Grėsmės akivaizdoje: D. Rastenienės interviu su habil. dr. istorike I. Lukšaite (4)

Istorikė habil. dr. Ingė Lukšaitė | Asmeninė nuotr.

Istorikė habil. dr. Ingė Lukšaitė | Asmeninė nuotr.

D. R. – Humanitarinių mokslų situacija tapo ypač grėsminga. Turiu omeny pastarųjų dienų viešus pareiškimus dėl galimo bent trijų ar keturių skirtingų humanitarinių mokslų institutų „jungimą“. Kaip manote, kokios pasekmės mūsų laukia, jei tai, neduokdie, įvyktų?

I.L. – Manau, kad jungimas neduotų tų rezultatų, kuriuos deklaruoja jungimo šalininkai. Šie institutai yra labai daug nuveikę per paskutinius dešimtmečius, dirbdami labai sunkiomis sąlygomis. Visus tuos dešimtmečius virš mokslininkų bendruomenės kabojo jų „jungimo“, „prijungimo“ ar uždarymo grėsmė; visą laiką reikėjo aiškinti humanitarų ir tų lituanistinių institutų egzistencijos būtinybę, buvo mažinamos institutams skirtos lėšos. Bet, antra vertus, Lietuvos mokslo tarybos įvestas programinis-konkursinis finansavimas atpalaidavo mokslininkų iniciatyvą, žmonės maksimaliai sutelkė jėgas, susiformavo darbingi kolektyvai, vienuose institutuose darniai dirbantys, kituose mažiau susitelkę. Projektinis finansavimas sudaro galimybes teikti interdisciplininius, tarpinstitucinius projektus, todėl jungimo šalininkų teiginys, kad institutus sujungus po vienu stogu ir įsteigus vieną direkciją sumažėtų jų uždarumas, nėra pagrįstas. Tarpinstitucinius darbus, jei kyla jų poreikis, galima skatinti ir projektiniu finansavimu.

Viena svarbiausių lituanistinių institutų rezultatyvaus darbo paskatų yra tai, kad lituanistų mokslo bendruomenė mato didelę savo darbo pilietinę prasmę. Ši bendruomenė pažįsta savo tautos ir valstybės patirtį, kai šimtmečius ir dešimtmečius svetimos valstybės, okupavusios šalį, įvairiais būdais sunkino inteligentijos formavimąsi, varžė būtent lituanistinių mokslų raidą, o kartu siekė pakirsti visos visuomenės ir tautos kultūros raidą, taip didindamos Lietuvos atotrūkį nuo Vidurio ir Vakarų Europos tautų ir valstybių raidos. Todėl šių institutų mokslininkai dirba, gerai žinodami, kas atsitiktų, jei tas darbas sumenkėtų arba jei jo būtų atsisakyta. Jiems jų darbo prasmė nėra tik pinigais ar karjeros laiptais matuojama. Todėl ši bendruomenė yra pilietiškai brandi. Valstybei „neapsimoka“ jos ardyti.

– Kaip padaryti įtaką įvykių tėkmei? Kaip pasipriešinti Švietimo ir mokslo ministerijai, Mokslo tarybai ir kt., priimančioms žmonių lūkesčiams prieštaraujančius ir valstybės stiprumą dar labiau menkinančius sprendimus?

– Manau, kad pirmiausia yra būtina susitelkti humanitarų bendruomenei, telktis lituanistų mokslininkų bendruomenei, ieškoti bendrų sprendimų. Vieša, objektyvi diskusija turėtų užkirsti kelią apgaulei. Uždarinėjamas Lietuvos edukologijos universitetas, viešai buvo pažadėta, kad studentai baigs studijas tame pačiame universitete, kur jas pradėjo. O jau dabar svarstoma pastatus perduoti turto bankui arba Švietimo ir mokslo ministerijai. Tad kaip bus vykdomi pažadai studentams ir dėstytojams? O jų studijų baigimui reikalingi ir dėstytojai, ir biblioteka, kurioje esama jų mokymosi specifikai reikalingų knygų, ir studijoms gerinti įrengtos specialios auditorijos, oranžerėja ir kt., tie studentai turi turėti kur gyventi.

– Kaip patyrusi kultūros politikė, tikriausiai turite galvoje veiksmų planą, kaip pasipriešinti sveiku protu nesuvokiamioms „reformoms“ ir galimoms lietuvių tautai baisioms pasekmėms? Ką Jūs siūlytumėte? Kaip, Jūsų nuomone, reikėtų visiems Lietuvos žmonėms elgtis šiame lituanistikai, vadinasi, ir lietuviams paskelbtame kare?

– Nesu patyrusi kultūros politikė, tad veiklos plano neturiu. Bet manau, kad visų pirma reikia artikuliuotai įvardyti, kas vyksta. Ar tai reforma tam, kad būtų pasakyta, jog „reformuota“, ar siūlomuose pokyčiuose numatyta, kaip realiai pagerinti, o ne griauti atliekamą darbą, ko iš tikro siekiama ta reforma? Man regis, kad niekur to viešai neskelbiant, bandoma žymiai sumažinti lėšas, skiriamas institutams, sumažinti lituanistų mokslininkų skaičių, o iš atleistųjų ir „nurašytųjų“ lėšų pridėti paliktiesiems, nes mokslininkų atlyginimai iš tiesų yra nenormalūs. Tokiu būdu siekiama nedidinti, o gal ir sutaupyti valstybės išlaidas humanitariniams ir socialiniams mokslams. Bet kyla klausimas, o kokie bus nuostoliai pilietiškumo ugdymui. Jų pinigais tikrai neišmatuosime. Tik po ilgo laiko kai kurios visuomenės grupės suvoks, kad dar padidėjo ta dalis visuomenės, kuriai nereikia Lietuvos valstybės. Ir tai visuomenės daliai atstovaujančių bus visur: valstybės institucijose, viešajame gyvenime, jie rašys spaudoje, jie balsuos ir jie vadinsis piliečiais.

Pradėjus projektuoti šią institutų reformą, nebuvo viešai išsiaiškinta ir paskelbta, o ką davė prieš maždaug 15 metų jau buvęs vienas institutų naikinimo etapas – kai kurių jungimas prie universitetų. Šios reformos planuotojai sąžiningai pripažino, kad prijungtųjų prie universitetų institutų veikla nepagerėjo. Bet pirmiausia reikėjo nuodugniai išsiaiškinti: ar sustiprėjo mokslininkų bendruomenė, kur dingo prijungtųjų institutų žmonės, o juk jie buvo pasirengę tyrimo darbams, valstybė buvo daug į juos investavusi. Tai yra, reikėjo nustatyti patirtus nuostolius ir žmogiškųjų išteklių prasme, ir pinigais įvardijamų, ir kiek atpigo mokslo subsidijavimas, ar tas atpigimas buvo vertas nuostolių.

Manau, kad valstybiniu mastu spauda turėtų padėti visuomenei suprasti, kad rezultatyviai dirbančių institucijų, darbo bendruomenių ardymas yra kartu ir darbo griovimas. Turėtume tausoti tai, ką sukuriame. Tausoti, palaikyti ir skatinti, o ne griauti. Lietuvos istorijoje ne vieną šimtmetį, praradus valstybę, vyko griovimo veikla: buvo naikinamos bibliotekos, paveldas, buvo naikinami ir blaškomi kultūriniam darbui pasirengę žmonės arba neleidžiama jiems užaugti. Esame negausi tauta, maža ir dar silpna valstybė, tad negriaukime to, ką sukuriame. Mums yra sunku išauginti žmones, sutelkti gabiuosius. Jei jų turime, gerbkime juos ir vertinkime. Mokslo institucijų sukūrimas vyksta dešimtmečius. Jų veiklos rezultatų kūrimas, ypač mokslinių bendruomenių formavimasis, nėra panašus į akcijas. Pagaliau, didelio užmojo mokslo tyrimams reikia ir pasirengimo, ir susikaupimo, ir tam tikros bendradarbių aplinkos, ir laiko. Kiekvienas iš keturių lituanistinių institutų turi pradėję arba vykdo didelius darbus, jiems sukurti jau senokai auginti žmonės, jie suburti tiems planuotiems darbams. Suardyti yra lengva, bet sukurti – sunku. O dabar panašu į tai, kad žengę žingsnį į priekį, tuojau žengiame ir atgal.

– Kaip apskritai turime vertinti akivaizdų melą, kai kalbama viena, o daroma kita. Kai skelbiama, kad kalba ir etninė kultūra, istorija, atmintis yra didžiausios vertybės ir svarbiausi mūsų tautinio identiteto formavimosi dalykai, o realybėje daroma visa, kad tų svarbiųjų dėmenų net neliktų…

– Turėtume suprasti, kad ne visi skelbia, kad kalba, istorija, atmintis yra didžiausios vertybės. Mūsų visuomenė yra labai marga. Dalis visuomenės globalizaciją supranta kaip neišvengiamą išvietinimą, kaip savos kalbos, savos kultūros atsisakymą, kaip visišką kosmopolitizmo įsiviešpatavimą, kaip neribotos pinigų galios pripažinimą. Kur daugiau moka, ten tėvynė, t. y. gyvenamoji vieta. Kai ta dalis visuomenės skelbia kosmopolitizmo ir pinigų galios viršenybę virš visko, jos atstovai ne meluoja, jie yra tuo įsitikinę. Galėtų būti svarstomas ir kitas globalizmo variantas – sugebėti paimti iš pasaulio tai, kas mūsų visuomenei geriausia, perspektyvu, bet išsaugant tautą, išlaikant savo kultūrą, tautinę ir pilietinę tapatybę. Spauda galėtų svarstyti tuos klausimus, nemesdama visų kamuolių į vienos sampratos – globalizmo-kosmopolitizmo – krepšį. Bet tai priklauso nuo spaudoje dirbančiųjų galimybių savarankiškai mąstyti ir laisvai savo mintis dėstyti.

O melas yra melas, viešoji spauda turėtų padėti jį atpažinti.

–  Ir kaip vertinti mūsų dienų neįtikėtiną reiškinį, kad į bet kokius klausimus, pastabas, siūlymus, tūkstančiais parašų patvirtintas nuomones ir reikalavimus ar prašymus valstybės pareigūnai gali nereaguoti?

– Vertinti galima tik labai blogai.

– Ir paskutinis klausimas: kaip žmogui išaugti lietuviu, jei daroma viskas, kad lietuvybės atžvilgiu jis taptų mankurtas, kaip kad anksčiau sakydavome?

– Nesutinku, kad viskas daroma, kad pas mus žmogus augtų mankurtas. Užtenka pasižvalgyti po Vilniaus knygų muges. Esama Lietuvoje gausybės labai intensyviai dirbančių, iniciatyvių asmenybių, leidyklų, mokslo institucijų, žurnalų, kurie savo veikla augina Lietuvos pilietį ir lietuvį. Lietuvoje yra galima iniciatyva. Galime ir turime norėti, kad sąlygos jai valstybės mastu būtų geresnės, bet taip pat neturėtume nubraukti ir to, ką žmonės jau padarė ir ką kuria.

Ingė Lukšaitė, 2018.03.20

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Diskusijos, Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Saulės arkliukai, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .

4 komentarai

  1. Žemyna:

    Girdėjote per radiją ar gal skaitėte, apie tai, kad :
    Valdančiuosius remianti Lenkijos spauda: negalime finansuoti V.Putino sąjungininkų Lietuvoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *