ir televizijos laidose, rengiamos jam skirtos konferencijos, parodos, vyksta ne tik jubiliejiniai (ypač iškilmingai buvo pažymėta gimimo 125-mečio sukaktis 1993 m.), bet ir kasmetiniai minėjimai, forumai, kitokie renginiai, kuriuos organizuoja muziejai, bibliotekos, mokyklos, universitetai, kitos įstaigos, visuomeninės organizacijos. Vydūno vardu pavadinamos mokyklos, gatvės. Išskirtiniai Vydūno pagerbimo ženklai – jo palaikų perlaidojimas 1991 m. iš Detmoldo (Vokietija) į šalia Rambyno esančias Bitėnų kapines (Pagėgių savivaldybė), kurios, globojamos Vydūno draugijos, tapo Mažosios Lietuvos panteonu, bei jo memorialinio muziejaus įsteigimas restauruotoje buvusioje Kintų mokykloje (Šilutės rajonas), kurioje jis mokytojavo. Paskutiniam gyvenimo tarpsniui priglaudusi buvusios Vestfalijos kunigaikštystės (Vokietija) sostinė Detmoldas mąstytoją pagerbė 2013 m. gegužę atidengta atminimo lenta ir pastatytu skulptoriaus Liongino Garlos (1948-1983) sukurtu paminkliniu biustu.

Nepamiršo Vydūno ir Tilžė (dabar Sovetskas, Rusijos federacija), kurioje prabėgo ilgiausioji ir visais atžvilgiais svarbiausioji jo gyvenimo dalis. Čia prie namo, kur jo gyventa paskutinį šiame mieste praleistą labai dramatišką dešimtmetį, Lietuvos Respublikos rūpesčiu ir lėšomis pritvirtinta įspūdinga memorialinė lenta su skulptoriaus Antano Žukausko sukurtu mąstytojo horeljefu. Deja, keletą metų dėtos pastangos įrengti šiame name memorialinį muziejų buvo be rezultatų. Daug Vydūno idėjų sklaidai ir atminimo įamžinimui padarė šešis dešimtmečius Čikagoje (JAV) veikiantis Vydūno Fondas bei Lietuvoje bemaž prieš tris dešimtmečius įsisteigusi Vydūno draugija.

Žinoma, tai kas padaryta, yra toli gražu yra ne viskas, ko reikėtų, kad Vydūnas mūsų sąmonėje būtų pakankamai įsitvirtinęs ir visuotinai suvoktas kaip didžiai reikšminga, savo aktualumo nepraradusi dvasinė vertybė. Svarbiausia, šiandien yra tai, kad Vydūnas išniro iš Lietuvoje beveik 50 metų trukusios užmaršties ir bent kultūriškai aktyviosios tautos dalies akyse tapo tuo, ko nusipelnė savo veikimu ir darbais – viena iš ryškiausiai matomų tautos istorinių asmenybių. Stebint Vydūno vardo pasirodymą mūsų kultūrinio ar politinio gyvenimo kontekste susidaro įspūdis, kad tas vardas bent minimas gana dažnai, kad aktualizuojamos mąstytojo idėjos, kad kartas nuo karto jomis pasiremiama ar su jomis polemizuojama kalbant apie mūsų valstybėje vykstančius politinius, socialinius, kultūrinius procesus, jo mintimis naudojamasi tiesiog kaip aforizmais.

Nors, nėra ko slėpti, Vydūnas (beje, kaip ir daugelis kitų iškilių mūsų tautos asmenybių) nėra tiek visuotinai žinomas, kiek yra to vertas. Tam daug pasitarnavo ideologinė sovietmečio konjunktūra ir iki šiandien tebesivelkantis jos šleifas. Vydūnas, kaip ir kiti iškilieji išeivijos kūrėjai, tais laikais priklausė nutylimų „buržuazinių“ autorių kategorijai, apie jį kalbėti tada buvo ne tik nemadinga, bet ir labai nepageidautina. Tad šiuo požiūriu jam mažiau pasisekė kaip, pavyzdžiui, K. Donelaičiui, A. Baranauskui, Maironiui, V. Krėvei, Vaižgantui. Jie bent buvo mokyklų programose, buvo leidžiami jų raštai, kad ir labai kruopščiai parinkti. Apie Vydūną – beveik mirtina tyla. Tai, be abejo, ir šiandien atsiliepia jo žinomumui. Bet šiaip ar taip šiandien jis ne tik tvirtai stovi šalia minėtų klasikų, bet ir gana dažnai yra matomesnis už juos.

Džiaugiantis tuo, kas pasiekta, kad Vydūnas grįžtų į mūsų kultūros apyvartą, kartu yra ir dėl ko apgailestauti. Labiausiai dėl to, kad nors deklaratyviai net aukštų valdžios žmonių jis yra ir pagarbinamas, vis dėlto per vangiai (net ir tų garbintojų) einama prie jo palikimo lentynų, kad jo dramų statyti vis dar neišdrįsta teatrai, kad jo veikalai, nors ir leidžiami, tačiau per mažai ir per kukliai – bent savo išvaizda ir poligrafija jie labai toli atsilieka nuo daugelio prabanga dvelkiančių ne ypatingai vertingo turinio šiandienos leidinių. Tos leidybos neremia valstybė, ji bent keliolika pastarųjų metų vyksta visuomeninių organizacijų rūpesčiu bei rėmėjų lėšomis. Gaila, kad ilgus jau mūsų nepriklausomybės metus Vydūno nebuvo mokyklų programose, kuriose tik visai neseniai atsirado.

Žiūrint į didžiulį Vydūno kūrybinį palikimą bei atliktus darbus praktinės kultūrinės veiklos baruose būtų galima jų visumą vertinti kaip gražų mūsų kultūros istorijos puslapį, kurį perskaityti derėtų istorinei atminčiai neabejingam, ja besiremiančiam tautinės savimonės (nesvarbu, kokios tautybės jis būtų) nepraradusiam valstybės piliečiui. Tačiau, geriau įsiskaičius, tas puslapis dvelkia ne tik praeitimi. Jis tvinkčioja gyvu dabarties pulsu, jis pasirodo besąs labai artimas ir aktualus būtent mums XXI a. pradžios Lietuvos žmonėms, pasimetusiems nemokėjimo pasinaudoti laisve labirintuose, nemaža dalimi jos atsisakantiems, netgi nelabai suvokiantiems, kas ji savo esme yra.

Vydūną būtų galima pavadinti mūsų tautoje užgimusiu žmoniškumo apaštalu. Tasai apaštalavimas sudaro viso jo gyvenimo turinį. Tai, kad jis parašė daugybę filosofijos, istoriosofijos traktatų, gimtosios kalbos vadovėlių, studijų, straipsnių, įstabių į mūsų literatūros aukso fondą įeinančių filosofinių dramų ir kitokių scenos veikalų, kad juos suvaidino su savo Tilžės lietuvių giedotojų draugija ir kad su ja ištisus keturis dešimtmečius dainomis stiprino Mažosios Lietuvos lietuvių dvasią ir tautinę savigarbą, kad ryžtingai stojo prieš nuožmią savo tėvynainių nutautinimo politiką, kurios auka vos netapo, kad visomis išgalėmis stengėsi stiprinti nepriklausomybę atgavusios Lietuvos dvasią, – visa tai sudaro to minėtojo apaštalavimo formas, labiausiai tikusias savai tėvynei ir savam laikui. Jomis Vydūnas stengėsi pasitarnauti „tautos žmoniškumo gyvėjimui“, padėti tam, kad kuo sėkmingiau būtų įveikiamos to gyvėjimo kliūtys, kad poreikis tam gyvėjimui kiltų iš žmogaus ir tautos vidinių paskatų, kad pačios tos paskatos bustų ir nuolat stiprėtų.

Visa tai, ką Vydūnas padarė, žadindamas tautą, kad ji „vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo“[3], sudaro įstabų mūsų kultūros reiškinį – vydūnizmą. Jau kiekvienas atskiras šio reiškinio komponentas yra pakankamai didelis ir reikšmingas indėlis į kurią nors kultūros sritį, į jos raidą. Užtektų daugiau kaip trisdešimties Vydūno grožinių kūrinių, kad galėtume kalbėti apie jo didžiulę reikšmę mūsų literatūros, ypač dramaturgijos, ir teatro raidai – jis buvo ryškiausias XX a. pradžios filosofinės dramos ir modernaus teatro kūrėjas. Dvylika filosofijos traktatų, keliasdešimt straipsnių, įstabiosios filosofinės indų poemos „Bhagavadgytos“ vertimas reprezentuoja Vydūną kaip vieną iš turiningiausių ir originaliausių mūsų mąstytojų, bandžiusių esmingai spręsti reikšmingiausias žmogaus ir tautos būties problemas.

Keturis dešimtmečius trukusi praktinė dirigento ir režisieriaus veikla su Tilžės lietuvių giedotojų draugija sudaro ištisą epochą dvasiniame XX a. pirmosios pusės Prūsijos lietuvių gyvenime. Gaivinama lietuviška daina, įspūdingi spektakliai lietuvininkams buvo ne tik vieninteliai jų estetinės kultūros puoselėtojai, bet ir patikimiausi būdai stiprinti jų tautinę savigarbą, „garbėn kelti lietuviškumą“, kultūriniam visavertiškumui ir kūrybiniam pajėgumui suvokti. O kur dar daugybė kalbų tautiečiams, periodikos skiltyse išsimėčiusi gausi publicistika ir eseistika, ištisai paties prirašyti „tautos dvasiai kelti“ skirti žurnalai „Šaltinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“, „Darbymetis“, gimtosios kalbos vadovėliai, į didžiųjų tautų sąmonę apie Lietuvą prabilti besistengią vokiškai parašyti darbai iš savo krašto istorijos.

Taigi, jau kiekvienas vydūnizmo komponentas – neeilinis mūsų krašto kultūros reiškinys. Tačiau patį vydūnizmą, kaip tautos gyvenimo fenomeną, sudaro harmoninga tų komponentų, vienas kitą praplečiančių ir papildančių, visuma. Net gyvensenos bei elgsenos ypatumai, spinduliuojantys ryškiu žmoniškumo taurumu, yra labai svarbus visuotinį skambesį ir paveikumą turįs vydūnizmo elementas. Tai ir yra tai, ką J. Mekas pavadino mokymu savo gyvenimu.

Integruojantis vaidmuo toje harmoningoje visumoje tenka filosofijai, nes joje telpa visa idėjinė programa, kurią Vydūnas realizavo savo gyvenimu, kūryba ir visokeriopa veikla. Antra vertus, Vydūną laikydami tik filosofu, jį gerokai susiaurintume ir sumenkintume. Įspraustas vien į filosofijos rėmus, jis mūsų sąmonėje tiesiog neegzistuotų kaip fenomenas, kokį mes įsivaizduojam ir kokį suvokiam. Jei sakom: Vydūnas – filosofas, turim pridurti: ypatingas filosofas, gyvenimo tobulintojas, ne kontempliuojąs, o veikiąs mąstytojas, labai neįprastai atrodąs tarp šio šimtmečio filosofų. Filosofija iš esmės jam nebuvo toji raiškos sfera, iš kurios jis būtų valgęs duoną, tačiau gal ir paradoksaliai tai skamba, ji jam reiškė žymiai daugiau negu daugeliui tų, kurie tituluojami filosofais ir yra suvalgę iš jos po gerą pūdą druskos. Vydūnas labiau primena ne tiek XX a. intelektualą, kiek kokį nors senovės išminčių, kuriam filosofija sudarė tiesiog gyvenimo būdą ir esmę. Skelbdamas filosofinio pobūdžio traktatus jis norėjo, kad juos skaitantieji „leistųsi gundomi pasišvęsti daugiau negu paprastai gyvenimo esmei ir prasmei“[4].

Savo filosofiniuose, istoriosofiniuose ir grožiniuose veikaluose Vydūnas ne tik pateikė lietuvių tautos istorinio likimo, bei jos misijos žmonijos raidoje vizijos sampratą, bet ir parodė, koks yra žmogaus visavertės egzistencijos ryšys su tauta, o prieš tai atskleidė pačią žmogaus ir tautos esmę, tuo įnešdamas fundamentalų indėlį į teorinį tautos fenomeno pagrindimą. Šitų dalykų atskleidimas ir aiškinimas iš esmės ir sudaro savitą Vydūno filosofiją. Tos filosofijos dalimi galima laikyti ir paties mąstytojo gyvenimo principus, kuriais jis tarsi pademonstravo galimybę įgyvendinti savo skelbtas idėjas, rodė dvasinio tvirtumo pavyzdį bei jo teikiamą akivaizdų gėrį.

Kultūrinė veikla irgi buvo jo filosofijos praktinių veiksmų kalba, teigusi, kad tautos gyvybė slypi jos kultūroje, jos kūrybos galių raiškoje. Šia savo veikla tautos dvasinį atsparumą ugdydamas, Vydūnas nusipelnė ne mažiau kaip filosofine ir grožine kūryba. Praktinio veikimo ir skelbtų idėjų vienovę įkūnijęs Vydūno fenomenas yra labai artimas Mahatmos Gandžio fenomenui. Jeigu Gandį galima laikyti indiškuoju neprievartinio pasipriešinimo teorijos ir praktikos klasiku, tai Vydūną – lietuviškuoju jo analogu, susiformavusiu senovės indų išminties poveikyje. Savo kūrybos ir kultūrinės veiklos pobūdžiu bei įnašu į tautos dvasinį atgimimą Vydūnas Lietuvai yra tai, kas Latvijai yra Janis Rainis, beje, savo lietuviškąjį amžininką labai aukštai vertinęs.

Vydūno palikimas niekada nepraranda aktualumo, nesvarbu kokiomis politinėmis, kultūrinėmis ar socialinėmis sąlygomis begyventume. Šiandieninių išbandymų, sunkumų ir netgi grėsmių lauke mūsų rėmimasis tuo palikimu įgauna ypatingą reikšmę. Juomi galime svariai pagrįsti tiek atskiro žmogaus, tiek tautos ir valstybės būties, laisvės ir visokeriopos raiškos prasmę sudėtingų problemų ir skaudžių konfliktų apimtame pasaulyje, kuriam iš visų vertybių labiausiai reikia būtent Vydūno puoselėto žmoniškumo.

Tad kuo Vydūnas mums ypač aktualus šiandien, pasitinkant atkurtos valstybės šimtmetį?

1924 m. mąstytojas paskelbė beveik aliarmuojantį apie tikrosios esmingosios laivės nebuvimą skelbiantį straipsnį „Mūsų tautos gyvenimo krizis“[5]. Kodėl reikėjo aliarmuoti ir kokią gi krizę įžvelgė tilžiškis išminčius, atrodytų, gana tvirtai ant savo kojų atsistojančioje ir daugeliu atžvilgių stiprėjančioje jaunoje valstybėje? Ką konkrečiai negero mąstytojo „skaidriosios akys“ įžvelgė to meto gyvenime ir kokia turėtų būti toji „esmingoji laisvė“? Visos negerovės, anot mąstytojo, didžiąja dalimi kylančias dėl pačios laisvės klaidingo supratimo. Laisvę nemaža tautos dalis suvokusi kaip galimybę nesivaržant siekti materialinių vertybių, hedonistinių malonumų, juos laikant prioritetiniais gyvenime, atsipalaiduoti nuo bendrų tautos ir valstybės interesų, hipertrofuoti individualius egoistinius siekius, pelnytis kitų sąskaita ir pan. Drausmė, tvarka, dvasinė saviugda imta traktuoti kaip laisvės varžymo priemonės.

Būtent toksai laisvės supratimas ir vedąs tautą į dvasinės kultūros krizę, į josios gyvybinių galių silpnėjimą, kartu – į visišką vidinės, tikrosios, laisvės praradimą, po kurio gali sekti ir išorinės, t.y. politinės, laisvės netekimas. Tenlink, anot Vydūno, tautai kelią tiesiantys tokie valstybės gyvenime įsigalintys dalykai kaip minėtosios egoistinių individualių interesų viršenybės prieš bendruosius adoravimas, iš svetimųjų valdymo paveldėtas atotrūkis tarp valdžios ir žmonių, žemas valdžion susispietusiųjų tautiečių dorovės lygis, jų atsakomybės ir pareigingumo stoka, tautos elito dalies viešai demonstruojamas abejingumas etninei kultūrai ar netgi niekinantis požiūris į ją, tautinės savasties ugdymo eliminavimas iš švietimo sistemos, savitų tautinių bruožų nykimas mene, menkavertės masinės kultūros skverbimasis į gyvenimą, jos negatyvus poveikis jaunimui ir pan. Visa tai sąlygoją pastebimą tautos dorovės kultūros nuosmukį, žmoniškumo galios atskirame žmoguje silpnėjimą. Viso to akivaizdoje valstybės institucijos liekančios abejingos dvasingos, doroviškai tvirtos ir atsakingos asmenybės ugdymui.

Tokiomis sąlygomis vaikydamasis išoriniams pomėgiams tenkinti skirtos tariamosios laisvės, žmogus prarandąs vidinę laisvę, t.y. galimybę jo dvasiai būti laisvai nuo paviršutiniškų hedonistinių troškimų ir pačiai reikštis taurųjį žmoniškumą. Pro žmoniškumo prizmę žvelgiančiam mąstytojui atrodė, jog pati valstybės orientacija į ekonomikos stiprinimą, materialinio turtėjimo skatinimą, spartų civilizacijos laimėjimų diegimą, į pastangas būtent šiose sferose pasivyti kitas tautas esanti vienapusiška, jos neatsveria su šiais tikslais kartu turimas įgyvendinti dvasinis tautos augimas, jos kultūros raiška. Tokios orientacijos fone valstybės gyvenime toną todėl ir duodančios ne taurumu pažymėtos žmoniškos stiprybės, o silpnybės – savanaudiškumas, garbės troškimas, pakantos ir tolerancijos stoka, bendravalstybinio susitelkimo nebuvimas, atotrūkis tarp valdžios ir visos tautos.

Ar ne beveik lygiai taip tenka kalbėti mums apie savo šiandieną? Argi šviesesni tautos protai, lyg prisimindami anuometinius Vydūno perspėjimus, ne aliarmuoja dėl to kas gali atsitikti (o atsitiko tai, kas atsitiko 1940 metais), kai ne dvasinės kultūros puoselėjimas bei žmoniškumo ugdymas yra valstybės gyvavimo pagrindas, o ekonomika, ekonomika ir dar daug kartų ekonomika, kaip tikslas sau, kaip bedvasis monstras, užėmęs Dievo vietą. Įsižiūrėkime į statistinio Lietuvos žmogaus svarbiausius rūpesčius – absoliuti dauguma susijusi buitimi, pragyvenimo lygiu, materialine gerove, vartojimu. Retas tautietis gyvenimo prasmę susipras susieti su Dievu ir kelią į Jį matyti kaip tokį tikslą, už kurį gyvenime nėra svarbesnio. O juk tokį kelią prieš akis kiekvieną gyvenimo akimirką regint visi darbai ir rūpesčiai įgautų su tuo keliu susijusią prasmę ir nebegalėtų remtis savanaudiškumą ir kitokį blogį įtvirtinančiais principais.

Ar bereikia priminti, kad daug tokiais principais grįsto veikimo matome šiandien siaučiant mūsų politikos laukuose. Pats Dievas atsirinks, kas po tuos laukus darbuojasi dorai, o kas juodus darbus atlieka, bet būtų daug geriau, kad patys besidarbuojantys savo veiksmus būtų suderinę su tuo, kas visuotinai suprantama kaip Dievo aprobuotasis žmonių moralėje įsitvirtinęs teisingumas. Vydūno aiškinimuose to susiderinimo svarba ypač pabrėžiama. Labai reikėtų, kad tie aiškinimai pasiektų mūsų ausis ir sąmonę. Žinoma, galime ir nekreipdami dėmesio į tai, kad toks Vydūnas buvo, patys ieškoti prasmingos būties, dieviškojo teisingumo siekimo būdų. Tačiau pradėję ieškoti norom nenorom imsime žiūrėti, ką kiti pasaulyje jau suradę yra, ir nelabai ką savo beturėsime pridėti prie to, ką surasime. Ir dar: jeigu įveiksime savo tautinio nevisavertiškumo kompleksą, kuris kažkodėl labai madingas tapo ir dėl kurio visa, kas svetima labiau negu savo vertiname, ir pasižvalgysime po mūsų intelektinio ir dvasinio paveldo lentynas, o ten aptiksime Vydūno knygas ir ėmę jas skaityti, pamatysim, kad ten yra toji pati išmintis, kuri iš įvairių pasaulio išminties šaltinių sklinda, tik ji tampriai susieta su mūsų tautos realybėmis.

Deja, Vydūno išmintis šiandien ne visiems yra patogi, o ypač nepatogi tiems, kurie stengiasi stiprinti vartotojiškas mūsų visuomenės nuostatas, menkinti dvasinės kultūros svarbą žmogaus gyvenimui. Su ta išmintim nepakeliui ir tiems, kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nemėgsta tautinių vertybių ir jose įžvelgia pavojus modernesnės gyvensenos siekiams bei mūsų valstybės integravimuisi į civilizuotąjį pasaulį. Būta ir atvirai išreiškiamo nepasitenkinimo, netgi ypač griežtų sovietmečiu atsiduodančių pagrūmojimų dėl pastangų Vydūno idėjinį palikimą sieti su dabartimi.[6]

Tokie nusistatymai ir pagrūmojimai neprisideda prie dvasinės kultūros prioriteto įtvirtinimo mūsų gyvenime, prie to prioriteto, kurį jausdamas kiekvienas tautos žmogus, kiekvienas valstybės pilietis kartu su Vydūnu norėtų būti „aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinti“. Visais savo darbais, visu gyvenimu. Jei visi to norėtume, ir to siektume, kiekvieno iš mūsų ir visos tautos gyvenimas, anot Vydūno, „būtų gražus skambėjimas, būtų palaimintas“[7], o žiniasklaida kasdien nebešiurpintų pranešimais apie smurtinius nusikaltimus, grobstymus, sukčiavimus ar korupcinius skandalus, bet pirmiausiai, o ne tarp kitko, informuotų apie tai, kuo pasipildė pasaulio ar Lietuvos dvasinės kultūros vertybių aruodas, nuo kurio turinio priklauso tikroji žmonijos pažanga.

Vydūnas savo filosofijoje ir kūryboje ypatingą vietą skyrė tautai. Lietuvą ir lietuvių tautą jis regėjo ne tik kaip fenomeną patį savyje, ne izoliuotą nuo globalaus pasaulio ir jame vykstančių pokyčių. Tas regėjimas aktualiai įsipina į šiuolaikinį globalizacijos vyksmo apmąstymų kontekstą ir mums yra ypač svarbus, nes vis garsiau aidi tautiškumą niekinantys, tautinį orumą žeminantys mūsų pačių valstybės piliečių balsai. Mąstytojas apie globalizaciją, nevartodamas šio termino, o ją vadindamas „žmonijos vienijimusi“, „žmonijos vienybe“, kaip apie aktualų dalyką kalbėjo nemažai. Jo vizijose regėjosi tokia globalizacija, kuri žmoniją vienys dvasiniu pagrindu ir kuri ne gniuždys atskirų tautų teisės į laisvą būtį, bet sudarys palankesnes sąlygas jų kūrybos galių sklaidai. Tautų suklestėjimą, o ne jų niveliaciją, jų pavergimą ir naikinimą Vydūnas laikė dėsningu būties vyksmo dalyku, kurio pažeidimas, t. y. prievarta, žmonijos ne suvienija, o tik dar labiau supriešina, dar labiau suskaldo, sukelia neapykantos protrūkius.

„Visa žmonija turi suvokti savo vienybę kaip sąmoningą tauriausią žmoniškumą“[8], – buvo įsitikinęs mąstytojas. Vienu svarbiausių žmonijos dvasinio atsigavimo, tolesnio augimo bei vienijimosi veiksnių Vydūnas laiko religingumo, kuris senesniais laikais buvęs daug gyvesnis, atgaivinimą. Turinti iš esmės pasikeisti žmogaus sąmonės kryptis, kuri paskutiniu metu “buvusi vis giliau smeigiama į daiktiškumą”. Religinio išpažinimo bei jo pasirinkimo laisvė buvo toji sfera, kurioje Vydūnas bene atkakliausiai stengėsi pritaikyti tolerancijos principą, propaguoti eukumenizmą, kuris mūsuose ypatingo aktualumo įgauna šiandien, švenčiant Reformacijos 500 metų sukaktį ir jos šviesoje gražiai besimezgiant dialogui tarp evangelikų ir katalikų, aktyviai reiškiantis senąjį baltų tikėjimą gaivinančiam ramuviečių judėjimui, plečiantis pažinčiai su įvairiomis pasaulio religijomis.

Ypač aktualiai šiandien skamba Vydūno mintys apie karų priežastis ir galimybes jų išvengti, apie būtinybę žmonijai gyventi taikiai. Karai, mąstytojo teigimu, yra žmonijos vienijimosi dramatiškoji, žiaurioji dalis, kuri būna neišvengiama, kai žmonija nepaiso Dievo nustatytų sugyvenimo principų, ignoruoja žmoniškumo svarbą ir dėl to pasuka į klystkelius ir jais eidama pati į tos žiauriosios dalies nasrus lenda. Kruvinieji konfliktai, pasak Vydūno, yra skaudžiausioji žmonijos blogai laikomo dvasinės brandos egzamino pasekmė. Tai, kad „dabartyje žmonių dauguma nenumano, kas žmogus iš tikrųjų yra, ką reiškia žmoniškumas, labai skaudžiai įrodo didieji šių laikų karai ir tūlų galingųjų veiksmai prieš ir po jų. Tarsi žmoniškumas būtų tūluose žmonėse tiesiog apmiręs. <…> O žmogus ir jo gyvybė beveik dar mažiau [kaip gyvūnų] vertinamos.“[9].

„Kada žmonijoj daug tokių žmonių daug yra atsiradę, kuriems gyvybė nebeturi ypatingos reikšmės, tada tereikia pūstelėti ypatingoms, slėpiningoms pasaulio galioms, ir jie pasiryžta kariauti“[10]. Šiandienos pasaulyje iš godulio pinigams kylančio žmoniškumo apmirimo tebėra labai daug, apie jo baisias pasekmes nuolat girdime ar skaitome, jų esame šiurpinami televizorių ekranuose ar interneto portaluose. Žmonija, kaip ir Vydūno gyventu laiku, tebesusiduria su didžiavalstybiniu šovinizmu, svetimų žemių ar gamtos išteklių grobimais, galios valdyti apraiškomis, religiniu fanatizmu ir fundamentalizmu. Tai – šiandieninės globalaus masto nesantaikos šaltiniai, tos nesantaikos, kuri, pūstelėjus „ypatingoms galioms“, gali įsiliepsnoti neregėto baisumo trečiuoju pasaulio gaisru, kuriame gali sudegti visa, kas gyva.

Vydūnas savo gyventame laike matė didžiulius žmonijos pasiektus mokslo ir technikos laimėjimus ir matė, kad tokio masto laimėjimų, deja, nėra žmonijos dvasinės pažangos kelyje. Mąstytojas konstatavo, jog labiau matoma žmonijos dvasinė atžangą, o ne pažanga, kuriai ji yra Kūrėjo pašaukta. Pripažino jis ir tai, kad esama pastangų ir dvasiniam gyvėjimui, kad pati žmonijos vienijimosi tendencija iš esmės randasi iš tų pastangų, tik jos, deja, esančios nelabai aiškiai išreikštos ir užgožiamos orientacijų į vartotojišką rojų. Praėjus septyniems dešimtmečiams nuo to laiko, kai Vydūnas, būdamas savo gyvenimo saulėlydyje, skelbė šias aktualumo nepraradusias, o veikiau dar labiau suaktualėjusias mintis, galima konstatuoti ne kažin kiek tepasikeitusią žmonijos pažangos situaciją, bemaž tas pačias materialinės ir dvasinės pažangos santykio proporcijas joje.

Kaip ir Vydūnui, taip ir mums (mums tik labiau) yra matomi didžiuliai akyse vykstantys šuoliai technikoje, technologijose, informatikoje, įvairių mokslo šakų atradimuose, jų pritaikyme. Nuo Vydūno laikų čia nušuoliavome labai toli, kaip ir nuo jo jaunų dienų iki brandaus amžiaus irgi buvo gana toli nušuoliuota. Tačiau ar tokio masto šuolių esama dvasinėje žmonijos pažangoje? Nematė jų Vydūnas, nematome jų ir mes, nors kartu su juo turime pripažinti, kad šiandieninė žmonija, nors ir ne šuoliuodama, kad ir palengva, bet vis dėlto eina žmoniškumo kultūros link.

Tačiau šiandienos, kaip ir Vydūno laikų, pasaulis dar nėra pakankamai gerai suvokęs, kad tas ėjimas žmoniškumo kultūros link turi būti aiškiai suprastas kaip prioritetinis tikslas. Ar ne dėl to suvokimo stokos šiandien darosi ne mažiau žiaurūs , o kai kuriais atžvilgiais netgi žiauresni dalykai negu prieš keletą dešimtmečių, nors tai, kad žmogus yra didžiausia vertybė, bent laisvajame pasaulyje yra suprantama kaip savaime aiškus dalykas. Pasaulio, kurį Vydūno įsitikinimu, žmonija turėtų vesti sąmonės šviesos link, atmosfera prisodrinta pavojingų dvasinei sveikatai elementų ir gali bet kada suliepsnoti visa nuo žemės paviršiaus šluojančiu gaisru. Nuo to gaisro žmonių planetą paradoksaliai saugo ją pražudyti galintis ginklas ir baimė dėl nebuvimo jokių šansų išgyventi jį panaudojus. Bet šimtai žmonių kasdien žūsta ir ne nuo to ginklo. Fiziškai – nuo ištobulintų tradicinių ginklų. Tuos ginklus gamina pelno nuožmiai siekiančios korporacijos, o apyvarton paleidžia žmogiškoji neapykanta, demoniški besaikio turtėjimo interesai, iki šiolei neužgesęs užkariavimų, pavergimo troškulys – iš pažmoniškumo gimstantys monstrai. Juos įveikti tegali tik žmogaus dvasios galia, kuriai reikia laisvėti, stiprėti, susivokti, kaip Vydūnas sakė, esant spinduliu amžinosios begalinės šviesos.

Kuo daugiau žmonių turi tapti esmiškaisiais žmonėmis, nes jų rankose pasaulio likimas, teigė Vydūnas. „Esmiškojo žmogaus gyvenimas yra nuolatinis kurstymas tauraus žmoniškumo. O kad ir nesirodytų laimėjimų tuo atžvilgiu, jis nesuglebtų. Jis mat regi, kaip visai slapčia jo gyvumas žadina kituose kilnų žmoniškumą. Iš lengvo tada tam bręsta vis daugiau žmonių, ir pamažu visa žmonija pakinta. Karai vos begali sukilti ir pagaliau jų visai nebegali būti“[11]. Tam „tauraus žmoniškumo kurstymui“ turėtų būti pajungtos žmogaus, tautos, valstybės, valstybių sandraugų, visų konfesijų religijų, visos žmonijos pastangos ir pajėgos. Toks buvo Vydūno siekis, kurį jis stengėsi įgyvendinti visu savo veikimu. Būtent toks siekis reikalingas aštrių konfliktų drebinamam šiandienos pasauliui.

Vydūno asmenybė, pasaulėžiūra, kūryba, veikla patraukė daugelio tyrėjų dėmesį, tačiau dauguma jam skirtų darbų yra fragmentiški, epizodiškai paliečią vieną ar kitą su šiuo fenomenu susijusį aspektą. Didesnių monografinio pobūdžio knygų ar studijų tėra viena kita. Visų Vydūnui skirtų darbų sąrašas būtų gana ilgas[12]. Čionai tik paminėsime reikšmingesnių darbų autorius. Apie Vydūno dramaturgiją ir teatrą plačiau ar siauriau yra rašę ir iš įvairių ideologinių pozicijų vertinę Audronė Barūnaitė Willeke, Vytautas Bičiūnas, Petras Bielskis, Aleksandras Jakštas-Dambrauskas, Aušra Jurgutienė, Kostas Korsakas, Jonas Lankutis, Aušra Martišiūtė, Antanas Masionis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Bronius Pranskus, Rima Palijanskaitė, Rimvydas Šilbajoris, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Vengris, Pranas Vilūnas, Albertas Zalatorius. Kultūrinę Vydūno veiklą išsamiau ar glausčiau yra apibūdinę Vacys Bagdonavičius, Adomas Brakas, Juozas Gaudrimas, Vytautas Jakelaitis, Daiva Kšanienė, Vytautas Maknys, Dana Palionytė, Silva Pocytė. Išsamesnes biografijas parašė V. Bagdonavičius, Antanas Krausas, Aleksandras Merkelis, Salys Šemerys. Vydūno filosofiją išsamiausiai analizavo V. Bagdonavičius, Edmundas Džiavečka, Bronislavas Genzelis, R. Palijanskaitė, Regimantas Tamošaitis.

Epizodiškai ji liečiama ir daugelio kitų autorių darbuose. Dažniausiai jos idėjos bandomos apibūdinti aptariant grožinę kūrybą, recenzuojant filosofines mąstytojo knygas ar apžvalginio pobūdžio straipsniuose. Kai kuriuose darbuose nagrinėjama viena ar kita Vydūno filosofijoje kelta ar spręsta problema. Vydūniškąją tautos sampratą yra palietę Romanas Bytautas, Gražina Būgaitė, pedagogines pažiūras aptarę J. Jašinskas, A. Aleškevičius, K. Meškauskas, Ona Tijūnelienė, Leonas Jovaiša, religines – J. Pauperas, etiką – Rapolas Serapinas, estetines idėjas – Alfonsas Andriuškevičius, A. Jurgutienė, Gytis Vaitkūnas, Pillė Veljetaga, psichologiniu požiūriu Vydūno sąmonės koncepciją nagrinėjo Alfonsas Gučas, kultūros sampratą – Virgilijus Gasiliūnas. Vydūno ir Janio Rainio paraleles aptarė Silvestras Gaižiūnas. Vydūno kalbos samprata ir sąsajos su vokiečių kultūra atskleistos jo brolio vaikaičio Jurgeno Storosto darbuose vokiečių kalba. Leidybinė veikla gana detaliai išryškinta knygotyriniuose Domo Kauno darbuose bei jo parengtame gražiai iliustruotame kataloge „Visos Vydūno knygos“. Detmolde prabėgusius paskutiniuosius Vydūno gyvenimo metus vaizdingai aprašė Leonas Stepanauskas, vertingus atsiminimus apie savo mokytoją pateikė vokiečių baltistas profesorius Viktoras Falkenhahnas. Įspūdingas fotografinis pasakojimas apie rašytojo ir mąstytojo gyvenimą ir kūrybą – Bernardo Aleknavičiaus albumas „Vydūnas“.

Šia knyga stengiamasi pateikti kiek įmanoma vientisesnį Vydūno fenomeno vaizdą, atskleisti jo turinį, išryškinti jo sudedamąsias dalis bei jų vienovę, parodyti jo susiformavimo kontekstą, sukonkretinti socialines, kultūrines ir intelektines to formavimosi prielaidas bei ištakas. Monografija parašyta autorių ankstesnių darbų pagrindu, daug ką iš jų pakartojant, kai ką pridedant iš naujesnių tyrimų, nuoseklų pasakojimą papildant turimomis publikacijomis. Knyga skirta Vydūno 150-čio sukakčiai, kurią minėdami turėsime progą geriau pažinti šį įstabų kūrėją, suvokti jo palikimo aktualumą dabarčiai. Autoriai, jausdamiesi įnešą į tą pažinimą savo indėlį, kartu tikisi skaitytojų atlaidumo dėl to, kad nespėjo daug ko pasakyti. Manome, kad gelminis tautos sąlytis su Vydūnu dar stiprės, ir galimybių tai pasakyti bus pakankamai.

________________
[1] Vydūnas, „Mano gyvenimo apžvalga“, in: Žemaičiai. Žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija, Kaunas: Sakalas, 1938, p. 18.
[2] Jonas Mekas, Dienų raštai, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 208–209.
[3] Vydūnas. „Tikrasis Vydūnas“. Naujas žodis, 1928, nr.1, p.4.
[4] Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t.1, 1990, p..354.
[5] Vydūnas, „Mūsų tautos gyvenimo krizis“, in: Klaipėdos žinios, 1924, bal. 6,13.
[6] „Vydūnas čia ir dabar“, in: Baltija, 2003, p.149-153.
[7] Vydūnas, Raštai, t. 1, Vilnius: Mintis, 1990, p. 27.
[8] Vydūnas, Raštai, t.4, p. 100.
[9] Vydūnas, Raštai, t. 2, p. 443.
[10] Ten pat.
[11] Ten pat, p. 485.
[12] Svarbesnių darbų bibliografija pateikiama knygos gale. IšsamiąVydūnui skirtą bibliografiją rengia Nacion alinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *