D. Urbanavičienė. Teikei projektą Atviros Lietuvos fondui – esi įtariamas dėl bendradarbiavimo su KGB? (24)

Dalia Urbanavičienė | I. Juodytės nuotr.

Dalia Urbanavičienė | I. Juodytės nuotr.

Prisipažinsiu, esu tiek užimta, kad retokai skaitau spaudą. Tad kai bičiulis pasakė, jog didžiuojasi kartu su manim patekęs į Vito Tomkaus sudarytą įtariamų KGB bendradarbių sąrašą, nieko nesuprasdama tikra ta žodžio prasme išsižiojau, o gavusi patikslinimą apie „Respublikos“ Nr. 9 (197) laikraštyje paskelbtą sąrašą, dar ir prisėdau. Mano nustebimas buvo begalinis, nes niekada gyvenime neturėjau nieko bendro su KGB, nebent tik vaikščiodavau pro šalį studijuodama konservatorijoje.

Abu bandėm ieškoti priežasčių, dėl ko galėjom būti įrašyti į KGB sąrašus. Mano bičiulis prisiminė, kad kelis kartus po Rasos šventės ir kitų folkloro renginių organizavimo kaltinant nacionalistine veikla buvo iškviestas pasiaiškinti į KGB. Žinau, kad ir kiti folkloristai, žygeiviai, ramuviečiai būdavo nuolat tardomi KGB – gal visa tai ir yra bendradarbiavimas su KGB? Aš tuo metu buvau užsiėmusi studijomis ir vaikų auginimu, tad nebuvau įsitraukusi į tokių renginių organizavimą. Tačiau visiškai apstulbau, kai V. Tomkaus sudarytame KGB bendradarbių sąraše pamačiau savo studentus, kurie pradėjo studijuoti Lietuvos muzikos akademijos Etnomuzikologijos katedroje jau Nepriklausomybės metais. Kaip jie galėjo bendradarbiauti su KGB, gal būdami vaikais?

Viskas paaiškėjo, kai studijuojant Įtariamų KGB bendradarbių sąrašą tarp Birutės Jatautaitės ir Zitos Šličytės įvardijimo 12-ame puslapyje radau sklaustuose be jokio išskyrimo pažymėtą Vito Tomkaus pastabą: „O viešpatie! Sąrašus supainiojau. Vietoj KGB sąrašo įdėjau Sorošo sąrašinius. Atsiprašau savo skaitytojų, bet perdaryti laikraščio nebėra laiko. Antra vertus, beveik šimtu procentų Sorošo išlaikytinių patenka į Įtariamų KGB bendradarbių sąrašą, todėl ramia sąžine tęsiu toliau“. Tuomet prisiminiau, kad Nepriklausomybės pradžioje atsirado Atviros Lietuvos fondas (ALF), kuris kvietė teikti paraiškas visokioms kultūrinėms veikloms finansuoti, tarp jų ir susijusioms su tautinėmis tradicijomis. Niekas tuomet nekalbėjo, kad šį fondą valdo Sorošas ir kuo jis yra blogas.

Žinoma, dauguma folkloristų tuomet puolė rašyti projektus, siekdami gauti finansavimą folkloro ekspedicijų Lietuvoje organizavimui, įvairių trūkstamų folkloro fiksavimui priemonių įsigijimui, konferencijų organizavimui, dalyvavimui tarptautiniuose etnologų moksliniuose renginiuose ir pan. Man pavyko gauti per Lietuvos muzikos akademiją pateiktam projektui lėšas pirmajai video kamerai įsigyti, mano bičiulis tuomet nupirko ypač modernią vaizdo montavimo įrangą vykdant ALF finansuotą projektą, teiktą per Lietuvių etninės kultūros draugiją (to projekto dėka tuometiniame Lietuvos liaudies  kultūros centre buvo įkurta Vizualinės antropologijos laboratorija). Laikotarpiu maždaug iki 1996-ųjų dar porą kartų gavau paramą dalyvavimui tarptautinėse tradicinių šokių tyrinėtojų konferencijose bei ekspedicijose. Tačiau vėliau ALF nustojo skirti paramą projektams, susijusiems su lietuvių tradicijų išsaugojimu ir sklaida. Niekada nebuvau įtraukta į jokius ALF darbuotojų ir net ekspertų sąrašus, taigi „Sorošo išlaikytine“, matyt, tapau tik dėl parengtų projektų, kuriuos teikėsi šis fondas finansuoti. Pasirodo, kad tai ir yra bendradarbiavimas su KGB!

Daugybė mano kolegų folkloristų, etnologų, muzikologų ir kitų kultūros srityje besidarbuojančių žmonių gavo tuo laikotarpiu paramą projektams iš ALF, todėl nesistebiu, kad radau daug jų pavardžių V. Tomkaus sudarytame KGB bendradarbių sąraše.  Tuomet paaiškėja, kuo remiantis Nerija Putinaitė ar kas nors kitas ima kaltinti visą folklorinį judėjimą Lietuvoje dėl bendradarbiavimo su KGB, kai viskas buvo priešingai – KGB už šią veiklą tampė žmones į tardymus, kai kurie buvo dėl to išmesti iš universitetų, darbų ir pan. Taigi tokie kaltinimai ir Vito Tomkaus sąrašas sėkmingai pratęsia ankstesnius KGB metodus, išverčiant „baltą į juodą“, paneigiant rezistencinį etnokultūrinio sąjūdžio pobūdį, kuris ir atvedė Lietuvą į „dainuojamąją revoliuciją“, atnešusią Nepriklausomybę. Viso to apdergimas daromas be jokių sąžinės graužimų, netgi atvirai tai deklaruojant: nes tingisi perrašyti laikraščiui parengtą tekstą! Taip ir norėtųsi paklausti, kiek be galo varginančių veiksmų pirštais reikėtų atlikti norint padaryti bent šį mažiausią pakeitimą – patikslinti sąrašo pavadinimo formuluotę?

Tas tingėjimas jau duoda vaisių: štai Vidmantė Jasukaitytė visus „sąrašinius“, taip pat ir mane, paragino: „Atsiprašykit. Tyliai. Širdyje ir sąžinėje….“. Už ką turiu atsiprašyti? Kad gavusi paramą iš Atviros Lietuvos fondo, apie kurio steigėją Sorošą tuomet neturėjau žalio supratimo, galėjau filmuoti ekspedicijose kaimo žmonių atliekamus šokius, dainas, galėjau tyrinėti lietuvių tradicijas ir apie jas kalbėti tarptautinėse konferencijose, vienintelė atstovaudama Lietuvai?    

Labai abejoju, ar pomėgis tingėti leis Vitui Tomkui atsiprašyti manęs už įtraukimą į KGB bendradarbių sąrašą. Tačiau dėl to, kad reikia netingėti daugumai folkloristų ir kitų niekuo dėtų žmonių, siekiant nusiplauti ant mūsų V. Tomkaus išpiltą purvą, tikrai neabejoju.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *