G. Šapoka. „Marijos radijas“ ir jo antilietuviška propaganda (video) (25)

„Marijos radijas“ ir jo antilietuviška propaganda | Alkas.lt koliažas

„Marijos radijas“ ir jo antilietuviška propaganda | Alkas.lt koliažas

2014 metais  Jo Ekscelencijai Vilniaus arkivyskupui Gintarui Grušui rašiau laišką „Dėl netinkamos lenkų tautybės kunigų veiklos Lietuvoje“, kur aprašiau faktus kaip lenkų tautybės kunigai tęsia Lietuvoje savo antilietuvišką veiklą, naudodamiesi tikinčiųjų religiniais jausmais, laiko pamaldas už Lietuvos okupantą Pilsudskį ir Armijos Krajovos kovotojus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta komisija konstatavo, kad Armijos Krajovos partizanai ruošėsi atplėšti Vilniaus kraštą nuo Lietuvos ir kėsinosi į Lietuvos žemių vientisumą, žudė nekaltus Lietuvos gyventojus lietuvius.

Tie dalykai tęsiasi ir toliau. Šmeižikišką propagandą prieš Lietuvą tęsia „Marijos radijas“. „Marijos radijo“ internetiniame tinklalapyje sakoma, kad tai yra katalikiška radijo stotis, vienijanti Dievo ieškančiuosius ir jį jau sutikusius žmones ir, kad „Marijos radijas“ neturi nei komercinių, nei politinių tikslų. Aš dažnai paklausau Marijos radiją lenkų kalba. Prieš keletą metų per jį girdėjau, kad lenkiškai sukalbėta „Zdrowa Marija“ atstoja dešimt sukalbėtų lietuviškų „Sveika Marija“ ir kad „Būti geru kataliku gali tik geras lenkas, o geru lenku – geras katalikas“. Aš tą girdėjau, bet to pokalbio raštu niekur neteko užtikti. Dabar per „Marijos radiją“ varoma politinė propaganda apie skriaudžiamą lenkų švietimą, skriaudžiamus lenkų mokinius. Sakykite, kaip tai susiję su Evangelijos skleidimu ir deklaruotais tikslais apie tai, kad „Marijos radijas“ neturi politinių tikslų. Šįsyk, kaip įrodymą pridedu iš „Marijos radijo“ tinklalapio rastą laidą apie kovą už lenkiškas mokyklas Lietuvoje (Walka o polskie szkoly na Litwie):

Pacituosiu keletą vietų, kur šioje laidoje iškraipoma lenkų švietimo padėtis Lietuvoje ir pateikiama dezinformacija pasaulio bendruomenei apie skriaudžiamus lenkus.  Citata: Zgodnie z nowymi przepisami w szkolach mniejszosci narodowych przedmioty mają byc nauczane w języku litewskim. Lietuviškai tai skambėtų taip: „Pagal naujasias taisykles dalykų mokymas nacionalinių mažumų mokyklose turi būti vykdomas lietuvių kalba“. Toliau: Wladze Litewskie ograniczają takže finansowanie polskich szkol oraz robią wszystko, aby doprowadzic do ich likwidacji… „Lietuviška valdžia taip pat stabdo lenkiškų mokyklų finansavimą ir daro viską, kad jas likviduotų…“

Toliau: Polacy na Litwie są mniejszoscią autochtoniczną mieszkającą tam od 700 lat. Pomimo zawirowan historizcnych do dzis w rejonie Wilenski 60 proc. ludnosci … to ciągle Polacy. „Lenkai Lietuvoje yra autochtoninė mažuma gyvenanti 700 metų. Nežiūrint įvairių istorinių peripetijų, Vilniaus rajone iki šiandien lenkai sudaro 60 procentų gyventojų“.

Dabar pakomentuosiu šiuos „tariamai katalikiškos ir nepolitinės“ radijo stoties teiginius. Kaip žinia nėra jokio reikalavimo tautinių mažumų mokyklose visus dalykus mokyti lietuvių kalba, siekiama tik suvienodinti lietuvių kalbos egzaminą (šis reikalavimas turi  įsigalioti tik po 8 metų nuo įstatymo priėmimo) ir tik du dalykus iš visų kitų mokyti lietuviškai – istoriją ir geografiją. Argi lietuviška valdžia stabdo lenkiškų mokyklų finansavimą? Atvirkščiai – lenkiškoms mokykloms net mokinio krepšelis yra apie 20% didesnis negu lietuviškoms.

O dėl lenkų čia gyvenamų 700 metų, pasiremsiu lenkų mokslininkės H. Turskos knyga „Apie lenkiškų arealų atsiradimą Vilniaus krašte“, kurioje aiškiai įrodoma, kad, lenkiškai kalbantys Vilnijoje atsirado paskutiniame XIX amžiaus ketvirtyje. Kas dėl lenkų tautybės gyventojų skaičiaus procentą Vilniaus rajone, tai jis tendencingai padidintas, nes pagal 2011 metų gyventojų surašymo duomenis čia jų yra 52%.

Kam šiai stočiai reikia kiršinti žmones ir po visą pasaulį skleisti melą? Štai dar kelios internetinės „Marijos radijo“ svetainės www.radiomaryja.pl nuorodos, kur skleidžiama ne Evangelija, o melas prieš Lietuvą ir jos žmones:

08.12.2015: Seimas: nauja pakomisijė lenkams Lietuvoje (Sejm: nowa podkomisja ds. Polaków na Litwie).
05.08.2015: Lietuvos valstybė diskriminuoja lenkus (Państwo litewskie dyskryminuje Polaków).
02.10.2015: Kova dėl lenkiškų mokyklų Lietuvoje (Walka o polskie szkoły na Litwie).
02.10.2015 Nesibaigianti kova už lenkiškas mokyklas Lietuvoje (Nie ustaje walka o polskie szkoły na Litwie).
14.01.2016 persiųsta „Marijos radijui“ – viskas apie Lietuvos valdžios vykdomą mūsų tautiečių diskriminaciją

Melo viršūnė yra mūsų lietuvių kunigų juodinimas ir šmeižtas paskleistas per „Marijos radiją“ 25.06.2015 pavadinimu „Nusidėjėliai su sutanomis“ (Litwa: grzesznicy w sutannach). Čia skelbiu dalį teksto apie kunigus lietuvius išverstą iš lenkų kalbos, kad susidarytumėte vaizdą apie tikrąjį lenkų katalikų veidą:

„Taigi, didžiausi mirtini lenkų priešai yra katalikų kunigai lietuviai:

/…/ Aukščiau minimas kunigas Maironis, tikroji pavardė Jonas Mačiulis (1862-1932), žinomas pirmiausiai kaip lietuvių poetas ir rašytojas, kilęs iš Žemaitijos, kaip pats prisiminė, namuose kalbėjo lietuviškai, bet lenkų kalba jam taip pat buvo gerai žinoma. Buvo tai lietuviai-lenkai. Jaunystėje Mačiulis-Mačiulevičius su artimaisiais susirašinėjo lenkiškai ir ta pačia kalba(lenkiškai) parašė pirmuosius savo eilėraščius – dar 1904 metais – lenkiškai parašė poemą „Nuo Birutės kalno“ (Znad Biruty). Įtaką jo lietuviškai kūrybai tarp kitko turėjo lenkų poetai: Adomas Mickevičius ir Julius Slovackis. Kai 1873 metais įstojo į Kauno gimnaziją, jis buvo vieninteliu lietuviu (daugiausia buvo lenkų, taip pat žydų, rusų ir vokiečių). 1893-1894 metais buvo Kauno seminarijos, o 1894-1909 metais Peterburgo Teologinės Akademijos dėstytoju, kur paskaitas dėstė lenkų kalba. Susidėjo su lietuvių nacionalizmu ir tapo mirtinu lenkų priešu (tapo priešu tų su kuriais iki tol bendradarbiavo) ir patikimu caro valdžios asmeniu. 1909 metais tapo Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, kuriuo buvo iki mirties. Prisidėjo prie jos depolonizavimo, pašalino iš jos lenkų kalbą, nepriimdavo lenkų į kunigystę. Tapus jam mirtinu lenkų priešu, caro valdžia meilų kanauninką rėmė kaip kandidatą į Žemaičių vyskupus.

Vyskupai panašiai kaip Maironis: Seinų vyskupas (1910-1925) Antanas Karasas (Antoni Karaś), Žemaičių vyskupas (1914-1926) Pranciškus Karevičius, kurie iš lietuvių-lenkų (Karevičius iš pačių pradžių buvo daugiau lenku negu lietuviu)tapo lietuvių nacionalistais – mirtinais lenkų priešais. Vyskupas Antanas Karosas (1856-1947)1906-1910 metais buvo etniškai lenkiškos Lucko-Žitomiro (Volynėje) diecezijos vyskupo padėjėju, bendravo tik su lenkais, iš lenkų rankų valgė kumpį ir duoną su sviestu. Tapęs Seinų vyskupu pasidarė bjauriu dvasininku – lietuviu nacionalistu, kai per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai okupavo Suvalkiją ir vokiečiai leido atidaryti dvasinę seminariją, į ją priimdavo tik lietuvius, nors diecezijoje lenkų katalikų gyveno daugiau negu lietuvių. Žinomas krikščionių dvasininkas susitepė tuo, kad, kai lenkų klierikai (tos pačios seminarijos) grįžo iš ištrėmimo iš Rusijos apiplėšti ir suvargę, seminarijos durys jiems buvo uždarytos, nes nemokėjo lietuvių kalbos.“ (Kunigas Witold Jemielity „Parafie polsko-litewskie na Suwalszczyznie w latach 1919-1939)“ Studia Elckie 8/2006). Vyskupas Pranciškus Karevičius (1861-1945) sutiko su tuo, kad jo diecezija būtų Kauno Lietuvos lenkų kunigų, iškeltų iš lenkiškų ir mišrių lenkiškų-lietuviškų parapijų, tremties vieta. Taip pat uždraudė lenkų kunigui Bronislovui Lausui dalyvauti rinkimuose į Seimą, kai kiti lietuvių tautybės kunigai galėjo be trukdžių dalyvauti parlamento rinkimuose.

Kunigas Kazimieras Prapuolenis (1858-1933), prieš užimdamas antilenkiškas pozicijas buvo de fakto lenkiškos Mogiliovo metropolito (arkivyskupas  Boleslovas Klopotovskis 1901-1903) kurijos sekretoriumi. Juo nustojo būti 1904 metais, paaiškėjus jo slaptiems ryšiams su caro valdininkais, tada tapo „ypatingai nusipelniusiu  caro valdžiai asmeniu“ (J. Ochmanski). Po to išvyko į Seinus, kur įsijungė į antilenkišką lietuvių nacionalistų veiklą. Atsidėkodama už tarnybą caro valdžiai, kovojant su lenkiškumu Lietuvoje, 1912 metais caro valdžia jį paskyrė Romos Šv. Stanislovo lenkiškos parapijos kapelionu (!), kurią neteisėtai valdė Rusijos ambasada Romoje, darydama iš jos antilenkišką įstaigą. Tos bažnyčios kapelionu buvo iki 1920 metų, kada istorinė lenkų šventovė grįžo tikriesiems savininkams – lenkų tautai. 1913 metais kunigas Prapuolenis išleido šmeižikišką brošiūrą lenkų kalba „Lenkų apaštalai Lietuvoje“, kuri alsavo pykčiu lenkiškumui (J. Ochmanski). Brošiūra 1918 ir 1928 metais buvo išleista lietuviškai, o 1916 metais ir prancūzų kalba. 1921-1925 metais Kaune buvo, Tikybos reikalų departamento prie Švietimo ministerijos, direktoriumi ir organizatoriumi. Departamentas kontroliavo kovą su lenkiškumu Kauno Lietuvos katalikų bažnyčiose.

Lenkų-lietuvių santykius XX amžiaus pradžioje labai kurstė Aleksandro Jakšto-Dambrausko (1860-1938) veikla. Jis buvo tautinės katalikiškos visuomenės, pasižyminčios netolerancija ir aršia neapykanta lenkiškumui, ideologas. Pavyzdžiui 1902 metais, tiesiog labai kvailai puolė Henriko Sinkevičiaus „Tvaną“, kaip gilaus lenkiško šovinizmo kūrinį (H. Wisner), kai pats tryško lietuvišku šovinizmu, rašydamas brošiūrą „Lietuvių žodis jaunajai Lietuvos didikų, dvarininkų ir bajorų kartai“ (1902), kur tikrais lietuviais pripažįsta tuos, kurie kalba lietuviškai. Polemikoje švaistėsi labai piktais komentarais (P. Losovskis), kas ne tik netiko sutanai, kurią jis nešiojo, bet buvo priešinga su Kristaus įsakymais artimo meilei, kuo parodė savo blogo dvasininko savybes.

Ypatingai begėdiškai savo parapijiečių atžvilgiu elgėsi Veprių parapijos (netoli Ukmergės) klebonas kunigas Mirskis. 1921 ir 1923 metais pradėdamas Velykines išpažintis parapijiečių klausdavo už ką jie žada balsuoti artimiausiuose rinkimuose. Jeigu atliekantis išpažintį pasakydavo, kad balsuos už lenkų sąrašą, tai kunigas Mirskis nutraukdavo išpažintį žodžiais: „Tai važiuok išpažinties į Varšuvą“. Veprių parapijiečiai daug kartų siųsdavo vyskupui Karevičiui prašymus, kad atšauktų kleboną šovinistą. Niekada negaudavo atsakymo (Jeremi Sidorkewicz, Blog Romasza, Internet)

Pačiu didžiausiu rasizmu ir chamiškumu Kauno Lietuvoje prieš lenkus pasižymėjo kunigas Mykolas Krupavičius, kuris buvo vienu iš pagrindinių lietuvių nacionalistų kovotojų ir ypatingu mirtinu lenkų priešu. 1921 metų liepos 6 d. per Steigiamojo Seimo posėdį, lenkų kunigą ir Lietuvos parlamento narį, išrinktą pagal lenkų sąrašą, Bronislavą Lausą (1872-1941) Mykolas Krupavičius, kalbėdamas iš Seimo tribūnos, viešai pavadino „utėle“. Tuo epitetu vėliau pavadino visą lenkų tautinę mažumą Lietuvoje, vadindamas ją „mūsų lietuvių tautos utėlėmis“. Krupavičiaus ataka prieš lenkus, paskatino kitus lietuvius nacionalistus Seimo narius. Liaudininkas Jonas Bildušas metė kėdę į kunigą Lausą ir tą pačią dieną buvo sumuštas Seimo narys lenkas Juzefas Snielevskis, buvo nutraukta visų Seimo narių lenkų veikla iki Seimo kadencijos pabaigos 1922 metų spalio mėnesio. (Vilkipedija).

Tarp lietuvių dvasininkų, aiškiu ir dideliu mirtinu lenkų priešu, pirmiausiai labai pavojingu, buvo vyskupas Mečislovas Reinys (1884-1953), nes II pasaulinio karo metu bendradarbiavo su vokiečiais okupantais. Jis nuo 1926 metų buvo Kauno Lietuvos Vilkaviškio vyskupu koadjutoriumi, kurį Šventasis Sostas, laužydamas 1925 metų konkordatą pasirašytą su Lenkija (!) 1940 metų liepos mėnesyje paskyrė tituliniu arkivyskupu ir arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio (Romuald Jałbrzykowski) padėjėju. Vokiečiams areštavus Vilniaus arkivyskupą R. JalbžykovskĮ, tapo Vilniaus diecezijos administratoriumi. Tai jis su vokiečių pagalba pasiekė kad Romualdas Jalbžykovskis ir daugelis Vilniaus lenkų kunigų būtų areštuoti ir išsiųsti į stovyklas (lagerius) Kauno Lietuvoje, būtų uždaryta Vilniaus kunigų seminarija, smarkiai sulietuvino Vilniaus arkivyskupijos administraciją. Pašalino Lenkijos globėją iš Mišiolo ir Brevijoriaus.  Gestapui ir Lietuvos saugumui areštavus apie 30 lenkų kunigų, į jų vietą paskyrė lietuvių kunigus – lenkų mirtinus priešus. Lietuviai, paremti popiežiaus Jono Pauliaus II (lietuviška Vilkipedia: Mečislovas Reinys), siekia jo kanonizavimo. Kada jau taps šventuoju, tai turės būti Šventojo Sosto paskelbtas visų mirtinų lenkų priešų globėju! Lietuvos paštas neseniai išleido pašto ženklą su šio velnio sutanoje atvaizdu. Tuo būdu pagerbė jo kovą su lenkų katalikybe Vilniuje.

Tarp kitų lietuvių kunigų, II pasaulinio karo metu, nepatikimas lenkams buvo kunigas Ambroziejus Jakavonis, kraštutinis lietuvis nacionalistas, taip pat tikras velnias sutanoje. Nuo 1934 metų jis buvo Eitminiškių parapijos klebonu prie Nemenčinės, netoli Vilniaus. II pasaulinio karo metu bendradarbiavo su vokiečiais. „1942 m. rudenį iš teritorijos į šiaurę nuo Vilniaus, tame tarpe iš Paberžės, Maišiagalos ir Eitminiškių parapijų, pradėta iškeldinti lenkus, o į jų vietą apgyvendino lietuvių šeimas. Tai buvo pasirengimas į pietvakarinę Lietuvos dalį  atkelti vokiečius. Iškeldinimas buvo labai brutalus ir jį Vilniaus krašte vykdė Lietuvos policija. Deja, Eitminiškių parapijos klebonas, kunigas Jakavonis, neužėmė reikiamos pozicijos. Bendradarbiavo su Lietuvos policija ir nejautė užuojautos iškeliamoms lenkų šeimoms. Kartu jo antilenkiškas šovinizmas buvo jau žinomas prieš karą.

Antilenkiška veikla ir kolaboravimas su Lietuvos policija (saugumu), privertė Armijos Krajovos Vilniaus apygardos štabą tyrinėti kunigo Jakavonio įtaką kad mestų tokią veiklą. Atvykus į Eitminiškių parapiją padaryta išvada, kuri patvirtino vietinio klebono kaltę. Pirmą Velykų dieną, po pietų, operatyvinė grupė, į kurios sudėtį tarp kitų įėjo du kontržvalgybos karininkai, atvyko į kleboniją. Kunigas Jakavonis priėmė juos piktai ir mėgino sunaikinti kai kuriuos raštelius. Pasirodo tai buvo „eilinis numeruotas pranešimas prieš lenkų parapijiečius, adresuotas Saugumui“. Tame pranešime norėjo pranešti savo parapijiečių, priklausančių konspiraciniam AK tinklui ir priešiškų vokiečiams okupantams sąrašą. Laiške buvo keliasdešimt pavardžių ir jeigu jis būtų patekęs į Lietuvos policijos ir gestapo rankas, būtų mirties nuosprendžiu tiems žmonėms ir būtų grėsę jų šeimų išsiuntimui į koncentracijos stovyklas. Klebonas buvo išvežtas iš Eitminiškių ir specialiu AK Karo teismo sprendimu paskirta mirties bausmė ir informatorius buvo sušaudytas. 1944 metų Velykos buvo balandžio 9 diena ir tą pat ar sekančią dieną nuosprendis buvo įvykdytas. Biografija ta yra liūdna ir tragiška. Ji rodo, kas gali atsitikti, jei dėl tautinio šovinizmo, atsisakoma kunigystės idealų. (Ks. Tadeusz Krahel „W Službie Miloserdzia“ Nr. 3, 2009, Bialystok).

Netenka abejoti, kad lietuviai kunigai nacionalistai, kaip ir nacionalistai graikų katalikų kunigai ukrainiečiai, buvo blogiausiais dvasininkais visoje katalikų bažnyčioje XX amžiuje (ir šiandien jų abejose grupėse yra labai daug). Lietuvių kunigų laikysena lenkų-katalikų atžvilgiu Lietuvoje, yra vienas iš tamsiausių puslapių ne tik Lietuvos bažnyčios istorijoje bet ir aplamai Katalikų bažnyčioje XX amžiuje“.

2016 metais apie šmeižikišką „Marijos radijo“ veiklą buvau pasiuntęs laišką į Vilniaus arkivyskupiją, tikėdamasi, kad ji imsis kokių nors veiksmų. Mano žiniomis jokių veiksmų nebuvo ir nesulaukiau atsakymo. Todėl dabar dar kartą kreipiuosi į mūsų vyskupus, į Lietuvos Katalikų Mokslų Akademiją, kad būtų paaiškinat kas vyksta. Ar galime leisti, kad būtų niekinams Maironis, Krupavičius, Prapuolenis, o Reinys būtų velniu su sutana? Argi mūsų kunigija nusipelnė, kad jų darbai būtų vadinami tamsiausiais ne tik Lietuvos bažnyčios istorijoje, bet ir aplamai XX amžiaus katalikų bažnyčioje? Matomai lenkų bažnyčios hierarchai mūsų dvasininkiją laiko tik nelygiaverčiais savo klapčiukais, kad leidžia skleisti tokį šmeižtą.

Kartu prašau, kad visi, perskaitę šitą straipsnį, rašytų laiškus į arkivyskupiją ir Katalikų Mokslų Akademiją          

Lenkų kunigai ir Lietuvoje ir toliau dalyvauja akcijose nukreiptose prieš Lietuvos švietimo sistemą. Štai pavyzdžiui 2015 m. rugsėjo 2 d., kai lenkų moksleiviai dėl tariamos diskriminacijos rinkosi melstis prie Aušros vartų, tai ten Šv. Mišias laikė kunigai: Vlodzimiežas Solovejus (Vlodzimierz Solowej), Juzefas Aškelovičius (Józef Aszkelowicz) ir Henrikas Naumovičius (Henryk Naumowicz). Tai tas pats Aškelovičius, kuris Turgelių bažnyčioje smerkė motinas leidžiančias vaikus į lietuviškas mokyklas, o dabar kaip Maišiagalos klebonas „gina“ lenkų švietimo reikalus. Jums tikriausiai žinomi šitie faktai:

O dėl lenkų dvasiškių veiklos Vilniaus krašte lenkų okupacijos metu, tai pateiksiu trumpus Mykolo Riomerio ir Rapolo Makonio pastebėjimus. Aišku apie tai Marijos radijas lenkų kalba neužsimena.

Štai kaip Jalbžykovskį apibūdino žymus Lietuvos lenkas Mykolas Riomeris: Vilniaus vyskupo soste yra arkivyskupas metropolitas Jalbžykovskis, ne tik tikras lenkas, mozūras iš Lomžos krašto, bet dar kraštutinis lenkų nacionalistas, kuris stengiasi per bažnyčią forsuoti Vilniaus krašto lenkybę ir sistemingai kovoja prieš visokį lietuvių pasireškimąir pastangas bažnyčioje (M. Riomeris „Dienoraštis“, Kultūros barai, 1991, nr. 8 (320), p. 74.)

1939 m. Vilniui grįžus Lietuvai R. Jalbžykovskis kartu su Vilniaus universiteto Teologijos fakulteto dekanu kunigu I. Svirskiu, kunigais V. Zavadskiu, Č. Falkovskiu, A. Moscickiu, kurijos kancleriu A. Savickiu ir kitais inspiravo antilietuvišką veiklą, vienuolynuose buvo slepiami ir šelpiami buvę Lenkijos kariškiai. O kurijos kancleris Savickis net ragino studentus ir kitus lenkus kelti riaušes prieš Lietuvos valdžią, kunigų seminarijoje buvo spausdinami nelegalūs atsišaukimai prieš Lietuvos valdžią. Antilietuviškoje veikloje dalyvavo keliasdešimt lenkų kunigų. Tai štai kaip lenkų bažnyčia ir lenkų kunigai atsilygino Lietuvai už priimtus globoti nuo karo pabėgusius Lenkijos pabėgėlius ir lenkų kariškius.

Lenkų kunigai nenurimo ir vokiečių okupacijos metais, kada jie aktyviai bendradarbiavo su Armijos Krajovos kovotojais, bažnyčiose dažnai sakė patriotinius ir antilietuviškus pamokslus, laimindavo AK žudikus, už nužudytą lietuvį suteikdavo kovotojui 40 dienų atlaidų. 1942 m. kovo mėn. buvo uždaryta ir paleista Vilniaus kunigų seminarija. Reikia pasakyti, Lietuvos dvasininkai ir visa lietuvių visuomenė šį įvykį vertino palankiai, nes suprato ne kaip kovą prieš bažnyčią, bet kaip prieš politikuojančius lenkų dvasininkus. (Warczynska N., Sytuacja ludnosci polskiej w Generalnym Komisariacie Litwy czerwiec 1941 – lipiec 1944, Warszawa, 1993.)

O štai kaip seminarijos uždarymą sutiko eiliniai lietuviai, pacituosiu žurnalisto R. Mackonio įrašą dienoraštyje1942 III 14 d.: Jau eina antra savaitė, kai pirmą kartą Vilniaus miesto istorijoje buvo paleistas kariaujančio lenkų nacionalizmo lizdas – kunigų seminarija. Šio lizdo nedrįso pakliudyti ilgus metus caro valdžia, bolševikai, tylėjo lietuviai. Ir tik dabar padarytas galas visai diversijai, kurią vedė kunigų seminarija užkietėjusių ir, galimas dalykas, protiniai nesveikų kunigų vadovaujama ir paties arkivyskupo Jalbžykovskio laiminama bei globojama.

Šis lizdas, ar kaip paskutiniu metu buvo vadinama – Sikorskio agentūra visuomet su niekuo nesiskaitė ir jiems vis rodėsi, kad gali daryti ką tik nori. Ir darė. Vieni per pamokslus aiškini Londono radijo pranešimus, kiti spausdino atsišaukimus, kuriuose buvo rašoma apie Lenkijos atsiradimą, dar kiti rūpinis šios žemės „menkybėmis“ – įvairiausiu maistu ir gėralais. Gerai, puikiai gyveno dvasiniai tėvai. Dabar daugumas, perkelti į naujas Lukiškio patalpas, atlieka gavėnios rekolekcijas, kurioms pasibaigus, reikia manyti, bus parūpinta naudingesnio darbo, negu ligi šiol.

Atrodo, kad atėjo galas ne tik diversinei centralei – kunigų seminarijai, reikia dėl aiškumo pridėti – lenkų kunigų, bet pateko į saugumo rankas ir šiaip iš parapijų veiklesni Sikorskio agentai.

Šiandien pasklido gandų, kad ir pačiam generaliniams konsului Jalbžykovskiui pasiūlyta pasirinkti kuris nors vienuolynas Lietuvoje. Pasakojama, kad ekscelencija pasirinkęs Marijampolės vienuolyną. Palinkėtumėm jam laimingos kelionės ir niekuomet negrįžti. (R. Mackonio dienoraštis, 1942 m. 2 sąsiuvinis, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 20317/3, t. 3, l. 36).

Kas tas R. Mackonis tikriausiai žinote, tai Vilniaus krašto lietuvis, žurnalistas Štuthofo lagerio, o vėliau ir sovietinių lagerių ir kalėjimų kalinys, amnestuotas 1956 metais.

Kviečiu visuomenę pasisakyti tuo klausimu.

                                    Gintautas Šapoka

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *